Dviaukštė pietų dėžutė: nauda ir istorijos atspindžiai
Šiame straipsnyje panagrinėsime dviaukštės pietų dėžutės naudą, bet kartu pažvelgsime į platesnį kontekstą - į prisiminimus, kultūrą ir istoriją, kuriuos atspindi įvairūs daiktai ir vietos. Keliausime per prisiminimų labirintus, nuo gimtinės lygumų iki restauruotų sinagogų, ieškodami atsakymų į egzistencinius klausimus ir bandydami suprasti savo šaknis.
Iš kur aš? Prisiminimai apie Tėviškę
"Ak, koks deginantis tas noras prakalbinti senųjų laikų gimtinės žmones! Kaip jie gyveno, ką kalbėjo? Ką veikė ilgais žiemos vakarais? Kas manyje su jais bendra?" - šiais klausimais pradedamas kelias į praeitį, į Tėviškę. Gimtinės ilgesys, noras suprasti savo šaknis ir protėvių palikimą - tai variklis, skatinantis ieškoti atsakymų į klausimus, kas mes esame ir iš kur atėjome.
Prisiminimai apie vaikystę, praleistą derlingose Aukštaitijos lygumose, Krinčino parapijoje, pasižyminčioje gyvu žmonių tikėjimu ir darbštumu, iškyla kaip ryškūs vaizdai. Horizontas beribis, dvasia nesuvaržoma. Seneliai pasakoja apie ugningąjį pamokslininką kun. Antaną Strazdą, kovotoją už teisybę kun. Antaną Mackevičių ir poetiniu ugningu žodžiu garsų kunigą Antaną Vienažindį. Šie pasakojimai uždega širdį ir išspaudžia "Lietuvos ašarą".
Noras grįžti namo, į Tėviškės laukus, prie šimtametės klėties, kur fotografavosi protėviai, tampa nenugalimas. Kiekviena žvaigždelė, kiekvienas krūmas ir žiedas primena laimingą vaikystę. Tačiau grįžimas nėra tik fizinis - tai kelionė į savo dvasios šaknis, į protėvių dvasią, kuri vis neleido nurimti ir vis degina troškimais.
Dvasios didybė ir Tėviškės ilgesys
Kai autorius paskiriamas Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvu, jis supranta, kad nepajėgs perduoti Žmogaus dvasios didybės, lietuvių protėvių dvasios. Tada ypač pajunta Tėviškės ilgesį ir blaškymąsi. Pokalbiai su klierikais tampa sunkūs, nes norisi perduoti jiems protėvių sukauptą išmintį.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Per klierikų atostogas autorius keliauja po savo Tėviškės žemę, kur gyventa žmonių daugybės, kur džiaugsmas ir skausmas liejosi. Klajoja po Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių sunaikintus kaimus, kur nebebuvo jokio trobesio. Klausia jų: ką pasakyti tiems jauniems vyrams? Klausia ten, kur vaikščiojo kunigas Antanas Strazdas, kur dainavo poetas Vienažindys. Nuėjo ir pas Julių Janonį Biržuose, ir Radvilų pily klajojo, ir į grafo Tiškevičiaus išblėsusius rūmų langus žvalgėsi. Klausia jų visų: ko norėtų jie iš šiandienės tautos vadų? Ką kalbėti jiems diena iš dienos metus, dvejus, trejus?..
Sugrįžimas į tuštumą
Artėjant vyskupo paskyrimui, autorius skuba pasiguosti Tėviškės laukams, protėvių dvasiai. Juk jis toks netinkamas vyskupo tarnybai. Kaip gali būti vyskupu Trajoniškio kaimo vaikas? Visada juk liko tuo besiblaškančiu kaimo vaiku, vis nerimstančiu, vis einančiu ir einančiu, ieškančiu ir ieškančiu…
Išlipęs iš autobuso Pasvalyje, eina link Tėviškės. Prisimena taką: lieptas per Pyvesą, takelis pro Ragujų kapelius. Tačiau prie Pyvesos liepto nebėra! Nebėra mūsų krašte kaimų, nebėra ir žmonių. Ėjo ir ėjo jie per tą lieptą. Ir išėjo su visu lieptu, išsinešė ir lieptą, nes niekam jo nebereikia, niekas ir niekada nebeis juo…
Perbridęs Pyvesą, eina link Trajoniškio tiesiai laukais. Kaip gera, kad tuščia, kad jokio žmogaus, jokio žvilgsnio. Meldžiasi, o iš saulutės, rodos, jie, tie senieji jo protėviai, šypsosi, nuo debesėlių moja jam ir kalbina vieversių balsais… Tačiau jie nesako, ar būti vyskupu, ar bėgti kuo toliau. Ne, negali jie nieko jam pasakyti. Gal jis negirdi ir nesupranta jų dvasios.
Kurgi Gaidinės Duliebų gražioji sodyba, Antano Kazilionio? Ne, nebėra jų, kaip ir visų Kalniškio, Gaidinės, Lapiškių kaimų. Tik beržynėlis šlama kaip šlamėjęs vaikystėje, kai mes maži bėgiojome. Nebėra Trajoniškyje ir kitų didelių, ūksmingų sodybų, nebėra ir mielosios jo pirmosios mokyklos.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tėviškės dvasia gyva
Tačiau Tėviškės dvasia nesunyko. Gyvena ji, išvaryta, išsibarsčiusi po Lietuvą ir pasaulį tėvynainių širdyse. Ji gyva, kaip sako poetas B. Brazdžionis.
Grįžus į Trajoniškį, nebėra kūtės, klojimo, jaujos, daržinės, klėties, pirties, net vištidės ir kiaulidės. Mūsų tik pasenusi, tokia sumažėjusi gryčia likusi ir šulinys. Jo buvusi pradinė mokykla Kazilionio sodyboje - jau tik didelis prūdas. Bet Černų ne tik gryčia, dar ir klėtis, ir pirtis yra, ir kūtės likučiai. Ir šimtametė jo krikštamočia Ona Černienė, besėdinti savo gryčioje. Pasiguodžia jai: "Krikštamočia, turėsiu vyskupu būti." O ji apsiašarojo: "Vaikeli, matau, kad sunkiai priimi; vaikeli, už ką tau tokį kryžių? Argi negana buvo to kryžiaus tau kariauti su bolševikais?"
Einant į Daujėnus, ten tėvų, protėvių kapai, skauda širdį, kad ir pakely į Daujėnus nebėra Dirvoniškio bei tokios didelės Patrakės. Nebesisuka čia malūnai, nebegieda gaidžiai. Sustojus Daujėnuose prie tėvų bei protėvių kapų, meldžiasi ir susimąsto: kas gi daro žmogų galingą, net nenugalimą…
Paskutinis kelias į Tėviškę
Jau vyskupu tapęs, 2001 metų rugpjūčio pabaigoje, vėl brista per Pyvesą. Už Ragujų kapinaičių kukurūzų laukas. Išlaužia pora burbuolių, meldžiasi ir valgo eidamas laukais. Tarsi dalijasi su čia gyvenusiais, vis prisimindamas juos. Tokios nuostabios ramumos pripildo jo dvasią, turbūt tai jie, čia gyvenusieji ir užgesusieji, dėkingi už jo maldas. Tiki, jo malda juos pasiekė. Ir nesvarbu, kada ir kur jie mirė ir palaidoti. Ar čia užgeso jų gyvybė, ar iškeliavus iš šių kraštų? Visur mes maldoje kartu. Visur bendraujame. Ir daugiau jie nieko jam nebepasako… Nieko nebeprakalbinsi! Nebėra ne tik gimtojo Trajoniškio, bet ir aplinkinių kaimų… Nebėra ir nebebus. O juk buvo.
Jeigu buvo, tai kažkas yra, kažką dar turi rasti ir pajusti. Ak, eisiu dar. Negaliu kitaip. Eisiu, būtinai eisiu. Ir niekas nesulaikys. Eisiu jau vyskupas senelis, jau senelis. Į tą seną, jau numirusį Trajoniškį. Jau ant mirties slenksčio vyskupas senelis turi eiti, būtinai eiti. Ir niekas nesulaikys, nes kitaip jau vargiai kada begalėsiu. Juk jau aštuoniasdešimties metų… Reikia, būtinai reikia nukeliauti paskutinį kartą. Ir taip nukeliauti, kaip eidavau į mokslus, ar iš mokslų, ar lankydamas tėvus… Ir pajusti, ar buvau tas, kokio manęs protėviai laukė?..
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Ir taip paskutinį kartą einu, paskutinį kartą - 2018 metų vasario 8 dieną. Vėl atvažiavo į Pasvalį autobusu ir per laukus žengia į Trajoniškį. Kiek kartų čia eita, kiek šimtų ar tūkstančių žingsnių? Ir jau paskutinis kartas. Kodėl paskutinis? Dėl to, kad niekas ten nebegyvena, nebėra jokio kelio ar takelio. Kas gi čia bevaikščios? Žino, kad niekada ir niekas nebeis iš Pasvalio į Trajoniškį ir iš Trajoniškio į Pasvalį. Kokie baisūs žodžiai: niekada ir niekas. Bet teisingi tie žodžiai, nes niekada ir niekam to nebeprireiks, nes niekas ten nebegyvena.
Sėlių dvasia
Kokia man brangi toji Šiaurės Lietuva, jos begalinės lygumos! Niekur kitur nemačiau tokio tolimo horizonto, nes jo neužstoja joks kalnas. Ko gero ir mūsų, sėlių, dvasią išaugino beribę tos beribės platumos. Juk sakoma, kad beribis Fiodoro Dostojevskio talentas - neaprėpiamų Pinsko lygumų vaisius (beje, jo giminė lietuvių ir, ko gero, sėlių kilmės)… O sėlių žemėje tiek daug talentų: B. Brazdžionis, J. Skvireckas, Eugenijus Matuzevičius. Jonas Mikelinskas, Balys Sruoga, J. Janonis, Mykolas Karčiauskas, Alfonsas Lipniūnas… Kai man pastojo kelią į mokslus sovietiniai laikai, negalėjau pasiduoti - neleido toji beribė, nesuvaržoma Tėviškės sėlių dvasia.
Ir eina per laukus paskutinis trajoniškietis. Dar daugiau - eina paskutinis sėlis, aš paskutinis iš sėlių giminės, paskutinė atžala išrauto sėlių…
Alytaus sinagoga: atminties kelias
Šalia asmeninių prisiminimų ir Tėviškės ilgesio, svarbu prisiminti ir kultūros paveldo objektus, liudijančius istoriją ir atmintį. Alytaus sinagoga, restauruota ir pritaikyta kultūrinėms reikmėms, tampa atminties kelio simboliu.
Alytaus sinagoga - valstybės saugomas regioninio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas. Savivaldybės tarybos sprendimu, restauruota sinagoga perduota Alytaus kraštotyros muziejui. Dalis patalpų skiriamos Alytaus žydų bendruomenės atminimui įamžinti, kitose bus rengiamos parodos, vyks koncertai, konferencijos, seminarai, edukacijos, mokymai, paskaitos, knygų pristatymai, filmų peržiūros ir kiti įvairios meninės raiškos renginiai.
Manoma, kad pirmoji medinė sinagoga Alytuje buvo pastatyta šalia aikštės Kauno gatvėje 1856 m. Maždaug toje pat vietoje XIX a. pabaigoje pastatyta mūrinė sinagoga. Didelės mūrinės sinagogos pastatymo faktas byloja apie aukštą tuometinės Alytaus žydų bendruomenės kultūrinį ir ekonominį lygį.
Sinagoga atstatyta 1911 m. ir tapo svarbia besiformuojančio Alytaus miesto centro architektūrine dominante. Tais pačiais metais šalia pastatytas ir rabino namas. Nepaisant ilgalaikės nepriežiūros ir netinkamų laikymo sąlygų, pirminė sinagogos išvaizda išliko beveik nepakitusi.
Atkūrus nepriklausomybę, 1992 metais ketinta sinagogos pastatą sutvarkyti ir pritaikyti Alytaus miesto meno galerijos reikmėms. Tačiau tuo metu, šalyje vykstant sparčioms socioekonominėms permainoms, nepavyko rasti finansavimo šaltinių jo įgyvendinimui ir sinagogos pastatas toliau stovėjo nenaudojamas, o jo būklė kasmet vis blogėjo.
Situacija pasikeitė tik 2015 metais, kai Alytaus miesto savivaldybė, matydama avarinę statinio būklę priėmė ryžtingą sprendimą pradėti sinagogos tvarkybos darbus ir pritaikyti pastatą kultūrinės paskirties reikmėms. 2016 m. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos administruojamos paveldotvarkos programos ir Alytaus miesto savivaldybės lėšomis buvo pradėti pastato eksterjero ir interjero tvarkybos darbai, trukę iki 2020 m. pabaigos.
Sinagogos pastato tvarkybos darbų projekto sprendiniais siekta atkurti pastato erdvių pirminę planinę erdvinę struktūrą, restauruoti ir remontuoti pastato fasadus, atkuriant prarastas jų dalis ir elementus, konservuoti, restauruoti ir eksponuoti vertingiausius vidaus dekoro ir įrangos elementus: pagrindinės maldų salės polichrominį dekorą, pažymint aron hakodešo vietą, bimos aikštelę, moterų galerijos sienų trafaretinio dekoro fragmentus.
Alytaus sinagogos pastato tvarkymo darbai kainavo daugiau kaip 1 mln. eurų: LR kultūros ministerija skyrė 206 056,00 eurus Europos Sąjungos lėšų, 238 504,16 euro pridėjo pati Alytaus miesto savivaldybė, 584 200,00 eurų skirta iš Paveldotvarkos programos lėšų (apie 55 proc. išlaidų sudarė tvarkybos darbai, 45 proc.
Alytaus sinagoga, kaip ir daugelis kitų kultūros paveldo objektų, yra gyvas istorijos liudijimas, primenantis mums apie praeitį ir skatinantis ją gerbti bei saugoti ateities kartoms.
tags: #dviaukštė #pietų #dėžutė #nauda