Gyvoji Duona C Metai: Homilijos
Šis straipsnis skirtas padėti lietuviškai kalbantiems tikintiesiems geriau pažinti ir pamilti Bažnyčios maldą, kad ji taptų sava kiekvienam liturginio susirinkimo nariui. Nėra įmanomas aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas šv. Mišiose, jei kiekvienas tikintysis kunigo kalbamos maldos ar bendruomenės giedamo teksto nepaverčia asmenine malda. Straipsnis siekia padėti susipažinti su Biblija, būti dėmesingiems Šventajai Dvasiai ir gilintis į pateikiamą Dievo Žodžio mokymą.
Liturgijos atnaujinimas po Vatikano II Susirinkimo
Antrasis Vatikano Susirinkimas Konstitucijoje apie šventąją liturgiją nurodė, kad Romos mišiolas, naudotas nuo Tridento susirinkimo (1570 m.), bus atnaujintas taip, kad liturginiai tekstai ir apeigos aiškiau atskleistų šventus dalykus, kuriuos jie išreiškia (Sacrosanctum Concilium (toliau - SC), Nr. 21) ir kad būtų palengvinta tikintiesiems maldingai ir aktyviai dalyvauti Mišiose (SC, Nr. 50). Susirinkimas tuo pat metu (1963 m.) nustatė pagrindines šio atnaujinimo gaires. 1969 m. popiežius Paulius VI viešai paskelbė naująjį Mišiolą, kuriuo imta naudotis nuo 1970 m., ir palinkėjo, kad šis Mišiolas krikščionių būtų priimtas kaip vienybės ženklas ir priemonė jų maldai.
Popiežiaus palinkėjimą norėtume įgyvendinti pateikdami šį Mišiolėlį lietuviškai kalbantiems tikintiesiems. Tam, kad Mišiolas, palikdamas vietos teisėtiems skirtingumams ir pritaikymams, skatintų maldos vienybę, patikslina popiežius Paulius VI po Susirinkimo, pirmiausia reikia, kad žmonės jį pažintų. Todėl išleidome sekmadienių Mišiolėlį trimis tomais, pagal skaitinių ciklus, padalintus į A, B ir C metus. Pateikiami lietuviški šv. Mišių tekstai, suprantama, yra oficialūs, patvirtinti Lietuvos Vyskupų Konferencijos.
Šventojo Rašto visuma
Skaitant šv. Mišių skaitinius iš Biblijos, Kristaus slėpinio šviesoje reikia matyti Šv. Rašto visumą. Raštas paaiškina Raštą. Į slėpinį gali padėti gilintis ir meditacijos. Mišių įvadai išversti iš prancūzų kalbos leidus „Desclée-Mame“ leidyklai. Tačiau stengėmės juos priderinti prie lietuviškos Mišiolo versijos, kuri išversta prisitaikant prie mūsų kalbos ir kultūros. Kartais dėl didesnės ištikimybės lotyniškam originalui turėjome paminėti kai kurių lotyniškų teksto niuansų prasmę.
Mišių įvaduose didžiausias dėmesys sutelktas į maldas, nesvarbu, ar tai Eucharistijos maldos su Dėkojimo giesmėmis, ar Pradžios, Atnašų, Komunijos maldos ar priegiesmiai. Būtent maldos atspindi popiežiaus Pauliaus VI Mišiolo veidą. Pauliaus VI Mišiolo maldos, paveldėjusios daugiau kaip tūkstantmetę Romos liturgijos tradiciją ir kitas lotyniškas tradicijas, ypač Milano, pritaikytos „šiandienos poreikiams ir sąlygoms“ (Mišiolo preambulė, Nr. 15), neskaitant Rytų tradicijos, yra pats autentiškiausias ir puikiausias Bažnyčios maldos liudijimas.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Gyvąją Duoną
Bažnyčios malda
Bažnyčia savo maldoje išreiškia tam tikrą supratimą, kurį ji įgijo apie Dievą ir pasaulį. Ji kreipiasi į amžinąjį ir visagalį Viešpatį tik su begaline pagarba, visų pirma garbindama jį. Ji suvokia, kad žmogus visa gauna iš Dievo Jėzuje Kristuje ir gali aukoti Dievui tik tai, ką iš jo yra gavęs. Žmogaus gyvenime viskas yra malonė, Kristaus Pascha - Velykos - yra istorijos ašis. Bažnyčios malda yra įkvėpta taip pat, kaip Psalmės bei Naujasis Testamentas, nors jos išraiškos stilius yra kitoks. Kiekvienų Mišių malda, vieną dieną ištryškusi iš šv. Leono Didžiojo ar šv. Grigaliaus Didžiojo lūpų, ir Šv. Rašto įkvėpta malda nušviečia bei praturtina viena kitą ir harmoningai kyla į Viešpatį. Pristatydami jas siekiame padėti skaitytojams atrasti šią harmoniją. Kartais vienas ar kitas tekstas labiau patraukia dėmesį, bet norėjome įvesdinti į Mišių visumą. Po to kiekvienas gali asmeninės maldos metu laisvai sustoti prie patikusios maldos ar Šv. Rašto eilutės, kur ras sau tinkamesnio peno.
Liturginė malda ir žmonių rūpesčiai
Sutelkti dėmesį į liturginę maldą nereiškia atsisakyti atsiverti mūsų laikų žmonių rūpesčiams. Liturgija nebūtų Bažnyčios liturgija, jeigu ji nesisietų su žmonių džiaugsmais ir viltimis, su jų liūdesiu ir ilgesiu. Tačiau atrodė, kad gerbti aukštumą, kurioje esti Bažnyčios malda, - tai pasitarnauti krikščionims, nes taip gerbiamas kiekvieno asmeninis vidinis kelias. Kunigo homilijos tikslas yra susieti Dievo žodį su susirinkusių tikinčiųjų gyvenimu ir su Eucharistija, kurią jie švęs; per visuotinę maldą jie prisiima visų savo brolių ir seserų - žmonių - maldavimus. Tam tikru laiko pranokimu Bažnyčios pateikiamoje maldoje glūdi šlovinimas ir kreipiniai, ištryškę iš kiekvieno bendrijos nario gyvenimo konkretybės.
Naujasis Mišiolas - tradicijos tąsa
Paskelbdamas atnaujintą Vatikano II Susirinkimo Mišiolą, popiežius Paulius VI priminė, kad „daug šventųjų savo dvasinį gyvenimą maitino ankstesnio senojo Mišiolo skaitymu ir maldomis“. Naujasis Mišiolas pratęsia ir praturtina tradiciją, nuo šiol geriau sutvarkytą ir prieinamą. Šventieji Bernardas ir Dominykas, Teresė Avilietė ir Vincentas Paulietis, Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir Pijus X šiandien kaip ir kitados jame rastų paskatą savo dialogui su Dievu. Kodėl gi to negalėtų padaryti šių laikų krikščionys?
Sekmadienio reikšmė
Kiekvienas kenčiame nuo didelio išsiblaškymo gyvenime ir darbe. Sekmadienio Mišiolėlis yra Dievo sušaukto sambūrio, į kurį susirenka krikščionys sekmadienį, knyga. Viešpats Jėzus prisikėlė ir pasirodė saviesiems anksti rytą, „pirmąją savaitės dieną“ (Mk 16, 9), kitą dieną po šabo. Tos pačios dienos vakarą jis leidosi atpažįstamas mokinių iš Emauso, „kai jis laužė duoną“, po to, kai paaiškino jiems, „kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27 ir 35), ir jis davė Šventąją Dvasią savo apaštalams, siųsdamas juos tęsti jo misijos (Jn 20, 21-23). Toks yra centrinis išganymo istorijos įvykis, visam laikui paženklinęs pirmąją savaitės dieną ir padaręs ją Kristaus - Dievo, Viešpaties (lot. Aštuntą dieną po Jėzaus prisikėlimo apaštalai vėl buvo susirinkę, tuomet jis jiems pasirodė ir sužadino Tomo tikėjimo išpažinimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas“ (Jn 20, 28). Nuo tada kiekviena vietinė krikščionių bendruomenė susiburia sekmadienį, idant švęstų Kristaus velykinį slėpinį, jo mirtį ir prisikėlimą laukiant jo antrojo atėjimo. Pavyzdžiui, šv. Paulius vadovavo Troado krikščionių susirinkimui 58 m. pavasarį, prieš išplaukdamas laivu į Miletą visą naktį mokė vieno brolio namuose ir laužė duoną (Apd 20, 7-12).
Turėdamas galvoje sekmadieninį susirinkimą, metais anksčiau jis nurodė korintiečiams „pirmąją savaitės dieną“ atidėti tai, ką jie galėtų sutaupyti, kad pagelbėtų vargšams (Kor 16, 2). Iš pradžių sekmadienis prasidėdavo saulei leidžiantis šeštadienio vakarą, taip dienos tėkmė nustatyta Biblijoje: „Atėjo vakaras ir išaušo rytas“ (Pr 1, 5). Žydų tarpe saulės laida šeštadienio vakarą ženklino grįžimą prie darbų po griežto šabo poilsio. Štai kodėl pirmieji krikščionių susirinkimai vykdavo naktį, pradedančią sekmadienį, pirmiausia tos nakties pradžioje, atmenant Viešpaties vakarienę, o vėliau paskutinėmis nakties valandomis, prieš patekant saulei. Mūsų sekmadieninės šeštadienio vakaro Mišios atgaivina apaštalų laikų Bažnyčios tradiciją.
Taip pat skaitykite: Gyvoji duona: esmė ir nauda
Vietinė bendruomenė ir dalyvavimas Mišiose
Sekmadienio sambūris parodo Kristaus Bažnyčios įkurdinimą konkrečioje vietoje. Šv. Justinas apie 150 m. rašė, kad tą dieną „visi mūsiškiai, gyvenantys mieste ar laukuose, susirenka toje pačioje vietoje“. Taigi priedermė dalyvauti susirinkime tenka vietinei bendruomenei, kuriai vadovauja vyskupas ar jo įgalioti kunigai. Visi pagal savo galimybes privalo jame dalyvauti. Suprantama, kai kurie žmonės dėl rimtos priežasties negali ištikimai laikytis kassavaitinio sambūrio ritmo. Tačiau Bažnyčia susirenka ir savo malda apima visus, net ir nedalyvaujančius. Esant reikalui, ji per brolius nuneša jiems Eucharistiją. Taigi svarbu, kad visi krikščionys kas sekmadienį švęstų Kristaus Velykas. Kartais jiems reikia paskatinimo būti ištikimais.
Neiškelkite savo žemiškųjų reikalų aukščiau už Dievo žodį, bet Viešpaties dieną viską palikite ir uoliai bėkite į jūsų susirinkimus, nes ten jūs šlovinate Dievą. Kitaip kaip pasiteisins Dievui tie, kurie nesusirenka Viešpaties dieną išgirsti Dievo žodžio ir maitintis dievišku maistu, kuris išlieka amžinai. Šitaip III a. kalbėjo vienas Sirijos vyskupas (Didascale Apostolorum, 13 sk.), tačiau Dievo tauta be vargo supranta, jog ištikimybe sekmadieniniam susirinkimui ištiriama jos ištikimybė Viešpačiui Kristui. Siautėjant persekiojimui, Abiteno (Tunisas) krikščionys, trisdešimt vienas vyras ir aštuoniolika moterų, suimti už nelegalų susirinkimą, nedvejodami atsako teisėjui: „Mes negalime gyventi nešvęsdami Viešpaties dienos“ (304 m. vasario 12 d.).
Žodžio liturgija
Babilono tremties laikais žydai, būdami toli nuo Šventyklos, kuri, beje, buvo paversta griuvėsių krūva, įprato susirinkti šabo dieną ir bendrijoje skaityti Dievo žodį - Įstatymą ir Pranašus - bei drauge melstis. Jie išlaikė šį paprotį ir sugrįžę į Palestiną. Evangelija mums parodo Jėzų, dalyvaujantį tokiame susirinkime Nazareto sinagogoje (Lk 4, 16-22). Apaštalai irgi stropiai to laikėsi. Žydiškos kilmės krikščionys pradžioje turėjo įkurti savas sinagogas, kuriose jie skaitė ne tik Senąjį Testamentą, bet ir apaštalų raštus. Vakare jie laužydavo duoną. Labai anksti ne žydiškoje aplinkoje Žodžio liturgija ir Eucharistinė liturgija susilydė į vieną šventimą, bet nereikia užmiršti, kad Žodžio liturgija turi savą reikšmę: Liturgijoje Dievas kalba savo žmonėms, Kristus tebeskelbia Evangeliją (SC, Nr. 33), o žmonės atsako savo Viešpačiui psalmių įkvėptu giedojimu. Žodžio liturgija yra ypatinga Dievo ir jo tautos dialogo forma. Šiandien, kaip ir anksčiau, Dievo Žodžio liturgija yra atvira ne tik tiems, kurie dalyvaus Eucharistijos liturgijoje. Joje teisėtai gali dalyvauti katechumenai ir net krikščionys, kurie laikinai ar dėl ilgalaikių aplinkybių negali artintis prie Viešpaties stalo, bei visi tie, kurie ieško Dievo.
Kraštuose, kur nėra kunigo Eucharistijos šventimui, vyskupo paskirtam diakonui ar kitam tikinčiajam pridera sekmadienį suburti savo brolius ir seseris bažnyčioje bei vadovauti Žodžio liturgijai. Pabaigus Visuotinę maldą, visi kalba „Tėve mūsų“. Jeigu turima Eucharistijos atsarga, tikintieji po to gali priimti šv. Komuniją. Kunigo nebuvimas niekada nėra pakankama priežastis, kad krikščionys nesusirinktų sekmadienį.
Eucharistijos šventimas
Sekmadienio sambūrio kulminacija yra Eucharistijos šventimas. Čia per kunigo tarnystę Viešpats įamžina savo kryžiaus auką, užlietą Velykų džiaugsmo. Minėdami Kristaus mirtį ir prisikėlimą, tikintieji, susibūrę prie altoriaus, drauge su kunigu dėkinga širdimi aukoja Dievui „gyvenimo Duoną ir išganymo Taurę“ (II EM), „gyvą ir šventą auką“ (II EM). Tikintieji prašo jo, kad jie, „Šventosios Dvasios jungiami į vieną kūną, subręstų į gyvą atnašą Kristuje jo garbei ir šlovei“ (IV EM). Po to, drauge sukalbėję Viešpaties maldą ir vieni kitiems atleidę kaltes, jie dalinasi sulaužyta duona ir geria iš Kristaus taurės, atmindami pokylį, į kurį Viešpats juos kviečia savo karalystėje.
Taip pat skaitykite: Dieviškasis Maistas Sielai
Dalinimasis
Eucharistija pratęsiama dalinantis. Ji pati dalinama už susirinkimo ribų tiek, kiek tikintieji, leidus vyskupui, pasirūpina ją nunešti nebuvusiems susirinkime. Tačiau sekmadienį dalinimasis turi vykti visose srityse. Rinkliava, atlikta susirinkime, broliškas pasisveikinimas, kuriuo krikščionys apsikeičia išeidami iš bažnyčios, tėra tik keli dalinimosi pasireiškimai tarp daugelio kitų būdų. Dalintis būtinai reikia ir už susirinkimo ribų visais būdais, atsižvelgiant į aplinkybes: dalintis gėrybėmis, rūpesčiais ir džiaugsmais, dalintis ligonių, senelių ar svetimšalių vienišumu. Poilsis, kuriuo naudojamasi sekmadienį krikščioniškos civilizacijos šalyse, yra šio dalinimosi būdas: šitaip Bažnyčia padeda žmonėms dalintis išgelbėjimo Jėzuje Kristuje džiaugsmu ir per laisvalaikį iš anksto patirti būsimą dangaus laimę. Šiuolaikinės visuomenės gyvenimo sąlygos daugelį krikščionių priverčia atsieti sekmadienį nuo savo poilsio dienos. Pirmiausiai dėl jų Bažnyčia atnaujino sekmadienio Mišių šventimą šeštadienio vakarą. Vis dėlto jie visi turi sekmadienį daryti didžiausio dėmesio Dievui (skaitant Šventąjį Raštą, meldžiantis) ir kitiems iš meilės Kristui diena, dosnesnio savęs dovanojimo ir labiau spinduliuojančio džiaugsmo diena.
Kristaus slėpinio suvokimas laike
Liturgijoje Bažnyčia švenčia vieną mirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį, Kristaus, kuris teikia mums savo dieviškąjį gyvenimą per tikėjimo sakramentus, ypač per Krikštą ir Eucharistiją. Kaskart, kai švenčiame Viešpaties puotą, dalyvaujame jo Velykose. Tačiau tapdamas žmogumi Kristus pakluso žmogiškai prigimčiai, taigi ir bendravimo tarp žmonių būdui. O žmogaus gyvenimą apibrėžia laikas ir jis gali suvokti Kristaus slėpinio aukštį bei gylį tik išskleisdamas jį laike. Periodinis savaičių ir metų ritmas suformavo mūsų psichologiją. Tad nesistebėkime jį atrasdami krikščioniškame kulte.
Velykos
Bažnyčia kiekvieną sekmadienį švenčia velykinį Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Tačiau kartą per metus yra sekmadienis, kai krikščionių tauta su išskirtiniu džiaugsmu ir atsidavimu švenčia Velykas, - tai Velykų sekmadienis. Velykos yra „švenčių šventė ir iškilmių iškilmė“, kalbant entuziastinga Rytų kalba. Šventė yra viena spontaniškiausių visuomenės gyvenimo išraiškos formų. Visose civilizacijose ji pirmiausiai įgijo religinį pavidalą. Senosios Sandoros tauta turėjo savo šventes Viešpaties garbei. Kristaus noru jo aukai sutapus su žydų Velykomis, krikščionių Velykos yra įsišaknijusios Senajame Testamente. Labiau nei Išėjimo Velykos - Pascha - krikščionių Velykos yra išlaisvinimas iš vergijos, naujosios Dievo tautos gimimas. Šv. Paulius paliudija, kad nuo 57 m. Kristų tikintieji suteikė krikščionišką aiškinimą žydų Velykų šventei: „jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis - Kristus. Tad švęskime šventes su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Kor 5, 7-8). Tai dėl ryšio su žydų Velykomis krikščionių Velykų šventės data nustatoma ne pagal Saulės kalendorių, kaip kitos šventės, bet pagal abu - Saulės ir Mėnulio kalendorius, dėl to ji, nelygu metai, gali išpulti tarp kovo 22 d. ir balandžio 25 d. Be to, dėl skirtumų apskaičiuojant datas Rytų ir Vakarų krikščionys retai Velykas švenčia tą pačią dieną. Velykų iškilmė - tai visų pirma Šventoji Naktis, kai „Bažnyčia su meile budi“ klausydama Dievo žodžio ir švęsdama įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją. Tuomet kiekvienas Kristaus tikintysis drauge su Kristumi atnaujina jo perėjimą pas Tėvą. Velyknaktis yra krikščioniškų metų viršūnė.
Velykų Tridienis
Tačiau širdis turi savo paskatų, kurių nežino protas (Blaise Pascal). Todėl Šventąją Naktį sakramentų šventime atrasdama velykinės malonės esmę Bažnyčia jaučia poreikį žingsnis po žingsnio sekti paskui Viešpatį Jėzų jo išganančioje Kančioje, nuo vakarienės, per kurią jis įsteigė Eucharistiją, iki jo pasirodymų, kuriais jis leido savo mokiniams patirti, kad yra prisikėlęs. Iš šio poreikio gimė numirusio, palaidoto ir prisikėlusio Kristaus Velykų tridienis. Jis prasideda Didžiojo ketvirtadienio vakarą ir baigiasi Velykų sekmadienio vakarą: ketvirtadienio vakarą švenčiamos Paskutinės Vakarienės Mišios, penktadienį popiet - Jėzaus Kančia, šeštadienį jokių eucharistinių liturginių apeigų nebuvimu pagerbiamas Kristaus, gulinčio kape, slėpinys. Prisikėlimo džiaugsmui išreikšti nepakanka vienos dienos.
tags: #gyvoji #duona #c #metai #homilijos