Alavijų auginimas Pietų Amerikoje: nuo egzotiško augalo iki vaistinio preparato
Alavijas (lot. Aloe) - nereiklus, visus metus žaliuojantis, gražiai kerojantis daugiametis augalas, kilęs iš Pietų Afrikos. Pasaulyje yra virš dviejų šimtų penkiasdešimt gėlės Aloe Vera rūšių, o daugiausia- jų gimtinėje Afrikoje. Šie augalai būna labai įvairių dydžių: nuo kelių colių aukščio iki itin masyvių. Vieno augalo skersmuo gali pasiekti net dvi pėdas. Daugelis šios rūšies gėlių turi gydomųjų savybių. Vienas geriausiai žinomų yra Aloe Barbadensis, dažniau vadinamas visiems pažystamu Aloe Vera pavadinimu. Šiame straipsnyje aptarsime alavijų auginimą Pietų Amerikoje, jų savybes, priežiūrą ir panaudojimą.
Alavijų paplitimas ir augimo sąlygos
Daugelis Aloe Vera prigimtį turinčių augalų yra pusiau tropiniai, labiausiai mėgsta šiltą klimatą, kuriame oras nesiekia minusinės temperatūros. Dažniausiai sodinamos arba aptinkamos Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Alavijai natūraliai auga Afrikoje, Madagaskare, Jordanijoje, įvairiose Indijos vandenyno salose. Auga pusdykumėse, sausuose kalnų šlaituose, tarp akmenų, smėlynuose, retuose krūmynuose. Dabar alavijai smarkiai išplito - natūraliai jau auga Indijoje, Australijoje, Amerikos žemynuose.
Kadangi minėtasis augalas pasižymi savo sultingumu ir jį sudaro apie 95 procentai vandens, jie yra labai neatsparūs šalčiams ir minusinei temperatūrai. Jei nusprendėte auginti Aloe Vera lauke, reikėtų surasti tokią vietą, kurioje visuomet šilta, saulėta bei vietos neužstoja šešėlis. Dirvožemis turėtų būti vidutiniškai drėgnas. Žinoma, augalai išgyvena ir esant sausenėms sąlygomis, tačiau jų naudai- nestokokite vandens. Jeigu gyvenate vidutinio klimato juostoje, gėlę reikėtų laikyti netoli lango (kad ir ant palangės), kad ji gautu pakankamai šviesos.
Botaninės alavijų savybės
Pasak botanikų, alavijas - sukulentas. Sausringų regionų augalas, sugebantis juodai dienai lapuose sukaupti vandenį. Alavijo lotyniškas pavadinimas - aloje. Manoma, kad žodis aloe yra arabiškos kilmės. Arabai alaviją laikė ištvermės simboliu. Pas mus alavijai - kambarinės gėlės. Žinoma, kad alavijus Lietuvoje vienuoliai augino dar XIX amžiuje.
Dažniausiai auginami dviejų rūšių alavijai - tikrieji ir medėjantieji. Tikrieji alavijai turi trumpus stiebus, kurie apgaubti dantytų, dygliuotų , šviesiomis dėmėmis margintų lapų. Medėjantieji alavijai atpažįstami iš ilgų stiebų ir žalių lapų be dėmelių. Pastarieji - stambūs medėjantys augalai, gimtinėse užaugantys iki 10 metrų aukščio. Šių alavijų apatinė stiebo dalis medėja, pamažu netenka lapų. Lapų skrotelė išlieka tik viršūnėje. Medėjantieji alavijai dar vadinami šimtamečiais, mat žydi labai retai. Tačiau būna, jog oranžerijose ar kai kuriuose namuose alavijai žydi vos ne kasmet. Toks alavijas vienos sodietės sodyboje pražydo šiemet, kovo pabaigoje. Žydintis medėjantysis alavijas iš vieno ar kelių viršutinių lapų pažastų išleidžia žiedynkotį su gražia žiedų piramide viršūnėje. Medicinoje alavijų žiedai nenaudojami. Jie vertingi dėl grožio. Medicinoje naudojami tiek tikrųjų, tiek medėjančiųjų alavijų lapai.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Alavijų auginimo ypatumai
Kaip jau žinome, augalas dabar yra ypač populiarus, todėl jo daigų ar bent jau sėklų nesunkiai turėtumėte rasti daugelyje sodininkystės prekių parduotuvėse bei kai kuriose vaistinėse. Jei nusprendėte įsigyti daigą ar jauną gėlelę, būtų pravartu visko konkrečiai išsiklausinėti apie gėlės priežiūrą parduotuvės pardavėjo. Jei galvojate apie sėklas, neužmirškite atsiversti kitos pakuotės pusės. Šioje vietoje dažniausiai galima rasti naudingos informacijos apie augalėlio daiginimą, pirmąsias priežiūros dienas bei tolesnį auginimą bei reikiamas sąlygas. Toje vietoje dažniausiai pateikiama ne apibendrinta informacija, bet konkrečiai tai augalo rūšiai reikalingas sąlygų sąrašas.
Alavijams labiausiai patinka lengva žemė, kurioje įmaišyta molio plytų trupinių ir medžio anglių. Alavijai nemėgsta durpių. Nei vasarą, nei žiemą nemėgsta ir per didelės drėgmės. Vasarą gerai auga, kai šviesu ir šilta, o žiemą pasitenkina 12-14 laipsnių šiluma. Alavijai tręšiami sukulentų ar kaktusų trąšomis. Jauni augalai persodinami kasmet, o maždaug penkerių metų senukai - kas treji metai. Nors sodietė, kurios šimtametis alavijas pražydo šiemet, sakė jos jos augalas auga dideliame vazone ir nėra gal penkiolika metų nei nei tręštas, nei persodintas. Tačiau neatrodo nukankintas. Tikras, kantrus sukulentas. Alavijų galima pasidauginti dalinant kerą, augalo dalimis. Šis nereiklus augalas suteiks saugumo jausmą namuose, juk po ranka bus galinga žalia vaistinė. Be to, alavijas nuo įvairių teršalų valo kambarių orą.
Alavijų auginimas namuose
Tačiau nesusidarykite klaidingos nuomonės. Šis augalas gali būti tiesiog nepakeičiamas ir namuose, tiesiog jam reikia ypatingai daug šviesos. Aloe Vera auginant namuose esant palankiam vasaros orui patartina gėlę laikyti lauke. Tuomet galite sulaukti ypatingai gražių ryškiaspalvių žiedų. Kaip bebūtų keista, šių gėlių nektarą mėgsta net mažiausias paukštis- Kolibris. Jam tai vienas iš maisto šaltinių vasaros laike.
Medicininės alavijų savybės ir panaudojimas
Alavijai vaistams pasaulyje naudojami daugiau kaip 3500 metų. Vaistams Antikos laikas alavijų sultys ir minkštimas buvo kone pagrindinė visų gydomųjų tepalų sudėtinė dalis. Alavijų dėdavo į mišinius, kuriais balzamuodavo faraonus. Šių dienų mokslininkai ištyrė, jog alavijuose yra daugiau kaip pusantro šimto žmogaus organizmui naudingų medžiagų. Tarp jų: amino rūgštys, angliavandeniai, eteriniai aliejai, keliolika fermentų, įvairių vitaminų, mineralinių medžiagų… Alavijų gydomoji dalis - lapuose esantis permatomas gelis - želė. Tvirtinama, kad alavijas yra natūralus antibiotikas, neleidžiantis daugintis bakterijoms ir virusams. Alavijuose esantys eteriniai aliejai ir saponinas sugeba numalšinti skausmus, gydo žaizdas, nudegimus. Liaudies medikai alavijo tepalais gydo žvynelinę, spuogus, egzemą, šunvotes, grybelį ir kitas odos ligas. Alavijas naudingas sąnariams. Alavijų sultys išgydo slogą, įveikia kitas peršalimo ligas. Mat alavijų sultys turi daug biologiškai aktyvių medžiagų. Jos ir sveiką žmogų padaro dar sveikesniu: padidina darbingumą, šalina nuovargį, tonizuoja, gydo įvairių stresų sukeltas virškinamojo trakto ligas. Alavijai naudojami sergant kai kuriomis akių ligomis, bronchine astma, skrandžio opalige, lėtiniu gastritu. Padeda užkietėjus viduriams. Atrodytų, kad alavijas gydo vos ne visas žinomas ligas, vertingas visiems - ir sveikiems, ir ligoniams.
Medicininės Aloe Vera savybės
Medicininės šio augalo savybės žinomos jau nuo labai senų laikų, užuominų galima rasti net Biblijoje. Aloe Vera tepalas buvo ir yra naudojamas gydyti nudegimams, įvairiems įpjovimams ar įbrėžimams ir išbėrimas. Taip pat gėlė gerai žinoma kaip įvairiausių kosmetikos priemonių sudedamoji dalis. Aloe Vera sultys yra lyg klampus gelis. Jis išgaunamas nulupus augalo žievelę. Kaip jau žinome, šiandieniniame pasaulyje viskas daroma kuo pigiau ir greičiau, tad pirkdami kad ir brangų preparatą, negalite būti garantuoti, jog jame yra vien naudingosios augalo sultys. Dažniausiai pramonėje augalo niekas nelupa, o tiesiog naudoja visą lapą.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Kaip pasidaryti vaistų iš alavijų
Kaip visada: gydantis bet kuriais vaistiniais augalais, reikia pasitari su gydytoju ar vaistininku. Perspėjama, kad didesnės alavijų dozės dirgina storąją žarną, todėl gali sukelti uždegimą. Alavijo preparatai netinka ligoniams, kuriems prisieina greitai išvalyti vidurius. Nepatariama alavijų vartoti sergant hemorojumi ar kai kraujuoja gimda. Netinka alavijų preparatai nėščioms moterims.
Alavijų tepalų ir preparatų yra vaistinėse. Net maisto prekių parduotuvėse yra gėrimų su alavijais. Tačiau ne pro šalį ir pačiam naudos iš namuose auginamo alavijo išpešti. Yra daugybė alavijų paruošimo receptų. Liaudies medikai pataria, prieš naudojant lapus, augalo savaitę ar net tris savaites nelaistyti. Negaudami vandens, alavijai patiria stresą, todėl suaktyvėja biologiškai aktyvių medžiagų gamyba. O mums to ir reikia. Visais atvejais skinami žali ir sveiki augalo lapai, ne trumpesni kaip 15 centimetrų, augantys apatinėje ir vidurinėje augalo dalyje. Žinovai sako, jog lapus galima skinti visus metus, tačiau geriausia žaliava būna nuo spalio pabaigos iki lapkričio vidurio. Yra du pagrindiniai alavijo paruošimo būdai. Alavijo sultis, jeigu reikia tik sulčių, iš švarių lapų tiesiog išsunkiamos rankomis. Jeigu vartojamas visas lapas, tai jis nuplaunamas ir sumalamas mėsmale. Specialistai pataria naudoti vos nuskintus alijošiaus lapus arba juos dvi savaites palaikyti šaldytuve. Pastaruoju atveju, laikant tamsoje ir maždaug 5 laipsnių šilumoje, augalo lapuose ima gamintis medžiagos - biostimuliatoriai. Jie pagerina organizmo medžiagų apykaitą, slopina uždegimus, didina atsparumą ligoms.
Alavijų sultys padeda po ligų išsekusiems, nusilpusiems ligoniams. Žvalumo suteikiantis receptas: 100 gramų alavijų sulčių sumaišoma su 500 gramų graikinių riešutų, 300 gramų medaus, 4 citrinų sultimis. Patariama: tokio vertingų medžiagų mišinio valgyti po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį. Galima alavijo šakelę, keliolika dienų palaikytą šaldytuve, susmulkinti ir lygiomis dalims sumaišyti su medumi. Valgyti po šaukštą ryte ir vakare. Slogai malšinti patariama šviežias išspaustas sultis lygiomis dalimis praskiesti vandeniu ir įlašinti į nosį po 3 lašelius. Alavijai nuramina sudirgintą odą. Tam šviežiai nuskinto augalo sultimis tiesiog tepama pažeista vieta. Alavijų sultys odą drėkina, ją šviesina, užgydo mažiausias žaizdeles. Gydo sumušimus, minkština randus. Galima tiesiog gabaliuką alavijo uždėti ant sužeistos ar nudegintos vietos ir priklijuoti pleistru.
Alavijai kaip kambariniai augalai: nauda ir priežiūra
Alavijas, kitaip dar vadinamas alijošiumi, taip pat yra vienas populiariausių kambarinių augalų. Bene seniausi Vytauto Didžiojo Universiteto botanikos sodo gyventojai - alavijai. Šis augalas stebina savo gydomosiomis savybėmis jau nuo seniausių laikų. Senovės egiptiečių civilizacijos tyrinėtojai yra aptikę išlikusius alavijų piešinius and šventyklų, tai tik įrodo, jog šis augalas buvo ir yra be galo vertingas. Mitais apipintos egiptiečių karalienės Nefertitė ir Kleopatra, anot legendų, naudodavo alavijo aliejų savo kasdienėms grožio procedūroms. „Populiariausi - tai medėjantis ir paprastasis tikrasis alavijai - jie vaistiniai afrikietiškos kilmės augalai. Tai tiesiog didžiuliai medžiai, kurie auga Pietų Amerikoje, Peru, Brazilijoje“, - vardina J. Varkulevičienė.
Alavijai tamsoje išskiria deguonį ir taip aprūpina patalpą grynu oru. Alavijas - nelepus augalas, nereikalaujantis ypatingos priežiūros. Šios gėlės yra ištvermingos, todėl gyvuoja ilgus metus. Laistyti sansevjeras reikėtų saikingai (ypatingai žiemos metu).
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Priežiūra
Auginimas. „Auginamas kaip kaktusas, pakankamai sausai. Žmonės dažnai daro klaidą, kad laisto per daug. Tuomet šis augalas ima pūti. Kadangi alavijas savyje turi daug skysčio, jo stori lapai kaupia vandenį ir daug skysčių iš išorės nereikia. Palieti reikėtų saulėtą dieną arba per savaitę kokį kartą ir to pakaks. Tiesa, jam reikalinga šviesa. Žinoma, jei alavijas gauna mažiau šviesos, tuomet jis būna platesnis bei tamsesnis. Jeigu augalas yra auginamas vaistams - alavijas turi būtinai saulės gauti. Tiek Afrikoje, tiek Pietų Amerikoje šie augalai saulės sulaukia labai daug ir galimybės visai kitokios nei pas mus.
Priežiūra. Šio augalo priežiūra - tinginio ir užimto žmogaus svajonė. Alavijas žaliuoja ir puošia namus net neprižiūrimas. Paprastai augalo vazonėlis turi būti pastatytas saulėtojo vietoje bei pasodintas kaktusams skirtoje žemėje. Nereikėtų persistengti su laistymu, kaip ir minėjo mokslininkė.
Dauginimas
Dauginimas. Padauginti alijošių labai paprasta - tereikia atplėšti šonines ataugas.
#
tags: #alavijas #auginimas #pietų #amerikoje