Žemaičių blynai: tradicinis lietuvių virtuvės patiekalas

Žemaičių blynai - neatsiejama lietuviškos virtuvės dalis, turinti gilias tradicijas ir atspindinti šalies kulinarinį paveldą. Tai riebaluose kepti bulviniai blynai, kurie gaminami iš virtų bulvių ir įdaromi mėsos, kopūstų ar kitokiais įdarais. Patiekiami blynai su grietine, sviestu ar spirgais. Šiame straipsnyje panagrinėsime žemaičių blynų istoriją, gaminimo ypatumus ir jų vietą lietuviškoje kulinarijoje.

Blynai pasaulyje ir Lietuvoje

Blynai įvairiose pasaulio šalyse yra vienas populiariausių valgių. Blynų ruošimas yra ganėtinai paprastas, o didelis įvairių receptų pasirinkimas visuomet leidžia atrasti mėgstamiausius patiekalus. Manoma, kad blynai buvo kepami dar neolito laikotarpiu, kuomet jau buvo auginami kviečiai. Tuo laikotarpiu blynams skirti miltai buvo sutrinami tiesiog akmenimis, o tuomet į tešlą buvo įmušama laukinių paukščių kiaušinių bei įmaišoma šiek tiek ožkos pieno. Pirmieji blynai buvo kepami ant įkaitintų akmenų, o šiandien tai yra atliekama gerokai paprasčiau.

Bėgant metams blynų populiarumas tikrai nemažėja: turbūt nerasime nė vienos tautos, kuri neturėtų savito blynų recepto. Svarbiausi blynų ruošimo principai Įvairiose šalyse populiarių blynų receptai labai skiriasi, tačiau visų jų pagrindą sudaro krakmolinga tešla, kuri kepama ant lygaus įkaitinto pagrindo. Šiandien jau yra sunku pasakyti, kada šis patiekalas išpopuliarėjo, tačiau yra žinoma, kad lietiniai buvo aprašyti senovės graikų ir romėnų rankraščiuose bei Senajame Testamente. Nors blynai buvo kepami gerokai seniau, tačiau seniausias užrašytas receptas buvo rastas Prancūzijoje (manoma, kad šis receptas buvo užrašytas 1540 metais). Pirmasis angliškų blynų receptas buvo užrašytas 1588 metais namų šeimininkėms skirtoje knygoje. Turbūt ne be reikalo juokaujama, kad geriausi blynai - tai angliško ir prancūziško recepto hibridas.

Mūsų šalyje blynai kepami nuo seno. Šio patiekalo paruošimui reikia vos kelių nebrangių maisto produktų, iš kurių labai greitai galima paruošti puikaus skonio patiekalą. Šiandien blynų rūšių suskaičiuojama tikrai nemažai, tačiau galima išskirti kelias pagrindines rūšis, kurios mūsų šalyje sulaukia ypatingai didelio susidomėjimo:

  • Sklindžiai - tai blynai, kurie kepami iš tirštos, mielėmis kildinamos tešlos. Tai yra gana nedideli blynai, kurie yra gerokai putlesni už kitų rūšių blynus;
  • Bulviniai blynai Lietuvoje kepami nuo tada, kai septynioliktajame amžiuje Radvilos savo dvare ėmė auginti bulves. Toks patiekalas dažniausiai yra valgomas su grietine ar spirgučiais, tačiau jie taip pat gali būti patiekiami su lašiša, obuoliene ar kitais pagardais;
  • Žemaičių blynai: tradiciškai šis patiekalas yra gaminamas iš bulvių tešlos ir mėsos įdaru, tačiau taip pat galima išbandyti ir vegetarišką versiją - tokie blynai taip pat kepami ir su grybu ar kitokiu įdaru;
  • Grikių blynai yra kepami iš mirkytų arba virtų grikių, kurie pagardinami svogūnais, morkomis bei žalumynais;
  • Lietiniai - tai skystos tešlos blyneliai, kurie liejami per visą keptuvę. Gali būti gaminami lietiniai su įvairiais įdarais;
  • Amerikietiški blyneliai Lietuvoje taip pat labai populiarūs. Jie kepami su kepimo milteliais, todėl dažniausiai yra kiek storesni už kitų rūšių blynus. Patiekiami su sirupu ar uogiene.

Žemaičių blynų ypatumai

Žemaičių blynai išsiskiria savo gaminimo būdu ir įdaru. Bulvių tešla suteikia jiems sotumo, o įvairūs įdarai - savitą skonį. Tradiciškai žemaičių blynai įdaromi mėsa, tačiau šiais laikais populiaru juos gaminti ir su kitais įdarais, pavyzdžiui, kopūstais, grybais, varške ar sūriu.

Taip pat skaitykite: Kalbiniai dūnininkų savitumai

Žemaičių blynai yra ne tik skanus, bet ir sotus patiekalas, puikiai tinkantis tiek kasdieniam stalui, tiek šventėms. Jie dažnai patiekiami su grietine, sviestu ar spirgais, kurie dar labiau paryškina jų skonį.

Žemaičių blynų įdarai

Žemaičių blynų įdarai gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo skonio ir turimų produktų. Štai keletas populiariausių įdarų variantų:

  • Mėsos įdaras: dažniausiai naudojama malta kiauliena arba jautiena, pagardinta svogūnais, prieskoniais ir druska.
  • Kopūstų įdaras: rauginti arba švieži kopūstai troškinami su svogūnais ir morkomis.
  • Grybų įdaras: naudojami įvairūs grybai, pavyzdžiui, pievagrybiai arba voveraitės, kurie troškinami su svogūnais ir prieskoniais.
  • Varškės įdaras: varškė sumaišoma su kiaušiniais, cukrumi ir vanile.
  • Sūrio įdaras: naudojamas tarkuotas sūris, sumaišytas su kiaušiniais ir prieskoniais.
  • Žemaičių blynai su varške
  • Žemaičių blynai su rikotos sūriu
  • Žemaičių blynai su vištiena
  • Žemaičių blynai su grybų įdaru

Patiekimas ir garnyrai

Žemaičių blynai tradiciškai patiekiami karšti, su grietine, sviestu ar spirgais. Tačiau juos galima patiekti ir su kitais garnyrais, pavyzdžiui, šviežiomis daržovėmis, salotomis ar padažais.

Žemaičių blynai puikiai tinka kaip pagrindinis patiekalas pietums ar vakarienei. Jie taip pat gali būti patiekiami kaip užkandis ar šventinio stalo dalis.

Kėdainių blynai: vietinė variacija

O kaip yra su Kėdainių blynais? Kas yra jų autorius ir iš kur kilęs pavadinimas? „Rinkos aikštė“ pasidomėjo šių blynų kilme ir kitais patiekalais, būdingais būtent Kėdainiams ir jų apylinkėms. Kėdainių blynų istorija paprasta. Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis teigia, kad kažkokios ilgos ir įmantrios istorijos minėti blynai neturi. Ji - gana paprasta.

Taip pat skaitykite: Tradiciniai bulviniai blynai

„Esu girdėjęs, kad tuos Kėdainių blynus „sukūrė“ kažkurioje iš gamyklų dirbusi moteris. Ji, atrodo, buvo rusė, - pasakojo muziejininkas. - Ir tai yra tikrai nesenas dalykas. Kėdainių blynams yra kokių 40-50 metų. Turint omeny, kad ir bulvės gana neseniai atsirado, ir cepelinai išpopuliarėjo būtent sovietmečiu. Kažkas va sugalvojo sudėti du blynus ir į vidurį įdėti faršo.“

Lietuvos istorikė, etnologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Regina Merkienė taip pat pritaria, kad šis patiekalas yra nesenas. „Tie visi „prašmatnesni“ valgiai atsiranda XX amžiaus antroje pusėje. Tai yra bandymas kurti kažką naujo pagal tas galimybes, kurios yra mieste, bet ne kaime. Todėl, kad mėsą malti pradėjo labai vėlai. Kaime mėsmalių niekas neturėjo. Jos buvo labai brangios. O be to, kam jų reikėjo? - pasakojo istorikė. - Jeigu, pavyzdžiui, norėdavo kimšti dešras, labai paprastai sukapodavo mėsą S formos įrankiu, kuriuo kapodavo kiaulėms bulves. Kapota mėsa labai tiko ir skilandžiams gaminti.“

Kad Kėdainių blynai yra neseniai atsiradęs patiekalas, anot etnologės, patvirtina ir tai, jog kulinarijos vadovėliuose apie juos nėra užsimenama. „Jei pažiūrėsite XX amžiaus pirmos pusės kulinarijos vadovėlį, nerasite ten nei Kėdainių blynų, nei žemaičių blynų, nei apskritai blynų su mėsa“, - tikino R. Merkienė.

Tradicinių amatų centro Arnetų name vadovė Regina Lukminienė antrina pašnekovams ir teigia, jog Kėdainių blynai iš tiesų nėra senas patiekalas. Tačiau ji nedrįsta spėlioti, kas šio patiekalo autorius ir kokia konkreti jo kilmė. „Manau, kad minėti blynai galėjo atsirasti sovietiniais laikais, kai reikėjo sočiai ir pigiai pavalgyti, pamaitinti šeimyną. Dėl to pradėta dėti į bulvinius blynus mėsos, - svarstė pašnekovė. - Tačiau tikros istorijos nežinau. Tokio fakto nėra užfiksuota.“

Anot etnografės, Kėdainių kraštui ir visai Aukštaitijai būdingi ne mažiau populiarūs miltiniai virtiniai su įvairiais įdarais. Tiek anksčiau, tiek šiomis dienomis ypatingai mėgstami su varške, pagardinta mėtomis ar kitais prieskoniais. Tiesa, ruošti virtinius su mėsa, kaip pasakojo R. Lukminienė, aukštaičiai nebuvo pratę. Jie atkeliavo iš kitų tautų. „Virtiniai turėjo didelės reikšmės. Juos daugiau gamindavo, kai apsiveršiuodavo karvutės, pavasarį, - kalbėjo centro vadovė. - Ne veltui sakoma, kad per Šeštines reikia suvalgyti šešis virtinius, per Sekmines - septynis, o per Devintines - devynis. Kūčiom ypatingai stengdavosi paruošti virtinių su grybais.“

Taip pat skaitykite: Naujas bulvinių blynų receptas

Be minėtų blynų ir virtinių, aukštaičiai turėjo ir daugiau įvairių patiekalų. Amatų centro vadovė su „Rinkos aikštės“ skaitytojais sutiko pasidalinti keliais tradiciniais, tačiau galbūt kiek neįprastais patiekalų receptais.

Žirniniai blynai

Reikės: žirnių miltų, kvietinių miltų, vandens, pieno, druskos.

Gaminimas: žirnių miltų reikia imti didesnę dalį nei kvietinių. Iš visų produktų užmaišoma tešla ir per visą keptuvę riebaluose kepami blynai. Anot etnografės, blynai valgomi su spirgučiais pusryčiams ar pietums. Anksčiau buvo paplitę visame Kėdainių krašte. Tačiau šiuo metu valgoma gana retai. R. Lukminienė teigė, kad jai taip pat teko ragauti žirninių blynų. „Skonis gana savotiškas, - patiekalą apibūdino etnografė. - Gal reikia pripratimo.“

Dilgėlių sriuba

Reikės: dilgėlių, kiaulienos arba jautienos, rūgštynių, pipirų, laurų lapelių, druskos.

Gaminimas: į nuvirtos mėsos (kauliukų) sultinį dedamos nuplikytos ir supjaustytos dilgėlės, rūgštynės, lauro lapai, pipirai, druska. Prieš valgant įdedama grietinės. Centro vadovės teigimu, minėta sriuba buvo valgoma pietums su duona. O kai atsirado, jau buvo dedama ir bulvių.

Batvinių (raudonų burokėlių lapelių) sriuba

Reikės: batvinių lapų, kotelių ir gumbų, rūgšties (būdavo naudojamas nuo duonos raugas), grietinės, druskos, pipirų, laurų lapelių.

Gaminimas: batvinių lapai, koteliai ir gumbai supjaustomi, sudedami prieskoniai, rūgštelė ir išverdama. Prieš valgant įdedama grietinės.

Gastronominė kultūra Lietuvoje

Kalbėdami apie gastronominę kultūrą, jos istoriją ir tradiciją, turime atkreipti dėmesį, kad savo formavimusi ir veikimu ji niekuo nesiskiria nuo kitų kultūros erdvių, sričių ar tradicijų (literatūros, muzikos, architektūros, dailės…). Jos visos yra veikiamos dviejų pagrindinių procesų, kurie moksliškai gali būti vadinami „paraleliniais atradimais“ ir „kultūros difuzija“. Pirmieji apibrėžia reiškinius, atsiradusius įvairiose vietose, įvairiais laikais. Tuos, kurių atradėjai, autoriai ar kūrėjai nežinomi. Tai kažkas panašaus į tautosaką. Nesužinosime, kas išvirė pirmąją sriubą, iškepė pirmuosius blynus, fermentavo pirmąjį alų ar midų, suslėgė pirmąjį sūrį, pagamino pirmąjį troškinį ar skrudino pirmąjį kepsnį. Paprastai paraleliniai atradimai siejasi su konkrečia gamtine ir kultūrine aplinka, natūraliai augančiais ar perimtais (auginamais) augalais, gyvūnais.

Paraleliniai atradimai paaiškina, kodėl kai kuriuos patiekalus (tarkime, kraujinius vėdarus) rasime ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje ar Anglijoje. Kultūros difuzija primena į tvenkinį įmesto akmenuko sukeltas bangas. Tiksliai žinome reiškinio atsiradimo vietą (kartais - net atradėją) ir kelius, kaip jis pasiekė mūsų kraštą. Dalis naujovių - buvo atmesta, tačiau kitos - prigijo, tapo mūsų savastimi. Svarbu ir tai, kad kiekvienas naujas laikotarpis, kiekviena naujovė neišstumdavo ankstesnių tradicijų, o tik savitu sluoksniu uždengdavo jas. Paprastai manoma, kad jei kultūros reiškinys kuriame nors regione yra žinomas ir taikomas 100 ar daugiau metų, galime daug neabejodami jį laikyti savo kultūros dalimi. Juk iš Italijos gavome ne tik renesansą ir baroką, bet ir „lazankes“, o iš vokiškųjų žemių - ne tik gotiką, bet ir „baumkucheną“.

Lietuvos gastronominė kultūra, kaip ir bet kuris kitas kultūros reiškinys, yra šių dviejų procesų - paralelinių atradimų ir kultūros difuzijos pasekmė. Svarbu ir tai, kad kiekvienas naujas laikotarpis, kiekviena naujovė neišstumdavo ankstesnių tradicijų, o tik savitu sluoksniu uždengdavo jas. Per šią prizmę ir padiskutuokime apie Lietuvos gastronomijos tapatumus. Ką reiškė ir tebereiškia „pagaminta lietuviškai“?

Lietuvos gastronomijos formavimosi etapai

  • Incunabula (vystykluose): Pirmaisiais amžiais po Kristaus, dabartinėse rytų Lietuvoje ir vakarų Baltarusijoje pradėjo formuotis kultūrinė erdvė, kurią archeologai vėliau pavadino Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Šioje teritorijoje iškilo lietuvių gentis, kuri XI-XIII amžiais sukūrė Lietuvos valstybę. Gastronominio tapatumo požiūriu svarbu, kad lietuvių genties žemės buvo miškingos, ežeringos, toli nuo jūros, bet vienos nederlingiausių regione. Šios gamtinės sąlygos skatino specifinį vietinių žmonių gyvenimo ir maitinimosi būdą, kuris (atsiradus Lietuvos valstybei ir buvusiems karo vadams tapus kunigaikščiais) buvo pakylėtas į valdovų ir didikų gastronomijos rangą. Šio regiono maitinimosi įpročiai tapo pirmosiomis Lietuvos gastronomijos „tapatumo plytomis“. Tai buvo virtuvė be jūros maisto, o žodis „žuvis“ joje reiškė gėlavandenę žuvį. Toje virtuvėje žodis „rugiai“ buvo visų grūdų, košių ir miltų sinonimas, nes rugiai yra vienintelis javas pusėtinai derantis nederlingose žemėse. Nederliai lėmė nuolatinę būtinybę papildyti savo racioną laukinėmis gėrybėmis: grybais, medumi ar barščiais. O nuolatiniai karo žygiai išmokė gaminti maistą lauko sąlygomis. Mūsų krašte nebuvo natūraliai augančių daržovių, tad barščiai formavo lapinių augalų valgymo kultūrą. Tai reiškia, kad Lietuvos virtuvės tapatumui daug priimtinesni tie lapiniai augalai, kuriuos galime rauginti, virti, troškinti, kepti, bet ne tie, kuriuos turime valgyti žalius. Kultūriniams tapatumams svarbu ir tai, kad Lietuvos valstybė buvo kuriama pagoniškosios pasaulėžiūros pagrindu. Pagonybė, kaip nepripažįstanti vieno ir visuotinio Dievo idėjos, suformavo Lietuvos valdančiojo elito tolerantišką požiūrį skirtingų kalbų, kultūrų, religijų ir tautų atžvilgiu. Todėl tarp katalikiškos Lenkijos ir Vokiečių ordinų, ortodoksiškų Rusios kunigaikštysčių ir musulmonų totorių įsikūrusi Lietuva tapo galinga kultūros mainų erdve. Tai kūrė sąlygas formuotis atvirai, smalsiai, tolerantiškai ir daugiakultūrei Lietuvos gastronominei tradicijai, istoriniais laikais perėmusiai daugybę patiekalų, ingredientų, maisto gaminimo technologijų kone iš visų Europos ir Artimųjų Rytų regionų.
  • Spalvingasis barokas: Ne vienas žinome, kad Lietuva buvo pakrikštyta XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje. Tačiau iš tikro krikščionybės plitimas vyko kur kas ilgiau ir sudėtingiau. Juk tam, kad žmogus iš tikro kiekvieną sekmadienį galėtų lankytis Šv. Mišiose, iki artimiausios bažnyčios (atsižvelgiant į ano meto kelius ir susisiekimo priemones) turi būti ne toliau kaip 10-15 kilometrų. Tokios sąlygos mūsų krašte susidarė tik praėjus kone 200 metų po krikšto. O tuo metu Europoje jau virė kovos tarp katalikų ir protestantų. Katalikų atsakas į protestantų deklaruojamą bažnyčios neturtą ir kuklumą buvo barokas - laisvas, emocingas, spalvingas, žvilgantis auksu, prašmatnus, keistas ir didingas stilius. Tada barokas pasirodė toks artimas lietuvio dvasiai. Iki šiol, baroku žydi ne tik Vilnius. Net mažiausiame kaimelyje užėję į bažnyčia rasime jei ne barokinį altorių, tai bent kelis paveikslus ar skulptūras. Tad nenuostabu, kad baroko kultūra turėjo didžiulį poveikį ir Lietuvos gastronomijai ir ją galime laikyti neatskiriama mūsų istorinio tapatumo dalimi. Baroko maistas gausus, mėsiškas ir riebus. Barokiniai patiekalai - sūrūs ir pagardinti daugybe įvairiausių džiovintų prieskonių. Barokinėje virtuvėje, viename patiekale jungiama daugybė neįtikėtinų ingredientų ir skirtingų skonių. Tuo laiku razinos, citrinos, krienai ir sūdyta žuvis viename patiekale atrodė visai gerai. Patiekalai ir ingredientai turintys ne tik skonius, bet ir simbolines reikšmes, jie spalvingi, prašmatnūs, įspūdingi. Juk svečią pirma reikia nustebinti, o tik po to pavaišinti. Ir labai pageidautina, kad svečias iš pirmo karto, apskritai nesuprastų, kas yra jo lėkštėje. Ir svečio jokiu būdu negalima paleisti namo nepersivalgiusio ir nepersigėrusio.
  • Laukiniai pagonys: XVIII a. pabaigoje Lietuvos valstybė buvo sunaikinta. Mūsų kraštas virto didžiulės imperijos užkampiu. Ieškodami Rusijos imperijos okupuotos Lietuvos gastronomijos tapatumų, rastume du „kaltininkus“ - romantizmą ir prancūziškąją virtuvę. Romantizmas skatino žmones ieškoti kitokio, nuo „atsibodusios antikos“ atsieto tapatumo ir Lietuvoje tai buvo senoji, pagoniškoji (krikščionybės požiūriu, suprask, laukinė) kultūra. Be to, romantizmo epochoje atsigręžiama į valstietišką kultūrą ir „paprastą“ gyvenimą. Kitas dalykas yra tai, jog XIX amžiaus viduryje Lietuva įžengia į prancūziškąją gastronomiją. Šio laikotarpio prancūziškose gastronomijos knygose rasime ne vieną receptą, vadinamą „à la Lithuanienne“. Ir - tai įdomu tapatumų kontekste - Lietuva iš Paryžiaus buvo matoma labai panašiai kaip ir vietos „romantikų“ - egzotiškas, laukinis, miškais apaugęs ir pelkių „turtingas“ kraštas. Ką gi daugiau - jei ne laukinį maistą - galėję valgyti šie „lokių mylėtojai“? Šiuo laikotarpiu ant mūsų stalų įsitvirtina žvėriena. Janas Szyttleris - žymusis Abiejų Tautų Respublikos kuchmistras ir gastronomijos populiarintojas 1845 metais Vilniuje išleidžia receptų rinkinį „Kuchnia myśliwska czyli na łowach“. Tas pats Janas Szyttleris aukštojoje virtuvėje „eksperimentuoja“ ne tik su žvėriena, bet ir su kitais „laukiniais“ ir „valstietiškais“ ingredientais: valgomomis žolėmis, grybais, pupomis ar žirniais. Jo pėdomis, integruodamos bajoriškąją dvaro, „romantiškai laukinę“ ir „valstietiškai paprastą“ gastronomines tradicijas seka XIX amžiaus receptų knygų autorės: Anna Ciundzievicka, Karolina Biełozierska, Maria Marciszewska, Wincentyna Zavadzka.
  • Mes esam lietuviai: Gali būti, kad nustebsime, bet mums dabar žinomas tautos supratimas susiformavo tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Tada sukonstravome lietuvio, kaip lietuviškai kalbančio, valstietiškos kilmės ir kritiškai krikščionybės atžvilgiu nusiteikusio žmogaus tapatumą. Tai puikiai suveikė anuomet, nes šio tapatumo dėka 1918 metais atkūrėme Nepriklausomą valstybę. Kitą vertus, šio tapatumo pagrindu suformulavome aiškų „svetimo“ (taip pat ir svetimos gastronomijos) suvokimą. Tai kitomis kalbomis kalbantys, kitas religijas išpažįstantys ar kito socialinio sluoksnio žmonės. Toks požiūris tarpukario laikotarpiu formavo pagrindus lietuvių „tautinei virtuvei“, kuri turėjo būti ne lenkų, ne rusų, ne vokiečių ir ne žydų, ne dvarininkų ir ne miestiečių…, o „tikrai lietuviška“. Iš tikro, tai buvo esamų gastronomijos tradicijų ir sluoksnių (daugiausia - prancūziškosios gastronomijos) transformavimas, pritaikymas prie tų laikų inteligentijos skonių, lietuviško, etnografinės virtuvės sluoksnio stiprinimas. Kartu buvo keliamas bendras krašto gastronominės kultūros lygis. Leidžiamos gastronominės knygos, receptai ir patarimai publikuojami periodinėje spaudoje, daug jaunų merginų mokosi įvairiuose namų ūkio ir gastronomijos kursuose. Niekur tuo metu nedingo ir Lietuvos virtuvės daugiakultūriškumas. Jis įgyja naujų spalvų - juk užsienyje gyvenusios emigrantų bendruomenės buvo perėmusios egzotiškiausių gastronominių reiškinių. Johannos Baltrušaitienės „Valgių gaminime ir namų prižiūrėjime“ rasime net patarimų, kaip turguje išsirinkti banginio mėsą.
  • Raudonoji „gastronomija“: O paskui buvo sovietmetis, naikinęs Lietuvos žmones ir griovęs Lietuvos kultūrą. Sovietmetis neaplenkė ir gastronomijos. Geležinė uždanga nutraukė kultūros gyvybę palaikančius ryšius su kitomis šalimis, o virtuvės šefų rengimas buvo paverstas „konvejerine gamyba“. Dar stalininiais laikais buvo nuspręsta, kad erdvėje „nuo Vladivostoko iki Kaliningrado“ maisto gaminimas turi būti paverstas gramų ir mililitrų dėliojimu pagal visoje Sovietų Sąjungoje suvienodintus receptus. Sovietiniame standartizuotame receptų sąraše buvo įtraukti ir kai kurie nacionaliniai ir „broliškų tautų“ patiekalų receptai. Lietuviškieji anuo metu buvo patiekiami valgykloje Vilniuje, dabartinėje Kalvarijų gatvėje. Didžiąja dalimi iš čia iki mūsų dienų ateina „kertiniai lietuvių virtuvės patiekalai“: cepelinai, bulviniai blynai, šaltibarščiai, bulviniai vėdarai, balandėliai…
  • Tapatumų gaudynės: O paskui mes sugriovėme imperiją ir tapome laisvi. Tuomet prasidėjo iki šiol nesibaigiančios Lietuvos kultūros (taip pat ir gastronominių) „tapatumų gaudynės“. Daugeliui šių laikų valgytojų, „cepelininis“ gastronominis lietuviškas tapatumas nėra prie širdies. Jie šį tapatumą atmeta. Tačiau, juk atmetus, reikia „sugauti“ kokį nors naują. O kur tokį rasti? Tyrinėdami šiuolaikinę Lietuvos visuomenę galime pastebėti kelias gastronominių tapatumų „gaudymo“ erdves. Vieni gilinasi į etnografinius regionus ir tai matome populiarėjančiose dzūkų ar žemaičių gastronomijose. Kiti įkvėpimo ieško „svetimųjų“ socialinių sluoksnių virtuvėse, atsisuka į senojo, istorinio Lietuvos dvaro ar istorinių Lietuvos miestų gastronomijas. Treti „atranda“ istorines Lietuvos tautines mažumas - totorių, karaimų, žydų, rusų, lenkų virtuves. Dar kiti „išpila vandenį su visu kūdikiu“. Atsisakę posovietinio lietuviško gastronominio tapatumo net nebando ieškoti „kitokios Lietuvos“, o šliejasi prie „stipriųjų“, globaliųjų - itališkos, prancūziškos, Skandinavijos, kiniškos ar kitos pasaulyje populiarios gastronomijos tradicijos, jas tiesiog kopijuodami.

Nesu tikras ar kas nors, norėdamas pasimėgauti prancūziškais patiekalais, iškeis Paryžių, Elzasą ar Normandiją į Vilnių ar Lietuvą. Tad, turime sukonstruoti ir įtvirtinti savitą, lietuvišką, šiuolaikišką gastronominį tapatumą. Istorija mus moko, jog gastronominė kultūra yra gyva, atvira ir nuolat besikeičianti tradicija. Tai reiškia, kad ir šiais laikais neturime bijoti nei „paralelinių atradimų“, nei „kultūros difuzijos“. Ieškoti naujų, vietinių ir savitų ingredientų, kurti naujus skonius, kūrybiškai perimti geriausius skirtingų šalių gastronominius pasiekimus ir - bent jau kartais - dirstelėti į Lietuvos gastronomijos istoriją kaip nesibaigiantį įkvėpimo šaltinį.

tags: #Žemaičių #blynai #wikipedia

Populiarūs įrašai: