Suopiai Pietų Amerikoje: nuo Brazilijos paukščių rojaus iki jaguarų medžioklės
Pietų Amerika, ypač Brazilija, garsėja savo biologine įvairove, o suopiai yra tik maža dalis šio nuostabaus pasaulio. Šiame straipsnyje apžvelgsime suopių rūšis Pietų Amerikoje, remdamiesi keliautojo įspūdžiais ir ornitologų įžvalgomis. Kelionė per Braziliją, ypač Pantanalį, atskleidžia ne tik didingus jaguarus, bet ir paukščių gausybę, įskaitant suopius, kurie užima svarbią vietą ekosistemoje.
Pantanalis - jaguarų ir paukščių karalystė
Pantanalis, didžiausia pasaulio šlapynė, užimanti apie 190 tūkst. km², yra unikalus gamtos kampelis. Reklaminiai bukletai dažnai vadina Pantanalį „geriausia vieta pasaulyje pamatyti jaguarus“. Tačiau šioje vietovėje galima išvysti ir daugybę paukščių rūšių.
Kelionė į Porto Žofrė (Pôrto Jofre), kuris laikomas garsiausia vieta Amerikoje jaguarams stebėti, yra iššūkis. Kelias Estrada Transpantaneira vingiuoja per Pantanalį, o daugelis medinių tiltų yra tokios būklės, kad tenka juos pereiti pėsčiomis. Tačiau atvykus į vietą atsiveria nuostabus vaizdas - Brazilijos paukščių rojus.
Brazilijos paukščių rojus
Porto Žofrė apylinkės stebina paukščių margumu ir gausumu. Aros, tukanai, tukanetai, papūgos, trupialai - tik maža dalis čia sutinkamų paukščių. Čakinės čačalakos, primenančios kalakutus, kas rytą pradeda aušros koncertą.
Kujabos (Cuiaba) upė, prie kurios įsikūrę nakvynės namai, yra gyvybės šaltinis. Gausu garnių, kormoranų, tulžių, žalčiakaklių. Aukščiau šakose tupi plėšrieji paukščiai, daugiausia vanagai, pesliai ir žuvininkai suopiai. Pantanalio simboliu laikomas žabiru, įspūdingo dydžio gandrinių šeimos paukštis, suka lizdus didžiuliuose medžiuose.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Gyvūnai pakrantėse ir upėse
Smėlėtose ir dumblėtose pakrantėse gulinėja kaimanai, krokodilų giminaičiai. Medžių lajoje galima pamatyti iguanas, kurios puikiai maskuojasi aplinkoje. Taip pat galima išvysti didžiąsias, arba brazilines, ūdras - tikras plaukimo virtuozes. Ūdros dažnai pasirodo prie pat valties ir neria, nuplaukdamos didelius atstumus. Jos minta piranijomis ir kitomis žuvimis, kurias sudoroja gulėdamos ant nugaros.
Jaguarų paieškos
Kelionės metu gidai, upių žinovai ir jaguarų pėdsekiai, padeda ieškoti šių didingų gyvūnų. Kartais pasiseka pamatyti tik uodegos galą, bet kartais likimas būna dosnesnis.
Plaukiant upėmis, tokiomis kaip Pikiri (Piquiri), Tres Irmaos, San Pedrinho, Cahiri, Corixo, galima pasižvalgyti po neįžengiamų džiunglių tankmę, kurioje knibždėte knibžda gyvybės. Brazilijoje augalų ir gyvūnų gali būti apie keturis milijonus rūšių.
Susitikimas su jaguaru
Galiausiai pavyksta išvysti jaguarą. Pantanalyje gyvena patys didžiausi jaguarai, kurie net perpus didesni negu Pietų, Centrinėje ar Šiaurės Amerikoje. Mūsų matytas patinas buvo apie 160 cm ilgio, uodega - gal 70 cm. Patinai gali sverti iki 120 kg. Jie minta kapibaromis, kaimanais, upių vėžliais ir jų kiaušiniais. Taip pat gali tapti grobiu džiunglių „paršiukai“ pekariai, tapyrai, elniai. Jaguarai nevengia pulti ir naminių galvijų.
Jaguarų medžioklė
Vieną pavakarę tapome jaguaro medžioklės liudytojais. Jaguaras užuodžia kapibaras, kurios su mažais jaunikliukais prisispaudžia prie dumblėto kranto. Jaguaras sėlina prie grobio, prisiplojęs prie žemės. Šlaito pakraštyje jis iškiša galvą tiesiai virš kapibarų.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kapibarų šeimyna sušoka į vandenį ir pradeda plaukti prieš srovę. Jaguaras liuokteli į vandenį ir vejasi atsiliekantį mažylį. Kapibaros patinas, stengdamasis apginti savo vaiką, nuplaukia į krantą ir bando nukreipti jaguaro dėmesį nuo jauniklio. Jaguaras sudvejoja, apsisuka ir ima plaukti kranto link. Kapibaros patinas šoka į vandenį, neria ir iškiša galvą jau už gerų 50 metrų nuo jaguaro. Jaguaras, nusiyręs į krantą, nusipurto vandenį ir patraukia toliau pakrante.
Išgąsdinti mirtino pavojaus jaunikliai vėl sugrįžta į tą patį krantą. Tėvai, leidę kiek pailsėti jaunikliams, vėl šoka į upę ir sėkmingai ją perplaukę išsigelbėja.
Kitos dienos Pantanalyje
Kelionės metu pavyko išvysti ne vieną nuostabią katę. Kartais jos smėlėtoje upės saloje „degindavosi“ vidury dienos, kartais stovėdavo ir tykodavo upės pakrantėje galimos aukos. Upės pakrantės dažnai būna nuguldytos kaimanais, šalia jų ganosi kapibaros. Jei pakrantės įtartinai tuščios, o iš džiunglių glūdumos atsirita makakos klyksmas, tai ženklas, kad čia medžioja jaguaras - Amerikos džiunglių karalius.
Suopiai ir jų vaidmuo ekosistemoje
Suopiai (Buteo) yra plėšriųjų paukščių (Falconiformes) būrio, vanaginių šeimos (Accipitridae) paukščių gentis. Yra 28 rūšys, paplitusios Eurazijoje, Amerikoje ir Afrikoje. Kūno ilgis 33-70 cm, masė 250-2000 gramų. Dažniausiai patelės didesnės už patinus. Vyrauja rusva, ruda, rečiau - pilka, juoda spalvos. Sparnai ir uodega platūs, apvalūs.
Suopiams mitybai reikia plačių atvirų vietų, peri dažniausiai miške. Minta peliniais graužikais, stingant maisto - vabzdžiais, varliagyviais, ropliais, smulkiais žinduoliais, kartais - triušiais. Lizdus (iki 1-1,5 m skersmens) dažnai keleriems metams krauna medžiuose, ant uolų, žemės. Deda 1-7 kiaušinius, peri 28-38 dienas. Lietuvoje dažnas paprastasis suopis (Buteo buteo).
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Pietų Amerikoje galima sutikti įvairių rūšių suopių, įskaitant žuvininkus suopius, kurie minta žuvimi. Šie paukščiai užima svarbią vietą ekosistemoje, reguliuodami graužikų ir kitų smulkių gyvūnų populiacijas.
Kosta Rika - paukščių stebėtojų rojus
Kosta Rika, didžiausio biologinės įvairovės tankumo šalis pasaulyje, kur randama net 5 proc. pasaulio biologinės įvairovės, taip pat yra puiki vieta stebėti paukščius. Skaičiuojama, kad Kosta Rikoje gyvena net 900 paukščių rūšių. Dalis jų yra endeminės - sutinkamos tik Kosta Rikoje, todėl ši šalis pelnytai vadinama paukščių stebėtojų rojumi.
Kelionė po Kosta Riką prasideda Chuan Santamarija oro uoste, netoli Kosta Rikos sostinės San Chosė. Aplankoma La Selvos biologinė stotis, Boca Tapada, Laguna del Lagarto lodžija, Arenalio parkas, Caño Negro laukinės gamtos parkas, Kararos nacionalinis parkas ir Piedra Blanca nacionalinis parkas.
Kosta Rikoje galima išvysti krokodilus, beždžiones koatas, įvairių rūšių vėžlius, tūkstančius skirtingų augalų ir egzotinių paukščių. Taip pat galima pasigrožėti atogrąžų miškų ekosistemomis, spalvingais giesmininkais, besikarstančiomis beždžionėmis, kaimanais, iguanais, upiniais vėžliais ir driežais.
Paukščių migracija
Paukščių migracija yra reiškinys, kuris trunka didžiąją metų dalį. Pavasarinė migracija prasideda jau žiemos pabaigoje, o rudeninė migracija - nuo birželio vidurio. Rugsėjo mėnuo ir spalio pirmoji pusė - tai pats rudeninės migracijos pikas. Gruodžio ir sausio mėnesiai būna ganėtinai ramūs paukščių migracijos atžvilgiu, tačiau nedideli perskridimai vis viena vyksta.
Lietuva yra unikalioje geografinėje lokacijoje, kadangi pro mus driekiasi intensyviausia Baltijos migracijos kelio atkarpa. Vietų, tinkamų stebėti paukščių migracijai, šalyje taip pat gausu, įskaitant Ventės rago ornitologijos stotį, Čepkelių raistą, Žuvinto ežerą, Tyrulių pelkę, Paukščių Taką ir įvairius stebėjimo bokštelius.
Ventės ragas - paukščių stebėjimui bei žiedavimui
Ventės rago vietovė tapo pastebėta dėl sumanaus Ventės Rago švyturio prižiūrėtojo Miko Posingio, kuris pasiūlė įkurti čia paukščių žiedavimo stotį. Viena pagrindinių Ventės Rago stoties misijų - žieduoti paukščius, kurių nuo įsteigimo yra apžieduojama tūkstančiai per metus. Žiedavimas padeda nustatyti, kur skraiduoliai praleidžia žiemas, kuria kryptimi ir kokiu greičiu skrenda bei kitą išskirtinę informaciją.
Retos paukščių rūšys
Kartu su įprastais paukščiais, kiekvienais metais pro Lietuvą praskrenda ir retos rūšys, kurios pas mus neperi, o tik tranzitu kerta mūsų šalį. Rudeninė paukščių migracija yra pats geriausias metas atrasti retas paukščių rūšis, kadangi lizdus tik palikę jaunikliai, ne visuomet lengvai atranda teisingus migracijos kelius iš pirmo karto ir neretai nuklysta tūkstančius kilometrų nuo savo gentainių.
Šiaurės Amerikos gamtinės zonos
Šiaurės Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus ekvatorinę. Klimatui didžiausios įtakos turi Aleutų žemo slėgio centras subarktinėse platumose, Havajų ir Azorų aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės.
Šiaurės Amerikos didžiausia dalis išsidėsčiusi vidutinio ir subtropinio klimato juostose, todėl žemyne vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno. Kordiljerų padėtis Šiaurės Amerikos šiaurės vakaruose sukuria kritulių šešėlio efektą Didžiosiose Lygumose.
Šiaurės Amerikos šiaurinėje dalyje didelius plotus užima tundra, kuri piečiau pereina į taigą ir borealinius miškus (vyrauja spygliuočiai). Vakarinėje dalyje yra vidutinių platumų spygliuočių, rytinėje - vidutinių platumų plačialapių ir mišrieji miškai. Vyrauja klevo, ąžuolo, eglės, kėnio, pušies, riešutmedžio genčių medžiai. Beveik visą centrinę dalį užima vidutinių platumų stepės (prerija). Į pietus ir pietvakarius jas keičia sausieji krūmynai, dykumos ir pusdykumės, kuriose daug kaktusų.
tags: #suopiai #Pietų #Amerikoje #rūšys