Pietų slavų žemėlapis: istorija, kalbos ir kultūra
Slavai yra didelė indoeuropiečių tautų grupė, gyvenanti daugiausia Vidurio, Pietryčių ir Rytų Europoje bei Šiaurės Azijoje. Ši grupė apima baltarusius, bosnius, bulgarus, čekus, juodkalniečius, kroatus, lenkus, lužitėnus, makedonus, pomakus, rusus, serbus, slovakus, slovėnus ir ukrainiečius. XXI amžiaus pradžioje pasaulyje gyveno apie 300 milijonų slavų.
Šiame straipsnyje apžvelgsime pietų slavų istoriją, kalbas ir kultūrą, remdamiesi istorine informacija ir kartografiniais šaltiniais.
Pietų slavų protėviai ir teritorijos užgrobimas
Dabartinių serbų protėviai - pietų slavai - užgrobė dabartines pietų slavų gyvenamas žemes VII-VIII amžiuje, išnaikindami arba asimiliuodami senuosius vietinius gyventojus. Rytų slavai panašiai pasielgė su baltų gentimis, kurios kadaise gyveno nuo Kijevo iki Maskvos.
Albanų kalba ir ilyrų palikimas
Albanų kalba, priklausanti indoeuropiečių kalbų grupei, yra kilusi iš prie Adrijos jūros gyvenusių ir mūsų eros pradžioje išnykusių ilyrų tarmių mišinio su kitomis senovinėmis Balkanų kalbomis (trakų ir frigų). Albanų kalboje gausu ilyrų, trakų (ypač dakų) ir frigų kalbų liekanų. Albanai istoriškai yra indoeuropiečiai - seniausi išlikę iki mūsų dienų Balkanų ir gretimų teritorijų gyventojai autochtonai. Kiti jų kaimynai autochtonai yra graikai, o šiauriau - rumunai (ir rumunų dalis - moldavai). Rumunų kalboje taip pat yra nemažai trakų (dakų, getų) kalbos reliktų.
Kosovo istorija ir albanų sukilimai
Kosovas atiteko serbams XII amžiuje, tačiau dėl šio regiono jau tuomet kilo nesutarimų tarp vengrų, serbų, bizantiečių ir bulgarų. XIV a. pabaigoje Serbijai ėmė grėsti turkų antpuoliai, o vienas iš garsiausių mūšių įvyko „Juodųjų strazdų“ lauke (Kosovo Polje - 1389 m.). Šis mūšis baigėsi turkų pergale ir nulėmė galutinį Bizantijos imperijos apsupimą. Kovoje dalyvavo ne tik serbai, bet ir albanai (kovojo prieš turkus) bei bosniai.
Taip pat skaitykite: Pietų Amerikos žemėlapis: žaidimas ir mokymasis
Albanų valstybė (įskaitant ir Kosovą) buvo įkurta ir atkurta keletą kartų, tačiau ją ne kartą naikino ir serbai, ir turkai. Albanai tada pasitraukdavo į kalnus ir kaupdavo ginklus bei karius, laukdami eilinės progos sukilti ir sunaikinti savo pavergėjus. Ilgiausiai Albanų sukurta valstybė išsilaikė nuo 1780 metų iki 1831 m., kada albanų armiją galų gale sumušė turkai, o likę gyvi albanų kariai pasitraukė į kalnus. Tačiau 1866-1867 vėl įvyko galingas albanų sukilimas Kosove prieš turkus. 1878 m. Serbija pagaliau tapo nepriklausoma nuo Otomanų valdžios, bet Kosovo ji neatgavo.
Būtent Kosove 1878 m. gimė Albanų nacionalistinė lyga (Prizren lyga), kurios įkūrimas žymi modernaus albanų nacionalizmo gimimą ne tik Kosove, bet ir Albanijoje. Albanai suformavo Prizreno lygą priešinimuisi Otomanų valdžiai. 1878 metų birželio 10 d. Visos albanų tautos susirinkime buvo įkurta Kosovo albanų-kosovarų valstybė (Kosovo Prizreno lyga), kuri nutarė sujungti visas albanų gyvenamas žemes į vieną valstybę. Ši kosovarų valstybė gyvavo 3 metus, kol 1881 metais turkų-osmanų armija sumušė albanų armiją.
Kosovas XX amžiuje
1912 metais albanų partizanai galų gale nugalėjo turkus, o Kosovas trumpai įėjo į naujai susikūrusios nepriklausomos Albanijos valstybės sudėtį. Tačiau 1913 metais galingosios valstybės privertė Albaniją atiduoti Kosovą Serbijai. 1918 Kosovas tapo naujos valstybės - Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės - dalimi. Albanija tapo nepriklausoma, nustatė savo sienų ribas su Jugoslavija - tik 1926 m. Ši siena atskyrė apie pusę milijono albanų nuo jų gimtinės. Laiką nuo I-ojo iki II-ojo pasaulinio karo serbai puikiai išnaudojo tam, kad išstumtų iš Kosovo musulmonus, albanus ir turkus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Priština buvo etniškai mišrus miestas su didelėmis albanų ir serbų bendruomenėmis. Daug albanų, serbams vykdant etninį valymą, buvo ištremti į Turkiją.
Antrojo pasaulinio karo metais didesnioji Kosovo dalis buvo kontroliuojama Italijos ir tapo Didžiosios Albanijos dalimi. Kitas Kosovo dalis kontroliavo vokiečiai ir bulgarai, tad dauguma serbų iš regiono buvo išstumti. Nuo 1941 iki 1945 metų Priština buvo Aukštutinės Albanijos valstybės dalimi. 1945 m., kai tapo aišku, kad Jugoslavijos vyriausybė negalės įvykdyti Kosovo albanams duoto pažado, vėl kilo albanų kosovarų sukilimo grėsmė. Tai ir paskatino sukilimą, kurį Tito numalšino, tačiau šio sukilimo metu žuvo apie 48 tūkst. albanų kosovarų.
Jugoslavijos laikotarpis ir Kosovo autonomija
Vyriausybės politika Kosove svyravo: buvo siekiama numalšinti albanų nacionalizmą ir sutaikyti bei asimiliuoti ten gyvenančius albanus. 1948 m. Jugoslavijos konstitucija Kosovui negarantavo autonomijos ir nepripažino albanų kaip lygiavertės tautos. Po 1948 m. įvykusio Tito ir Stalino kivirčo, Jugoslavija nutraukė diplomatinius santykius su Albanija, tad Albanija liko lojali Maskvai. Dėl to Kosove buvo suimta daug albanų, jie buvo apkaltinti stalinizmu. Kosovarai reikalavo Kosovui respublikos statuso federacijoje, bet serbų elgesys regione, pastangos numalšinti ir palaužti albanų pasipriešinimą, paskatino didžiulę albanų migraciją: 1954-1957 m. iš Kosovo emigravo apie 200 tūkst. albanų. 1974 m. Konstitucija Kosovą paskelbė autonominiu regionu, kuris konstituciniais elementais buvo lygus kitiems federaliniams vienetams. Ekonominė padėtis regione buvo gana sunki, todėl daug serbų šį regioną paliko.
Taip pat skaitykite: Pietų Europos politikos tendencijos
Kosovo išsivadavimo armija
Apie 1980 m. Kosove atsirado albanų ekstremistų grupelių, kurios propagavo „etniniu požiūriu švaraus Kosovo“ idėją. 1986 m. buvo suorganizuotas pogrindinis judėjimas - „Nacionalinis Kosovo išlaisvinimo Sąjūdis“ ir kitos pogrindinės albanų grupės, kurios laikui bėgant įkūrė Kosovo išsivadavimo armiją.
Slavų migracija ir valstybių susikūrimas
Senovės slavų gyvenamą teritoriją vakaruose ribojo Vyslos ir Oderio, rytuose - Dniestro ir Dniepro upės. VII-VIII a. plečiantis jų gyvenamai teritorijai slavai skilo į pietų, vakarų ir rytų slavus. Rytų slavai sudarė keliolika ikivalstybinių genčių sąjungų, kurių žinomiausios - drevlianai, dulebai, Ilmenio slavai, polianai, radimičiai, severianai, tivercai, viatičiai ir kiti. 9 a. susiformavo dvi stambiausios ikivalstybinės rytų slavų genčių sąjungos - Kijevo ir Naugardo. Skandinavų vikingams (rusiškai variagi) tiesiogiai dalyvaujant 9 a. Naugardas ir Kijevas susijungė į politiškai vieningą valstybę - Kijevo Rusią.
Maskvos kunigaikštystės iškilimas
13 a. pabaigoje susikūrusi Maskvos kunigaikštystė netrukus tapo aplinkinių kunigaikštysčių žemių vienijimo branduoliu. Maskva iškilo dėl kelių objektyvių priežasčių. 13-14 a. ji atsidūrė svarbių prekybos kelių sankirtoje, todėl galėjo pelnytis iš tranzitinės prekybos grūdais. Sumaniai intriguodami Maskvos kunigaikščiai gaudavo iš chano didžiojo kunigaikščio jarlyką ir stengėsi nesuteikti preteksto totoriams įsiveržti. Maskvos kunigaikščius palaikė Stačiatikių Bažnyčia: 1299 metropolitas Maksimas persikėlė iš Kijevo į Vladimirą prie Kliazmos, o kitas metropolitas Petras jau gyveno Maskvoje (ten 1326 ir mirė); tai sustiprino Maskvos sosto moralinį autoritetą. Valdant Jurijui Danilovičiui (1303-25) Maskvos kunigaikštystė tapo viena stipriausių Šiaurės Rusioje.
Ivano IV Rūsčiojo reformos ir Didžioji suirutė
1547 Ivanas IV Rūstusis vainikavosi caru. 1549 prie caro susiformavo A. Adaševo vadovaujama Išrinktoji taryba. Ši neoficiali vyriausybė įvykdė svarbių reformų: 1550 įsigaliojo naujas teisynas (įvesta ponų atsakomybė už valstiečius - tai buvo žingsnis baudžiavos link), 1556 panaikinta vadinamoji maitinimų sistema (nuo šiol gyventojai mokėjo tiesiogiai valstybei, o ši mokėjo sričių valdytojams griežtai reglamentuotą atlyginimą). Reformos įteisino luominę monarchiją, bet nedavė greitų rezultatų, todėl reformatorių grupuotės veikla buvo sustabdyta ir 1565 įvesta opričnina - speciali administravimo ir žemės valdymo sistema, kuria siekta sunaikinti kunigaikščių ir aukštųjų bojarinų ekonominę galią ir politinę opoziciją, sustiprinti caro valdžią, centralizuoti valstybės valdymą.
Ivano IV Rūsčiojo sūnų Dmitrijaus (1591) ir Fiodoro (1598) mirtimi baigėsi senoji Riurikaičių dinastija. 1598 caru išrinkto Boriso Godunovo (valdė 1598-1605) teisėmis į sostą daugelis abejojo. Prasidėjo Didžioji suirutė - maždaug dešimtmetį trukęs aštrios visuomenės krizės laikotarpis, kuriam buvo būdinga vidaus nestabilumas, valdžios struktūrų iširimas (valdė carai apsišaukėliai), daugybė neramumų ir sukilimų (didžiausias - Bolotnikovo sukilimas, 1606-07), užsienio valstybių - Abiejų Tautų Respublikos (1604) ir Švedijos (1610) - karinis įsiveržimas (Lenkijos-Lietuvos ir Švedijos intervencija Rusijoje). Suirutė baigėsi 1613 caru išrinkus Michailą Romanovą (valdė 1613-45) ir soste įsitvirtinus Romanovų dinastijai.
Taip pat skaitykite: Nuostabus Pietų Australijos kraštas
Petro I reformos ir absoliutizmas
17 a. pabaigoje-18 a. pradžioje išryškėjo Rusijos atsilikimas nuo Europos valstybių. Petras I ėmėsi priemonių jį sumažinti. Luominę atstovaujamąją monarchiją pakeitė absoliutinė monarchija. Senoji valdymo sistema galutinai suiro Šiaurės karo (1700-21) pradžioje. Tiek karo eiga (pralaimėjimas prie Narvos 1700), tiek prasidėję valstiečių sukilimai parodė valstybės aparato silpnumą. Reformuodamas valstybės valdymą Petras I pasirinko švediškąjį modelį. Aukščiausiu valdymo organu 1711 tapo Senatas, kuris rengė naujų įstatymų projektus (juos tvirtindavo caras). Bažnyčia tapo valstybės aparato dalimi. Panaikinta patriarcho vieta, įkurta Dvasinė kolegija, Sinodas. Įvykdęs šias reformas Petras I sukūrė sau paklusnią valdininkiją.
Balkanų regionas: istorija, kultūra ir konfliktai
Balkanai, dažnai vadinami Jugoslavija, kadaise buvo viena valstybė, kurioje gyveno 7 tautos, kalbėta 4 kalbomis, išpažintos 3 religijos ir naudotos 2 rašto sistemos. Tačiau po kruvinų karų čia susikūrė 7 mažos šalys, kurios vis tolsta viena nuo kitos. Nepaisant to, Balkanuose dabar yra saugu ir ramu. Kroatijoje yra 95% visų buvusios Jugoslavijos krantų (ir per 1000 salų), o likę - daugiausia Juodkalnijoje.
Balkanų kalnų slėniai glaudžia vienus gražiausių ir seniausių pasaulio ežerų. Juose - daugybė salų, dažną kurių puošia senutės cerkvės ir bažnytėlės. Vienas romantiškiausių - Bledo ežeras Slovėnijoje, didžiausias - Skadaras tarp Juodkalnijos ir Albanijos, mažesni, bet žaviai skaidrūs ir žuvingi Plitvicos ežerėliai (Kroatija), į kuriuos srūva virtinės krioklių.
Buvusioje Jugoslavijoje pilna sraunių upių visiems skoniams ir patyrimo lygiams. Nestokoja įvairovės ir Jugoslavijos miestų senamiesčiai. Šiaurinės Jugoslavijos miestus - Kroatijos, Slovėnijos, šiaurės Serbijos - pastatė vakarietiškos imperijos. Tuo tarpu Pietinės Jugoslavijos miestus - Makedonijos, Bosnijos, didelės dalies Serbijos - kūrė musulmoniška Osmanų imperija.
Kiekviename Vakarų Balkanų mieste gyvena visų buvusios Jugoslavijos tautybių žmonės, nors daugumą, nebūtinai labai tvirtą, paprastai sudaro vietinė tautybė. Jugoslavijos žlugimas paskatino visus prisiminti tautines šaknis, o tai suteikė kai kurių Balkanų miestų panoramoms naujausią žavų štrichą: tautinių tradicijų įkvėptus “naujus senamiesčius”.
Deja, buvusios Jugoslavijos didmiesčiuose tik senamiesčiai ir yra gražūs, nes nauji rajonai pastatyti pagal vieną kurpalių brutalizmo įkvėptu stiliumi, kuris atrodo ne tiesiog nuobodžiai (kaip mūsų miegamieji rajonai), bet net bauginamai niūriai. Taigi, Jugoslavijos laikais išplėtotų miestų, tokių kaip Podgorica, lankyti neverta.
Balkanų karai ir jų pasekmės
Jugoslavijos griuvimo karai užtruko dešimtmetį ir liūdnai pagarsėjo žiaurumais. Labiausiai - įvairiataučiuose Jugoslavijos regionuose: ten kaimynai žudė kaimynus, bandydami užtikrinti, kad po karo atitinkamos žemės priklausys jų pačių tautiečiams (daugiausia taip “pasižymėjo” paleisti nepriklausomybes paskelbusių tautų nenorėję serbai).
Tačiau didžiojoje Jugoslavijos dalyje karas buvo trumpas, labiau “politinis” (pavyzdžiui, Slovėnija iškovojo nepriklausomybę per 10 dienų su vos 19 aukų, nes nuo serbų įtūžio ją paskui “uždengė” Kroatija). Tikras pragaras atsivėręs buvo tik dalyje Kroatijos, Kosove ir Bosnijoje. Dabar net ši valstybė - neįtikėtinai saugi ir rami. Niekur kitur pasaulyje, kur “dar ką tik” vyko toks žiaurus karas, Tarptautinio baudžiamojo teismo pripažintas genocidas, negalėtum keliauti taip paprastai ir visiškai ramiai.
Jugoslavijos paveldas ir nostalgija
Jugoslavija nebuvo tokia uždara ir žiauri, kaip Sovietų Sąjunga. Taip, ji buvo komunistinė ir ekonomiškai atsilikusi, tačiau po to, kai diktatorius Jozipas Brozas-Tito susipyko su Stalinu, ji liko neutrali Šaltajame kare ir nesiizoliavo nuo pasaulio. Todėl “jugonostalgija” (ar, tiksliau, “titonostalgija”) veši net nepriklausomybę iškovojusiose šalyse: štai ant Kotoro senamiesčio vartų Juodkalnijoje tebeiškalta Tito frazė, Bosnijos šalikelėje mačiau tarsi Los Andželo “Hollywood” ženklą kalne išrašyta “Tito”, Sarajeve veikia Tito kavinė.
Kelionės po Balkanus
Turistui atvykti į Balkanus šiandien yra paprasčiau, nei kada nors anksčiau. Nors daug kas dar renkasi važiuoti automobiliu (1500-2000 km nuo Vilniaus), laikai, kai skrydis į abi puses kainuodavo ne pigiau 450-600 eurų - jau praeitis. Naujai pastatyta didžiulė prabangi jachtų prieplauka su ištisu turistiniu miesteliu „Porto Montenegro“ Juodkalnijoje. Atplaukti į Balkanus jachta ar kruiziniu laivu - populiaru.
Į didžiausius ar labiausiai turistinius regiono didmiesčius galima rasti gerų akcijų skrydžiams su persėdimais: į Belgradą, Zagrebą, Liublijaną, vasaromis - ir Kroatijos pakrantę. Kainos - apie 150-200 eurų į abi puses. Daug iš tų reisų nukreipti į tuos pačius miestus, kaip ir pigūs “Ryanair” ir “Wizzair” skrydžiai iš Vilniaus: į Stokholmą (Skavsta), Kopenhagą, Frankfurtą (Hahn), Briuselį (Šarlerua), Milaną (Bergamą) ir kitur. Taigi, galima pirkti atskirus bilietus iš Vilniaus į vieną tų miestų, o iš ten atskirai - į Balkanus. Pigių skrydžių bendrovės skraido ir į daugiau buvusios Jugoslavijos miestų: Belgradą, Nišą (abu - Serbija), Podgoricą (Juodkalnija), Liublijaną (Slovėnija), Splitą (Kroatija), Ohridą (Makedonija).
Jeigu aukščiau aprašytais būdais nerandate tinkamų bilietų, nenusiminkite. Buvusios Jugoslavijos šalys labai nedidelės: visos 7 kartu paėmus yra panašaus dydžio, kaip Pabaltijys: Lietuva, Latvija ir Estija. Taigi, galima nuskristi į kitą miestą ar net kaimyninę valstybę ir per vakarą ar dieną nuvažiuoti ten, kur reikia. Visoje buvusioje Jugoslavijoje populiari autonuoma ir daug nuomos agentūrų leidžia išvažiuoti į kaimynines valstybes (išskyrus į Kosovą).
Į nė vieną buvusios Jugoslavijos šalių lietuviams vizų nebereikia. Tačiau Šengeno erdvei priklauso tik Slovėnija ir Kroatija, todėl patikrinimas yra daugelyje buvusios Jugoslavijos pasienių. Subyrėjusi Jugoslavija išsivaikščiojo “į visas keturias puses” ne tik kultūriškai, bet ir ekonomiškai. Slovėnijoje ir Kroatijos pakrantėse - brangiau, nei Lietuvoje (Dubrovnike vasaromis kainos lenkia net Vakarų Europą).
Viduramžių žemėlapiai ir Lietuvos toponimai
Dažnai prisimename Viduramžius kaip savo valstybės aukso amžių - Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo jūros iki jūros, didieji kunigaikščiai, kryžiuočių sutriuškinimas. Didžiuojamės savo valstybės pergalėmis, atsilaikymu prieš daugelį priešų ir užkariavimais. Niekad nepamirštame, kad buvome paskutinė Europos pagoniška valstybė, tačiau taip pat džiaugsmingai prisimename Lietuvos krikštą 1387 m., kuris reiškė valstybės priėmimą į bendrą krikščioniškosios Viduramžių Europos erdvę. Šiame tekste pažvelgsime į vieną konkrečią sritį - Viduramžių Vakarų Europos žemėlapius nuo XIII iki XVI a. pirmos pusės. Kada juose atsirado pirmieji Lietuvos toponimai, kada pirmą kartą buvo pažymėti lietuviai, Lietuva kaip valstybė, teritorija?
Anksčiau dažnai būdavo manoma, kad Viduramžių žemėlapiai yra visiškai nenaudingi ir neteikiantys jokios informacijos. Toks nuvertinimas buvo sąlygotas to, kad jie nebuvo skirti konkrečiai geografinei tikrovei atvaizduoti, taigi iš tiesų netiko tyrinėti valstybių teritorijoms ar pan. Vis dėlto jie pradėti kur kas labiau vertinti suvokus, kad tikroji jų funkcija ir buvusi ne atvaizduoti geografinę tikrovę, o parodyti pasaulį tokį, kokį jį matė krikščioniškoji to meto visuomenė, t. y. schematišką pasaulio reprezentaciją, suteikiančią informacijos apie šio pasaulio gyventojus ir jų sąsajas su Dievu. Taigi mappa mundi (lot. k. mappa - staltiesė, mundi - pasaulis) nebuvo žemėlapiai mūsų dienų suvokimu, Viduramžiais apskritai nebuvo žodžio „žemėlapis“. Mappa mundi tiesiog vaizdavo įvairius istorinius, geografinius faktus, kaip juos matė krikščionys, taip pat įvairius stebuklus, legendas ir simbolius.
Arčiau dabartinio žemėlapio sąvokos atsiduria portulanai arba jūriniai žemėlapiai. Portulanų tradicija gimė XIII a. antroje pusėje, suklestėjus prekybai su Rytais. Jų paskirtis buvo kuo tiksliau pavaizduoti geografinę tikrovę ir jūrų kelius, kurie buvo būtini prekybai ir kelionėms. Tačiau kaip tik dėl to informacija šiuose žemėlapiuose susitelkdavo į jūras ir pakrantes.
Kvedlinburgo analuose aprašant šv. Brunono Kverfurtiečio tragiškai pasibaigusią krikščionišką misiją 1009 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuva. Tačiau ji paminėta vėliau nei kai kurie kiti baltai. Viduramžiais įsigalėjęs kartografinis vaizdinys buvo suformuotas pagal Pauliaus Orozijaus Veikalą prieš pagonis (V a.) ir šv. Izidoriaus Seviliečio enciklopedinį veikalą Etimologija (VII a.). Šiame kartografiniame vaizdinyje įstrigo dauguma Europos kraštų, ir jų kelias į žemėlapius buvo iš tiesų lėtas.
Ebstorfo žemėlapyje, sudarytame Vokietijoje XIII a., išties jau nemažai naujovių vaizduojant Šiaurės Europos teritorijas. Čia jau regime Livoniją su Rygos miestu prie Dauguvos. Tarp kitų miestų pažymėti Smolenskas, Polockas, Naugardas, Kijevas. Nemuno žiotyse lokalizuotas Kuršas, netoliese Žiemgala. Taip pat pajūryje galime rasti Sembos ir Prūsijos žemes. Taigi šiame žemėlapyje fiksuojamas ir pirmasis tikras Lietuvos toponimas - Nemunas (Memela fl.).
tags: #žemėlapis #pietų #slavai