Duonos kelias: nuo Radviliškių kaimo iki kino ekranų
Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos istoriją ir gamybą Lietuvoje, pradedant nuo tradicinių kaimo kepyklų iki modernių gamybos procesų ir kino ekranų. Keliausime per laikus ir kultūras, atrasdami duonos svarbą mūsų gyvenime.
Radviliškių kaimo kepykla: tradicijų puoselėjimas
Kone prieš ketvirtį amžiaus filologė Audronė Kisielienė, dirbusi Panevėžio J. Balčikonio gimnazijoje, metė darbą mokykloje ir kartu su vyru ekonomistu Albinu jo gimtinėje įkūrė lietuviškos duonos kepyklą. Tame, jau iš Lietuvos žemėlapio išnykusiame kaime, babos sodyboje, gimė "Radviliškių kaimo kepykla". Taip buvo įamžintas kaimo vardas.
Šiandien vienkiemyje įsikūrusioje kepykloje triūsia per 40 darbuotojų, o Audronė veda edukacines pamokas, kurių metu lankytojai praeina visus pažintinius Duonos kelius - dvylika stacijų, įkūnijamų skulptoriaus Eduardo Tito sukurtomis medžio skulptūromis.
Šimtmečius menantis raugas
Audronė Kisielienė patikina, kad Radviliškiai - tai ne tik vyro, bet ir jos gimtinė. Pasak verslininkės, į vienkiemį juos atginė ne drąsa, o aplinkybės: „Po babos liko sodyba, kur Albinas mažas bėgiojo, o mums buvo labai jos gaila." Iš pažįstamų vokiečių šeima įsigijo pirmą naudotą duonkepę, o raugo gavo iš garsios duonkepės Petronėlės Kurulienės, kurios garbei pavadino vieną savo duoną. Šis raugas siekia šimtmetį, mat Petronėlė jį paveldėjo iš savo motinos.
Pirmieji kepaliukai moliniame tvarte
Gavę raugo, Kisieliai ėmė kepti duoną. Iš pradžių tai buvo vienos rūšies batonas ir dviejų rūšių - šviesi ir tamsi duona. Pirmiausia ji buvo kepama senoviniame, iš molio drėbtame babos tvarte. Verslas taip greitai įsisuko, kad netrukus vienos nedidelės kepyklos neužteko ir A. Kisielius susigrąžino savo žemę, kurioje buvo apleista ferma ir pavertė ją nauja kepykla. O sename iš tvarto kepykla virtusiame pastate yra rengiamos edukacinės programos.
Taip pat skaitykite: Žiūrėkite Pietų Parką
Verslo klestėjimas ir iššūkiai
Audronė sako, kad jiems pasisekė, nes jie tapo vienais pirmųjų tokios duonos kepėjų Lietuvoje. Ketvertą metų verslas kilo kaip ant mielių. Apie 2000-uosius, kai suklestėjo didžiosios kepyklos, kai „Maximose” atsirado kepyklėlės, tada jiems pasidarė sunkiau. Bet Radviliškių kaimo kepėjai jau buvo neblogai įsisukę, todėl išgyveno. „Tada mes atsigręžėme į praeitį, į tradicijas, į tai, kas yra sena, tikra ir gyvenimo išbandyta. Į tradicinę natūralią duoną, kurią kepdavo mūsų seneliai. Kai pradėjome ją kepti, tada ir prasidėjo mūsų atgimimas“, - sakė lietuviško paveldo tradicijas puoselėjančios kepyklos įkūrėja.
"Radviliškių kaimo kepykla" tapo kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ nare ir dalyvaudama projekte „Linkėjimai iš kaimo“ su savo produkcija pateko ir į parduotuvių „Maxima“ lentynas. Verslininkė neslepia, kad prekyba jų gaminiais didžiuosiuose prekybos tinkluose juos pačius verčia pasitempti ir tobulėti. Tačiau Radviliškių kaimo kepyklos produkcijos galima rasti ir kitur - turgavietėse, nedidelėse parduotuvėlėse bei mobiliuosiuose turgeliuose.
Sveikata ir tradicijos
Audronė juokiasi, kad pati niekada anksčiau nebuvo duonos kepusi, o štai mama dar kepdavo. Verslininkė sako, kad kepama ne viena duonos rūšis, bet pati tikroji - be pridėtinio cukraus, ant savo raugo, be mielių kildinta. Ji rūgštoka, bet atitinka „Rakto skylutės“ reikalavimus. Kepykloje gimsta keli šiuo ženklu pažymėti produktai - pilno grūdo bei sėlenų duona.
Edukacija ir ateities vizija
Mokyklą palikusi Audronė pedagoginio darbo nepamiršo, tik jis dabar įgavo kiek kitokią formą: „Vedu edukacinę programą „Duonos kelias“. Priimame ir moksleivius, ir suaugusius, ir kolegos atvažiuoja. Anksčiau apsilankydavo daug užsieniečių. Per tas programas vėl pasijuntu savo vėžėse, man tai labai patinka."
Verslininkų šeima savo sodybos teritorijoje yra įrengusi 12-os skulptūrų parką, simbolizuojantį Duonos kelią. Kasmet verslininkai savo sodyboje prieš šv. Oną rengia Duonos kepėjų šventę, į kurią suguža daugybė žmonių.
Taip pat skaitykite: Išradingumas buityje: gudrybės ir idėjos
Iššūkiai ir ateities planai
Kepyklos šeimininkė neslepia, kad jų verslas stipriai nukentėjo nuo koronaviruso sukeltos pandemijos. Tačiau optimizmu trykštanti verslininkė įsitikinusi, kad sunkmetį kaip nors išgyvensią. Svarbiausia, sako, kad tik nesirgtų darbuotojai.
"Radviliškių kaimo kepykla" įsikūrusi pačiame Lietuvos viduryje, todėl darbuotojai gali lengvai pasiekti kepyklą. Darbas kepykloje verda kiaurą parą, todėl Audronės darbo diena prasideda ketvirtą ryto. Kepykloje jau kepama ne tik duona, bet ir pyragai, šimtalapiai, šakočiai, bandelės, kiti skanėstai. Duona Kisielių šeimai - ne vien verslas, bet ir tradicija. Šeimos svajonė - išsaugoti Radviliškių kaimą ir tradicines duonos ruošimo tradicijas.
Dokumentinis kinas: duonos kelias ekrane
Lietuviško kino istorijoje itin svarbią vietą užima dokumentinis filmas. Dokumentiniame kine išryškėjo naujos formos ir pasakojimų apie tikrovę poetinės - simbolinės konvencijos. Lietuvos dokumentinis kinas užgimė kaip ilgesio ir meilės Tėvynei išraiška.
Pradžia: ilgesys Tėvynei
Lietuvos dokumentinis kinas gimė iš Tėvynės ilgesio ir noro įamžinti lietuviško kaimo realijas. Viskas prasidėjo nuo lietuvių emigrantų, norėjusių vaizdų pagalba „priartinti“ gimtąsias vietas. Pirmieji „judantys paveikslai“ buvo parodyti Amerikos lietuvio Antano Račiūno dėka.
Nepriklausomos Lietuvos kronikos
Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis - tai lietuviškos kino kronikos vystymasis. Vis daugiau pasirodė filmų, kuriuose buvo vaizduojamos įvairios Lietuvos vietovės ar valstybės politiniai lyderiai. Nuo 1935 m. valstybė bandė centralizuoti kino kronikos gamybą, atiduodama ją koncesininkui Jurgiui Linartui.
Taip pat skaitykite: Apeigos ir duonos desertai Jorės šventėje
Sovietinė okupacija: propaganda ir menas
Sovietinės okupacijos periodo dokumentinis filmas įgavo naują statusą. Kinas tapo sovietinės valdžios ideologiniu politikos įrankiu. Tačiau palaipsniui propagandinės kronikos užleidžia vietą publicistiniam žvilgsniui, kuris atsispindėjo Viktoro Starošo kūryboje.
Alegorijų, poetinių metaforų kalba sustiprėja, kuomet į Lietuvos dokumentalistiką ateina nauja režisierių ir operatorių karta: Algirdas Dausa, Aleksandras Digimas, Almantas Grikevičius, Robertas Verba, Henrikas Šablevičius.
Atgimimas: tiesa ir laisvė
Lietuvos dokumentinis kinas lūžio metais visų pirma dokumentavo tai, kas vyko gatvėse, aikštėse, politiniame ir socialiniame gyvenime. Po ilgų totalitarizmo metų atsirado filmai, kurie bandė atskleisti totalitarinės sistemos naikinančią prigimtį, palietusią ne vieną žmogų.
Nauja karta: autorinė vizija
10-ajame deš. debiutuoja kūrėjų karta, susijusi su nepriklausoma kino studija „Kinema”: Šarūnas Bartas, Artūras Jevdokimovas, Arūnas Matelis, Valdas Navasaitis, Audrius Stonys. Jų filmai prezentavo savitą, autorinę tikrovės viziją.
XXI amžius: įvairovė ir naujos temos
Įžengus į XXI amžių dokumentinis pasakojimas temų atžvilgiu tampa įvairesnis. Jaunieji režisieriai ieško patrauklesnių, labiau jaudinančių temų, išplėsdami tiek probleminę, tiek geografinę dokumento erdvę.
Vaidybinis kinas: "Riešutų duona" kaip lietuviško kino klasika
Nors pirmasis brolių Lumière’ų kino seansas Lietuvoje įvyko anksti (1897 metais), tačiau lietuviško vaidybinio kino pradžia sietina jau su garsinio kino epocha, atgavus Lietuvai nepriklausomybę.
Sauliaus Šaltenio apysaka ir ekranizacija
Sauliaus Šaltenio apysaka „Riešutų duona“ pasaulį išvydo 1972-aisiais. 1977 m. išleista ir Arūno Žebriūno režisuota tokio pat pavadinimo ekranizacija. Tiek skaitant knygą, tiek žiūrint filmą išryškėja pagrindinis „Riešutų duonos“ veikėjas - Andrius Šatas, iš kurio perspektyvos ir perteikiama visa istorija.
Filmo analizė
Filmo „Riešutų duona“ analizė atskleidžia, kad tai jaunuolio Andriaus šato ir jo šeimos gyvenimo bei meilės istorija, atspindinti tuometinio laikotarpio gyvenimo aplinkybes, perteikianti rūpesčius bei sprendžianti buitines problemas. Mano manymu, filmo pagrindinė mintis - kad žmonių jausmams ir emocijoms neturi turėti įtakos socialinė padėtis, amžius ir visuomenės suformuoti stereotipai.
Duona kine: gurmaniški filmai ir serialai
Pastaraisiais metais gurmaniški filmai sulaukia vis daugiau žiūrovų dėmesio. Dalys populiariausių filmų festivalių įtraukia foodie filmus į savo programas, o toks legendinis gurmaniškas „Netflix“ serialas kaip „Chef’s Table“ sulaukė tokio populiarumo, kad vėliau buvo išleista daugybė jo tęsinių.
Rekomenduojami filmai ir serialai
- „Boiling Point“ (2021 m.) - provokuojantis filmas apie prabangaus Londono restorano virtuvės užkulisius.
- „Cooked“ (2016 m.) - dokumentinis-antropologinis filmas apie maisto gaminimo istorines ištakas.
- „Roadrunner: A Film About Anthony Bourdain“ (2021 m.) - biografinis filmas apie garsų Amerikos šefą, rašytoją ir televizijos vedėją Anthony Bourdainą.
- „Jiro Dreams of Sushi“ (2011 m.) - dokumentinė juosta apie 85-erių metų amžiaus sušių meistrą Jiro Ono.
- „The Truffle Hunters“ (2020 m.) - jaudinantis filmas apie Italijoje, Pjemonte, gyvenančius baltųjų triufelių medžiotojus.
- „The Bear“ (2022-2023 m.) - drama apie italų kilmės amerikiečių meistrą Carmy, grįžtantį į gimtąją Čikagą vadovauti savo šeimos sumuštinių restoranui.
- „Midnight Diner: Tokyo Stories“ (2016-2019 m.) - serialas apie užkandinę, kuri atsidaro tik po vidurnakčio, ir jos šefą, vadinamąjį Meistrą.
- „Ottolenghi and the Cakes of Versailles“ (2020 m.) - filmas apie misiją surengti didžiulę Versalio rūmų tematikos kulinarinę šventę Metropoliteno meno muziejuje Niujorke.
- „Somm“ (2012 m.) - dokumentinė juosta apie someljė meistro titulo siekiančius žmones.
- „Nekasdienė duona“ - mini dokumentinis serialas apie penkis geriausių Lietuvos restoranų šefus.
Duona: nuo kasdienio maisto iki kultūros simbolio
Duona - tai ne tik kasdienis maistas, bet ir kultūros simbolis, atspindintis tradicijas, istoriją ir žmonių ryšius. Nuo Radviliškių kaimo kepyklos iki kino ekranų, duona keliauja per laikus ir kultūras, išlikdama svarbiu mūsų gyvenimo elementu.
Moderni duonos gamyba ir tradicijų išsaugojimas
Šiais laikais duonos gamyba yra labai įvairi - nuo mažų šeimos kepyklų, puoselėjančių senas tradicijas, iki didelių pramoninių įmonių, naudojančių modernias technologijas. Svarbu, kad, siekiant efektyvumo ir didesnių kiekių, nebūtų pamirštos tradicinės duonos kepimo technologijos ir natūralūs ingredientai.
"Biržų duona": tradicija kurti
UAB „Biržų duona“ pradėjo savo veiklą 1953 m. Šiandien tai viena didžiausių duonos kepyklų Lietuvoje, turinti apie 20 firminių skyrelių ir bendradarbiaujanti su daugeliu parduotuvių. "Biržų duona" stengiasi išlaikyti tradicijas ir gaminti duoną pagal senuosius receptus. Įmonė nuolat investuoja į modernias technologijas, tačiau nepamiršta ir rankų darbo produkcijos.
Technologijos ir inovacijos
"Biržų duona" įdiegė šiluminės energijos taupymo sistemą, saulės jėgainę ir modernų produkcijos sandėlį. Įmonė taip pat atidarė begliutenį cechą ir gavo tarptautinį „FSSC 22000” maisto saugos sertifikavimo ženklą.
Socialinė atsakomybė
"Biržų duona" aktyviai dalyvauja socialinėje veikloje - organizuoja bėgimą Biržuose, įkūrė bityną šalia kepyklos ir įrengė zero waste daržą.
Sourdough duona: senovės tradicijos atgimimas
Didžiąją dalį žmonijos istorijos, duonos gamyba buvo paremta rauginimo procesu arba fermentacija. Vienas iš pagrindinių sourdough duonos požymių - švelniai jaučiama rūgštelė, kuri nėra būdinga kitoms duonoms, kepamoms naudojant kultivuotas mieles. Lietuvoje laukinės mielės buvo ir yra naudojamas vis dar gana plačiai. Populiari ruginė duona tradiciškai taip pat gaminama natūralaus raugo pagalba.
Duona Vokietijoje: tradicijos ir meistriškumas
Vokiečiai mėgsta duoną. Tačiau šiais laikais panašu, kad duonos galima rasti tik prekybos centruose ir supakuotos į maišelius - taip apiplėšiant jos mėgėjus ir atimant iš jų malonumą atsikąsti iš krosnies ištrauktos dar šiltos duonos kąsnį, malonumą pajausti traškią plutelę ir neįtikėtinai kvapnų minkštimą. Būtent tokius delikatesus gamina meistras kepėjas Fridolin Artmann.
Fridolin Artmann: duonos meistras
Meistras kepėjas Fridolin Artmann turi savo nuomonę apie tobulą duoną. Savo Miunchene įkurtame Brotraum (duonos kambaryje) jis gamina išskirtinius keptus produktus. Jo sėkmės receptas - darbas nuo 3.30 ryto, naudojant skirtingas tešlas ir ingredientus. Fridolin Artmann mėgstamiausia duona - duona, kuri kepama malkų krosnyje.
Paslaptys ir tradicijos
Fridolin Artmann mano, kad jo profesija yra amatas. Jis nuolat palaiko dialogą su malūnininku iš „Meyer“ malūno, kuris mala tokios kokybės miltus, kurių reikia Artmann. Jis nori jausti tešlą, kai ją minko, tikrinti savo rankomis, kai ji kyla, ir, kai reikia, reaguoti į miltų savybes.
tags: #filmas #apie #duoną #istorija #ir #gamyba