Duonos medžio sirupo gamyba
Nutilus žiemos šaltukui ir nutirpus sniegui, gamta bunda naujam gyvenimui. Medžiai, pajutę pavasario alsavimą, pradeda intensyviai ruoštis naujam sezonui - pumpurų sprogimui. Šiuo metu, kai šaknimis ir kamienu brinksta pumpurai, kyla sula. Lietuvoje sulai išgauti tradiciškai naudojami beržai ir klevai. Šis natūralus gėrimas ne tik malšina troškulį, bet ir pasižymi naudingomis savybėmis.
Sulos rinkimo tradicijos Lietuvoje
Beržų ir klevų sulos leidimas Lietuvoje yra reglamentuojamas, siekiant išvengti žalos medžiams ir užtikrinti tvarų išteklių naudojimą. Sulos leidimo sezonas prasideda ankstyvą pavasarį, kai dienomis temperatūra pakyla virš nulio, o naktimis išlieka šaltis. Pirmieji sulą ima leisti klevai.
Reikalavimai medžiams ir sulos rinkimui
Sulai leisti gali būti naudojami tik pakankamo storio medžiai. Valstybinėje žemėje leidžiama rinkti sulą iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų. Jei medis bus nukirstas per vienerius metus, sulą galima leisti ir iš plonesnių medžių.
Sulos leidimo būdas turi būti atsakingas, kad medis nebūtų pažeistas. Skylės gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus, jų skersmuo negali viršyti 2 cm, o gylis turi būti ne didesnis kaip 3 cm. Skylės tarpusavyje turi būti ne mažesniu kaip 10 cm atstumu, kad medis galėtų lengviau užsigydyti. Prieš gręžiant skylę, galima nepažeidžiant luobo nudrožti žiauberį.
Po sulos leidimo sezono būtina užtikrinti, kad medis būtų kuo mažiau pažeistas. Gręžimo skylė turi būti užkimšta mediniu kamščiu iš to paties medžio ir užtepta moliu arba sodo tepalu, kad medis nesupūtų ir neįsimestų grybelinės infekcijos.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Vienas medis gali duoti nuo kelių iki kelių dešimčių litrų sulos per parą - tai priklauso nuo medžio dydžio, jo augimo vietos ir oro sąlygų. Tačiau svarbu rinkti sulą atsakingai, nepažeidžiant taisyklių.
Tradiciniai ir modernūs sulos leidimo būdai
Pagal senąjį metodą, kirviu paruošiame 10x10 plotelį nukapodami apmirusią žievę iki geltono sluoksnio. Nudrožiame latako kišamąjį galą iki 15 mm skersmens. Skylei gręžti naudosime rankinį gręžtuvą (skersmuo - 20 mm). Nutaisome, kad būtų apie 10-15 laipsnių polinkis.
Šiuolaikiniame metode, Suleidžiant sula, į medžio kamieną išgręžiama skylutė - dažniausiai 6-8 mm skersmens ir apie 5 cm gylio. Svarbu pasirinkti tinkamą vietą - gręžiama ne arčiau nei 10 cm nuo ankstesnių metų skylės, dažniausiai pietinėje pusėje, kur geriau sušyla saulės atokaitoje. Į skylę įstatomas vamzdelis arba kranelis, per kurį sula teka į surinkimo indą arba tiesiai į vamzdyną, jei naudojama šiuolaikinė sistema. Skylučių kiekis medyje tais pačiais metais priklauso nuo kamieno storio: 25-38 cm skersmens medis gauna vieną skylutę, 38-50 cm skersmens medis gali turėti dvi skylutes, o daugiau nei 50 cm skersmens klevas gali turėti tris skylutes, bet niekada daugiau. Daugiau nei trys skylutės viename medyje nerekomenduojamos, nes tai gali susilpninti jo gyvybingumą ir sumažinti būsimo derliaus kiekį. Ne kiekvienas klevas tinkamas sulai leisti. Medis turi būti bent 25 cm skersmens, o tai atitinka maždaug 40 metų amžių. Kuo medis senesnis ir storesnis, tuo daugiau sulos galima surinkti. Tipiškai vienas medis gali duoti 35-50 litrų sulos per sezoną, tačiau tam reikia tinkamų sąlygų - optimalios temperatūros ir drėgmės.
Beržų ir klevų sulos skirtumai
Beržų ir klevų sulos cukringumas skiriasi. Klevų sula yra saldesnė - jos cukraus koncentracija gali siekti apie 4 %, todėl ji tinkama sirupui gaminti. Beržų sula cukraus turi mažiau - apie 1 %, todėl dažniausiai vartojama šviežia arba fermentuojama į girą.
Beržų sula: universalus gėrimas
Beržo suloje yra apie 1-2 procentai cukraus. Iš beržo galima išgauti daugiau sulos - apie 100 litrų per kelias savaites. Sula ima bėgti nutirpus sniegui esant 4-5 laipsnių temperatūrai.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Beržų sula - ir vaistas, ir maistas. Nuo senų laikų žinoma, jog pavasarinėje beržo suloje yra labai daug vitaminų ir ją gerti sveika. Joje yra 0,5-2 proc. sacharidų (gliukozės, fruktozės), organinių rūgščių, vitaminų C, PP, kalio, kalcio, geležies druskų ir daug kitų mineralinių medžiagų. Šviežia beržų sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, padeda sergant inkstų akmenlige, reumatu, radikulitu, artritu ar podagra. Reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą, papildo jį vitaminais, skatina audinių regeneraciją. Ji taip pat nuo seno naudojama plaukams ir odai prižiūrėti, veidui prausti.
Pavasarį, kai organizmas po žiemos yra išsekęs, sula suteikia jėgų, gerina nuotaiką: reguliariai gerdami sulą pajusite, kad rečiau skauda galvą, nebekankina nemiga ar ūžesys ausyse, dingsta irzlumas. Jūsų kraujyje padaugės eritrocitų ir hemoglobino, pagerės nuotaika ir savijauta. Beržų sulą galima maišyti su įvairių vaisių ir daržovių sultimis ar užpilti ant kokių nors vaistinių augalų (pavyzdžiui, jonažolių, takažolių, erškėtuogių, mėtų, melisų ir kitų) - vaistinės jų savybės sustiprina gydomąjį beržų sulos poveikį. Gydantis sulos kasdien reikėtų išgerti po porą litrų. Kitais atvejais geriama po stiklinę tris kartus per dieną.
Klevų sula: saldusis sirupo pagrindas
Klevo suloje yra apie 2-4 procentus cukraus. Iš klevo prileidžiama mažiau sulos. Pirmieji sulą ima leisti klevai. Klevų sula - skystasis auksas. Dar daugiau vitaminų ir mineralinių medžiagų yra klevų suloje, tad neatsitiktinai šis gėrimas vadinamas skystuoju auksu. Klevų suloje gausu fruktozės, stabilizuojančios cukraus kiekį kraujyje, smaližiams sumažinančios saldumynų potraukį. Arbatinis šaukštelis klevų sulos gali pakeisti lygiai tokį patį kiekį cukraus. Sula tiks ir į rytinės kavos ar arbatos puodelį, o vaisinis jogurtas su šiuo gardumynu bus dar skanesnis.
Klevų sirupo gamyba
Klevų sirupas Lietuvoje nėra plačiai paplitęs, todėl daugiausia importuojamas iš Kanados. Klevų sirupas puikiai tinkamas tiek maisto ruošti, tiek sveikatai stiprinti. Naudojamas patiekalams saldinti, klevų sirupas net pranašesnis už medų - jame mažiau kalorijų, o naudingų mineralų koncentracija didesnė. Be to, klevų sirupas - magnio ir cinko šaltinis: viename jo šaukšte yra apie 0,2 mg magnio (10 proc. dienos normos), 0,55 mg cinko (2 proc. dienos normos). Tai saldiklis, kurį rekomenduoja širdies ir kraujagyslių ligų gydytojai.
Vienam litrui klevų sirupo pagaminti reikia beveik 40 litrų sulos. Cukraus koncentracija sirupe siekia apie 60 proc. Jei ruošiatės klevų sirupą gaminti savarankiškai, tam geriausiai tiks kaimiška lauko virtuvė, nes gamybos procese išsiskirs daug drėgmės. Gaminimo procesas nėra sudėtingas - klevų sula ilgai kaitinama, kol išgaruoja vanduo ir išgaunamas reikiamos spalvos ir konsistencijos sirupas. Beje, klevų sirupas - Šiaurės Amerikoje gyvenusių indėnų išradimas. Jį virdavo kaip vaistą nuo įvairių negalavimų. Iš tikrųjų pagal naudingumą sveikatai Amerikoje klevų sirupas vertinamas kaip pas mus medus.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
Klevų sirupo gamybos procesas Kanadoje
Klevų sulos leidimas Kanadoje - tai ne tik tradicija, bet ir kruopščiai reglamentuotas procesas, lemiantis aukščiausią klevų sirupo kokybę. Sula leidžiama ankstyvą pavasarį, kai dienos temperatūra pakyla virš 0 °C, o naktimis vis dar laikosi šaltis. Paprastai šis laikotarpis trunka nuo kovo iki balandžio vidurio, kol medžiai išsprogdina pumpurus. Per šį laiką klevų sula kyla aukštyn, nešdama sukauptas maistingąsias medžiagas.
Ne kiekvienas klevas tinkamas sulai leisti. Medis turi būti bent 25 cm skersmens, o tai atitinka maždaug 40 metų amžių. Kuo medis senesnis ir storesnis, tuo daugiau sulos galima surinkti. Tipiškai vienas medis gali duoti 35-50 litrų sulos per sezoną, tačiau tam reikia tinkamų sąlygų - optimalios temperatūros ir drėgmės. Kanados cukriniai klevai (Acer saccharum) išsiskiria aukštu sulos cukringumu - vidutiniškai jis siekia 2-3 %. Retais atvejais pasitaiko ir 5 %, tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė. Dėl tokios cukraus koncentracijos vidutiniškai reikia apie 40 litrų sulos tam, kad būtų pagamintas 1 litras gryno klevų sirupo.
Surinkta sula genda greitai, todėl ji kuo greičiau vežama į garinimo stotį. Tradiciškai ji garinama didžiulėse metalinėse talpyklose ant atviros ugnies arba moderniose vakuuminėse sistemose, kurios leidžia efektyviau pašalinti vandenį. Verdant sula koncentruojasi, o cukrus karamelizuojasi, suteikdamas sirupui būdingą auksinę spalvą ir sodrų skonį.
Kai kurie gamintojai sirupą laiko ąžuolinėse statinėse, ypač jei siekiama suteikti jam unikalių skonių natų. Tai primena viskio ar vyno brandinimą - laikui bėgant sirupas įgauna medienos aromatų, riešutų ar net dūmo niuansų. Tokiu būdu brandintas sirupas tampa išskirtiniu produktu, kurio kaina gali būti kelis kartus didesnė nei įprasto sirupo. Gerai prižiūrimi klevai gali būti naudojami sulai leisti kelis šimtmečius. Pavyzdžiui, yra medžių, kurie sula dalijasi jau daugiau nei 200 metų. Tačiau labai svarbu nepažeisti medžio - per didelis skylučių kiekis gali pakenkti jo gyvybingumui.
Visa ši klevų sirupo gamybos tradicija - nuo tinkamo medžio pasirinkimo iki brandinimo ąžuolinėse statinėse - rodo, kad tai daugiau nei tiesiog saldus priedas prie blynų.
Galimos problemos gaminant klevų sirupą
Gana dažnai kelvo sulą gali sugadinti kelios bakterijos. Klevo sula želiškai tirštėja ir tampa nenaudotina. Remiantis Kanados klevų sirupo gamintojų informacija, klevo sulos sutirštėjimas į želė pavidalo masę, dar vadinamas "ropiness" (angl. "ropiness"), dažniausiai atsiranda dėl tam tikrų bakterijų, tokių kaip Leuconostoc mesenteroides ir Enterobacter agglomerans, veiklos. Leuconostoc mesenteroides optimali augimo temperatūra yra apie 18-25 °C, tačiau ji gali augti ir žemesnėse temperatūrose.
Sulos panaudojimas kulinarijoje ir ne tik
Sula nepraranda savo ypatybių net ir konservuojama. Galima ją supilstyti į stiklainius ir laikyti šaldytuve. Sulą galima rauginti: į sulos indą įdedame džiovintų obuolių ir pastatome į šaltą vietą (rūsį). Į plastikinius butelius įdedame kelias džiovintų obuolių skilteles, keletą razinų. Užpilame sula, taip kad liktų neapsemta apie 50 g. Įspaudžiame butelį tiek, kad sula pasiektų kaklelį, užsukame dangtelį. Putojanti sula neįtikėtinai atgaivina po darbų ar po pirties. Sula rūgsta skirtingai, viename butelyje gali putoti kaip tikras šampanas, kitame pasirodys tik keli burbuliukai.
Receptai su klevų sirupu
- Klevų sirupo sausainiai: Įkaitinti iki 350 laipsnių orkaitę, skardą ištepti riebalais. Dideliame dubenyje išmaišyti sviestą kartu su ruduoju cukrumi. Į masę įmušti kiaušinį, įpilti sirupo, pridėti vanilinio cukraus. Viską maišyti iki vientisos masės be gumulėlių. Kartu atsijoti ir sumaišyti miltus, maistinę sodą, druską ir suberti į paruoštą masę. Vėl viską išmaišyti iki vientisos, lygios masės. Iš paruoštos tešlos pasidarykite nedidelius (apie 1 cm skersmens) rutulėlius, juos truputį suplokite padarydami plokščios formos ir dėkite į skardą.
- Klevų sirupu įmirkytas skrebučiai: Supjaustyti duoną į 2,5 cm skersmens gabalėlius, sudėti juos į dubenį. Kartu suplakti kiaušinius, baltą kiaušinį ir cukrų viename dubenyje. Įpilti į masę pieną, klevo sirupą, įberti cinamono, muškato, druskos. Visą paruoštą masę dėti ant supjaustytos gabalėliais duonos. Kepti įkaitintoje orkaitėje iki rusvos spalvos ir tuomet sumažinus temperatūrą iki vidutinės, dar pakepti apie 40 min. Sušildyti karamelinį padažą.
- Klevų sirupo bandelės su riešutais: Įkaitinti orkaitę iki 375 laipsnių karščio. Paruošti popierinius kaušelius akytoms bandelėms sudėti. Miltus, pudrą, druską išmaišyti ir pasidėti nuošalėn. Gerai išmaišyti sviestą, cukrų iki šviesios purios masės. Įpilkite klevų sirupo, įmuškite kiaušinius, vėl gerai išmaišykite. Įberkite atidėtus šalin miltus, kartu pildami pieną ir maišydami. Įberkite susmulkintus graikinius riešutus. Šaukšteliu kabinkite tešlos gabalėlį ir įdėkite į popierinį kaušelį taip, kad tešla užimtų ¾ formelės. Kepkite 375 laipsnių temperatūroje 20 min. Bandelės bus iškepusios, kai įkišus į jų vidurį dantų krapštuką ir ištraukus, šis liks švarus.
Alternatyvūs sirupai
Saldžiavaisio pupmedžio sirupas yra natūralus pakaitalas šokoladui, kuris turi savo specifinį skonį ir saldumą. Taip pat pupmedžio sirupas yra puikus kavos pakaitalas, kuriame visiškai nėra kofeino, todėl puikiai tinka jo netoleruojantiems žmonėms. Jo skonis labai primena kakavą, tačiau yra kiek egzotiškenis bei įdomesnis, todėl jis yra dažnai naudojamas konditeriniuose gaminiuose.
Pupmedžio sirupo nauda
- Natūralus afrodiziakas. Teigiama, kad gerina seksualinį gyvenimą bei gali būti vartojamas ir jūsų antrųjų pusių.
- Naudingas esant kvėpavimo sutrikimams, sumažina riziką susirgti šaltu oru.
- Naudingas esant astmai ir dusuliui.
- Rekomenduojama vartoti rūkantiems žmonėms, apsaugo nuo plaučių vėžio.
- Naudingas virškinimui.
- Vartojamas nuo vidurių užkietėjimo.
- Pupmedžio sirupas turi antiseptinių savybių, padeda įveikti infekcines ligas, stiprina imunitetą.
- Jei turite nemigos problemų, tai padeda atstatyti miegą.
- Galima naudoti sergant alerginėmis ligomis.
- Vartojamas nuo kosulio.
- Gali būti naudojamas cholesterolio kiekiui reguliuoti. Jis veiksmingas mažinant cholesterolio kiekį kraujyje.
- Pupmedžio sirupas sudėtyje turi daug kalcio, rekomenduojama vartoti suaugusiems ir augantiems vaikams, nes kalcis yra labai naudingas kaulams.
- Pagerina atmintį.
- Naudingas nėščioms moterims.
Kaip vartojamas pupmedžio sirupas? Kiekvieną dieną suvartokite po 2 arbatinius šaukštelius pupmedžio sirupo. Jei negalite jo taip vartoti, galite įsidėti į pieną, vandenį arba sumaišyti su natūraliu jogurtu.
Sulos reikšmė istorijoje ir dabar
Beržų ir klevų sula Lietuvoje buvo ne tik populiarus gėrimas iki XX a. vidurio. Iš jos tekėjimo žmonės spręsdavo apie ateinančius metus (jei sula veržiasi gausiai - vasara bus lietinga). Sulos, kaip natūralaus vitaminų šaltinio, nederėtų pamiršti ir dabar: joje, be to, gausu angliavandenių, mineralinių medžiagų ir mikroelementų (kalio, kalcio, geležies druskų, azoto, bario, fosforo, magnio, vario, natrio, nikelio). Be to, suloje yra įvairių rūgščių, eterinių aliejų, betulino, saponinų, fitoncidų. Organizmui po ilgos žiemos labai trūksta vitaminų ir mineralinių medžiagų, todėl toks „kokteilis“ žmogui ypač naudingas. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, stiprina ir valo organizmą (šalina akmenis, druskas, šlakus, toksinus), skatina audinių atsinaujinimą.
Kada rinkti sulą?
Tinkama gerti sula pradeda bėgti, vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4-6 °C, ir baigiama, kuomet išsprogsta pumpurai. Klevai sulą ima duoti maždaug savaite anksčiau nei beržai. Sula gaunama nepakenkiant medienai, iš šiaurinės medžio pusės 70 cm aukštyje grąžtu pragręžus iki 5 cm gylio skylutę, į kurią įstatomas latakėlis sulai surinkti. Geriausia rinktis stiklinį indą, nes dėl plastikiniuose induose esančių cheminių medžiagų sula gali įgauti specifinį skonį. Baigus rinkti sulą, skylutė užkemšama šakele ar mediniu kamščiu, užtepama sodo tepalu arba derva, kad neįsimestų puvinys. Per sezoną iš vieno beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Klevai sulos duoda ne tiek daug, tačiau ji būna cukringesnė (senovėje naudota maistui saldinti). Sula intensyviai teka keletą savaičių, tačiau patyrę jos išgavimo meistrai skysčio tekėjimą pratęsia gana ilgą periodą: iš pradžių sulą leisdami iš ant kalvelių augančių medžių, vėliau pereidami prie šaltesnėse lomelėse augančiųjų. Sulą galima rinkti iš visų beržų ar klevų, bet patariama vengti medžių, augančių šalia judraus kelio, šalikelėse ar palaukėse, kurios tręšiamos mineralinėmis medžiagomis ir kuriose naudojami įvairūs chemikalai.
Ar sulos tekinimas nekenkia medžiui?
Medis, iš kurio tekinama sula, nežūsta, tačiau praranda daug maisto medžiagų. Tokie medžiai kurį laiką auga lėčiau, jų šakos trumpesnės, lapai smulkesni, taigi sumažėja visas žaliasis paviršius, saulės energiją paverčiantis organine medžiaga. Todėl sulą reikėtų tekinti protingai, dažnai nežalojant tų pačių medžių kamienų, geriau pasirinkti menkesnius ar kirsti numatytus medžius.
Kaip išlaikyti sulą ilgiau?
Šviežios sulos sezonas labai trumpas, o ja mėgautis norisi kuo ilgiau. Norėdami kuo ilgiau išlaikyti sulą, mūsų senoliai išmoko gaminti girą - ją raugindavo statinaitėse. Nuo seno Dzūkijoje išlaikydavo sulą net iki vasaros darbų. Supylę ją į statinę, ant viršaus užpildavo apie 5 cm storio avižų sluoksnį, pridengdavo drobule ir pastatydavo rūsyje vėsioje vietoje. Sudygusios avižos suformuodavo savotišką dangtį ir apsaugodavo skystį nuo sąlyčio su aplinka. Kartais tokią sulą raugindavo, į statinaitę įdėdami naminės duonos, juodųjų serbentų lapų ir ją apdėdami šiaudais bei apipildami avižomis. Iš sulos galima greitai pasigaminti ir skanios giros. Tam reikia beržų sulą pašildyti iki 35 laipsnių temperatūros, įdėti mielių su cukrumi, indą uždengti ir laikyti 5-10 laipsnių temperatūroje tris keturias dienas. Beržų sula savo vertingųjų savybių nepraranda ir konservuota. Joje gausu C vitamino, gliukozės, kalio, kalcio, magnio ir kitokių organizmui naudingų medžiagų.
tags: #Duonos #medžio #sirupas #gamyba