Duona lietuvių literatūroje: nuo sakralumo iki desakralizacijos
Įvadas: duonos reikšmės samprata lietuvių kultūroje
Duona - tai ne tik maistas, bet ir svarbi kultūrinė realija, turinti tiesioginę ir simbolinę reikšmę. Lietuvių kalboje ir kultūroje duona užima ypatingą vietą, atspindėdama tautos vertybes, istoriją ir pasaulėžiūrą. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti duonos įvaizdžio prasmes ir jų kaitą lietuvių literatūroje, pradedant nuo baltų kultūrų ir baigiant šiuolaikiniais kūriniais.
Tapatybės paieškos: kalba, kultūra ir duona
LTKalba - tauta - kultūra - tapatybė yra nuosekli grandinė, leidžianti žmogui pasijusti tam tikros tautos dalimi, laikytis savo tautos vertybių. Kalboje užkoduotas tautos kalbinis pasaulėvaizdis, kuris yra kaip tam tikras bendruomenes konsoliduojantis ir jų tapatybę lemiantis veiksnys. Pasaulėvaizdžio pagrindą sudaro vertybės, kurių hierarchija ir supratimas įvairuoja priklausomai nuo bendruomenių kalbos ir kultūros, istorinės patirties ir siekių.
Trečiojoje autorių monografijoje kalbama apie vertybes, be kurių savęs neįsivaizduoja nė vienas žmogus - be motinos, žemės ir duonos.
Žemė, motina, duona: trys vertybės lietuvių pasaulėvaizdyje
Šiame straipsnyje nagrinėjama duonos įvaizdžio raida lietuvių literatūroje, atsižvelgiant į jos sąsajas su žeme ir motina - dviem kitomis svarbiomis lietuvių kultūros vertybėmis.
Žemė: amžinas ryšys su lietuvių tauta
Lietuviai jaučia ypatingą ryšį su žeme. Net jei neturi žemės, jie jaučia nepaaiškinamą trauką jai. Žemė lietuviams yra vertybė, užimanti aukštą vietą vertybių hierarchijoje. Su ja siejamos amžinosios ir socialinės vertybės.
Taip pat skaitykite: Ruginės duonos receptai namuose
Pagrindiniai žemės suvokimo sindromai:
- Planeta: Žemė yra planeta, kurią reikia saugoti ir puoselėti.
- Elementas: Žemė yra vienas iš penkių elementų, kurį žmogus įvaldė.
- Priešingybė dangui: Žemė skirta kasdieniams rūpesčiams, o dangus - idealiam pasauliui.
- Pasaulis: Žemė yra pasaulis, sukurtas gyvoms būtybėms.
- Nuosavybė: Žemė yra didžiausias turtas žemės ūkio kultūroje.
- Paviršius, kuriame vyksta gyvenimas: Žmonės ant žemės gyvena, stato, vaikšto.
- Sluoksnis, kuris yra dirbamas: Žemė turi būti dirbama.
- Sluoksnis, kuriame kažkas auga: Juoda derlinga žemė yra didžiausia vertybė.
- Sluoksnis, kuriame galima pasislėpti: Po žeme slypi kitas pasaulis.
Motina: gyvybės ir meilės simbolis
Motina yra gyvybės davėja, meilės ir rūpesčio simbolis. Ji glaudžiai susijusi su žeme ir duona, kurios maitina ir augina žmogų.
Duona: nuo baltų kultūrų iki šių dienų
Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ P. Dundulienė duoną įvardija kaip vieną seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės, o plačiau Europoje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, ji paplitusi atsiradus žemdirbystei, kai pradėta auginti kviečius, miežius, soras, gal ir rugius. Nuo to laiko Lietuvoje kepta įvairių rūšių - akyta (rauginta) ir neakyta (nerauginta) duona, kurios gaminimo būdai įvairavo ir keitėsi. Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a.
Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu. Negerbiama duona, nesirūpinimas jos turėjimu per kartų kartas sulaukdavo negatyvaus moralinio žmogaus vertinimo, buvo siejamas su tinginyste ir aplaidumu. Lietuvių tautos gyvenime duona įgijo įvairių kultūrinių reikšmių. Nuo seno ji sieta su gyvenimo gerovės kategorija, sočiu ir visaverčiu buvimu ar, priešingai, - su vargu ir sunkiu darbu.
Duonos sakralumas baltų kultūrose
Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose. P. Dundulienė pabrėžia ypač glaudų duonos ryšį su moters - javų augintojos ir duonos gamintojos bei moteriškųjų dievybių - vaisingumo garbinimu bei mirusiųjų pagerbimo apeigų dalimi. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms. Pasak tyrinėtojos, kaip ir Žemyna, žemės vaisiais, javais, augalija rūpinosi ir Žemėpatis, dar laikomas namų ir sodybos dievu. Atėjusi į namus marti, prieš pradėdama šeimininkauti (valdyti namus), jam turėdavo paaukoti duonos kepalą ir rankšluostį.
Taip pat skaitykite: Edukacinė pasaka apie vilką
Duona ypač garbinta žiemos saulėgrįžos, Kūčių, Užgavėnių, Jurginių, Joninių kalendorinių apeigų metu. Javų duona aukota prašant gero derliaus, nuimant derlių, prieš pradedant kulti rugius ir pan. Pasak P. Dundulienės, „apskrita kepalėlių forma galėjo vaizduoti Saulę ir būti magiška priemone jai sugrąžinti“. Trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį prasidėdavo apeiginė vakarienė, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų veiksmų; šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats, atsisėdęs garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėdamas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią.
Duonos sakralumo sampratą baltų kultūrose pagrindžia ir latvių tautosaka. Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai - tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Prie žydinčių rugių lauko stovintis žemdirbys nusiimdavo kepurę ir deivės Maros tyliai prašydavo palaiminti laukus, kad jie būtų derlingi; rudeniop Mara nuberdavo rugius, miežius, avižas ir kitas gamtos dovanas. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Nupjovęs pirmus rugius, pirmo kūlio varpų nunešdavo į kambarį ir padėdavo prie sienos, kad ištisus metus netrūktų duonos; prieš pjaunant rugius iš jų nupintą vainiką pakabindavo į ąžuolą, taip pašventindami duoną.
Daug dėmesio skirta ir duonos kepimui: pirmą į krosnį pašautą kepaliuką šeimininkė saugodavo klėtyje ištisus metus, kol į jo vietą vėl padėdavo naują; šviežių rugių duoną pirmas ragaudavo namų šeimininkas. Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime - ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“. Apie tai liudija ir 1900 m. gimusios pateikėjos Margrietos Krūminios pasakojimas, jog kartą, jos močiutei traukiant duonos kepalą iš krosnies, šis nusprūdo nuo ližės ir nukrito ant žemės. Senolė, pakėlusi kepaliuką, tris kartus iškėlė jį aukštai virš galvos. Ir kitus kartus, kai imant nuo stalo, duonos gabalėlis nukrisdavo, ją tuo pakeldavo virš galvos. „Nežinia, ar tai buvo atsiprašymas, ar prašymas“. 1904 m. gimusi Ana Dymanė liudijo, jog jos tėvai ypač pagarbiai elgėsi su duona: „niekad neėmė kepalo į rankas, nenusiėmę kepurės, o riekdami kepalą, jį pabučiuodavo. Duonos trupinių žemėn niekad nebraukdavo - tai didelė nuodėmė“. Ruošiantis kepti duoną, jau iš vakaro į kambarį atnešdavo miltų, kad sušiltų, nes šiluma duonai būtina, ir kol duona kepama, prie krosnies niekam negalima šildytis; šiltos duonos niekad negalima raikyti, negalima ir kepalo raikyti iš abiejų galų. Pasak Čakarės, kiekvienuose namuose buvo duonos kepimui būtini indai (duonkubilis), kuriuos, kaip ir kepimo paslaptis, kiekviena močiutė perduodavo savo vaikaitei. Taigi duona - ištisas kartas telkianti realija.
Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, duona - tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą, ją susapnuoti visada geras ženklas. Autorės teigimu, „atėjus krikščionybei duona tapo paties šventumo simboliu. Krikščioniškoji tradicija nemažai duonos simbolinių prasmių perėmė iš pagonybės ir judaizmo papročių. Tačiau krikščionybėje duona kaip simbolis užėmė ypatingą, centrinę, vietą. Švenčiausiasis yra eucharistinė duona. Kristus yra ne tik tas, kuris duoda žmonėms dangaus maistą - gyvybės duoną, bet jis ir pats yra gyvenimo duona. Kristus - logos - sąmonės grynumo simbolis. Tad duona krikščionybėje tapo nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo simboliu. Štai kodėl ji yra balta (Švenčiausiasis, komunijos paplotėliai, kalėdaičiai yra baltos spalvos). Šventos duonos valgymas, komunijos priėmimas simbolizuoja atsivėrimą dieviškai išminčiai ir malonei. Duona krikščionybėje dar yra meilės laidininkė. Pasak Rose Williamson, duonos simbolizacija glaudžiai susijusi su visuomenės epistemologinėmis struktūromis, su simboliniais visuomenės socioistoriniais konstruktais.
Duonos įvaizdis lietuvių literatūroje: nuo Donelaičio iki šių dienų
Duona, kaip ypatinga lietuvių kultūros realija, tapo ir itin svarbiu lietuvių literatūros įvaizdžiu. Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona - tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją.
Taip pat skaitykite: Kukurūzų miltų bananų duonos receptai
Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę - duoną:
Dievs visagalįs, kurs svietą visą sutvėrė Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė, Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas, Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo Ir mums duonos daug, o baudai pašaro davė.
Poemoje vaizdžiai iškyla archetipinė pirmųjų žmonių - Adomo ir Ievos - istorija, kurioje duona simboliškai ženklina žmonijai tekusį vargo ir rūpesčių kelią ir virsta rūpesčių duona:
Dievs, tave koliodams ir žemę visą prakeikdams, Dėl raspustos tos iš rojaus išmetė laukan Ir su rūpesčiais tavo duoną paliepė valgyt.
Donelaičio spalvingai tapomuose kolektyviniuose Vyžlaukio būrų gyvenimo vaizduose atsiveria jų buitis ir papročiai, darbai visais metų laikais. Donelaičio „Metuose“ ryški ir tradicinėms pasakoms, ir krikščioniškai savimonei būdinga nuostata, pagal kurią duona (paplotėlis) ir vanduo yra pagrindinis maistas, pakankamas egzistencijai. „Pavasario linksmybėse“ poetas kreipiasi į lakštingalą ir, pagirdamas jos kuklumą, sako, kad ji nemėgsta pyragų neigi ragaišių, o pasisotinus prastai, tik vandenio trokšta. Paprastas ir kuklus maistas, anot poeto, yra Dievo malonė; laikydamasis saikingumo, žmogus išlieka sveikas, žvalus ir darbštus, neserga ligomis, kurios kankina persivalgiusius ponus. Tačiau švenčių metu būtina gardžiai pasisotinti ir pasilinksminti - „Rudenio gėrybėse“, vaizduodamas būrų vestuves, poetas gėrisi valgių gausumu ir įvairumu, lietuvių linksmumu.
Donelaičio „Metuose“ įprasmintas duonos įvaizdis tapo neatsiejamas nuo žemdirbiškos kultūros darbų, namų ir laukų poetizavimo, kurį lietuvių literatūroje toliau gražiai tęsė K. Bradūnas, V. Bložė, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Degutytė. Literatūros raidos kontekste jis įvairavo, įgavo vis naujų prasmių. Literatūros tyrinėtojas M. Spieringas duoną, ir apskritai maistą, jo reprezentacijas žodiniame mene linkęs sieti su kultūrinės ir etninės identifikacijos paieškomis. Tokios paieškos, atveriančios vis naujas lietuvių prigimtinės kultūros reikšmes, įspūdingai skleidėsi ne tik minėtų poetų, bet ir prozininkų - B. Baltrušaitytės, J. Kundroto - kūryboje. XX a. pabaigos lietuvių literatūroje atsirado ir naujos tendencijos - tautos kelio demitologizacijos, desakralizacijos. Šių meninių krypčių kontekste išryškėjo naujos kultūrinių įvaizdžių, tarp jų ir duonos, reikšmių variacijos.
Duonos sakralizavimas lietuvių poezijoje
Duonos šventumo jutimas, jos sakralizavimas, ypatinga pagarba jai į lietuvių literatūrą neabejotinai ateina iš senosios baltų žemdirbiškos kultūros gelmių. Duona, rugiai, jų sėja, pjovimas, grūdų malimas, maišymas, kepimas, kepalo raikymas - poetinių prasmių laukas, kuris tiesiogiai susijęs su žemės kultūra ir žemdirbio savimone, atspindi jo jausenas. Kaip teigia profesorė V. Daujotytė, „pagrindinės lietuvių jausenos, tradicijos suformuotos žemdirbių kultūros. Pirminė kultūra - žemės, namų, sodybų. Anot profesorės V. Daujotytės, ir lietuvių lyrikos tradicijoje galima skirti dangaus ir žemės poetines kryptis, kūrybos ontologijos požiūriu realizuojančias pačią bendriausią opoziciją, būtinos įtampos šaltinį. Pasak tyrinėtojos, J. Baltrušaičio, Maironio, V. Mykolaičio-Putino lyrinio vyksmo energija yra nukreipta į aukštąjį, dvasingąjį polių - į dangų; kitiems poetams būdingesnė žemės-motinos, žemės-mylimosios trauka, kuri yra nenugalima - ją pradėjo K. Donelaitis, o toliau tęsė K. Bradūnas, Just. Marcinkevičius. Ši pasaulėjauta neatskiriama nuo žemės, laukų, rugių, sodybos, žemdirbio kasdienybės ir darbų adoracijos, nuo visos supančios prigimtinės aplinkos - upės, kalno, klonio, pamiškės šventumo suvokimo.
Žemininko Kazio Bradūno poezijoje duona yra vienas svarbiausių žemdirbiškos lietuvių kultūros atributų, tiesiogiai susijusių su etniniu identitetu. Poeto kūrybos lyrinio vyksmo vieta - sodyba, V. Daujotytės žodžiais tariant, prigimtinės lietuvių kultūros centras, susijęs su sodinimu, sėdėjimu, gimtimi, neturintis ribų - tai ir „laukas, pieva, kelias, upelis, miškas, dauba ir beribis dangus virš viso, visame“, bei namai. Sodyba ir namai - tai erdvės, kuriose vykstantys kasdieniški darbai įgyja amžinumo matmenį, veiksmai ir įvykiai lydimi tam tikrų senovinių ritualų ir apeigų. K. Bradūno poezijoje duona yra bene svarbiausias žemdirbiškos būties apeigų elementas: visa, kas tik susiję su jos prasmėmis - laukais, sėja, rugiapjūte, tešlos minkymu, kepalo pašovimu į duonkepę - yra paženklinta šventumo pajautos, įgyja sakralumo dimensiją. Poeto eilėraščiuose duona įrašoma kartu su malda: meldžiantis prašoma jos skalsumo, jos turint - dėkojama Dievui už ją kaip didžiausią dovaną. Duona, laiminama Lietuvos kaimo laukuose, brandinama senosiose klėtyse ir savo kvapu apglėbianti gimtųjų namų pastogę, K. Poeto lyriniame pasaulėvaizdyje justi senajai baltiškai kultūrai būdinga gamtojauta, suponuojanti ypatingą supančios prigimtinės aplinkos - žemės, laukų, visos gamtos - šventumo jutimą, formuojanti itin glaudų aš ir pasaulis jausmą. Maldos būsenoje patiriamas žmogiškos būties ir Viseto susiliejimas. Duona metaforizuojama kaip nutiesianti žmogaus giluminį ryšį su laukais, gimtinės dirvomis, priglaudžianti jį prie senosios žemdirbių tautos tradicijos - žemės darbų, nuskaidrinanti jo sielą. Per šią žemės ir duonos sąsają driekiasi ir žmogų bei pasaulį žadinanti galia, kyla kūrybiniai jo impulsai - krikščioniškoji nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo akimirka; eilėraštyje susilieja archajiškos pasaulėvokos ir krikščioniškosios savivokos prasmės.
K. Bradūno eilėraštyje „Duona“ regima šventa duonos dalijimo apeiga - sakralų gyvybės / gyvenimo duonos raikymo aktą lydi ypatingos individo susikaupimo, jo dvasinės atverties akimirka - maldos situacija, sukelianti katarsį:
Kai tu atneši duoną ant stalo Ir kai aš po maldos ją riekiu, Matau lygumas bąlant, Bėga saulė varpom rugių.
Poetinėje kūrinio plotmėje atsiverianti senųjų namų pasaulio architektonika žymi vertybinę hierarchiją: M. Eliadės įvardytas pasaulio centras - sakralią erdvę ženklinantis stalas, prie kurio vyksta šventas ritualas, tarsi kartojama pasaulio kosmogonija - susirenka šeima, tada meldžiamasi ir riekiama šviežiai iškepta duona. Šis lyrinis vyksmas tarsi įgyja pasikartojančios gyvenimo pradžių pradžios, būties pirmapradiškumo atspalvį, kuriuo nušviečiama ir makroerdvė - sakralus pasaulio kūrimosi aktas, transformuojantis reiškinius, vyksta ir gimtinės laukuose, kur per rugių varpas bėga saulė. Stalas, duona ir saulė susilieja į vieną reikšminę paralelę: ovalo formos elementai implikuoja kosmogoninį - pasaulio pradžios, atgimimo, naujos būties - vyksmą, apimantį dangaus ir žemės sferas. Lyrinis subjektas, džiaugsmingai ir su meile tariantis žemės vardą, tiesiogiai grindžia savo, kaip žemdirbių kultūros ir pasaulėjautos vaiko, identitetą.
K. Bradūno poezijos rinkinio „Apie žemę ir dangų“ eilėraštyje „Žemės nuraminimas“ taip pat ryškus sakralią prasmę turintis kosmogoninis pasaulio kūrimosi / atgimimo momentas - poetinėje plotmėje iškyla žemės apvalymo - pasaulinio tvano, nuplaunančio žemę, ją nudeginančios ugnies ir Kryžiumi žemę laiminančio žmogaus - aktas. Mitopoetinėje eilėrašč…
Duona lietuvių patarlėse ir mįslėse
Pažinsi alų per putą, duoną per plutą. Mįslės. Peiliais pjausto, o kraujo nei lašo. Kas? Duona. Pats nieko nevalgo, o žmogų maitina. Kas? Duona.
Duona per žiemos šventes
Per žiemos šventes ypatingas duonos vaidmuo atsiskleisdavo ryškiausiai - ji laikyta pagrindiniu namų simboliu. Kūčių vakarą prasidėdavo ilgiausios metų nakties pramogos - būrimai. Tikėta, kad Kūčių vakarienėje dalyvauja ne tik gyvieji.
Duonos kepimas
Lietuvos kaime duonos kepimas yra namų šeimininkės.
tags: #duona #lietuvių #literatūroje #analizė