Gervių ir kitų gyvūnų migracija Lietuvoje
Šiandien migracijos tema yra labai aktuali, o ateityje, žinant, kokios gali būti klimato šilimo pasekmės, turbūt taps viena svarbiausių žmonijos problemų. Nors dažnai kalbama apie žmonių migraciją, šis straipsnis skirtas gyvūnų, ypač paukščių, migracijai Lietuvoje apžvelgti. Kiekvieną rudenį pasirodo straipsniai apie mistines žvėrių migracijas Lietuvoje, todėl svarbu panagrinėti, kas iš tikrųjų vyksta.
Gyvūnų skirstymas pagal keliavimo poreikį
Gyvūnai pagal poreikį keliauti skirstomi į sėslius ir migrantus. Tai reiškia, kad vieni gyvūnai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vienoje vietoje, o kiti reguliariai keliauja didelius atstumus.
Vabzdžių migracija
Nors gali atrodyti, kad vabzdžiai nėra dideli keliautojai, tarp jų yra tikrų migrantų. Esama skėrių, kurie sugebėjo kirsti Atlantą. Besibaigiant pavasariui iš pietų Europos ir net Afrikos į Lietuvą atklysta gražuoliai drugiai - admirolai, o rudenį jie atskrenda iš šiaurės (žinoma, neskaitant čia užaugusių). Taip pat didis keliauninkas yra usninukas, prieš kelerius metus jie tiesiog buvo užplūdę mūsų šalį. Įdomu, kad drugiai didelius atstumus nuskrenda pakilę aukštai ir pasinaudoję oro srovėmis, ir migracijos metu pasikeičia net kelios kartos.
Žuvų migracija
Apie žuvų migraciją prirašyta daugybė istorijų. Kaip tik šiuo metu lašišos ir šlakiai upėmis traukia į savo nerštavietes, kur raus lizdus, leis ikrelius, o po kiek laiko grįš į jūrą. Mūsiškių lašišų net kelios kartos gali sugrįžti į savo gimtą upę. Ramiojo vandenyno lašišos grįžta ir išneršusios žūva. Taip pat iš jūros į upes neršti (skirtingais metų laikais) plaukia ir nėgės, ir žiobriai, ir stintos. Turbūt pati paslaptingiausia yra ungurių kelionė. Tai vienintelė mūsų žuvis, kuri neršti plaukia iš upių į jūrą. Mes žinom, kad ji kelionės metu nebesimaitina, kad nukeliauja 8000 km, žinom, kada palieka mūsų ežerus ir upelius, kada atsiranda Kuršmarėse, kada praplaukia Danijos sąsiaurį ir kad neršti plaukia kažkur į Sargaso jūrą.
Roplių ir varliagyvių migracija
Iš roplių ir varliagyvių didžiausios keliauninkės yra varlės. Labiausiai pastebima yra pavasarinė pilkųjų rupūžių migracija iš žiemojimo vietų į pamėgtas nerštavietes. Jos kartais ir kelis kilometrus nukeliauja.
Taip pat skaitykite: Jaunojo kino proveržis: „Sidabrinės gervės kiaušinis“
Paukščių migracija
Paminėjus migraciją turbūt pirmas gyvūnas, apie kurį pagalvojat, yra paukštis. Ir būtent šiomis dienomis ji gan intensyviai vyksta. Paukščių rūšys, kurios negali rasti maisto žiemą, skrenda į pietus, o atšilus vėl grįžta atgal. Jau daug giesmininkų paliko mūsų šalį, gandrai jau Afrikoj varliauja, gervės, žąsys, tilvikai būriuojasi ir irgi pamažu keliauja. Nuolatinis paukščių srautas plūsta Baltijos priekrante ir Nerija bei palei Kuršių marias lekia toliau.
Gervių migracija Lietuvoje
Gervės (Grus grus) yra dideli, ilgu snapu, ilgomis kojomis ir garbiniuota uodega pelkių paukščiai. XX a. antros pusės pradžioje Lietuvoje ir Europoje jos buvo laikomos reta rūšimi ir įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tačiau įsteigus keletą paukščių apsaugai svarbių teritorijų bei šiltėjant klimatui, gervių populiacija akivaizdžiai išaugo.
Pavasarinės migracijos metu kovo pabaigoje ir balandžio pradžioje iš žiemojimo vietų gervės keliauja į perėjimo vietas. Tokios migracijos pabaigoje jaunikliai atsiskiria. Nusileidę į veisimosi vietas, gracingi paukščiai demonstruoja savo šokius - šokinėja, kraiposi mojuodami sparnais. Rudenį gervės ilgokai būriuojasi į vis didesnį ir didesnį „V“ raidės pavidalo pulką danguje iš keleto dešimčių, šimtų ar net tūkstančių paukščių. Priešmigracinės sankaupos pradeda telktis dar liepos mėnesį. Daugiausia gervių stebima nuo rugsėjo iki spalio pradžios. Prieš išskrisdamos, paprastai jos dar nusileidžia laukuose ir skleidžia tą nenusakomą, ilgesingą garsą „krrruuu“… Susitelkę į gausų būrį, rugsėjo pabaigoje, o kartais ir spalį, migrantės pakelia sparnus ir netrukus jau nebegirdėti to labai garsaus, periodiškai kartojamo turliavimo laukų platybėse. Migracijos metu vienos šeimos nariai laikosi kartu. Migruodamos gervės gali įveikti didelius atstumus nei karto nesustodamos, skrisdamos dieną ir naktį.
Lietuvos edukologijos universiteto biologijos magistratūros studijų programos studentas Aleksejus Peržu tyrinėja Lietuvos populiacijos pilkųjų gervių sezoninių migracijų eigą ir skridimo maršrutus. 2015 metais iš būrio atsitiktinai buvo pasirinktos ir pagautos kelios pilkosios gervės, joms pritvirtinti saulės energija pakraunami GPS GSM siųstuvai. Taip gauti išsamūs duomenys ir informacija apie tai, kur skraido paukščiai. Tyrimai, kai naudojami GPS GSM siųstuvai, yra tikslūs ir išsamūs, nes leidžia realiu laiku tiesiogiai sekti, „matyti“ visą gervės skrydžio maršrutą.
Viena iš stebėtų gervių dvejų metų laikotarpiu iš Lietuvos į žiemojimo vietą centrinėje Ispanijoje ir iš jos atgal skrido Vakarų Europos paukščių migraciniu keliu, kuris jungia Skandinaviją bei dalį Baltijos regiono ir Pirėnų pusiasalį. Skirtingais metais stebima gervė šiek tiek keitė savo migracinį maršrutą. Jos skrydžio kelias ir laikas kasmet trumpėjo… Galima tik spėlioti, kad tai vyko dėl paukščio su metais įgyjamos patirties. Stebėtos gervės Pavasarinės migracijos kelias 2016 metais buvo 4272 km, o 2017 metais - 3178 km, lyginant su rudeninės migracijos maršruto ilgiu (2015 metais - 5759 km, 2016 metais - 5107 km), yra žymiai trumpesnis. Kita siųstuvais pažymėtų gervių šeima į žiemovietes skrido Baltijos-Vengrijos keliu. Italijoje šios gervės nukrypo į Šiaurės Italijos kelią. Galiausiai Ispanijoje šie keliai faktiškai susijungė. Visi A. Peržu ženklinti individai žiemojo santykinai nedidelėje teritorijoje centrinėje Ispanijoje.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Pavasarinė migracija vyksta greičiau negu rudens. Jei rudenį pasiekti Pietų kraštus joms reikia 69-91 dienos, tai pavasarį savo tikslą - į Lietuvoje esančias veisimosi vietas - jos pasiekia vos per 11-29 dienas. Tai buvo būdinga visiems tirtiems individams. Pavasarinės migracijos metu suaugusios gervės poilsio ilgai nesustoja. Dažniausiai jos ilsisi tik vieną ar kelias dienas, o rudenį ilsisi po dešimt dienų du - tris kartus. A. Peržu atlikto tyrimo duomenimis, 2016 metais gervės nuo migracijos pradžios iki migracijos pabaigos nuskrido 4272 km, sustodamos 10 kartų, o 2017 metais įveikė 3178 kilometrų atstumą, buvo 9 sustojimai.
Kitos migruojančios paukščių rūšys
Šimtai milijonų paukščių kasmet rudenį kerta Lietuvos sienas tam, kad pasiektų šiltuosius kraštus. Paukščių migracijos gana intensyviai vyksta visus metus, tačiau didžiausią tokio pobūdžio reginį galime išvysti rugsėjį ir dar spalio mėnesio pirmąją pusę.
Paukščių migracija - tai reiškinys, kuris trunka didžiąją metų dalį. Pavasarinė migracija prasideda jau žiemos pabaigoje, kuomet neretai dar vasario pradžioje registruojamos pirmosios pilkosios gervės, dirviniai vieversiai ar pempės. Vėliau, prasidėjus pavasariniam polaidžiui, pradeda traukti žąsys, gulbės, antys, tilvikiniai ir žvirbliniai paukščiai. Laukams visiškai atsikračius sniego ir įšalo, sugrįžta plėšrieji paukščiai, o gegužės pradžioje, kuomet oras ženkliai sušyla, parskrenda ir vabzdžialesiai paukščiai.
Nuo birželio vidurio prasideda rudeninė migracija. Pirmieji šios migracijos apreiškėjai - varnėnai. Šie paukščiai į Lietuvą grįžta dar kovo pradžioje, todėl sėkmingai išaugę jaunikliai, lizdus palieka jau gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje ir netrukus po to pradeda savo kelionę į pietus. Vėliau prasideda tilvikinių paukščių migracija - pietų kryptimi skrenda kuolingos, gaidukai, tikučiai, juodkrūčiai bėgikai ir kiti tilvikai. Liepos pabaigoje lizdus palieka plėšrieji paukščiai ir netrukus po to pradeda plasnoti į pietus. Rugsėjo mėnuo ir spalio pirmoji pusė - tai pats rudeninės migracijos pikas, šiuo laikotarpiu pro mūsų šalį praskrenda paukščiai iš Skandinavijos ir Vakarų Sibiro, tokių, kaip: gervės, žąsys, antys, kregždės, kalviukai, kikiliai, žuvėdros ir kt. Na, o spalio pabaiga ir lapkričio mėnuo, tai laikotarpis, kuomet žiemos praleisti, į Lietuvą atskrenda svečiai iš tolimos šiaurės - tūbuotieji suopiai, geltonsnapiai čivyliai, raguotieji vieversiai, ledinės ir juodosios antys, nuodėgulės, narai, narūnėliai ir alkos. Gruodžio ir sausio mėnesiai būna ganėtinai ramūs paukščių migracijos atžvilgiu, tačiau nedideli perskridimai vis viena vyksta, kadangi paukščiai ir žiemą klajodami ieško tinkamų mitybinių sąlygų. Taigi, per metus paukščių migraciją galime stebėti praktiškai visais mėnesiais.
Paukščių grįžimas pavasarį
Kai orai ima šilti, dangus prisipildo sparnuotų keliauninkų, kurie, įveikę tūkstančius kilometrų, grįžta į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Paukščių migracija yra vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių, rodantis ne tik gamtos cikliškumą, bet ir nuostabų paukščių gebėjimą orientuotis bei įveikti neįtikėtinus atstumus. Paukščiai palieka Lietuvą rudenį dėl trijų pagrindinių priežasčių: maisto trūkumo, nepalankių oro sąlygų ir perėjimo instinktų. Šiltuose kraštuose, pavyzdžiui, Afrikoje ar Pietų Europoje, jie gali lengvai rasti vabzdžių, sėklų ar kitų maisto šaltinių, kurie šiaurėje tampa neprieinami. Pirmieji į Lietuvą parskrenda paukščiai, kurie gali rasti maisto net ir dar nevisiškai nutirpus sniegui. Kovas ir balandis - intensyviausias paukščių sugrįžimo laikas. Baltieji gandrai ir juodieji gandrai įveikia tūkstančius kilometrų, kad vėl sugrįžtų į savo lizdus.
Taip pat skaitykite: Lengvi pietūs
Tradicijos ir tikėjimai, susiję su paukščių sugrįžimu
Lietuvoje nuo seno pavasario paukščių sugrįžimas buvo laikomas svarbiu gamtos ženklu, nurodančiu šiltąjį metų laikotarpį. Šios dienos, nors ir šiek tiek pakeitusios savo reikšmę per šimtmečius, tebėra svarbios ir šiandien, primindamos apie gamtos ritmą ir senąsias tradicijas.
- Vieversio diena (vasario 24 d.) žymi pirmųjų pavasario pranašų sugrįžimą. Vieversėlis, kaip vienas pirmųjų paukščių, praneša apie pavasarį. Nors šiandien paukščiai sugrįžta anksčiau nei senovėje, tikėjimai apie vieversį išlieka.
- 40-ties paukščių diena, švenčiama kovo 10 d., buvo siejama su tikėjimu, kad 40 rūšių paukščių grįžta į Lietuvą po žiemos. Senoliai tikėjo, kad jei šią dieną šąla, šalnos užtruks dar 40 dienų. Šią dieną buvo įprasta kepti 40 bandelių, kad gerai derėtų javai.
- Gandrų diena (kovo 25 d.), arba Gandrinės, pažymi gandro sugrįžimą. Gandras buvo laikomas žiemos pabaigos ženklu, o pirmasis pamatytas gandras nešdavo ženklus apie ateinančius metus.
Vietos, kur galima stebėti paukščių migraciją
Lietuvai unikalią lokaciją bei didžiausią migruojančių paukščių srautą užtikrina tai, jog paukščiai, skrisdami pietvakarių kryptimi bei pasiekę Baltijos jūrą, per ją neskrenda, o yra priversti tęsti savo kelionę Vakarine Baltijos jūros pakrante. Kadangi Lietuva yra kone piečiausia šalis šiame kelyje, migruojančių paukščių sankaupos čia būna didžiausios.
Lietuvos valstybinis turizmo departamentas yra išskyręs daugiau nei 6 tokias vietas - tai Ventės rago ornitologijos stotis, kurioje veikia neseniai atsinaujinęs muziejus, Čepkelių raistas, Žuvinto ežeras, Tyrulių pelkė, vadinamasis Paukščių Takas (Baltosios Vokės tvenkiniai Šalčininkų rajone) bei įvairūs, specialiai tam pritaikyti stebėjimo bokšteliai, kuriuos galima rasti visoje Lietuvoje. Vis tiktai ornitologas Marius Karlonas pabrėžia, jog unikaliausia vieta rudeninei paukščių migracijai stebėti - tai Kuršių Nerija. Ši itin siaura ir ilga smėlio juosta, rudeninės migracijos metu tampa tikrų tikriausiu greitkeliu migruojantiems paukščiams. Intensyviausia migracija visuomet prasideda tik saulei pakilus virš horizonto ir trunka vos 3 - 4 valandas, tad anksti ryte atsistojus ant apsauginio kopagūbrio ar ant aukštos kopos, galima stebėti įspūdingus paukščių būrius, migruojančius pietų kryptimi.
Ventės ragas
Ventės rago vietovė galbūt taip ir nebūtų likusi pastebėta, jei ne sumanus Ventės Rago švyturio prižiūrėtojas Mikas Posingis, kuris, pirmasis pastebėjęs šios vietovės unikalumą ir praskrendančių paukščių kiekį, pasiūlė tų laikų žymiausiam profesoriui ir gamtininkui Tadui Ivanauskui įkurti čia paukščių žiedavimo stotį. Taip dar 1929 m. prasidėjo iki šiol sėkmingai besitęsianti Ventės Rago ornitologinės stoties istorija. Viena pagrindinių Ventės Rago stoties misijų - žieduoti paukščius, kurių nuo įsteigimo yra apžieduojama tūkstančiai per metus. Vien šiais metais stoties darbuotojai apžiedavo jau virš 48.000 paukščių! Žieduojami tokie paukščiai, kaip liepsnelės, varnėnai, erškėtžvirbliai bei daugelis kitų. Žiedavimas padeda nustatyti, kur skraiduoliai praleidžia žiemas, kuria kryptimi ir kokiu greičiu skrenda bei kitą išskirtinę informaciją. Ventės Rage paukščių žiedavimui yra naudojami žiedai iš aliuminio, o tokiame žiede būna įspaustas žiedavimo adresas bei unikalus numeris.
Ventės rago ornitologijos stotis ir muziejus yra bene pirmoji vieta, kurią rekomenduojama aplankyti pradedantiesiems ornitologams: čia būsite supažindinti su paukščių rūšimis, žiedavimu, migracijos ypatumais. Įdomiausias faktas, kuriuo man visuomet pavyksta nustebinti mūsų lankytojus yra tas, jog rudeninė paukščių migracija iš tiesų prasideda vasarą, birželio mėnesį. Ventės rago ornitologijos stotis yra itin draugiška turistams, mat muziejus sezono metu veikia nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, gidai noriai organizuoja ekskursijas įvairaus dydžio grupėms.
Retos paukščių rūšys
Kartu su įprastais paukščiais, kiekvienais metais pro Lietuvą praskrenda ir retos rūšys, kurios pas mus neperi, o tik tranzitu kerta mūsų šalį. Rudeninė paukščių migracija yra pats geriausias metas atrasti retas paukščių rūšis, kadangi lizdus tik palikę jaunikliai, ne visuomet lengvai atranda teisingus migracijos kelius iš pirmo karto ir neretai nuklysta tūkstančius kilometrų nuo savo gentainių. Rudeninės migracijos laikotarpiu labai svarbu gerai apžiūrėti kiekvieną, net ir įprastą paukščio rūšį, kadangi tikimybė, jog tai gali būti svečias iš Azijos, Šiaurės Amerikos ar Pietų Europos šiuo metu yra didžiausia. Rudeninės migracijos metu galima aptikti toli rytuose perinčių kalviukų rūšių, kūltupių, pečialindų, startų, plėšriųjų, tilvikinių paukščių bei kitų mūsų kraštui neįprastų sparnuočių.
Žvėrių migracija
O ar mūsų žvėrys migruoja ir kas ta mistinė rudeninė migracija? Judriausias mūsų padaras turbūt yra vilkas - jį peni kojos, dėl to jis daug apkeliauja, bet tik savo teritorijoje. Vilkai, išmesti ar palikę savo gaują ieškodami geresnio gyvenimo, nuklysta ir toliau. O kanopiniai žvėrys nuolat juda tarp mitybos ir dienojimo vietų. T.y., iš pamiškių, pievų, laukų į miškus. Šernai, stumbrai, elniai, stirnos, danieliai, briedžiai turi savo pamėgtas teritorijas ir niekur toli nekeliauja. Lietuvoje nevyksta masinė kanopinių migracija, kaip kokioj Afrikoj ar Kanadoj (karibu migracija). Rugpjūčio galas-rugsėjis yra elnių, stumbrų ir briedžių rujos metas. Stumbrai dėl to galvos nesuka, tik patinas iš bandos konkurentus išmeta, o šie gali nublūdyti ir toliau (taip pas mus užsuka baltarusių ir lenkų stumbrai). Elniai turi savo mėgstamus miškus, į kuriuos patinai gali ir iš toliau atklysti merginų pasiieškoti. Briedžiai ir, žinoma, elniai šiuo metu tiesiog pasidaro aktyvesni, nes nu reikia lakstyti paskui mergas, dėl to gali dažniau išlėkti į kelius, todėl šiuo metu sutemus reikia būti ypač atidiems. Tiek tos migracijos. Tiesa, briedžiai pakeičia savo buveines ir iš šlapesnių teritorijų žiemą persikrausto į sausesnes. Iš žvėrių tikrieji migrantai yra šikšnosparniai.
tags: #gerves #vel #i #pietus #migracija