Duonos ir druskos paprotys lietuvių etnografijoje
Įvadas
Papročiai - esminė tautos dvasinio gyvenimo dalis, neatsiejama nuo kalbos ir religijos. Jie jungia žmones, formuoja bendras veiklos kryptis, ugdo vieningumą, artimumą ir pasitikėjimą. Juozas Kudirka teigė, kad papročiai - tai kartų patirtis ir priesaika ateities kartoms. Šiame straipsnyje nagrinėjamas duonos ir druskos paprotys, jo reikšmė ir atspindžiai lietuvių etnografijoje, ypač laidotuvių kontekste.
Laidotuvių papročiai: istorinis kontekstas
Lietuvių laidotuvių papročiai formavosi per daugelį epochų ir buvo glaudžiai susiję su žmogaus įsivaizdavimu apie vėlių persikėlimą į dausas bei baime jų rūstybei. Šie papročiai buvo nuosekliai naikinami sovietmečiu, tačiau išliko iki šių dienų.
Informacija apie seniausius papročius yra fragmentiška. Archeologiniai, rašytiniai ir lingvistiniai šaltiniai nėra tokie išsamūs kaip etnografiniai duomenys. Rašytiniai šaltiniai ypač skurdūs, nes Lietuva vėlai pateko į kronikininkų akiratį - tik XIII amžiuje. Todėl neturime rašytinių žinių apie mūsų krašto gyventojų kultūrą ir papročius iki Lietuvos valstybės susidarymo.
Senovėje mirtis buvo suprantama materialiai, manyta, kad mirusįjį galima atgaivinti. Bendruomenė šildydavo jį prie židinio, maitindavo, girdydavo, bandydavo pažadinti šaltu vandeniu ir šūksmais. Vėliau imta tikėti vėle, kuri atsiskiria nuo kūno po mirties. Mirusysis tapo pavojingas gyviesiems, židinys - apsauga nuo jo keršto. Lietuviai tikėjo vėlės nemirtingumu, kad po mirties ji ilgai būna namuose, stebi įkapes ir laidotuves, o Vėlinių dieną lanko bažnyčią. Taip pat tikėta, kad vėlės grįžta į namus per kalendorines ir šeimos šventes, ypač per Kūčias.
Etnografiniai duomenys rodo, kad lietuviai į mirtį žiūrėjo realiai. Sulaukę senatvės ruošdavosi mirčiai, taisydavo įkapes, mokydavo vaikus gyventi ir ūkininkauti, nurodydavo, kokias laidotuves ir atminimo apeigas kelti. Mirštančiojo priesaikai turėjo būti vykdomi, nes laužyti jo žodį buvo didelė negarbė. Mirdamas tėvas paskirstydavo pareigas: mokėti skolas, duoti motinai išimtinę, dukterims - pasogas.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Mirtinai susirgusį žmogų stengdavosi aplankyti kunigas, kaimynai ir giminės. Pirkia būdavo sutvarkoma ir papuošiama rankšluosčiais, paveikslais, žvakėmis ir rūtomis. Ligonį nuprausdavo, aprengdavo geriausiais drabužiais. Jausdamas mirsiąs žmogus atsiprašydavo kaimynų ir giminių, stengdavosi atiduoti skolas. Jei mirdavo neatidavęs, tai stengdavosi padaryti giminės.
Senovės aisčiai mirusiojo ilgai nelaidodavo, keldavo šermenis - puotą, kurioje dalyvaudavo ir mirusysis. Tikėta, kad nesurengus šermenų, mirusysis kerštausiąs. Pagrindinis laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiųjų vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis ir dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvena kaip ir gyvas žmogus. Dundulienė P. teigė, kad triukšmas laidotuvių metu buvo keliamas giesmėmis ir raudomis. Buvo tikima, kad didžiausią pavojų vėlės kelia artimiausiems giminaičiams, kurie „apsikrėtę mirusiuoju“ ir galį „apkrėsti“ kitus žmones. Todėl gimininės santvarkos laikais artimiausi giminaičiai tam tikrą laiką turėdavo praleisti atsiskyrę ir grįžti į bendruomenę tik atlikus apsivalymo apeigas. Pati bendruomenė apeigomis, draudimais ir magija turėjo apsisaugoti nuo mirusiojo „nuodų“.
Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą. Mirus žmogui namuose įsiviešpataudavo nepaprastai rimta nuotaika: buvo laikomasi tylos, metami dirbti visi darbai. Mirusiajam būdavo užspaudžiamos akys, kad gulėdamas namuose jis „nenužiūrėtų“, t. y. įsižiūrėjęs nepaimtų kito šeimos nario. Po to mirusysis būdavo prausiamas, kartais išperdavo pirtyje, aprengdavo geriausiais išeiginiais drabužiais.
Archeologiniai radiniai rodo, kad IX-XII a. mirusių moterų galvas dengdavo baltu lininiu nuometu, merginų - puošniomis kepurėlėmis arba apgalviais. Mirusios moterys būdavo aprengiamos baltais marškiniais, sijonu, prijuoste, skepeta, vyrai - ilgais baltais marškiniais, palaidinėmis, sujuostomis juosta arba diržu. Ant galvos uždėdavo žalvariu papuoštas veltines, austines arba kailines kepures. Viršutinis apsiaustas būdavo iš storesnio vilnonio audeklo arba kailinis, susegamas sagtimi. Senkapiuose randama papuošalų, ypač turtingesnių žmonių kapuose. Mirusius jaunus viengungius žmones puošdavo kaip vestuvėms, nes tikėta, kad miręs nevedęs ir nepalikęs palikuonių žmogus negali išnykti, jis turi pereiti gyventi į medį, augalą, paukštį, gyvulį ar net į gimstantį kūdikį.
Mirusiojo palaikai būdavo šarvojami ant lentos arba plataus suolo, patalą klodavo staltiesėmis ar paklodėmis, Suvalkijoje vadinamom šarvonėmis. Dzūkijoje mirusiojo palaikai būdavo guldomi ant spalvotų lovatiesių ar staltiesių. Nuo seno tradicinės graudulinės žvakės turėjo būti tik vaškinės, padarytos pačių, vėliau jas pakeisdavo pirktinės iš parafino ar lajaus. Katalikų bažnyčia perėmė paprotį prie mirusiojo deginti žvakes X amžiuje, bet ji nereikalavo vaškinių žvakių.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Pašarvojus mirusįjį, būdavo pradedamas daryti karstas, išmušamas balta drobule, iš skiedrų padaroma pagalvė. Apie žmogaus mirtį pranešdavo kaimynams ir giminėms. Būdavo kviečiami giesmininkai, kurie per laidotuves giedodavo religines giesmes.
Duona ir druska šermenyse
Šermenyse svarbią vietą užėmė vaišės. Tikėta, kad jei neparuoši šermenų, mirusysis kerštausiąs. Prie pašarvoto mirusiojo uždegdavo vaškines žvakes, statydavo prie galvos, kojų ir šonų. Užgesinti žvakes buvo draudžiama, bijota piktųjų dvasių. Per šermenis prie mirusiojo būtinai turėjo būti padėta alaus ar midaus ir duonos, kartais druskos. Atėjusiems į šermenis žmonėms pirmiausia duodavo išgerti alaus. Moterys, eidamos į šermenis, turėdavo atsinešti kampelį ar riekelę duonos, kurią dėdavo ant stalo ir dalydavo elgetoms. Manoma, kad paprotys nešti į šermenis duoną buvo susijęs su duonos aukojimu mirusiojo vėlei.
Kiti laidotuvių papročiai
- Apraudojimas: Nuo seno žinomas paprotys apraudoti mirusįjį, siekiantis gimininės santvarkos laikus. Anksčiau raudojimą pavesdavo elgetoms arba žyniams, kuriems atlygindavo javais, duona, mėsa, drabužiais.
- Deginimas: Mirusįjį paguldydavo į nupintą iš šiaudų lovą ir veždavo prie amžinosios ugnies, kur uždėdavo ant laužo. Laužui įsiliepsnojus, mesdavo į jį gyvulių nagus, kad mirusysis turėtų kuo įsikabinti, lipdamas į dangų, ir šaukdavo, esą matantys mirusįjį, jojantį ant širmo žirgo į dausas. Palaikams sudegus, pelenus supildavo į indą, sumaišydavo su ašaromis ir palaidodavo tarp akmenų.
- Laidojimas: Baltų gentims buvo būdinga laidoti mirusiuosius suriestus. Mirusiųjų deginimo paprotys į Lietuvą atėjo apie 1100-1000 m. pr. Kr. ir gyvavo daugiau kaip 1000 metų. Pajūrio ruože ir Centrinėje Lietuvoje mirusiuosius laidodavo skobtiniuose karstuos, plokštiniuose kapinynuose, nedegintus. Vidurio Lietuvoje mirusiųjų deginimas plito nuo V-VI a., o VIII-IX a. plačiai įsitvirtino ir išsilaikė iki XV a. Rytinėje Lietuvos dalyje laidota pilkapiuose, IV-V a. nedegintus, o V-XII a. - degintus.
- Laidojimo vieta: Pagonybės laikais mirusiuosius laidodavo saulei tekant arba leidžiantis. Vėliau dažniausiai irgi laidodavo rytą, rečiau vakare. Mirusįjį išpuošdavo gražiausiais drabužiais, papuošalais ir guldydavo į karstą, į kurį įdėdavo reikalingų įrankių. Šeimininkui prie galvos dėdavo duonos kepalą, kad namų dalios neišneštų. Nuleidę karstą į duobę, lydintieji berdavo tris saujas žemės, sakydami: „Tebūnie tau lengva žemė!“ Žiloje senovėje į kapą mesdavo akmenis, kad mirusysis „nevaikščiotų“ ir „negąsdintų“ gyvųjų.
- Kapinės: Senovės lietuvių laidojimo vieta buvo vadinama alku, alka, alkviete. Pagal seną tradiciją lietuviai dažnai įrengdavo kapines ant kalnelių. Ant mirusiojo kapo statydavo koplytstulpius, koplytėles, stogastulpius, vėliau medinius kryžius. Antkapiniai paminklai įvairiose Lietuvos vietose turi skirtumų. Žemaičių antkapiniai paminklai dažnai būdavo koplytėlių arba neaukštų kryžių, stogastulpių pavidalo. Klaipėdos krašte išliko prosenoviniai paminklai iš storų lentų su išpjaustytais siluetais. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje antkapiniai paminklai - tai kryžiai simboliai, sujungti su pagoniškaisiais meno elementais.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
tags: #duonos #ir #druskos #paprotys #etno