Faraonų gėrimas: receptai ir istorija

Senovės Egipte gėrimai buvo ne tik troškulio malšinimo priemonė, bet ir svarbi kultūros, religijos bei medicinos dalis. Alus, karkadė ir kiti gėrimai turėjo ypatingą reikšmę faraonų ir paprastų žmonių gyvenime. Šiandien galime pasigaminti šių gėrimų namuose ir pajusti senovės Egipto skonį.

Alus - gyvybę teikiantis gėrimas

Nilas buvo Egipto turtų šaltinis, o alus - gyvybę teikianti medžiaga, kuri telkė įspūdingiausios senovės civilizacijos žmones. Vyrai, moterys ir vaikai išgerdavo po keletą litrų tiršto gėrimo kiekvieną dieną. Ir turtuoliai, ir vargšai troškulį mielai malšindavo alumi, nes vanduo buvo pavojingas gyvybei - Nilas buvo smarkiai užterštas, nes ši upė gyventojams buvo ir šiukšlių atsikratymo vieta, ir kanalizacija. Gaminant alų bakterijos žūdavo, o egiptiečiai, nors nieko nebuvo girdėję apie kenksmingus mikroorganizmus, iš kartos į kartą perduodavo žinią, kad tos šeimos, kurios gerdavo alų, rečiau sirgdavo. Egiptiečiai alų netgi vadino galingu vaistu, stiprinančiu organizmą.

Daugiau nei prieš 5 tūkst. metų vienas gydytojas rašė: „Alus išlaiko sielą (ka, red.) pusiausvyroje su kepenimis ir krauju. Nuo alaus kraujas ir kūnas būna sveikas.“ Maždaug 100 egiptiečių vaistų sudėtyje buvo alaus. Išlikusiuose maždaug 1500 m. pr. Kr. dokumentuose nurodoma, kad maždaug kas septintam ligoniui būdavo skiriami vaistai su alumi.

Egiptiečiai buvo viena pirmųjų tautų pasaulyje, pradėjusių gaminti alų. Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės Nilo pakrantėse jau prieš 7 tūkst. metų virė alų, o šis gėrimas suvaidino lemiamą vaidmenį faraono imperijai plečiantis ir stiprėjant. Vargu ar ir piramidės būtų buvusios pastatytos be alaus. Darbštiems amatininkams, kurie pastatė milžiniškus faraono kapus, buvo mokama natūra, pavyzdžiui, dideliu kiekiu alaus. Tris kartus per dieną darbininkams būdavo tiekiamas sutartas kiekis putojančio alaus. Daugeliui kitų Egipto darbininkų buvo mokama lygiai taip pat, o minimalus atlyginimas buvo du alaus daviniai per dieną.

Monetos ir banknotai neegzistavo, todėl Tėbų, Memfio ir kitų Egipto miestų turgavietėse gyventojai atsiskaitydavo už maistą, drabužius ir įrankius savo naminiu alumi. Tačiau alus buvo ne tik atsiskaitymo priemonė ir gėrimas troškuliui numalšinti; alus taip pat buvo naudojamas ypatingoms progoms ir įvykiams pažymėti, taip pat ir prisigerti. Taigi, prieš vestuves egiptiečiai gamindavo specialų „vestuvinį elį“, kurio per šventę išmaukdavo gana daug. Vėliau gimdydama pirmagimį nuotaka gerdavo vadinamąjį raudų alų, kad nuramintų nervus ir numalšintų gimdymo skausmus. Net paskutinėn kelionėn į anapusinį pasaulį mirusysis būdavo išlydimas su dideliu kiekiu alaus, kad mirusiųjų karalystėje netrokštų. Egiptiečiai alų laikė svarbiausia prasmingo ir laimingo gyvenimo dalimi. Arba kaip sakoma sename posakyje: „Niekada nenustokite gerti alaus. Sočiai pavalgykite, pasimylėkite ir švęskite gerą gyvenimą.“

Taip pat skaitykite: Gėrimas iš kriaušių

Kaip gamino alų senovės Egipte

Per vieną savaitę egiptiečiai miltus paversdavo šviežiai iškepta duona, o duoną - putojančiu alumi. Procesas vyko ir namų virtuvėse, ir didelėse alaus daryklose visoje šalyje.

  1. Alaus virimas prasidėdavo nuo duonos kepimo. Kai duona būdavo dar šilta, ji būdavo sutrupinama dideliame moliniame inde su vandeniu.
  2. Išbrinkusi duona būdavo paliekama inde jį pridengus skudurėliu. Košė būdavo ramiai paliekama rūgti.
  3. Po kelių dienų iš košės būdavo išimamos plutos, o visa masė perkošiama per pintą rėtį. Po to į skystį būdavo pridedama vaisių, prieskonių ir dažų.
  4. Dar po penkių dienų masė būdavo perkošiama per audeklą, o skystis supilstomas į didelius indus. Alų buvo galima tiekti.

Alaus gamyba buvo svarbiausias egiptietės uždavinys, o ilgainiui alaus virimas padėjo jai užsitikrinti lygybę, nes, pardavusi alų, moteris galėdavo leisti sau įsigyti prekių taip pat kaip vyrai. Moterys virė ne vienos rūšies alų. Papiruso ritiniai ir užrašai ant sienų liudija, kad alaus įvairovė buvo didelė. Nors gėrimas dažniausiai būdavo gaminamas iš duonos, o ši kepama iš kvietinių ir miežinių miltų, alus būdavo įvairiausių skonių. Vienas alus buvo gardinami datulėmis, kitas - vynuogių sultimis, žolelėmis, razinomis ar salierais. Egipto namų šeimininkės gamino šviesų alų, tamsų alų, „alų amžinybei“, „alų, kuris niekada neprarūgsta“, populiarųjį „Bouza“, kurį gardino mėtomis, citrinų lapeliais ar pipirais. „Bouza“ buvo tirštas kaip sriuba, o kitos rūšys buvo skystesnės, primenančios šiuolaikinį pilzeną. Ypatingas alus buvo vadinamas „Lakštingalos motina“, nes, anot įrašų, priversdavo „girtuoklius uždainuoti“.

Alus - naudingas sveikatai

Kaimyninės Nubijos kaulų radiniai liudija, kad nuo Egipto grūdų sandėliuose buvusių bakterijų aluje atsirasdavo antibiotikų. Tikriausiai egiptiečiai buvo teisūs sakydami, kad alus naudingas jų sveikatai. Kaimyninėje Nubijoje, dabartiniame Sudane, amerikiečių mokslininkai aptiko įdomų radinį - kaulų, kuriuose yra neįprastai daug plataus spektro antibiotiko tetraciklino. Nubijos gyventojai alų virti išmoko iš egiptiečių, o su alumi gavo dar ir profilaktinių vaistų. Tyrimai rodo, kad dirvožemyje ar grūdų saugykloje buvusios bakterijos virsdavo tetraciklinu. Kepant duoną, ši medžiaga nežūdavo, todėl Nubijos gyventojai reguliariai gaudavo antibiotikų. Ištyrę kapus, mokslininkai nustatė, kad Nubijos gyventojų kauluose, priešingai nei daugumoje kitų senovinių kaulų radinių, nėra uždegiminių ligų pėdsakų.

Karkadė - faraonų eliksyras

Karkade arbata gaminama iš augalo, priskiriamo hibiscusų šeimai, žiedo taurelių. Lietuvoje šis augalas vadinamas vaistine piliarože. Karkade arbatą visame pasaulyje įprasta vadinti įvairiausiais vardais, o mūsų šalyje ją dažniausiai krikštija arbata iš Sudano rožės ar „Sudano rože“ bei tiesiog kinrožės arbata. Tiesa, pastarasis pavadinimas nėra teisingas, nes karkade arbata gaminama ne iš kinrožės, bet iš jai giminingo augalo žiedų.

Senovės Egipte kinrožių gėrimas buvo siūlomas karališkajam stalui - tikėta, kad jis valo kraują, stiprina širdį ir ilgina gyvenimą. Vidurio Rytuose kinrožių arbata - tai natūralus būdas atvėsinti kūną. Geriamas šaltas per kaitrias dienas, jis padeda sumažinti kūno temperatūrą ir sugrąžina energiją. Ši arbata ne tik gaivina, bet ir ramina - jos rūgštelė primena balansą tarp aistros ir ramybės, o šiltas puodelis - tarsi kvietimas į akimirkos tylą. Egipte ir Sudane kinrožė - tai daugiau nei gėrimas. Ji patiekiama svečiui su pagarba, lyg sakytum: „Esi laukiamas. Ilsėkis ir stiprėk.“

Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti kmynų girą

Karkadės arbatos nauda

Beje, teigiama, jog netgi tvyrant alinančiai kaitrai, atšaldyta karkade arbata stebuklingai atgaivina ir suteikia jėgų. Dėl joje esančių įvairiausių organinių rūgščių karkade arbata yra rūgštoko skonio, todėl dažniausiai saldinama cukrumi ar medumi. Malonus aromatas, ryški spalva, rūgštumas yra natūralios karkade arbatos savybės, į šias arbatžoles nededama jokių dažiklių ar aromato stipriklių, tačiau ji pati labai mėgstama kaip įvairiausių arbatos mišinių dalis.

Karkadės arbatos receptai

  • Karšta karkade arbata: žiedai užplikomi užvirintu vandeniu, palaikoma 5-7 minutes ir nukošiama. Rekomenduojamos proporcijos: 1 šaukštelis arbatžolių (arba 5-6 žiedeliai) vienai stiklinei vandens.

  • Šalta karkade arbata: verta ją plikyti stipresnę, o tada pasaldinkite ir atvėsinkite įdėdami daug ledo.

  • Juodosios ir karkade arbatos gėrimas:

    • Reikės (4 puodeliams):

      Taip pat skaitykite: Kokteilių idėjos su tekila ir Jägermeister

      • 3 arbatinių šaukštelių juodųjų arbatžolių;
      • 10-15 karkade žiedelių;
      • Cukraus ar medaus.

    • Suberkite juodąsias bei karkade arbatžoles į arbatinuką ir užpilkite užvirintu vandeniu. Palaikykite 3-4 minutes ir pilstykite į puodelius. Saldinkite cukrumi ar medumi pagal skonį.

  • Egiptietiška karkadė (vasaros eliksyras stiklinėje):

    • Reikės:

      • 100g džiovintų hibiskus (kinrožių) žiedlapių
      • 1 l vandens
      • 5-6 apelsino skiltelių
      • Saujelės šviežių mėtų
      • 1/3 stiklinės eritritolio (arba cukraus, jei nori saldžiau)
      • Gazuoto šalto mineralinio vandens (patiekimui)
      • Ledo kubelių
      • Papuošimui: apelsino griežinėlių, mėtų

    • Gaminimas:

      1. Nuplauname kinrožes - užtenka perplauti vieną kartą.
      2. Užviriname vandenį. Kai burbuliuoja - įmetame žiedus, apelsino skilteles, mėtų lapelius ir saldiklį.
      3. Paverdame apie 5 minutes - kol vanduo nusidažys sodria rubino spalva, o virtuvėje pakvips gėlėmis ir citrusais.
      4. Nukošiame, supilame į stiklinį indą ir padedame į šaldytuvą - tegu nakčiai viskas subręsta.
      5. Kitą dieną - į stiklinę įdedame ledukų, šiek tiek gazuoto vandens, užpilame šalta hibiskų arbata.
      6. Papuošiame apelsinu, mėta, ir… voilá!

Plikant šią arbatą rekomenduojama naudoti stiklinius ar porcelianinius indus, nes nuo sąlyčio su metalu blogėja jos spalva ir skonis, karkade netinka ir labai kietas vanduo, nes užplikyta tokiu vandeniu ji gali tapti ne raudona, o žalia.

Kuminų arbata: senovės prieskonis ir vaistas

Kuminų arbata, nors Lietuvoje galbūt ir nėra pati populiariausia, pasaulyje vertinama jau tūkstančius metų. Šis aromatingas gėrimas, gaminamas iš kmyninių kuminų (Cuminum cyminum) sėklų, pasižymi ne tik savitu skoniu, bet ir gausybe naudingų savybių. Nuo virškinimo gerinimo iki imuniteto stiprinimo - kuminų arbata gali tapti puikiu kasdienio raciono papildymu.

Kuminų istorija: prieskonis ir vaistas

Kuminai kilę iš Viduržemio jūros regiono ir Artimųjų Rytų. Archeologiniai radiniai rodo, kad kuminai buvo naudojami jau senovės Egipte, tiek kaip prieskonis, tiek ir medicininiais tikslais. Jie buvo rasti faraonų kapavietėse, o egiptiečių papirusuose minimi kaip vaistas nuo įvairių negalavimų, įskaitant virškinimo problemas ir galvos skausmus.

Senovės Graikijoje ir Romoje kuminai taip pat buvo plačiai naudojami. Graikų gydytojas Hipokratas kuminus rekomendavo kaip priemonę virškinimui gerinti ir dujų kaupimuisi mažinti. Romėnai kuminus naudojo ne tik maistui gardinti, bet ir kaip kvepalų ingredientą.

Viduramžiais kuminai išplito po visą Europą. Jie tapo populiariu prieskoniu, ypač Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse. Kuminų arbata taip pat buvo vartojama kaip liaudiškas vaistas nuo peršalimo, kosulio ir virškinimo sutrikimų.

Šiandien kuminai auginami daugelyje pasaulio šalių, įskaitant Indiją, Maroką, Iraną, Turkiją ir Meksiką. Jie yra neatsiejama daugelio nacionalinių virtuvių dalis, ypač indų, meksikiečių ir Artimųjų Rytų.

Kuminų arbatos nauda sveikatai

Kuminų arbata - tai ne tik skanus, bet ir labai naudingas gėrimas. Štai keletas pagrindinių jos privalumų:

  • Gerina virškinimą.
  • Stiprina imuninę sistemą.
  • Mažina uždegimą.
  • Reguliuoja cukraus kiekį kraujyje.
  • Gerina atmintį ir koncentraciją.
  • Padeda kontroliuoti svorį.
  • Turi antibakterinių savybių.
  • Gali padėti sumažinti cholesterolio kiekį.
  • Palengvina menstruacijų spazmus.
  • Gerina miego kokybę.

Kaip paruošti kuminų arbatą

Kuminų arbatą paruošti labai paprasta. Jums reikės:

  • 1-2 arbatinių šaukštelių kuminų sėklų (galima naudoti ir maltus kuminus, bet sėklos suteikia intensyvesnį skonį).
  • 250-300 ml vandens.
  • (Pasirinktinai) medaus, citrinos sulčių, imbiero ar kitų prieskonių pagal skonį.

Paruošimo būdas:

  1. Užvirkite vandenį.
  2. Suberkite kuminų sėklas į verdantį vandenį.
  3. Sumažinkite ugnį ir virkite ant silpnos ugnies 5-10 minučių.
  4. Nukoškite arbatą.
  5. Pagal skonį įdėkite medaus, citrinos sulčių ar kitų prieskonių.

Kuminų arbatą galima gerti karštą arba šaltą. Ji puikiai tinka po valgio, norint pagerinti virškinimą, arba vakare, prieš miegą. Jeigu norite švelnesnio skonio, kuminų sėklas galite tiesiog užpilti karštu vandeniu ir palaikyti 10-15 minučių.

Įvairūs kuminų arbatos receptai

Kuminų arbata gali būti ruošiama įvairiais būdais, pridedant skirtingų ingredientų, kad būtų sustiprintas jos skonis ir naudingosios savybės.

  • Kuminų arbata su imbieru: į verdantį vandenį įdėkite 1 arbatinį šaukštelį kuminų sėklų ir nedidelį gabalėlį šviežio imbiero. Virkite 5-10 minučių, nukoškite ir įdėkite medaus pagal skonį. Imbieras sustiprina kuminų arbatos virškinimą gerinančias ir priešuždegimines savybes.
  • Kuminų arbata su citrina ir medumi: į verdantį vandenį įdėkite 1 arbatinį šaukštelį kuminų sėklų. Virkite 5-10 minučių, nukoškite. Įpilkite šviežiai spaustų citrinos sulčių ir įdėkite medaus pagal skonį. Šis receptas ypač tinka peršalus.
  • Kuminų arbata su ciberžole: į verdantį vandenį įdėkite 1 arbatinį šaukštelį kuminų sėklų ir ½ arbatinio šaukštelio ciberžolės miltelių. Virkite 5-10 minučių, nukoškite. Ciberžolė pasižymi stipriomis priešuždegiminėmis savybėmis.
  • Šalta kuminų arbata: Užvirkite vandenį ir įdėkite kuminų, palikite atvėsti. Įdėkite į šaldytuvą. Galima įdėti ledukų.

Alternatyvūs tonizuojantys gėrimai

Vienas mažų, bet gyvenimą be galo praskaidrinančių džiaugsmų - energijos suteikiantis gėrimas. Tonizuojamieji gėrimai didina psichinę ir fizinę ištvermę, nes stimuliuoja nervų sistemą, širdies ir kraujagyslių veiklą. Tačiau tokio „užtaiso“ poveikis baigiasi - ir kas tada?.. Taip veikia įvairių žolių, prieskonių arbatos, kuriose gausu vitaminų, mineralų, kitų biologiškai aktyvių medžiagų - jų kompleksas suteikia energijos, tačiau nedaro žalos nervų sistemai. Vis dėlto gerti tonizuojamąsias arbatas verčiau ryte ar per pietus, bet nereikėtų piktnaudžiauti vakare, kai žmogui būtinas poilsis ir ramybė.

Kodėl žolelių arbatą geriausia plikyti termose ir ilgai nelaukus išgerti? Mat tada joje išlieka daugiau eterinių aliejų, suteikiančių malonų kvapą - šis taip pat vertingas nuotaikos gerintojas. Ajurvedos mokytojai pataria labai rimtai įsijausti į gėrimo aromatą. Arbatai skirtas žoleles, prieskonius patrinkite tarp pirštų ir uostykite - jei kvapas malonus, lengvas (nors ir stiprus) - jis jums tinka, jei gaivos nejaučiate - tokio produkto geriau nevartoti. Taip tikrinant sudėtines dalis galima sukomponuoti mėgstamą gėrimą ir iš kelių augalų. Visos žolelės ir prieskoniai turi savo „charakterį“, tad tai, ką mes geriame (ar valgome), veikia tiesiogiai - ne tik kūną, bet ir protą.

  • Imbieru, kaip prieskoniu, turinčiu tonizuojamąjį poveikį, galima gardinti pačius įvairiausius patiekalus. Jo skonis aštrus ir šiek tiek salstelėjęs, tad ir žvalumo suteikiančiai arbatai jis labai tinka. Klasikinis receptas siūlo sutarkuotą (galima ir smulkiai sukapoti) imbiero šaknies gabalėlį užplikyti verdančiu vandeniu, palaikyti uždengtą dešimt minučių, nukošti. Kuo ilgiau laikysite užplikytą imbierą, tuo sodresnis ir aitresnis bus gėrimo skonis.

  • Visiems girdėti ženšenio nuopelnai didinant tiek organizmo atsparumą gyvenimo negandoms, tiek protinius gebėjimus. Juo galima gardinti įvairius gėrimus - efektas visada bus tonizuojamasis. Nors yra sėkmingų bandymų Lietuvoje užsiauginti jų šaknų, vis dėlto tai gana egzotiška veikla.

  • O savo savybėmis ženšeniui prilygstantis kininis citrinvytis - mūsų šalyje gerai augantis ir žiemojantis augalas. Arbatą galima virti ne tik iš kininio citrinvyčio uogų, bet ir lapų ar jaunų ūglių.

  • Cikorijos šaknys - tai tikras gamtos lobis, kuris per amžius buvo vertinamas ne tik kaip kavos pakaitalas, bet ir kaip galingas natūralus vaistas. Šiandien, kai vis daugiau žmonių ieško sveikų alternatyvų kasdieniams produktams, cikorijos šaknys vėl atsiduria dėmesio centre. Europoje cikorijos šaknų kavos populiarumas išaugo XVIII amžiuje, ypač Prancūzijoje ir Vokietijoje. Napoleono kontinentinės blokados metu, kai tikroji kava tapo neprieinamu prabangos dalyku, cikorijos šaknys tapo pagrindiniu kavos pakaitalų.

    • Kaip paruošti cikorijos kavą:

      1. Užvirinkite vandenį ir leiskite jam atvėsti iki 90-95°C temperatūros.
      2. Į turkę arba mažą puodelį įberkite maltos cikorijos.
      3. Atsargiai užpilkite karštą vandenį ant cikorijos.
      4. Perkošite per smulkų sietelį arba kavos filtrą.
      5. Pagal pageidavimą pridėkite medaus ar stevia.

tags: #faraonų #gėrimas #receptas

Populiarūs įrašai: