Architektūra kaip kultūros, politikos ir istorijos atspindys: Jono Muloko pavyzdys
Architektūra - tai ne tik meninė ar inžinerinė raiška, bet ir kultūrinis, politinis bei istorinis dokumentas. Liepos 1-ąją, minint Tarptautinę architektų dieną, metas pažvelgti į architektūrą būtent šiuo aspektu. Šiame straipsnyje nagrinėsime išeivijos architekto Jono Muloko kūrybą ir jo indėlį į lietuviškos architektūros egzistavimą už Lietuvos ribų.
Knygos apie Joną Muloką gimimas
Knygos apie Joną Muloką atsiradimą lėmė gražus aplinkybių sutapimas. Jonas Mulokas yra svarbi lietuviškosios architektūros istorijos dalis. Jis buvo vienas iš ryškiausių dipukų (angl. displaced people) kartos architektų, kurie, pabėgę nuo sovietinio pasaulio, atmintyje išlaikė tarpukario Lietuvą ir tęsė profesinę praktiką egzilyje. Vedini nostalgijos ir angažuodamiesi aktyviai kovai už nepriklausomybės atgavimą, šios kartos žmonės pasižymėjo unikalia pasaulėjauta, atspindinčia dramatiškus valstybės ir asmeninio gyvenimo pokyčius. Jų kūrybą turime įausti į Lietuvos architektūros istoriją.
Kitas svarbus faktorius - išlikęs architekto archyvas. Vienas iš Jono Muloko sūnų - Rimas, taip pat tapo architektu ir kurį laiką dirbo su Jonu Muloku komandoje. Architektūros istoriko darbas prasideda nuo informacijos rinkimo, tik turėdamas medžiagą gali suvokti, kokią žinią perduoda architekto kūryba ir formuoti pasakojimą.
Informacijos rinkimo iššūkiai
Gavus visą Muloko brėžinių kolekciją, išliko rimtų iššūkių sukaupiant monografijai būtiną informacinį kontekstą. Didžiausia kliūtimi tapo fizinis šių objektų aplankymas. Nors pasakojimą galima formuoti remiantis rašytiniais ir vaizdiniais šaltiniais, visgi architektūra yra erdvinis menas, skirtas išgyventi visais pojūčiais.
Didele sėkme tapo „Baltic-American Freedom Foundation“ suteikta galimybė pusę metų praleisti JAV, visų pirma Čikagoje, ten, kur didžiąją savo aktyvios karjeros dalį praleido Jonas Mulokas. Tuo pat metu teko prisidėti prie TV laidos „Stop juosta“ kuriamo dokumentikos ciklo „Laisvės architektūra“, kurio metu apvažiavome nemažą dalį dipukų architektūros.
Taip pat skaitykite: Amerikietiško stiliaus pica
Medžiagos apie Muloką paieškos
Pas Mulokus Santa Monikoje radome gana gausių brėžinių archyvą. Nors ne visos mįslės šiuose brėžiniuose atsiskleidė, tačiau tai buvo gana solidus atspirties taškas. Norint sukurti išsamią architekto biografiją, teko praskleisti kur kas platesnius šaltinių sluoksnius, kurie liečia ne tik kūrybinį, bet ir asmenį gyvenimo kelią. Šioje vietoje didžiulį darbą nudirbo viena iš knygos bendraautorių - istorikė Brigita Tranavičiūtė, kuri surinko informaciją išsibarsčiusią Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, atskleidžiančią architekto gyvenimą iki pasitraukimo iš Lietuvos, jo šeimos gyvenimą dipukų stovyklose, o ir veiklą lietuvių visuomeninėje veikloje jau gyvenant JAV.
Dipukų kartos architektų keliai emigracijoje
Dipukų kartos architektų profesiniai keliai emigracijoje įgavo įvairias konfigūracijas. Dalis architektų, kaip tarkim Bronius Elsbergas ar Jurgis Okunis, sugebėjo prisijungti prie architektūros biurų, rengusių stambius projektus, netgi tokius kaip Minoru Yamasaki projektuoti Niujorko dvyniai. Dalis atvykusių buvo pakankamai jauni ir būdami emigracijoje tik pradėjo architektūros studijas ir architekto kelią. Nors jie įsiliejo į vietinį profesinį lauką, tokie diplominiai darbai, kaip tarkim Antano Rimavičiaus parengtas Kauno Šančių išvystymo projektas, parengtas kaip diplominis darbas Illinois Institute of Technology Čikagoje, vadovaujant žymimajam vokiečių modernistui Ludwig Hilberseimer - rodo, kad lietuviškasis identitetas buvo aktualus ir jaunesnei kartai. Tuo tarpu Jonas Mulokas, Stasys Kudokas, Jonas Kovalskis-Kova, Edmundas Arbas-Arbačiauskas buvo tie architektai, kurie nešė lietuviškosios architektūros vėliavą emigracijoje.
Pagrindiniai Jono Muloko darbai buvo sukurti būtent lietuvių bendruomenėje, bendraujant su lietuvių menininkais, Vytautu Kazimieru Jonynų, Vytautu Kašuba, Brone Jameikiene ir kitais.
Architektūrinio identiteto paieškos
Ankstyvieji modernizmo manifestai siūlė ieškoti universalios, iš funkcinio racionalumo ir technologijų sąveikos gimstančios architektūros. Tai užprogramavo ryškų erdvinės aplinkos suvienodėjimą, kuris dvidešimtojo amžiaus viduryje pasiekė savo piką. Architektūros teoretiko Kenneth Framton žodžiais, miestų centrai transformavosi į bürolandschaft, o masiniai gyvenamieji rajonai įgijo kone identišką raišką, nesvarbu ar tai butų Vilnius ar Santiago de Chile. Netrukta suvokti, kad tokia architektūros kryptis iš esmės transformuoja iki šiol buvusią įvairovę, regioninį unikalumą. Pradėjo formuotis modernizmo kritikos banga, kvestionuojanti pamatinę modernizmo dogmą „forma seka funkciją“. Suabejota ne tik galimybe tiksliai nuspėti ir griežtai architektūrinėmis priemonėmis užprogramuoti specifinį ir vienintelį teisingą žmogaus elgesio erdvėje modelį, tačiau ir estetiniu funkcionalizmo potencialu. Su modernizmu į architektūrą atėjusi įtampa tarp techninio globalumo ir vietos charakterio paieškų išlieka matoma iki šių dienų.
Jeigu kalbame apie Šiaurės Ameriką, čia skaičiuojamos kelios emigracijos bangos. Pirmoji, kuri prasidėjo apie 19 a. viduryje ir tęsėsi iki antrojo pasaulinio karo, didžia dalimi buvo dėl ekonominių priežasčių. Lietuviškojo identiteto klausimas šiai bendruomenei buvo aktualus, tačiau dažniau siejosi su nematerialių tradicijų išlaikymu: bažnyčios bendruomenių kūrimu, lietuviškomis mokyklomis. Net ir tuo atveju jei buvo statoma, specifinių architektūros formų paieška nebuvo prioritetas. Apie pastato priklausymą bendruomenei liudijo Vytis, ar kitas simbolis ant fasado.
Taip pat skaitykite: "Amerikietiškas pyragas": muzikos stovykla
Atvykus dipukams, požiūris į lietuvių jėgomis statomus pastatus pradėjo keistis, ne tik profesinėje, tačiau ir populiariojoje egzilio spaudoje pasipylė diskusijos dėl lietuviškojo identiteto architektūroje, skatino žvelgti į architektūrą ne tik pragmatiškai, tačiau ir kaip etinį bei kultūrinį reiškinį. Ne tik Jonas Mulokas, tačiau ir kiti jo kartos architektai įgiję išsilavinimą Lietuvoje ar Europoje, ir karjeras pradėję dar nepriklausomoje Lietuvoje, kurdami egzilyje rėmėsi į atsivežtąją patirtį. Šiaurės Amerika, kurios miestuose po antrojo pasaulinio karo buvo susiformavę gana aiškūs lietuviškosios bendruomenės gyvenimo arealai, tarkim Marquette Park Čikagoje, sudarė sąlygas šiai tradicijai skleistis. Kita vertus lietuviškojo charakterio paieškos buvo vienas iš kertinių architektūrinio mentaliteto akmenų nepriklausomoje Lietuvoje. Egzilyje galime matyti kaip toliau vystosi architektūrinio identiteto paieškos, kurios užsimezgė dar carinės Rusijos imperijoje ir buvo puoselėjamos tarpukario Lietuvoje.
Išeivijos architektūros paveldo tyrimai
Žinių apie išeivijos architektūros paveldą rinkimas tik įsibėgėja, nors besidomintys architektūra ko gero bus girdėję apie svarbesniuosius pastatui išeivijoje, tačiau istoriniai tyrimai kol kas fragmentiški. Išlieka daugybė mįslių ir nesudėliotų pasakojimų. Tarkim, nors ir plačiai žinoma Amerikos Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos veikla, tačiau šios organizacijos istorija lieka neparašyta. Neparašyta ir nuosekli išeivijos architektūros istorija. Tyrėjai ko gero netgi nėra priėję konsensuso dėl pačio išeivijos paveldo apibrėžimo. Ar tai tik lietuvių architektų kurta architektūra lietuvių bendruomenei? O gal ir lietuvių architektų projektai kurti kitiems užsakovams? Pastatai, kaip sustingęs istorijos liudijimas, išlieka kur kas ilgiau nei kultūrinis ir socialinis kontekstas, paskatinęs juos sukurti. Šių dienų globali lietuviškoji tapatybė susiduria su visiškai kitokio pobūdžio iššūkiais nei Jono Muloko karta. Visgi šis palikimas išlieka aktualiu liudijimu apie lietuviškojo egzilio istoriją.
Architektūros istorijos evoliucija
Rašant apie J. Muloką ko gero kaip niekada iki šiol suvokiau, kad architektūros istorija yra nuolatos evoliucionuojanti disciplina. Tradiciškai 20 amžiaus architektūros istorija buvo rašoma kaip savotiška avangardinių idėjų refleksija. Ko gero tai modernizmo meistrų mito įtakotas požiūris, akcentuojantis hierarchinį architektūros istorijos modelį, kuriame yra ryškiausios epochos „žvaigždės“, meistrai, ir jų nubrėžta architektūros raidos linija. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau kalbama apie architektūrą kaip kultūrinių ir politinių procesų dalį. Tad architektūrinės erdvės vertinimas įgyja daugialypius pjūvius. Pastatas tampa ne tik estetinių, bet ir bendrakultūrinių idėjų konteineriu ir liudytoju.
Taip pat skaitykite: Amerikos pika Šilainiuose
tags: #american #pika #i #namus