Didžioji Virėjos Knyga: 2000 Receptų Lobynas Lietuvos Kulinarijai
Šiame straipsnyje apžvelgiama išskirtinė kulinarijos knyga „Didžioji Virėja“, turinti gilias tradicijas Lietuvoje ir siūlanti platų receptų pasirinkimą. Aptarsime knygos istoriją, turinį, išskirtinumą ir reikšmę Lietuvos kulinariniam paveldui.
Įžanga
Kulinarija - tai ne tik maisto gaminimo procesas, bet ir svarbi tautos kultūros bei istorijos dalis. Ji atspindi tautos tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą. Lietuviška virtuvė, turinti gilias šaknis, pasižymi savitumu ir įvairove. Šiame kontekste, knyga „Didžioji Virėja“ yra ypatinga, nes joje sukauptas didžiulis kulinarinis paveldas, perduodamas iš kartos į kartą.
„Didžioji Virėja“: Istorinis Žvilgsnis
Pirmoji receptų knyga „Didžioji Virėja“ Lietuvoje buvo išleista dar 1936 m. Autorė Elena Malachoviec, senosios inteligentijos atstovė, į šią knygą sudėjo XIX-XX a. Baltijos šalių ir Rytų Europos kulinarinį paveldą. Tai buvo profesionalių dvarų virėjų žinios, receptai, kuriais didžiavosi A. Smetonos laikų šeimininkės, bei patiekalai, kilę iš ilgametes kulinarines tradicijas turinčių Europos šalių. Knyga tapo neatsiejama to meto Lietuvos virtuvės dalimi, o jos receptai buvo perduodami iš kartos į kartą.
Knygos Turinio Apžvalga
„Didžioji Virėja“ - tai ne tik receptų rinkinys, bet ir vertingas šaltinis, leidžiantis pajusti auksinio laikotarpio dvasią, išmokti to meto kulinarinių terminų ir susipažinti su Lietuvos istorija. 800 puslapių knygoje rasime net 3242 receptus! Šioje knygoje gausu originalių, stebinančių, užmirštų ir naujai atgimusių, net kelis šimtmečius vertinamų patiekalų receptų, kurie ne tik papuoš šventinį stalą, bet ir įneš į kasdienių valgių gaminimą naujų skonių, idėjų bei širdį džiuginančios nostalgijos.
Receptų Įvairovė
Knygos receptai apima platų patiekalų spektrą: nuo sriubų ir mėsos patiekalų iki desertų ir gėrimų. Paukštienos mėgėjai ras daugybę receptų, ruošiamų iš naminių paukščių, bet ir iš egzotiškų laukinių sparnuočių. Be to, knygoje galima rasti net 16-kos ledų rūšių aprašymus su detaliais nurodymais, kaip juos pagaminti namų sąlygomis. Ar atsispirsite neišbandę grietinėlės ledų su fleur d‘orange, ananasinių, barbarisų, spanguolių, apelsininių, tutti-frutti ledų?
Taip pat skaitykite: Išsamus žvilgsnis į kulinariją
Praktiniai Patarimai ir Lentelės
„Didžioji Virėja“ neapsiriboja vien tik receptais. Knygoje rasite ir praktinių patarimų, kurie sudomins net patyrusias šeimininkes. Taip pat pateikiamos lentelės su maistinių, mineralinių medžiagų kiekiu įvairiose daržovėse, mėsoje, paukštienoje, žuvyse. Ši informacija leidžia ne tik skaniai, bet ir sveikai gaminti.
Išskirtinumas ir Reikšmė
„Didžioji Virėja“ išsiskiria savo istoriniu kontekstu ir didele apimtimi. Tai vertingiausia tarpukario receptų knyga, suteikianti unikalią galimybę prisiliesti prie praeities kulinarinio paveldo. Knyga yra ne tik praktinis vadovas, bet ir kultūros paveldo dalis, kurią verta saugoti ir perduoti ateities kartoms.
Dovana su Asmeniniu Akcentu
Net 3242 geriausi amžiaus receptai - visų laikų didžiausioje kulinarinėje knygoje Lietuvoje, kurią pirmą kartą išleidžiame XXI amžiuje su naujais stilingais viršeliais, metalo kampais, 2 šilko juostelėmis ir personalizacija - AUKSU įspaustu Jūsų pageidaujamu vardu viršelyje! Tobula dovana Mamai, Močiutei ar bet kuriai šeimininkei - vardinė ir asmeniškai personalizuota geriausių jos receptų knyga! Tai vienintelė Jūsų virtuvės knyga, kurią su pasididžiavimu ir meile paliksite savo vaikams ir anūkams (gali būti, kad jie patys jos reikalaus!). Taip pat tai - puiki dovana mamai ar močiutei, kad šios įamžintų savo geriausius receptus. Ypatingas pasirinkimas: Jūsų pageidaujamą vardą galime įspausti AUKSU, RAUSVU AUKSU arba SIDABRU (parašykite pasirinkimą prie vardo personalizacijos laukelyje. Šioje Jūsų šeimos receptų knygoje galėsite įamžinti visą svarbią (ir neretai - slaptą!) informaciją, kurios garsiai neskelbiate, bet norite, kad brangiausi Jūsų šeimos nariai žinotų: nuo neatmenamų laikų saugomą ir iš kartos į kartą perduodamą močiutės „Napoleono“ receptą, svarbius patarimus ir pamokymus, kaip iškepti skaniausią duoną, kaip pasigaminti ypatingus patiekalus, nuo seno puošiančius Jūsų Kūčių stalą, ir daugybę kitų, originalių Jūsų šeimos receptų, be kurių neįsivaizduotumėte nė vienos tikros šventės, pavyzdžiui: Užrašykite, saugokite ir su meile perduokite iš kartos į kartą…
Kulinarinės Tradicijos ir Šiuolaikinė Virtuvė
Nors pasaulis nuolat keičiasi, o kulinarijos tendencijos sparčiai vystosi, tradiciniai receptai išlieka svarbūs. Jie primena mums apie mūsų šaknis ir leidžia puoselėti kulinarinį paveldą. Knyga „Didžioji Virėja“ yra puikus pavyzdys, kaip galima sujungti tradicijas ir šiuolaikinę virtuvę, įkvėpti naujų idėjų ir eksperimentų.
Kritika ir Iššūkiai Moderniame Pasaulyje
Vis dėlto, verta atsižvelgti ir į tam tikrą kritiką, kurią knyga gali sulaukti šiuolaikiniame kontekste. Kai kurie receptai gali atrodyti per daug sudėtingi ar reikalaujantys specifinių ingredientų, kuriuos sunku rasti. Be to, atsižvelgiant į šiuolaikinius mitybos įpročius ir sveikatos rekomendacijas, kai kuriuos receptus gali reikėti adaptuoti, siekiant sumažinti riebalų, cukraus ar druskos kiekį.
Taip pat skaitykite: Viskas apie didžiųjų zylių kiaušinius
Tačiau, nepaisant šių iššūkių, „Didžioji Virėja“ išlieka vertingu šaltiniu, kuris gali būti pritaikytas šiuolaikinėms reikmėms. Svarbu ne tik aklai sekti receptus, bet ir kūrybiškai interpretuoti juos, atsižvelgiant į savo skonį ir poreikius.
Nacionalinio Identiteto Išsaugojimas
Tas pasakymas ypač patiko mažai išprususiems lietuvaičiams, neišmanantiems savo tautos istorijos, neturintiems savo garbės ir orumo jausmų ir todėl linkusiems ne tik cepelinus tapatinti su visa lietuvių mityba, bet ir niekinti visa tai, kas lietuviška, beatodairiškai garbinti tik tai, kas užsienietiška. Jei anksčiau vyko žydų aškenazi į Lietuvą atvežtų cepelinų garbinimas ir vos ne kiekviename kampe jų virimas ir šlemštimas, tai dabar veik visuose spaudos leidiniuose, radio, televizijos laidose kasdien džiūgaujama, kad lietuviai savo valgių neturi, tad dabar visi savin kemša tik picas ar kokius nors makdonaldus. Lietuvių nacionalinis patiekalas šiandien yra pica. Statistika rodo, kad statistinis lietuvis šiandien suvalgo penkis kartus daugiau picų negu cepelinų…
Kulinarija Kaip Kultūros Dalis
Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, „patrauklios išvaizdos, skanių ir maistingų valgių gaminimo technologija“, - kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija, (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašina). Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, - ji apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsį, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, grikius, lešius, soras, žirnius ir, matyt, ne tam, kad jais iš patrankų į žvirblius šaudytų… Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius, vėlgi, ne tam, kad vėliau tik Sartuose lenktyniautų, Maskvai varškę spaustų ar vokiečius dešras gaminti mokintų… Štai, karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, fygos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, lauro lapai, muskato žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres. XVIII amžiaus užrašai rodo, kad vien Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai. Iš šių užrašų matyti, kad žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, gaminamą su specialaus raugo pagalba, gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną, kuri savo skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda skyrėsi nuo grietinės, o iš smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių ir gabenamas tik karališkosioms Europos šeimoms. O kur tada dėdavosi medžioklės turtai, - taurai, stumbrai, briedžiai, elniai, stirnos, meškos, opšrai, bebrai, kiškiai, einiai, kurtiniai, tetervinai, karveliai, strazdai, gulbės, žąsys, antys, laukiai, slankos, perkūno oželiai ir t.t., ir pan.? Kokiam biesui lietuviai gaudydavo eršketus, šamus, lydžius, mekšrus ir šapalus, karšius ir plakius, lašišas ir upėtakius, kiršlius ir seliavas, aibes visokiausių ežerų ir upių ungurių ir šiaip kitokių žuvų žuveliokų? Negi tik kojų pamiklinimui iš drevių kopdavo medų, rinkdavo prieskonines žoleles, visokius grybus, uogas ir vaisius? 1428 m. sausio mėn. 6 d. į Volynės sostinę Lucką „be Lenkijos karaliaus, Mozovijos kunigaikščių, Lietuvos bei Rusijos valdovų, karalystės senatorių ir kitų abiejų tautų didikų, atkeliavo imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleologo, Rytų imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos diysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės - Borisas, Riazanės - Olegas, Krymo bei Užvolgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdorfas iš Prusijos ir Zigfridas iš Livonijos“. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Neminint kitų gėrybių, kurias kuo stropiausiai surašė to meto istorikai, kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų. 1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas - tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) - 6 grašius, žąsis ir višta - 3 gr, antis ir gaidys - 2 gr. Rugių, kviečių, miežių statinė - 20 gr, žirnių -10 gr, sorų ir pupų - 8 gr, grikių - 6 gr, aguonų - 50 gr, sėmenų - 40 gr, kanapių -30 gr, šviežių agurkų - 6 gr, raugintų agurkų - 20 gr, burokų, kopūstų, morkų, pastarnokų, ropių, ridikų - 6 gr, česnakų - 30 gr, svogūnų - 20 grašių. Medaus ir sviesto dubuo kainavo 12 grašių, visas kumpis - 2 gr, sūris - 2 gr, lašinių paltis -15 gr, mėsos paltis - 12 gr. Arklys ir jautis kainavo dvi kapos grašių, karvė - 100 gr, kiaulė - 12 gr, paršiukas - 5 gr, avis - 15 gr, ėriukas - 6 gr, ožka - 12 gr. Lietuvos Statute taip pat numatytos bausmės ir piniginės baudos už svetimų žvėrių sumedžiojimą: už stumbrą - dvylika rublių grašiais, už briedį, danielių ar elnią - šešis rublius grašiais, už mešką arba laukinį arklį - tris rublius grašiais, už šerną - rublį grašiais, už stirną - kapą grašių. Ypač žiauriai buvo baudžiama už padarytus bitynams nuostolius, - už drevės medžio su medumi sunaikinimą, būdavo atskaitoma šeši rubliai grašių, o jei pagaudavo su įkalčiais, pasmerkdavo miriop. Abelnai, tais laikais įstymai buvo griežti, bet teisingi - jei šlėktą nužudydavo gauja, tai mirtimi bausdavo visą gaują, bet už vieną šlėktą nukirsdindavo ne daugiau trijų galvų, o kas šlėktą sumušdavo ar sužeisdavo, tam viešai nukirsdindavo ranką… Senovėje lietuviai ypač daug valgydavo įvairių paukščių - einių, kurtinių, tetervinų, jerubių, gulbių, žąsų, ančių, laukių ir kitų įvairių vandens paukščių, slankų, gaidukų, sėjikų, tilvikų, karvelių, strazdų, vieversių, žvirblių (juos ypač mėgo žemaičiai).
Maitinimosi Kultūros Pokyčiai ir Kontroversijos
Nūnai tūlas kulinarijos analfabetas nuo Panevėžio krašto ėmėsi aiškinti, kad jis valgo varnas ir tą dalyką kitiems siūląs. Kiekvienas sodžius turi savo durnelį, kuriam galvon šauna „šaunios“ mintys, taip ir čia bus nutikę, - girdėta, kad skamba varpai, bet kur ir kam, taip ir likę nesuprasta…Kažin ar visas kaimas būtų ėmęs deginti savo trobas, jei tai būtų šovę galvon kaimo durneliui, o štai lietuviai, kulinarijos neišmanėliui pliurptelėjus ėmėsi šveisti maitėdas, netgi į Klaipėdos Jūrų šventės valgiaraštį įtraukė. Maitienos mėgėjams siūlome pigesnį būdą, - rinkti pakelėse suvažinėtus katinus ir šunis, - vis geresnės kokybės mėsa bus, nes tie gyvūnėliai yra žuvę, o ne padvėsę. Jau valgiusiems ir besiruošiantiems Jūros šventėje „gardžiuotis“ varniena, galima pasakyti, kad senovėje lietuviai niekada nevalgė varnų ir juodvarnių (kranklių), nes visiems buvo žinoma, kad tai yra maitėdos paukščiai. Senovėje sėliai 40 paukščių dienos proga kiaušiniaudavo kuosų ir kovų lizduose, o pirmąją apsiplunksnavusią kuosų ar kovų vadą (jaunus paukštukus) maistui vartojo, net atsargas žiemai darydavosi. Kuršiai taip pat valgė ir net statines žiemai prisisūdydavo kuosų ir kovų (bet jokiu būdu ne varnų ar kranklių). Gaudydavo juos specialiais tinklais rudenį išskrendant, gerai įmitusius, riebius. Vieni kuršiai pagautiems paukščiams galvas nutrenkdavo suėmę dviem pirštais už kaklo, kiti, nepriklūs, galvą nukąsdavo ir paukščio kraują iščiulpdavo, - labai sveikas ir vitaminingas produktas. Grietinėje ištroškintos kuosos ar kovai yra tikras delikatesas, drąsiai galintis konkuruoti su prancūzų krepinetais (karveliais) ar italų strazdais.
Senovės Kulinarijos Meistrai
Senovėje mokėjo ir valgyti, ir puotauti Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti - virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros - virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį tekinantiems vaikams. Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Biznatijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes. Puotos būdavo rengiamos ne tik didikams, bet ir visiems miestelėnams ar kiemonims; ir puotaujama būdavo ne dienomis, o savaitėmis. Ir visą šita daugybė įvairiausio maisto juk ne iš dangaus iškrisdavo, o būdavo magyrų pagaminama. Be to, didikų tarpe buvo priimta dovanoti garbiam užsienio svečiui patikusius savo valgiais virtuvės virtuozus, o jei jau prisieidavo parduoti, tai tik už tiek aukso, kiek pats magyras sverdavo. Karaliaus, didikų, bajorų rūmuose valgoma būdavo iš brangių sidabrinių arba paauksuotų indų, geriama taip pat iš brangių auksinių, sidabrinių ar Venecijos stiklo taurių. Štai kaip 16 amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bongiovanis, lankėsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Beto, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” - baigia nuncijus. O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos…
Taip pat skaitykite: Skonių istorijos Kaune
Vyrai ir Moterys Kulinarijoje: Istorinis Kontekstas
Senovėje Lietuvos karaliaus, didikų ir bajorijos virtuvėse moterys neturėjo teisės dirbti, pirma, kad tai pernelyg sunkus ir atsakingas darbas moteriai, o beto pagal laikų higienos normos - moteris buvo laikoma netinkama virtuvės darbams, nes iš senovės buvo pastebėta, kad moterims periodiškai pasikartojančiais laikotarpiais nesiseka daryti rauginiai, sūdiniai, nekyla tešlos, nesiplaka putėsiai, nesidaro gira ir pan. Senosiose žmonijos civilizacijose, Kinijoje, Indijoje, Tarpupyje, Egipte moterims gaminti maistą nepatikėdavo, senovės graikai buvo nustatę, kad moterys negali dalyvauti vyno daryme, - blogiau vyksta vynų fermentacija. Romos imperijoje patricijams maistą gaminti galėjo tik vyrai, ypač griežtai šių reikalavimų buvo laikomasi Osmanų imperijoje, o vėliau ir visame musulmoniniame pasaulyje. Tas pat buvo ir daugelyje barbariškų Europos tautų, net ir šiandien geriausiose Paryžiaus, Vienos, Madrido, Lisabonos, Romos, Berlyno, Oslo, Stokholmo, Budapešto, Prahos, Sofijos restoranuose moterys kulinarais nepriimamos. Paskutiniai Prancūzijos statistiniai duomenys rodo, kad šioje šalyje yra tik keturios moterys kulinarės. Betgi ir carinėje Rusijoje iki spalių revoliucijos restoranuose ir eiliniuose traktieriuose virtuvės darbams būdavo atrenkami patys vikriausi berniukai, kurie, atlikdami visus virtuvės ruošos darbus, būdavo mokomi sunkaus ir sudėtingo virėjų darbo, tik sulaukę jaunuolio amžiaus tapdavo kulinarų padėjėjais ir būdavo prileidžiami prie viryklės.(Palyginkite, koks dabar Lietuvoje gali būti kulinarijos lygis, jei Lietuvos Darbo biržos moterėlės, ypač Žirmūnų, per kelis mėnesius paruošia ir išleidžia darban „diplomuotus“ virėjus, - juk jie ar jos per tą laiką net daržovių neišmoksta apdoroti ar supjaustyti. Tad nėra ko stebėtis, kad Lietuvos kulinarijoe dabar vyrauja absoliuti nekompetencija ir diletantizmas, - TV ir radijuje “kulinarines“ laidas veda visi alkanieji - ir aktoriai, ir žurnalistai, ir net kultūros namų direktoriai… Vienu žodžiu dabartines „kulinarines“ laidas galima pavadinti „analfabetai - diletantams, o ne kulinarai - gurmanams“). Kad moterys nuo senų senovės daugelyje civilizacijų negalėjo ir negali dirbti kulinarinio darbo šiuolaikinis mokslas aiškina vyriškų ir moteriškų lyčių ir hormonų skirtumu, bei iš to išsivysčiusiais vienokiais ar kitokiais gebėjimais, receptoriniais pojūčiais, higieniniais dalykais ir pan. (Neduokdie, čia jokiu būdu nenorima įžeisti moterų, be kurių jokia vyrų egzistencija ir veikla netenka savo prasmės, ir todėl visa vyrija prvalo jas ypatingai gerbti, puoselėti ir mylėti, ir, juolab, neleisti joms dirbti tokių sunkių, alinančių ir daug laiko atimančių virtuvės darbų. Todėl ir reikia barti visus valdžios vyrus, kad Europoje tik vienintelėje Lietuvoje, lyg kokiais atsilikusiais sovietiniais laikais taip žiauriai ekspluatuojamos moterys ir verčiamos dirbti maitinimo įmonėse. Net labiausiai atsilikusiose azijetiškose šalyse, kur moteris iš vis neturi jokių teisių, vyrai supranta, kad darbas virtuvėje moteriai yra per sunkus). Beje, lieka pridurti, kad, visdėlto, senaisiais laikais buvo ir toksai terminas - „virėja“, tai dažniausiai nusigyvenusių bajorų, šlėktų (nuo vokiško žodžio „schlekt“ - tai yra savaime pasiskelbusiais bajorais ir pasisavinusiais tikrųjų bajorų herbus. Tai yra heraldinis kazusas, kai bajorais skelbėsi, o dar ir šiandien tebesiskelbia jokių karališkų privelegijų neturėję išsišokėliai. Šitai ypač paplito 1674-1696 m., valdant Jonui Sobieskiui, kai buvo ignuoruojamos patriomonialinės bajorijos teisės ir bet kuris prasčiokas, mažakilmis avantūristas galėjo skelbtis bajoru iš tėvo motinos, savo motinos ar net žmonos pusės) arba plikbajorių virtuvėse dirbusi moteriškė, kuriai leisdavo virti viralą tarnams ir šeiminykščiams, teisingiau sakant, magyras pats viralą suruošdavo, sudėdavo reikalingus maisto produktus, o virėjos reikalas būdavo prižiūrėti, kad jis neišbėgtų, nugraibyti putas, bet jokiu būdu jai nebūdavo leidžiama dėti prieskonių ir druskos. Šiukštu būdavo moteriai gaminti mėsą, žuvį, daržoves, o jau apie padažus ir kalbėti negalima, - čia jau buvo tik pačio archimagyro šventas reikalas. Žodžiu, nuo virtuvės darbų moterys yra išvaduotos ir labiausiai išsivysčiusiose Europos šalyse, ir mažiausiai civilizacijos palietusiose Azijos kraštuose, vien tik, ko blogo, Lietuvoje maitinimo įmonese masiškai valgį gamina daugiausia moterys, na, gal dar kokioje nors komunistinėje Gudijoje…
tags: #didžioji #virtuvės #knyga #2000 #receptų #turinys