Daivos ir Rūtos receptai: nuo karjeros posūkių iki kulinarinių atradimų

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip gyvenimo permainos ir nauji pomėgiai gali įkvėpti netikėtus receptus ir atradimus. Aptarsime Rūtos Vasiliauskienės istoriją, jos karjeros posūkį ir atsidavimą sveikai gyvensenai, bei apžvelgsime įvairius receptus, kuriuos įkvėpė Daivos ir Rūtos patirtys.

Rūtos Vasiliauskienės gyvenimo permainos: nuo karjeros iki žaliavalgystės

Nusimesti širdį slegiančią atsakomybės naštą, skirti daugiau laiko sau ir šeimai, prieš užmiegant negalvoti apie laukiančias problemas, pasidžiaugti gyvenimu - kiekvienai karjeros siekiančiai moteriai tokios mintys prilygsta labai retai išsipildančioms svajonėms. "Kiekviena permaina prasideda nuo minties, idėjos, noro, o ar išsipildo - priklauso nuo žmogaus valios ir galimybių veikti", - tvirtina R. Vasiliauskienė.

Dvidešimt metų savivaldybėje dirbusi juriste, pakilusi karjeros laiptais iki vieno svarbiausių administracijos skyrių vedėjų, šį pavasarį Rūta atsitraukė - pareiškė norą dirbti Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiąja specialiste. Toks juristės karjeros posūkis nustebino daugybę žmonių. Imta svarstyti, ko Rūta išsigando, spėlioti, kokių ir kur klaidų pridarė, kuriam iš rajono vadovų neįtiko. Rūta mano, kad nustatyti permainų priežastį buvo svarbu tik tiems, kuriems atrodo, jog dirbantieji savivaldybėje neturi ką veikti, tuo tarpu artimiausioms jos kolegėms toks sprendimas buvo suprantamas. Pernelyg didelė atsakomybė, įtampa, nuolat patiriamas stresas vargina kiekvieną žmogų, o ypač moterį, privalančią pasirūpinti dar ir namais, vaikais, šeima. „Kai nuolat gyveni įtampoje, suprantama, kodėl bėgant metams ateina noras gyventi ramiau“, - tikina R. Vasiliauskienė.

Rūta neslepia, kad kažkada karjera jai buvo gyvenimo tikslas. Netgi svajojo tapti teisėja - tol, kol suprato, kokia nepakeliama atsakomybė yra tvarkyti žmonių likimus. Prieš dvidešimt metų pareigos savivaldybėje jai taip pat atrodė svajonių darbas, tačiau pasiekusi karjeros viršūnę Juridinio skyriaus vedėja suprato, kad sveikata yra brangiau už pinigus. Tuo labiau, pasak Rūtos, kad ir kilti aukščiau jau nebebuvo kur. „Norėdama toliau daryti karjerą turėčiau pareiti į politiką, o tam aš nesu pasiruošusi ir bent jau kol kas nenoriu“, - tikina moteris. Naujosios R. Vasiliauskienės pareigos leidžia jai namuose negalvoti apie darbą, nes kol kas viską suspėja padaryti iki uždarydama kabineto duris.

Gyvenimo permainas pranašaujantys vėjai Rūtos ir Kęstučio Vasiliauskų namuose papūtė prieš keletą metų, į jų rankas atsitiktinai patekus Viktorijos Butenko knygai apie žaliavalgystę. Antru žingsniu sveiko gyvenimo būdo link tapo P. Sebastjanovič knyga „Nauja knyga apie žaliavalgystę arba kodėl karvės plėšrūnės“, kurią Rūta ir Kęstutis vadina labai įtikinama. „Perskaičius šią knygą kilo mintis pažaliavalgiauti. Vasarą tai nebuvo sunku ir mums labai patiko. Marija ir dabar visai nevalgo mėsos, mes su Kęstučiu jos lyg ir neatsisakėme, bet praktiškai nebeperkame, o vasarą žaliavalgiais tikrai vėl tapsime. Geriausiai jaučiuosi valgydama tik žalią maistą, bet ne visada lengva laikytis taisyklių - kai stalas nukrautas gardžiais patiekalais, ranka pati į juos tiesiasi“, - tikina Rūta.

Taip pat skaitykite: Rudens skonio harmonija

Marija tvirtina, kad mamos pagaminti valgiai - patys skaniausi. Grikių košė su sviestu ir sojų padažu, saldaus pieno sūris, riešutų duona, tortas iš datulių ir riešutų - Rūtos išbandyti ir pripažinti receptai. Tačiau daugiausia šeima valgo vaisių, salotų ir žaliųjų kokteilių. Žiemą, pasak R. Vasiliauskienės, tai brangus maistas, nes viską reikia pirkti parduotuvėje, tačiau netrukus patvoriuose išlįs dilgėlės, garšvos, sužaliuos pienių lapeliai, balandos. „Jei esi tas, ką valgai, tai savaime aišku, kad apsivalius kūnui prašviesėja ir mintys, natūraliai kyla noras save tobulinti“, - tvirtina R. Vasiliauskienė, skaitanti knygas apie savęs pažinimą, požiūrį į gyvenimą, minčių valdymą, žmogaus energetiką ir kitus ne kiekvienam suprantamus dalykus. Rūta tvirtina, kad savęs tobulinimo metodų yra daug, jie visi skirtingi, bet iš esmės kalba tą patį: laimė priklauso nuo teigiamo požiūrio į gyvenimą. Jei norėsi matyti tik pozityvius dalykus, gyvenimas taps gražesnis. Rūta įsitikinusi, kad žmogus visada gali rasti laiko sau, tik reikia to norėti.

Dabar ji keliasi tekant saulei, atlieka penkis Tibeto fizinius ir energetinius pratimus, po kurių iškart išsiruošia į kone valandą trunkančią meditacinę kelionę panemuniais. Labiausiai Rūtos buvimo su savimi laukia „italas“ Marlis - įspūdingai didelis, neįtikėtinai draugiškas ir inteligentiškas Cane corso veislės šuo. Kol jis laksto laukais, Rūta gainioja iš savo galvos mintis apie darbą ir bando vizualiai pamatyti savo svajones. Ne visada tą pavyksta pasiekti iš karto. „Mintys apie darbą vis dar sukasi mano galvoje, tačiau pastebėjau, kad jos ramesnės, o kartais - net ir labai originalios. Į viską žiūrint tarsi iš šono lengviau rasti sprendimą. Kartais tenka save kontroliuoti, nes mintys neateina savaime, tai yra darbas. Dvasiniai mokytojai sako, kad atėjusią blogą mintį reikia iš karto pakeisti gera“, - tvirtina Rūta.

Pasak moters, ne karjera ir ne pinigai žmogui svarbiausia - visi nori jaustis laimingi. Atsisakiusi karjeros Rūta neprarado siekių tobulinti kitus savo sugebėjimus ir kol kas dar tebeieško rimtesnio gyvenimo tikslo. „Vieną dalyką tikrai žinau: reikia save keisti. Todėl skaitau knygas apie energetiką, lankau energetinio masažo kursus. Kartais mintyse jau matau paveikslų siužetus - tik laiko klausimas, kada sugrįšiu prie kažkada daug džiaugsmo teikusios tapybos“, - tikina R. Nuo aukštos panemunės kalvos, ant kurios įkurdinta Vasiliauskų sodyba, atsiveria nuostabus vaizdas į po kojomis plytinčias Nemuno lankas, plačiai išsiliejusius potvynio vandenis, tolumoje stūksančius Jurbarko mūrus. „Mums nereikia ieškoti gražių vietų iškylai, nes viskas aplink mus gražu“, - tvirtina Rūta, kasmet vis labiau atsiduodanti neįpareigojančiam paprasto žmogaus gyvenimui.

Nuo pat vaikystės visada norėjusi namuose turėti šunį, dabar R. Vasiliauskienė juos turi net du. Besikeičiantį šių namų gyventojų požiūrį į supančią aplinką atskleidžia ir kasmet vis labiau besiplečiantis daržas. Nors žemės darbai niekada Rūtos netraukė, ji pripažįsta, kad nėra skanesnio pomidoro, nei užaugintas savame darže. Kad daržovių auginimas nėra trumpalaikė užgaida, patvirtina ir pernai į Vasiliauskų namus iš Tauragės parvežti 5 kg Kalifornijos sliekų. Prisiminusi gyvenimą poros kambarių bute miesto centre, Rūta tvirtina niekada nenorėsianti ten grįžti. Kai persikraustė į Kęstučio namus, viename kambaryje gyveno keturiese. Dabar namas išsiplėtė ir išaugo: atsirado erdvi veranda, pristatytas ir įrengtas antras aukštas - tik gyvenk ir džiaukis pro namų langus atsiveriančiais vaizdais, suteik laisvę mintims, ir tikrai pasijusi laimingas. Atrodo, kad spindinčios Rūtos akys būtent tą ir byloja, tačiau savo gyvenimo būdo ji niekam neprimeta. Nepropaguoja meditacijos metodų, neaiškina, kokia naudą teikia žaliavalgystė, ir netvirtina, kad energetika daro stebuklus. „Jei kam įdomu, prašo - visada duodu knygą paskaityti, papasakoju, ką galima padaryti. Negaila pasakyti, bet reikia pačiam norėti pasikeisti - niekas kitas to negali padaryti, jei nesi tam pasiruošęs, neturi vidinio susitelkimo. Žinau, kad turi ateiti laikas priimti žmogų, knygą, idėją, ir kol toks laikas neateina, gyvenime jokių pasikeitimų nebūna“, - įsitikinusi R. Vasiliauskienė.

Rūtos receptai: nuo grikių košės iki torto iš datulių ir riešutų

Marija tvirtina, kad mamos pagaminti valgiai - patys skaniausi. Grikių košė su sviestu ir sojų padažu, saldaus pieno sūris, riešutų duona, tortas iš datulių ir riešutų - Rūtos išbandyti ir pripažinti receptai. Tačiau daugiausia šeima valgo vaisių, salotų ir žaliųjų kokteilių. Žiemą, pasak R. Vasiliauskienės, tai brangus maistas, nes viską reikia pirkti parduotuvėje, tačiau netrukus patvoriuose išlįs dilgėlės, garšvos, sužaliuos pienių lapeliai, balandos.

Taip pat skaitykite: Pyragas Daivos garbei

Varškės apkepas pagal Daivą

Kaip dera tikrai lietuvei, aš dievinu varškę!! Jei kokią savaitę neparagauju kokio nors patiekalo su varške, iškart pajaučiu, kad kažko man trūksta… Mano dukra, studijuodama Tailande, labiausiai kentėjo ne nuo karščio ar kultūros skirtumo, net ne dėl namų ilgesio, bet dėl to, kad…….. Tailande nebuvo varškės!! Atvažiavusi trumpoms atostogoms, kaskart prisipakuodavo 30kg sveriantį lagaminą: 15kg duonos ir 15kg varškės ir varškės sūrio:) Ten ji viską užsišaldydavo, ir po gabaliuką kasdien išsitraukdavo iš šaldiklio. Man pasisekė, kad Izraelyje varškės yra. Na, toli gražu ne tokios, kaip Lietuvoj, bet skųstis negaliu. Mūsų savaitgaliai visada prasideda varškėtukais, lietiniais blyneliais su varške, keptais varškėčiais arba varškės apkepu!! Ir nors patį skaniausią varškės apkepą kepa mano pusseserė Daivutė (ji ant apkepo viršaus, prieš pašaudama į orkaitę, išdėlioja riekes konservuoto ananaso - atrodo puikiai, ir tikrai labai skanu!!), aš po ilgų ieškojimų „išdirbau” savo mėgiamiausio minkštučio varškės apkepo receptą.

Ingredientai:

  • 500 g varškės
  • 3 kiaušiniai
  • 4 šaukštai cukraus
  • žiupsnelis druskos
  • 50 ml pieno
  • 3 šaukštai manų kruopų
  • saujelė džiovintų abrikosų
  • citrinos žievelė
  • 2-4 šaukštai citrinos sulčių
  • vanilė
  • sviestas
  • džiūvėsėliai

Gaminimas:

  1. Kiaušinius (geriausia - virtuviniu kombainu) plakame su cukrumi ir druska iki purumo.
  2. Pieną užkaičiame nedideliame puodelyje, kai užverda - suberiame manus, iškart išmaišome. Manų masė iškart labai sukietės - neišsigąskite.
  3. Išbrinkusius manus dedame į kiaušinių masę, plakame toliau, kad neliktų gumuliukų.
  4. Sudedame varškę, nuplautus džiovintus vaisius (abrikosus susmulkiname), citrinos žievelę, įpilame šiek tiek citrinos sulčių (2-4 šaukštus), vanilę.
  5. Kepimo indą patepame sviestu, pabarstome dugną ir kraštus džiūvėsiais.
  6. Sudedame varškės masę, išlyginame paviršių. Jei norite, ant viršaus galite uždėti kelis gabaliukus sviesto, kad jis išsilydęs gražiai leistu apkepti apkepo viršui.

Avinžirnių salotos su keptu varškės sūriu pagal Ernestą Žitkauską

Šis receptas, pristatytas sveikos mitybos puoselėtojų, įrodo, kad sveikai maitintis nebūtinai yra brangu, sunku ir nesotu.

Ingredientai (2 asm.):

  • 1 skardinė konservuotų avinžirnių
  • 150 g vyšninių pomidorų
  • 1 nedidelė raudonoji paprika
  • 120 g kepto varškės sūrio
  • 2 saujelės svogūnų laiškų
  • 1 saujelė burokėlių daigų
  • druskos
  • pipirų

Padažui:

  • 1 skiltelė česnako
  • 20-30 g alyvuogių aliejaus
  • 1 šaukštas citrinų sulčių

Gaminimas:

  1. Supjaustome papriką, pomidorus ir svogūnų laiškus norimo dydžio gabaliukais, nusunkiame ir nusausiname avinžirnius, viską sudedame į dubenį.
  2. Atskirame inde į aliejų įtarkuojame česnaką, įpilame citrinos sulčių. Pilame į salotas, išmaišome.
  3. Sutrupiname varškės sūrį ir dedame ant salotų.
  4. Pagardiname druska, pipirais ir burokėlių daigais.

Užkandis su batatais pagal Ievą Greičiūnaitę

Ingredientai:

  • 1 didelė saldžioji bulvė (arba pora mažesnių)

Įdarui:

  • 1 avokadas
  • 1 nedidelė skardinė tuno
  • 1/3 svogūno
  • druskos
  • saulėje džiovintų pomidorų
  • petražolių

Gaminimas:

  1. Nuplauname neluptą bulvę ir gerai ją nusausiname. Supjaustome apie 1 cm storio riekelėmis ir patepame lydytu ghee sviestu (galima naudoti ir aliejų).
  2. Dedame į iki 200 °C laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 20-25 min. (viduryje kepimo bulves galima apversti).
  3. Kol bulvės griežinėliai kepa, susmulkiname svogūną ir sumaišome visus likusius ingredientus.
  4. Bulvei iškepus ir atvėsus, ant viršaus dedama avokado-tuno masė, papuošiama saulėje džiovintais pomidorais, petražolėmis ir čili granulėmis (kas mėgsta aštriau).

Duonos ir jogurto desertas pagal Daivą Selilę

Ingredientai:

  • 400 g viso grūdo dalių duonos
  • 100 g agavų sirupo (arba medaus, arba klevų sirupo)
  • 0,5 arbat. šaukšt. malto cinamono
  • 0,5 arbat. šaukšt. malto muskato
  • 0,5 arbat. šaukšt. malto imbiero
  • sezoninių uogų (galima dėti ir banano)
  • nesaldinto jogurto

Gaminimas:

  1. Pirmiausiai paruošiame duonos skrebučius. Duoną supjaustome nedideliais kubeliais ir apliejame sirupu, sumaišytu su prieskoniais (beje, jei norite visai išvengti saldiklių, vietoje sirupo duoną sudrėkinkite apie 50 g aliejaus).
  2. Duonos kubelius kepame apie 20 min. iki 170 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol jie gražiai apskrus (tik nesudeginkite). Gaminant desertą dviem asmenims užtektų ir vos vienos kitos riekelės duonos, tačiau patariama iš karto pasiruošti didesnį kiekį skrebučių - sandariame inde skrudintus skrebučius galima laikyti iki savaitės, tad galite jų pasiruošti iš karto keliems desertams arba pavaišinti visą būrį svečių.
  3. Sluoksniuojame desertą. Atvėsintus duonos skrebučius (1 porcijai reiktų 2 valgomųjų šaukštų skrebučių) dedame į indą, ant jų užberiame 2 valgomuosius šaukštus šilauogių ar kitų sezoninių uogų, jei naudojate skrebučius be sirupo - saldumui sukurti galite supjaustyti pusę banano. Ant viršaus pilame 150 g nesaldinto jogurto, papuošiame keliomis šilauogėmis ar riešutais ir dedame valandėlei kitai į šaldytuvą.

Rūta - lietuvių folkloro ir tradicijų simbolis

Rūta - neatsiejamas mūsų folkloro, piršlybų, mergvakarių ir vestuvių simbolis, neretai vienaip ar kitaip vis dar dalyvaujantis tuoktuvių apeigose… Nors rūta šalyje auginama palyginti neseniai, iš visų gėlių liaudies dainose minima dažniausiai ir yra viena populiariausių XX a. poezijoje. Kaip rūta tapo mergelės sinonimu, kodėl lietuviai taip vertina skaistą ir kodėl rūtos simbolikos spektras apima tokį platų reikšmių diapazoną - pokalbis su Jurga Sadauskiene, humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotoja, tautosakos šaltinių rengėja ir tyrinėtoja.

Pats motyvas lietuvių tautosakoje neturėtų būti labai senas. Kaip žinome, rūtos (lot. ruta graveolens) Lietuvoje atsirado XVI a. Iš pradžių augintos vienuolynuose ir dvaruose, tik vėliau jos prigijo sodžiuose. Lietuvių liaudies dainų tradicija liudija, kad XVIII-XIX a. rūta jau buvo tapusi vienu svarbiausių gėlių darželio žolynų. Senojoje dainų tradicijoje visas mergaitės gėlynas dažnai vadintas „rūtų darželiu“. Tiesa, kai kuriose dainose jas pakeitė kiti augalai, pavyzdžiui, levandos (levandrėlės), meirūnai ar rožės. Ypatinga pagarba rūtoms atsispindėjo ne tik dainose, bet ir sodžių gėlynuose. Daivos Vaitkevičienės manymu, rūtos pakeitė kitus vestuvėms naudotus visžalius augalus, kurie suteikdavo nuotakai gaivumo, puošnumo, atspindėjo jaunystę, sveikatą, gyvybines galias. Įsigalint krikščioniškoms vertybėms, išpopuliarėjo rūtų vainikas - skaistos ir doros simbolis. Rūtos vardas lietuvių dainose - itin dažnas, kur kas populiaresnis nei kaimyniniuose kraštuose. Įdomi rūtos kilmės istorija pateikiama ir liaudies legendose.

Rūtos motyvai tautosakoje ir literatūroje

XIX a. antroje pusėje pradedama kurti labai daug individualios poezijos, tinkamos dainuoti. Toji poezija - lyrinė, didaktinė, humoristinė. Ji neretai rėmėsi liaudies daina, savaip ją perfrazavo. Lietuvių liaudies dainyno kataloguose rastume apie 100 anoniminių dainų tipų, kuriuose naujai, bet remiantis folkloro tradicija, plėtojami rūtų, rūtų vainiko, rūtų darželio motyvai. Šioje poezijoje gėlynai vaizduoti keleriopai: jie apdainuojami kaip merginų pomėgis ir poilsio vieta, kartais jais tiesiog grožėtasi, stengtasi kuo detaliau nupasakoti, kas juose auginama, rūtų darželis net lyginamas su rojumi. Neretai tokiose vėlyvosiose dainose buvo susitelkiama ir į moralizavimą: gan griežtu tonu primenama, kad mergelės turi ir darželius gražiai prižiūrėti, ir savo dora pasirūpinti, antraip nepateksiančios į dangaus karalystę. Kita vertus, ir senosiose dainose esama raginimų merginoms saugotis pagundų, tik išsakomi kiti argumentai: besilinksminančios nesukraus kraičio, susilaukusios nesantuokinio vaiko bus atstumtos tiek jaunimo, tiek ištekėjusių moterų, o vaikelius teks atiduoti į rekrūtus.

Taip pat skaitykite: Obuolių pyrago receptas

Kaip žinoma, didelė senųjų dainų dalis - vestuvinės, tad rūtų bei rūtų darželio aktualinimas jose - savaime suprantamas. Vestuvių apeigų metu rūtų vainikas minimas ne kartą. Išvykstančiai iš tėvų namų nuotakai ypač sunku palikti darželį - juk tai buvo jos saviraiškos erdvė, kurios naujuose namuose jau neturės. Vis dėlto senosiose liaudies dainose rūtų darželio motyvas retai kada dominuojantis, vienintelis. Tuo tarpu vėlyvesnėse XIX a. Prie rūtų darželio temos aktualinimo folkloro tradicijoje daug prisidėjo Antano Vienažindžio eilėraštis-daina „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ ir Uršulės Tamošiūnaitės eilės „Pavasarėlio ramumas dienų“. Žinoma, negalime pamiršti ir Maironio, Prano Vaičaičio eilių, kuriose rūtų darželiuose dainuojančios sodžiaus mergelės tapo svarbia tautinio kraštovaizdžio emblema. Ji plėtota ir XX a. poezijoje, tremtinių dainose. Vienas iš vėlyviausių rūtos motyvo aktualizavimo pavyzdžių - 2000 m. išėjusi Vytauto Naraškevičiaus liaudies dainų poema „Žalioji rūtelė“.

Rūtų vainikėlio ir rūtų darželio simboliai tautosakoje

Rūtų vainikas, kaip jau minėta, turi bent keletą ryškesnių simbolinių reikšmių: tai ir mergelės jaunystės ženklas, ir jos doros, garbės atributas. Be to, rūta - vienas ilgiausiai žaliuojančių tradicinio gėlyno žolynų, gyvybės, vešlumo, gajumo ženklas. Su tomis pačiomis vertybėmis siejamas ir gėlių darželis. Tik vaizduojamas jis įvairiau ir dažnai pasitelkiamas besiruošiančios tekėti merginos jausmams perteikti. Tautosakoje esama nemažai paliudijimų, kad darželio vieta nuo seno laikyta sakralia, čia aukota namų dvasioms, būdavo atliekamos apeigos. Tai simboliškai susiję ir su moters reprodukcinėmis galiomis. Dainose ir pasakose gėlių darželis - ypač saugi vieta, tinkamiausia ilsėtis, bendrauti su atvykstančiais jaunikiais. Rūtų darželio motyve atsispindi senesnioji (ikikrikščioniškoji) ir naujesnioji (krikščioniškoji) šventumo sampratos: iš pradžių šventumas sietas su vaisingumu, derlingumu, vėliau - dvasingumu, pomirtiniu gyvenimu.

Etnologai akcentuoja rūtos žaliavimą iki pat šalnų (jos kerelius išsikasę išlaikydavo net per žiemą, taigi dailiais karpytais lapeliais visus metus buvo galima gražiai papuošti ne tik nuotaką, bet ir namus). Kitų nuomone, rūta sietina su skaista, ypač dėl jos medicininio poveikio. Vis dėlto užtenka vos pažvelgti į geltonus rūtos žiedelius ir peršasi dar viena mintis ‒ jie panašūs į lietuviškus kryžius: keturi geltoni žiedlapiai, išsidėstę kryžmai, banguotais, ornamentinius žalčiukus primenančiais pakraštėliais, o tarp jų įsiterpę kuokeliai taip pat primena kryžiaus ženklą. Žiedams nubyrėjus lieka nokti sėklų galvutės, kurios iš šono labai primena širdį, o iš viršaus - duonos kepalėlį su pirštais įspaustu kryžiumi.

tags: #daivos #ir #rutos #receptai

Populiarūs įrašai: