Elementoriaus "Ė" analizė: kritinis žvilgsnis į Igno Malėno kūrinį
Pedagogai nuolat ieško efektyvesnių būdų, kaip mokyti vaikus skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Naujas Igno Malėno elementorius "Ė" pretenduoja būti vienu tokių būdų. Šiame straipsnyje panagrinėsime šį elementorių, remdamiesi jau spaudoje pasirodžiusiomis mintimis ir papildydami jas savo įžvalgomis.
Bendras požiūris į elementorių
Visas Igno Malėno elementorius pavadintas "Ė". Ši raidė dominuoja pradiniuose puslapiuose, siekiant ją įprasminti. Pirmieji penki elementoriaus puslapiai skirti raidės "Ė" įprasminimui.
Abejotinos vietos elementoriuje
Šeštame puslapyje, iliustruojant avies bliovimą "MĖ", kyla abejonių. Ar tikrai avis bliauja būtent taip? Paprastai girdimas tik "ME" arba "BE" (su ilgu E) garsas. Nors nukrypimai galimi, ar jie tinkami elementoriuje? Analogiškai, vaiko verkimas pamėgdžiojamas "MĖ" garsu septintame puslapyje. Nors tai tik mėgdžiojimas, ar toks būdas tinkamas elementoriui?
Skaitymo metodas
Autorius pradeda mokyti skaityti žodžiais ir daiktais. Pirmasis žodis - "ĖMĖ", parašytas raudonai ir stambiu šriftu. Toliau pateikiami paveikslėliai: vyro galva, žodis "Ė MĖ" ir kriaušė. Visa tai turėtų būti perskaityta kaip "(Žmogus) ĖMĖ (kriaušę)". Paskutinėje eilutėje - mergaitės galva, "Ė MĖ" ir morka. Skaityk: Mergaitė ėmė morką. Šis metodas nėra naujas, nes ir kituose elementoriuose autoriai naudojo daiktus ir žodžius, kai trūko raidžių žodžiams. Šis skaitymo būdas tęsiasi per 55 puslapius.
Problemos dėl prasmės ir kalbos grynumo
Devintame puslapyje, paskutinėje eilutėje, pavaizduota kepurė ir žodžiai "DĖ DĖ MĖ TĖ". Ar dėdė tikrai mėtytų kepurę? Dešimtajame puslapyje tris kartus pavartotas slaviškos kilmės žodis "RĖ DĖ". Pradedančiam vaikui reikėtų pateikti kuo grynesnius lietuviškus žodžius. Tame pačiame puslapyje - "TĖ TE RĖMĖ (obelį?)". Mažas piešinys negali tinkamai pavaizduoti obelį. Panašus piešinys su tais pačiais žodžiais yra ir 14 puslapyje.
Taip pat skaitykite: Klaidų vengimas rašant didžiosiomis raidėmis
14 puslapyje tris kartus pasikartoja žodis "VĖTĖ" (iliustruotas žirniais, pupomis). Ar mokytojas galės tinkamai paaiškinti šį žodį miesto vaikui? Dar prasčiau 14 puslapyje: "(šuo ir katė) VĖ MĖ". Ar autorius negalėjo rasti gražesnio žodžio? 16 puslapyje: "KĖDĖ KĖDĖ (piešinys - žmogaus galva)". Turbūt reikia skaityti: "KĖDE KĖLĖ (dėdę)", nes toliau seka sakinys: "DĖDE KĖLĖ" (piešinys - kepurė). Ar galima jau šioje vietoje rašyti "kėdė kėlė dėdę"? Ar iš tikro kėdė kelia žmogų? Tiksliau - laiko arba atlaiko žmogų. 106 puslapyje išspausdinta dainelė "Kas ką kėlė?", kurioje žodis "kėlė" įvairiai įprasmintas.
21 puslapyje: "ADA LEKE + RĖKĖ: - DĖ DE D A VE (piešinys - kriaušė)". Čia "LĖ KĖ" pavartotas vietoj "bėgo". Dar per anksti vartoti dviprasmius žodžius. Ir tas "RĖ KĖ" čia netinka. Šis "RĖ KĖ" kartojasi per daugelį puslapių. Pavyzdžiui, 35 puslapyje: "A-LE + META ŠOKO, O DE DĖ + MAMA RĖKĖ: TA-TA-TA, TA-TA -TA, ŠOKA ALĖ + MĖTA." Kodėl dėdė su mama rėkia? Jiems reikėjo pritarti, o ne rėkti. 24 puslapyje: "ADA + ALE ĖMĖ (gėlę + LE KĖ". Kodėl juodviem reikėjo lėkti (greit bėgti)? Tas "LE KĖ" kartojasi ir dar per kelis puslapius.
Nesuvokiami sakiniai ir painūs mišiniai
32 puslapyje neįmanomas skaitymas: "A-LÉ MATO MAMA ŠOKA. ATĖJO DĖ DĖ. DE DE RA DO + RO DO NA RO (papieštas toks O raidės didumo skrituliukas su žaliais taškeliais). DĖDĖ SA KĖ:MA TĖ + A LE. PO TO ALĖ + MAMA SAKO: MANO DĖDE JOJO, O TĖTĖ Ė JO. MANO TĖTĖ + MOKA. ATĖ JO ALĖ + ŠOKA. ADA MATO + SAKO: MAMA VARO NAMO (piešiniukas - žąsis) …" Ką vaikas gaus iš tokio mišinio?
Panašiai randame ir 34 puslapyje: "ATĖJO ALE + DĖDĖ. MAMA ADĖ, O ADA MATO: SODO RASA. MAMA SAKO: TA RASA TAVO, O ALĖ MANO." Kas ta "RA SA"? Jei ji - vardas, tai kam ta "SODO RASA"? Painus mišinys.
36 ir 37 puslapiuose: "KATE ATĖJO (piešinys - toks surangytas pyragaitis)". Vaikas, rodos, turi suprasti, kad katė atėjo to pyragaičio. Toliau taip: "JONE ŠERE, O KATĖ ĖDĖ. TADA ALE SAKO: - KA DA KATĖ ĖDA (riestainį, pyragaitį), TADA (piešinys - pelė) EDA (piešinys - kumpį)". Paskutiniame sakinyje perdaug gudri mintis. Toliau (37 p.): "JONĖ SAKO: OPĖ. ADA SAKO: LOPĖ". Gaila, tokio žodžio "O PE" nežinau, nemokėčiau paaiškinti vaikui.
Taip pat skaitykite: Kaip kontroliuoti alkį iki pietų
Dar painiau 38 puslapyje keturių skiemenų antraštinis žodis: "PA SA KO JATĖTE PARĖJO NAMO. ADA SA KO:- ALE NORĖJO RAŠALO, O RA ŠA LO NE RA.- TADA TĖTĖ PASAKOJA! - SA KO MA MA.- TĖTE PASAKOJA! TĖTE PASAKOJA! - RĖKĖ ALE, A DA + JONĖ.TADA TĖTĖ PASAKOJO + PASAKOJO. O JONE RĖKAVO:- MAMA, TA PASAKA TAVO!- ADA, TA PASAKA TAVO!- TA PASAKA MANO!PO TO TĖTE DAVĖ RAŠALO. ALE RAŠĖ, O ADA + JONĖ ŠĖ LO." Kas čia norėta pasakyti? Ar įmanoma šeimoje, kad tėtė pasakotų, o mergaitė (Jonė) rėkautų? Ar įmanoma, kad vienai (Alei) rašant, dvi (Ada ir Jonė) šėltų? Koks čia pavyzdys besimokančiam vaikui!
Kiti pastebėjimai
42 puslapio antraštė - "Alė rėkalė". Jeigu vaikai iki šiol nebus girdėję tokio pravardžiuojamo žodžio, tai dabar turės - rėkalę arba rėkalių. Tame pat puslapyje: "Alė ėjo + rėkavo. Tada Ada tarė: Rėkalo pakako." "Jeigu rėkavo, tai iš to - rėkavimas, o ne rėkalas (nevykęs žodis). 46 puslapyje: "Parėjo dėdė. Po lova padėjo (piešinys - narvelį su kanarėle). Po lova papėjo . . . Kanarėlė tupėjo + papėjo." Argi kanarėlė papą? Ir kam tą narvelį su kanarėle reikėjo kišti po lova?
51 puslapyje: "… Buvo rasa. O Jonė ėjo basa. Šalo pėda, gėlė oda." Argi kas nors sako, kad ne kojai šalta, bet odai? Ir jeigu gėlė, tai odą (galininkas). Juk sakome: skauda arba gelia galvą, dantį… 53 puslapyje: "Mama davė gėralo. Jonė su Adu gėrė." Gėralas - prasta prasme gėrimas. Gėralą paprastai duoda veršiams ir kitiems gyvuliams. Ten pat žemiau parašyta, kad katė rėkė, parnešusi pelę. Nėra tekę girdėti tokios katės. Tada katė kniaukia ir tai dar maloniu balseliu. O rėkia arba knerkia, kai užmina jai kas ant uodegos.
55 ir 57 puslapiuose net trys ligoti sutvėrimai: lokė, lapė ir kalakutė. Kam? Kodėl? Ar dėl to, kad, pvz. "kalakutė bubėjo, rėkavo, šokinėjo", o katė tada pasakė - "Kalakutė pamišo. Su ligota nėra ko susidėti"? 56, 57 ir 59 puslapiuose katė barakatina-vo, ne murkavo, kaip įprasta girdėti. 66 puslapyje dėdė, vėžindamas Jonę su Adu, pasakė: "Judu mokate sėdėti, mokėkite ir kakarine pajudėti." Cia reiktų suprasti, jog dėdė norėjo, kad vaikai padainuotų. Bet ar dainavimas - kakarinės judinimas? Be to, kakarine - šiurkščia prasme gerklė, šaukianti, rėkaujanti gerklė.
Toliau 67 puslapyje: "Bėroji pašoko, o Jonė su Adu opa ir susėdo baloje." Jaustukas opa paprastai vartojamas kam nors kelti, o ne žemyn dėti arba kristi. Ir jeigu abu vaikai iškrito iš vežimo, tai įkrito į balą ir susėdo j balą, ne baloje. Jeigu jau būtų buvę baloje, tai būtų galėję ir susėsti baloje. "Po to Jonė su Adu bėgo namo ir visu taku lašino." čia mūsų kaimo žmogus būtų pasakęs, kad varvą arba varvėdami bėgo namo. 71 puslapyje: "…šėmė gavo du botagu." Vaikui sunkiai suvokiama prasmė. Kas kita - gavo į kailį. Taip autorius, negalėdamas dar pavartoti nosinių ar šiaipjau sunkesnių žodžių, apsunkina vaiko supratimą. "…supypė maža Julytė." (71 p.). Tasai supypė būdingas žąsiukui, ančiukui, augšto tono birbynei, ne mergaitei ar berniukui.
Taip pat skaitykite: Tobula picos tešla
Archajiški įrankiai ir abejotinos situacijos
Kažin kada mūsiškėje spaudoje buvo papeiktas šulinys su svirtim. Šiame elementoriuje, 18 puslapyje, matome artoją su žagre ir vienu arkliu, taigi labai jau bėdinai beariantį žemę. Kiek žemiau papiešta ir viena žagrė prie sakinio: "Tėtė ėmė (žagrę)." Ar tokį artoją ir tokią žagrę lengviau Amerikos miesto vaikui išaiškinti, nekaip šulinį su svirtim?
74 ir 75 puslapiuose rašoma apie senutę su didele sausa šaka. Kam ta šaka, nepasakyta, bet galima numanyti, kad kurui. Ar bus dabar kur girdėję Amerikos miestų vaikai, kad kokia senutė neštųsi iš girios šakų kurui ar kitam reikalui? Autorius, atrodo, norėjo papasakoti, kaip du vaikai pasitarnavo senutei - panešė jai tą šaką. Bet ar nėra įmanomesnio pavyzdžio? 76 puslapyje: "Pašilo. Kalėsi žolė." Kas pašilo (gal - atšilo)? Tokio vieno žodžio čia negana. 78 puslapyje daboti lenkų kilmės žodis. Geriau - saugoti.
79 puslapyje dėdė, jieškodamas nusmukusio nuo vežimo rato, "mano: ar katė suėdė? ar pelė nurijo?" Jeigu tie žodžiai kam nors būtų pasakyti, tai reiktų suprasti kaip juoką, o kai dėdė pats taip mano, tai labai keista. Čia pat žemiau dėdė bara vaikus: "Ar judu akli? Aš be rato, o judu nematote!" Ar ne iš storžievio burnos tas pirmasis sakinys! Ir visas tasai straipsnelis, einąs per 78 ir 79 puslapius, nevykęs. Dėdė važiuodamas pametė ratą ir kažin kada tepasijuto, kad jo nebeturi. Jieškojo, jieškojo ir neradęs pasakė: "Du-dėsime (atseit, važiuosime!) be rato." Tiktai paskui pamatė vaikus tuo ratu bežaidžiančius ir ėmė bartis. Kas čia dabar kaltas, ir kur čia kokia logika? Cia pat autorius maišo dviskaitą ir daugiskaitą, panašiai dar ir kituose puslapiuose.
81 puslapyje: "…tėtė… parėžė (atseit, papjovė) abu kalakutu. Julytė… pamatė ir ėmė ašaroti." žodis ašaroti turi ir kitą prasmę: kai akys keno nesveikos, kai krienus trina, svogūnus pjausto. Toks ašarojimas neatstoja verksmo. O Julytei, rodos, gailėjo kalakuto, tai ji turėjo verkti. 82 puslapyje: ". . .ganėsi šėmė. žolėje buvo usnė. šėmė nematė ir atrėmė nosimi." Visai netinkamai pavartotas žodis atrėmė. Cia pat "pelytė… visa (vardininkas) pabalo". (Ar pelė gali iš išgąsčio pabalti?) Toliau taip: "šėmė pašėlo, išsipūtė ir nori visa (bevar. gini. galin.) nuryti." Abiem atvejais žodis visa vaikui neįmanomas. Ir kam ta karvė išsipūtė, norėdama nuryti?
84 puslapyje pasakojama, kaip Jonė su Adu išsigandę mažos senutės elgetos. Paskui Jonė pažinusi, kad tai buvusi apsimetusi Alė. Toliau skaitome: "Tada Jonė su Adu šoko ir visa lupo. Alė nesidavė, o Jonė su Adu numovė ir gana." Ar gali vaikas iš tų dviejų sakinių suprasti, ką autorius norėjo pasakyti? Kiek žemiau vėl skaitome; "Alė parėjo (namo) ir pasakoja: - Elgeta atėjo, Jonė išbalo, o Ado numirė dešinė koja." Kaip ta koja numirė ir kodėl tik viena? Iš baimės žmogus nutirpsta, tai gali nutirpti ir kojos. Baimė kojas ir pakerta. Dar iš baimės apmiršta, tik nenumiršta.
87 puslapyje: "Alė su Ieva… visa kakarine rėkė: - Oi tu Ieva Ievuže…" Ar iš čia vaikai iš tikro neišmoks visa kakarine rėkti dainas, o ne žmoniškai dainuoti? 90 puslapyje: "Antelė buvo jauna ir nepalėkė. Ji panėrė žolėje. Panėrėme ir mudu." Paprastai žmonės ir vandeniniai paukščiai neria (ir paneria) į vandenį, bet ne žolėje. O toliau taip: "…abu… lėkėme su antele namo." Lyg būtų iš tikro vaikai ir antelė sparnais lėkę! Lėkti vietoj bėgti vartojamas, tik ne šitokioje vietoje.
93 puslapyje kalakutė pamatė vabalą, "pakabino nosimi ir nėra vabalo." Kalakutė juk turi snapą, ne nosį, ir lesa vabalą, o ne kabina. 98 puslapyje: "Didingai atsakė ūkininkas (pakeleiviui senukui)". Netinkamai pavartotas žodis didingai, čia tinka išdidžiai. 100 puslapyje: " .. .piemenėlis … šypsosi ir galvoja (kai veršis koja kasa arimą ir mauroja mainyki m): - Na ir begalvis! Kam gi reikalingi tie tavo arimai." Iš to vaikai išmoks begalviais pravardžiuotis.
101 puslapyje: "Jonukas su sesute" rado lizdelį. "Lizdelyje buvo keturi pūkuoti riešutai. - Tai zylutės valkai! - suriko sesutė." Kaip jau tia riešutai (ne palyginimo būdu pasakyti) galėjo būti zylutės vaiką!
Pabaiga ir apibendrinimas
Pagaliau, šimtu pirmuoju puslapiu, baigėsi skaitymai, spausdinti vien didžiosiomis raidėmis! Koks nuobodumas - per visą šimtą puslapių skaityti vien didžiosiomis ir tokiomis pat raidėmis! Ir kada jau dabar vaikui išmokti ir įprasti skaityti mažosiomis raidėmis, kai elementoriaus tėra likę vos 9 puslapiai? Peržiūrėkime dar ir tuos devynis puslapius.
102 puslapyje - visa abėcėlė su didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis. Gale puslapio - "nelietuviškos raidės", o tai yra f, h, ch. Kodėl jos nelietuviškos? Autoriaus nuomone, jos "reikalingos tik iš kitų kalbų paimtiems žodžiams rašyti: fabrikas, himnas, choras". O kaip pašvilpsi ir vėjo pūtimą paaiškinsi be f? Kaip pasakysi aha ir uhū be h? Kaip susijuoksi ir pusgarsiu nustebsi be ch?
103 puslapyje: "Seni daugiau žino, giliau supranta." Kaip vaikui suprasti tą gilų supratimą? 105 puslapyje eilėraštyje apie gaiduką varnėnai pavadinti suktais. Kodėl? Nežinau, kaip vaikui reiktų įrodyti, kad varnėnai sukti, atseit negryni, nepatikimi, nesąžiningi. 106 puslapyje paduotos visos keturios nosinės raidės. Ir tame pačiame puslapyje paaiškinamas galininkas. 108 puslapyje aiškinamas kilmininkas. Cia vaikui tenka įsisąmoninti dar mažąsias raides ir tuos pirmuosius gramatikos pratimus.
106 puslapyje iš ankstybesnių elementorių žinoma dainelė "Kas ką kėlė?" Cia pabaigoje šitokie žodžiai; "Bernas kėlė kepurėlę jaunai mergužėlei." Anie elementorių autoriai tą dainelės pabaigą mažam vaikui pritaikė: "Raitas (raitelis) kėlė kepurėlę senai (savo) motinėlei." Taip ir pritiko. 107 puslapyje eilėraštyje: "Na, tai marš visi į eilę, kam lietuviška galva!" Ar čia nenorėta pasakyti "keno lietuviška galva!"? 109 puslapyje Lietuvos himnas. Pirmojoje himno eilutėje tėvynė turėtų eiti šauksmininku, o čia - vardininkas (tėvynė). Bene bus korektūros klaida.
Autoriaus pastabos tėvams ir mokytojams
Tos pastabos 110 puslapyje. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kad "pagrindinis skaitymo elementas - skiemuo." Tasai pastarasis žodis tirštai autoriaus išskirtas. Visas pradedamasis skaitymo mokslas čia ir pagrįstas skiemeniniu skaitymu. Tik antai 32 puslapyje autoriaus šitaip suskirstytą skiemenimis žodį "A TĖ JO" kada nors, gramatikos mokantis, teks "permokyti" vaiką ir paaiškinti, kad "AT" - priešdėlis ir pusiau neskiriamas.
Kaip žodį skiemenimis tarti, kai palengva tepaskaitai? Paprastas dalykas ištarti "MA MA RA ŠO". O kaip ištarsi "APNIKO"? Autorius siūlo (58 p.): "APNIKO" (prieštaraudamas a-nam savo "ATĖJO" 32 p.). Vaikas betgi tars: "A PNI KO". Panašiai tars ir "U SNĖ", "O ZKA", "O ŠTI", "E GLY -NE" ir kitus panašius žodžius. Autorius, paėmęs žodžio skiemenį pagrindiniu skaitymo elementu, beveik prieš kiekvieną skaitymą pirmiausia skiemenį ir deda, o vietomis ir visą krūvą jų, pvz.: "ŽĖ ŽA-ŽO. BĖBABO. GEGAGO. VIKI-LI MI TI SI. TE KE PE SE ŽE" ir taip toliau.
Taip teikiami vaikui beprasmiai skiemenys, lyg be tokios žabarainės negalima būtų išmokyti skaityti. Ir pagaliau, anot Danutės Paškevičiūtės, rašiusios "Vienybėje" (1962 Nr. 1), "kas pasidaro iš gražiosios lietuvių kalbos ir kaip ji turi skambėti vaiko ausiai, kai jis skaito tokius skiemenis"!
Beje, autorius kai kur jau ir bando vietoj beprasmių skiemenų duoti prasmingų žodžių, kaip antai 88 p.: "AI JAI TAI KAI AU JAU TAU SAU". Dar sunkesnius 98 ir 99 pp.: "KAD GAL KAM KUR VĖL JUK ŠOK LIK VYK TIK KAIP LAUK PEIK RIEK SUOK" ir kt. Ir nevisi tie žodeliai čia pat skaitymuose panaudoti. ženkliuką "+" autorius pataria vadinti "ir". Jau minėtoji Danutė Paškevičiūtė savo recenzijoje pastebėjo to pliuso nenaudingumą, kai lengvai galima vaiką išmokyti skaityti trumputį žodelį "ir". Tas žodelis patogus ir akiai pagauti…
Išvados
Igno Malėno elementorius "Ė" kelia nemažai klausimų dėl pasirinktų metodų, kalbos grynumo ir sakinių suvokiamumo. Nors autorius siekė įprasminti raidę "Ė" ir naudojo tradicinius skaitymo metodus, kai kurios vietos elementoriuje gali būti painios ir sunkiai suprantamos vaikams. Taip pat kritikuotinas skiemeninis skaitymo metodas ir abejotinas žodžių parinkimas.
Raidės Ė reikšmė
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne apie raidę ė parašyta, kad ši naudojama „šaukimui, nupeikimui ir nusistebėjimui reikšti“. O juk galėtų (net privalėtų) būti įrašyta ir dar viena reikšmė - išreikšti pasididžiavimą ir džiaugsmą lietuvių kalba. Vienintelei tokiai raidei tarp septynių tūkstančių kalbų ir dialektų. Galime neabejoti, kad šiemet pati didžiausia dovana mūsų kalbai Tarptautinės gimtosios kalbos, Lietuvių kalbos ir Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienų proga yra būtent ta raidei skirta skulptūra. Bet juk ne dovanos didumas svarbiausia. Tautos ir kalbos istorijoje yra svarbi viena data, kurią būtina atsiminti ir kuri padėjo tašką vykdytai lietuvių kalbos priespaudai.
Spaudos atgavimo svarba
1904 metų gegužės 7-oji - išskirtinė diena lietuvybei. Tąkart, aktyviai reikalaujant visuomenei, buvo panaikintas Rusijos draudimas spausdinti lietuvišką spaudą ir rašyti lietuviškai. Iki tol Lietuvą okupavusi rusų carinė valdžia itin uoliai siekė įteisinti Lietuvoje kirilicą. O po 1863-1864 m. sukilimo - Laisvės reikalaujančių kovų Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje, Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje - carinė rusų valdžia dar keturiasdešimt metų su žiauriomis represijomis naikino esminius tautiškumo bruožus - knygų ir spaudos nacionalinėmis kalbomis leidybą bei laisvą žodį. Tą spaudimą patyrė ne tik lietuviai, bet ir gudai bei ukrainiečiai. Taigi, šiandien turime džiaugtis, kad jau 120 metų gyvename be „graždankos“, to keisto rašto: žodžiai lietuviški, o raidės tai rusų kalbos!
Pagalvokime - o jeigu tas lietuviško žodžio draudimas nebūtų buvęs panaikintas, jeigu dėl lietuviškos knygos būtų reikėję kalėti kalėjime ar tekę kęsti kančias Sibire? Kaip tuomet žmonijos istorija būtų sudėliojusi lietuvių tautos ir mūsų kalbos likimą? Kaip būtume išsaugoję savo kalbą? Visi gerai žinome, kokia baltų protėvių žemėje - dabartiniame kaimyniniame Karaliaučiaus krašte - vietinių kalbų istorija. Šimtmečiais ten gyveno žmonės, kalbėję prūsiškai, vokiškai, lenkiškai, jidiš, lietuviškai.
Lietuvininkų indėlis
Rusams Lietuvoje uždraudus lietuvišką raštą ir spaudą, Karaliaučiaus krašte gyvenę lietuvininkai ir iš Lietuvos atvykę lietuviai spaustuvėse spausdino daugybę lietuviškų knygų, laikraščių, žurnalų ir juos gabeno į mūsų okupuotą šalį. Nuoširdžiai tuomet Jurbarko krašto gyventojai rėmė tautiečius knygomis ir žurnalais, Švietimo skyriaus darbuotojai su mokyklų bendruomenėmis rinko dovanas, kūrė laiškus, lankė lietuvių šeimas. Jurbarko rajono savivaldybė Karaliaučiuje ir Ragainėje dirbantiems dviem lietuvių kalbos mokytojams mokėjo net atlyginimą (vėliau tą kilnią misiją perėmė Švietimo ir mokslo ministerija) ir finansiškai rėmė mokytojų ir mokinių (neišskiriant tautybės) atvykimą į Jurbarką. Bet per paskutiniuosius du dešimtmečius situacija labai greitai pasikeitė į blogąją pusę. Neliko oficialios vietos lietuvių kalbai ir kultūrai, tautiečiai buvo priversti arba kraustytis į Lietuvą, arba pritapti prie vyraujančios kalbos ir tradicijų. 2024 m. balandžio 6 d.
Panaši skaudi draudimų ir naikinimo istorija kartojasi rusų okupuotoje Ukrainos teritorijoje. Gimtosios kalbos saugojimas ir vartojimas yra žmogaus prigimtinė privilegija ir pareiga. Kiekviena kalba yra reikalinga ir svarbi. Ir niekas neturi teisės varžyti ar drausti kalbos, nesvarbu, ar ja kalba šimtas, milijonas, ar dešimtys milijonų žmonių.
#
tags: #e #raide #su #dviem #taskuciais #virs