Pietų vandenyno plotas: išsamus žvilgsnis
Įvadas
Pasaulinis vandenynas, apimantis didžiąją dalį Žemės paviršiaus, yra gyvybiškai svarbus mūsų planetos ekosistemos elementas. Jis susideda iš keturių pagrindinių dalių: Ramiojo, Atlanto, Indijos ir Arkties vandenynų. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais išskiriamas ir penktasis - Pietų vandenynas, kurio plotas ir ypatybės kelia daug diskusijų. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime Pietų vandenyno plotą, jo geografinę padėtį, ypatumus ir reikšmę.
Pasaulinis vandenynas: bendras vaizdas
Pasaulinis vandenynas - tai Žemės planetos vandens erdvės, supančios žemynus ir salas. Tai didžiausia hidrosferos dalis, apimanti net 96,5 % viso Žemės vandens. Vandenyno plotas siekia 361,3 mln. km², dengiant 70,8 % Žemės paviršiaus. Didžioji dalis vandenyno (80,8 %) yra Pietų pusrutulyje, o Šiaurės pusrutulyje - 60,8 %. Vandens tūris - 1341 mln. km³, o vidutinis gylis - 3795 m. Giliausia vieta - Marianų lovys Ramiajame vandenyne, siekiantis 11 022 m gylį. Apie 75 % vandenyno yra 3-6 km gylyje.
Pasaulinį vandenyną sudaro keturios tarpusavyje susisiekiančios dalys: Ramusis vandenynas, Atlanto vandenynas, Indijos vandenynas ir Arkties vandenynas. Pagal fizines ir geografines savybes išskirtas Pietų vandenynas apima Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų pietines dalis.
Kiekvieną vandenyną sudaro jūros, įlankos, lagūnos, sąsiauriai, fjordai, esantys periferinėse vandenynų dalyse ir salynų akvatorijose. Vandenynuose būna įvairus kiekis skirtingo dydžio salų (didžiausią plotą jos užima Ramiajame ir Arkties vandenynuose - beveik po 4 mln. km²), daugiausia žemyninės, vulkaninės ir koralinės kilmės.
Pasaulinio vandenyno dugno (vandenyninės plutos) formavimasis ir raida vyko mezozojuje ir kainozojuje. Vandenyno dugno reljefą sudaro 4 pagrindinės morfostruktūros: povandeninis žemynų pakraštys (šelfas, žemyno šlaitas, žemyninė papėdė), pereinamoji zona (pakraštinių jūrų įdubos, salų lankai, povandeniniai loviai), vandenyno guolis ir vandenyno vidurio kalnagūbriai. Jos skiriasi Žemės plutos struktūra, reljefo sandara, raida. Tarp povandeninio žemynų pakraščio ir vandenyno guolio esanti pereinamoji zona ryškiausia Ramiojo vandenyno vakarinėje, Atlanto - centrinėje ir pietinėje, Indijos vandenyno - šiaurės rytinėje dalyse. Šią zoną link guolio užbaigia povandeniniai loviai - giliausi (daugiau kaip 6 km) vandenynų dugno ruožai, susidarantys dėl litosferos plokščių subdukcijos; daugiausia jų Ramiajame vandenyne.
Taip pat skaitykite: Gidas po San Paulą
Vandenyno guolio reljefą sudaro plokščios akumuliacinės (abisalinės) įdubos, jas skiriantys gūbriai, plynaukštės, vulkaniniai kalnai. Povandeninių įdubų (dubumų) Pasauliniame vandenyne yra apie 50. Vandenynų nuosėdinę dangą sudaro nuosėdinės uolienos ir dugno nuosėdos, susiklosčiusios virš vandenynų bazaltinio pamato. Nuosėdinės dangos storis vandenynų įvairiose dalyse yra nevienodas (nuo kelių metrų iki 15-16 km; vidutinis - 459 m), mažiausias - dažniausiai vidurio dubumose, didžiausias - vandenynų pakraščiuose; didėja didėjant vandenyninės plutos amžiui. Nuosėdinė medžiaga vandenynų dugne (įvairiuose gyliuose) klostosi per visą vandenynų raidos laikotarpį. Per metus į vandenynus patenka 27,84 mlrd. t medžiagos; daugiausia jų sudaro upių sąnašos (67 %), eolinė (vėjo, 7 %), vulkaninė (6 %), biogeninė (6 %), ledynų (5 %) medžiaga. Patekusios į vandenyną dalelės dėl dugno morfologijos, vandens fizinių ir cheminių savybių, klimato poveikio ir kitų aplinkos sąlygų diferencijuojasi. Palei krantus kaupiasi stambios (žvyras, smėlis), giliau - smulkios (aleuritas, molis, aleuritinis ir pelitinis dumblas) nuosėdos. Raudonieji (giliavandeniai) moliai slūgso giliausiose dugno dubumose, terigeninės nuosėdos - daugiausia žemynų povandeniniuose pakraščiuose, vulkaninės - riftų zonose.
Vandenynas ištįsęs per visas klimato juostas. Vandenyno vandens vidutinė temperatūra yra 3,8 °C; paviršiuje nuo -1 °C iki 27 °C, priedugnio sluoksnyje nuo -1,8 iki 2,5 °C (išskyrus tektoninio aktyvumo, transforminių lūžių, riftų zonas, kur lokali priedugnio temperatūra yra kur kas didesnė). Nuo pusiaujo iki poliarinių platumų vandenyno vandens temperatūra sumažėja apie 10 kartų. Šiaurės pusrutulyje paviršinio vandens temperatūra apie 3 °C aukštesnė nei Pietų pusrutulyje (nes Saulės spinduliuotės maksimumas yra šiauriau geografinio pusiaujo). Vandenyno paviršiaus vandens temperatūros kaitos platuminius dėsningumus pažeidžia vandenyno srovės ir įvairūs vėjai. Ypač ryškus šaltųjų Peru ir Benguelos srovių (Pietų Amerikos ir Afrikos vakarines pakrantes atvėsina 8-10 °C) ir šiltosios Golfo srovės (Norvegijos jūros vandenis atšildo 5-8 °C, Barentso jūros - 12 °C) poveikis. Sezoniškai vandens temperatūra vandenyno paviršiuje kinta nuo 1 °C (ekvatorinėse platumose) iki 10 °C (subtropinėse ir vidutinėse platumose). Dėl vandens cirkuliacijos paviršiaus šiluma pernešama gylyn, todėl šie pokyčiai juntami iki 100-150 m (vietomis iki 500 m) gylio.
Vandenyne yra didesnis ištirpusių druskų kiekis ir santykinis jų pastovumas nei sausumos vandenyse; vandenyno vanduo yra tankesnis nei gėlas. Vandens druskingumas vandenyno įvairiose dalyse kinta nuo apie 33 ‰ iki apie 37 ‰; vidutinis - 34,7 ‰. Druskų kiekis priklauso nuo garavimo intensyvumo, kritulių kiekio, gėlo vandens prietakos upėmis, ledynų tirpsmo procesų, geografinės platumos (mažėja nuo pusiaujo link ašigalių; išsiskiria du druskingumo maksimumai ties 30° šiaurės platumos ir 20° pietų platumos, siejami su pasatų zonomis). Šiaurės pusrutulyje vandens druskingumas mažesnis nei Pietų pusrutulyje. Ramiojo vandenyno vidutinis druskingumas 32,6 ‰, Atlanto - 34,5 ‰, Indijos - 34,8 ‰ (Persijos įlankoje, Raudonojoje jūroje - iki 39-40 ‰), Arkties - 32 ‰. Druskingumas didžiausias vandenyno paviršiuje. Chloridai (NaCl, MgCl2) sudaro 88,6 %, sulfatai (MgSO4, CaSO4, K2SO4) - 10,8 %, karbonatai (CaCO3) - 0,4 %, bromidai (MgBr2) - 0,2 % vandenyne ištirpusių druskų. 99,8 % visų ištirpusių medžiagų sudaro deguonis, vandenilis, chloras, natris, magnis, kalcis, kalis ir anglies dioksidas. Deguonies daugiausia (iki 8 ml/l) viršutiniame 200 m storio sluoksnyje, einant gylyn jo kiekis mažėja (o anglies dioksido didėja), bet labai maži kiekiai išlieka net abisalinėse įdubose (patenka poliarinėms vandens masėms priedugnio sluoksniu judant iš poliarinių platumų pusiaujo link). Žiemą, kai vidutinėse ir poliarinėse platumose vandens temperatūra tampa žemesnė, padidėja anglies dioksido vandenyje tirpumas, bet sumažėja jo absorbcija fotosintezės proceso metu, nes esant žemai temperatūrai ir silpnai Saulės spinduliuotei fitoplanktono biologinis aktyvumas būna mažas. Vasarą būna atvirkščiai - vandens temperatūra pakyla, todėl jame gali ištirpti mažiau anglies dioksido. Fitoplanktonas jį ima naudoti fotosintezės metu, taip sumažindamas paviršiniame vandens sluoksnyje esančią anglies dioksido koncentraciją. Todėl daugiau anglies dioksido pasisavinama iš atmosferos. Be to, vasarą vandenyno paviršiuje susidaro šiltesnio vandens sluoksnis, o po juo - vėsesnis sluoksnis; tai riboja vertikalų maišymąsi, kuriam vykstant į paviršių patenka šaltas, gausus anglies dioksido vanduo.
Metinį vandenyno vandens balansą sudaro nuo paviršiaus išgaravusio vandens kiekis (505 000 km³), prietaka iš sausumos (upių vandens prietaka, ledynų tirpsmo vanduo; 47 000 km³) ir krituliai (458 000 km³). Vandenynas dalyvauja vandens apytakos procese sąveikaudamas su kitomis Žemės sferomis. Sklindanti Saulės spinduliuotės šiluma panaudojama garavimui ir turbulencinei apytakai su gilesniais vandens sluoksniais ir atmosfera. Ši apytaka intensyviausia tarp 20° šiaurės ir pietų platumų esant mažam debesuotumui ir aukštam atmosferos slėgiui.
Vandenyno vanduo nuolat juda horizontalia arba vertikalia kryptimi. Cirkuliaciją daugiausia lemia netolygus vandens įšilimas įvairiose geografinėse platumose bei kitos jėgos (Saulės ir Mėnulio trauka, Corioliso jėga). Šie veiksniai sukelia vandens lygio pokyčius, bangavimą, potvynius ir atoslūgius, jūrų srovių susidarymą bei vertikalią vandens cirkuliaciją. Temperatūros ir druskingumo pokyčiai paviršiniame vandenyno sluoksnyje skatina vandens stratifikaciją, kuri sukelia vandens masių cirkuliaciją. Pastovūs ir kintantys oro masių srautai vandenyno vandenį išjudina iki 50-60 m gylio. Ties tropinėmis platumomis per visą vandenyną iš rytų į vakarus teka Šiaurės ir Pietų pasatinės srovės, o tarp jų - priešinga kryptimi juda kompensacinės tarppasatinės priešsrovės. Vandens judėjimas iš tropinių platumų į poliarines (ir atvirkščiai) sukelia šiltųjų (Golfo, Kuro Šio, Vakarų Grenlandijos ir kitų) ir šaltųjų (Labradoro, Benguelos, Peru, Rytų Grenlandijos, Vakarų Australijos ir kitų) srovių susidarymą. Giluminę (daugiau kaip 200 m) vandens masių cirkuliaciją lemia skirtingo tankio vandens sluoksnių ribos (piknoklinos) padėtis ir gylis.
Taip pat skaitykite: Aviena prieš ožką: mėsos analizė
Bangavimas būdingas vandenyno paviršiui iki 50-60 m; jį sukelia vėjas, potvyniai ir atoslūgiai, žemės drebėjimai, vulkanizmas. Vėjinių bangų aukštis iki 16 m (dažniausias - 1,4-4,0 m), seisminių (cunamis) - iki 40 m, jos apima visą vandens storymę. Potvynių ir atoslūgių metu vandens lygis kinta nuo 1 m atviroje jūroje iki 5-6 m pakrantėse (prie Kanados ir Aliaskos krantų - iki 15-20 m). Vandenyno vandens lygio pokyčius t. p.
Vandenyno zoniškumas yra klimatinis (platuminis), vertikalusis (batimetrinis arba giluminis) ir cirkumkontinentinis (nuotolis nuo kranto). Vandenyno paviršių pasiekiantis Saulės spinduliuotės kiekis įvairiose geografinėse platumose nevienodas. Klimatinės juostos vandenyne atspindi temperatūros, druskingumo ir vandens tankio kaitą, simetrišką pusiaujui. Skiriamos 7 klimatinės juostos: ekvatorinė humidinė ties pusiauju (užima 20 % vandenyno ploto) ir nuo jos į šiaurę ir pietus einančios dvi aridinės (45 %), dvi vidutinio klimato humidinės (29 %) ir dvi ledyninės (6 %). Vandens storymėje skiriami 5 vandens sluoksniai: paviršinis, popaviršinis, tarpinis, giluminis ir priedugninis.
Pasauliniame vandenyne yra daugiau kaip 160 000 gyvūnų (60 000 moliuskų, 20 000 vėžiagyvių, daugiau kaip 16 000 žuvų, daugiau kaip 100 žinduolių, apie 50 roplių) ir apie 15 000 dumblių (vyrauja fitoplanktonas) rūšių. Vandenyno storymėje yra viskas, ko reikia organizmams gyventi. Skiriamos 3 organizmų grupės: planktonas (gausiausia grupė), nektonas ir bentosas. Gyvieji organizmai gyvena visoje vandenyno storymėje, tačiau jų pasiskirstymas netolygus. Daugiausia - viršutiniame 0-100 m sluoksnyje, kuris sudaro mažiau kaip 2 % okeanosferos. Iki 500 m gylio sluoksnyje susikaupę 65 % zooplanktono ir daugiau kaip 90 % žuvų. Didėjant gyliui organizmų mažėja (iki tūkstančių kartų; horizontalia pusiaujo ir ašigalių kryptimi - šimtus kartų). Visi vandenyno organizmai sudaro vientisą ir tarpusavyje sąveikaujančią sistemą. Gyvybės (jūrų augalija, jūrų fauna) pasiskirstymas vandenyne labai priklauso nuo maisto medžiagų prietakos iš sausumos ir dugno srovių, keliančių priedugnio vandenį ir aeruojančių vandenyno storymę. Ypač didele dumblių ir gyvūnų įvairove pasižymi koralų rifų (atolų) regionai.
Biologinių išteklių grupę sudaro jūriniai augalai ir gyvūnai, naudojami maistui arba pramonei. Žmonija išgauna tik apie 1 % visų vandenyno biologinių išteklių. Gaudoma apie 800 rūšių (jūrinių ir praeivių) žuvys, bet pagrindinius išteklius (apie 120 mln. t per metus) sudaro 140 rūšių. Biologiniams ištekliams t. p. priskiriama moliuskai (kalmarai, austrės, midijos; sugaunama apie 3 mln. t per metus), vėžiagyviai (krevetės, omarai, krabai; apie 2 mln. t), ropliai (jūriniai vėžliai ir kita; mažiau kaip 1 mln. tonų). Žinduolių gaudoma vis mažiau. Vandenyno augalų surenkama apie 700 000 t per metus. Dėl didėjančio gėlo vandens naudojimo ir jo trūkumo sausumoje didelę svarbą įgauna jūrinio vandens gėlinimas garinimo būdu.
Mineralinių išteklių daugiausia šelfe; yra naftos, gamtinių dujų, akmens anglių, geležies, vario, nikelio ir kitų rūdų, aukso, platinos, deimantų, gintaro. 21 a. pradžioje šelfe buvo eksploatuojama apie 2000 naftos ir gamtinių dujų telkinių; daugiausia Persijos, Meksikos įlankose, Šiaurės jūroje. Šelfo dugne gausu statybinių medžiagų - smėlio, žvyro, klinčių. Energetiniai vandenyno ištekliai (šiluminė, patvankų, vėjo ir bangų, srovių, vandens lygio pokyčių ir kita energija) yra labai dideli, bet dar menkai išnaudojami. Vandenyno akvatorijoje plėtojamas kruizinis turizmas (iki 500 mln. turistų per metus), vandenyno pakrantėse vienu metu ilsisi 20-30 mln.
Taip pat skaitykite: Antarkties peizažai
Pasaulinės meteorologijos organizacijos ir Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos duomenimis, dėl klimato kaitos veiksnių vandenyno paviršinio vandens sluoksnio (iki 75 m gylio) temperatūra nuo 1971 pakilo 0,44 °C. Tikėtina, kyla ir gilesnių vandenyno sluoksnių temperatūra, didėja vandenyne sukauptos šilumos atsargos. Ilgalaikiai potvynių stebėjimų rezultatai rodo, kad nuo 20 a. pradžios prasidėjo pasaulinio vandenyno lygio kilimas: 1901-2018 laikotarpiu vandens lygis pakilo apie 15-25 cm, sparčiausiai - nuo 20 a. 9 dešimtmečio pradžios (10-20 cm); įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, nuo 1991 vandenyno lygis kyla vidutiniškai 3,1-3,7 mm per metus. Dėl antropogeninio poveikio - naftos gavybos ir transportavimo, oro teršalų (iškrenta rūgščiųjų lietų pavidalu), žemės ūkio taršos, pramonių ir buitinių nuotekų - didėja vandenyno taršos rodikliai, kinta vandens savybės (pvz., didėja vandenyno rūgštingumas: palyginti su ikiindustriniu lygiu paviršinio vandens pH sumažėjo 0,1), kyla grėsmė vandenyno gyvūnijai. Nerimą kelia didėjantis buitinių atliekų kiekis vandenyje - pvz., Ramiojo vandenyno šiaurinėje dalyje (tarp Havajų ir Kalifornijos pusiasalio) susiformavusi didžiulė (plotas apie 1,6 mln. km) dreifuojančių šiukšlių sala (didžiąją jos dalį sudaro plastikas; šiukšles šioje vietoje sutelkia jūrų srovės). Salą 1997 atrado regatos Transpac dalyvis Charlesas Mooreʼas. Tokių salų yra ir kituose vandenynuose. Jungtinės Karalystės mokslininkų atlikti tyrimai nustatė didžiausius vandenynų teršėjus plastiku: Indija per metus į vandenyną išmeta apie 126 tūkst. t., Kinija - apie 70 tūkst. t., Indonezija - 56 tūkst. t., Jungtinės Amerikos Valstijos - 42 tūkst. t., Brazilija - 38 tūkst. t.
Pirmieji jūrų ir vandenynų dugno nuosėdų tyrimai atlikti 1872-76 G. S. Nareso vadovaujamos mokslinės okeanografinės ekspedicijos aplink pasaulį metu (laivu Challenger, ekspedicijos mokslinis vadovas Ch. W. Thomsonas; buvo matuojamas vandenyno gylis, zonduojamas dugnas, imti nuosėdų ėminiai). Ekspedicijos dalyvis geologas J. Murray ir jo kolegos, ištyrę į Europą pargabentus nuosėdų bandinius, sukūrė jūrinių nuosėdų klasifikaciją (vėliau ji buvo tobulinama). Žinių apie dugno nuosėdas pagausėjo 20 a., kai patobulėjo grunto ėmimo technika, o vandenyno dugno topografiją imta tirti echolotais. Nuo 20 a. Pirmasis Pasaulinio vandenyno dugno žemėlapis buvo sudarytas 20 a. 7 dešimtmetyje; batimetrinius duomenis surinko ir apibendrino Jungtinių Amerikos Valstijų geologai Marie Tharp ir Bruceʼas Heezenas. 1962-63 amerikiečių geologai Robertas Dietzas ir Haris Hessas paskelbė vandenyno dugno skėtros (spredingo) teoriją. Ją patvirtino povandeninių gręžinių, vandenyno dugno magnetinių anomalijų, uolienų įmagnetėjimo tyrimai; nustatyta, kad vandenyno dugno nuosėdinės dangos storis mažėja ir jos amžius (seniausios dugno nuosėdos susiformavusios juros periode) jaunėja vandenyno vidurio kalnagūbrių kryptimi, o uolienų magnetinių anomalijų linijiškumas ryškėja tolstant nuo jų (toliau nuo kalnagūbrių esančios uolienų juostos yra atvirkščio ir kitokio poliškumo). Remiantis šiais tyrimais buvo paskelbta naujosios globalinės tektonikos teorija.
Pietų vandenynas: ribos ir plotas
Pietų vandenynas, dar žinomas kaip Antarkties vandenynas, yra Pasaulinio vandenyno pietinė dalis, juosianti Antarktidą. Jis susideda iš Atlanto, Indijos ir Ramiojo vandenynų sektorių. Pietų vandenynas apima (einant į rytus nuo 0° dienovidinio): Lazarevo jūrą, Riiserio-Larseno jūrą, Kosmonautų jūrą, Sandraugos jūrą, Daviso jūrą, Mawsono jūrą, d’Urville’io jūrą, Rosso jūrą, Amundseno jūrą, Bellingshauseno jūrą, Weddellio jūrą ir Skotijos jūros siaurą pietinį ruožą.
Šiaurinė riba sutampa su Antarkties šiaurine riba, t. y. antarktinės konvergencijos zona. Ši riba nepastovi, per metus kinta tarp 48° ir 61° pietų platumos. 19-20 a. Pietų vandenyno šiaurinė riba buvo vedama nuo 35° pietų platumos iki pietų poliaračio. Tarptautinė hidrografijos organizacija (IHO) šiaurinę ribą veda 60° pietų platumos lygiagrete (nuo 2000).
Pietų vandenyno plotas yra 20,3 mln. km² (pagal IHO). Tai ketvirtas pagal dydį pasaulio vandenynas, susiliečiantis su Atlanto, Ramiojo bei Indijos vandenynais. 2000 m. šis vandenynas kaip atskira ekosistema buvo išskirtas Tarptautinės hidrologijos organizacijos dėl žemesnės jo vandens temperatūros, mažesnio druskingumo, vandenyno srovių ypatumų.
Pietų vandenyno ypatumai
Pietų vandenyne pučia stipriausi vėjai nei kur kitur Žemėje. Dėl stiprių vėjų, didelių bangų bei ledo čia pavojinga plaukioti laivams. Vandens paviršiaus temperatūra svyruoja nuo -2 iki +10 °C. Žiemą didžioji Pietų vandenyno dalis užšąla, bendras jūrinio ledo plotas aplink Antarktidą padidėja 7-8 kartus. Netoli jos susidaro labai druskingas šaltas vanduo, kai po šelfiniais ledynais užšąlant jūros vandeniui iš jo išstumiamos druskos. Šis vanduo grimzta, po to gelmėse teka į šiaurę. Paviršiniame vandenyje gausu planktono ir fitoplanktono.
Pietų vandenyno reikšmė
Pietų vandenynas yra labai svarbus mokslinių tyrinėjimų atžvilgiu: vandenynų vandens judėjimas, visuotinio atšilimo tyrinėjimai bei kita. Tai atskira ekosistema. Giliausia vieta prie Sandvičo salų - 7235 metrai. Vandens temperatūra nuo -2 iki +10 oC. Ši teritorija labai svarbi mokslinių tyrinėjimų atžvilgiu: vandenynų vandens judėjimas, visuotinio atšilimo tyrinėjimai bei kt. Tai atskira ekosistema.
Kiti vandenynai: trumpa apžvalga
Arkties vandenynas
Arkties vandenyno plotas - 14 mln. km². Jis pasižymi atšiauriomis klimato sąlygomis, ledų gausumu ir palyginti nedideliu gyliu. Arkties vandenynas - mažiausias žemės vandenynas. Jis apima didelius plotus aplink šiaurės ašigalį. Didžiausias Arkties vandenyno gylis - 5449 metrai, vidutinis - 1131 metras. Klimato ypatybes Arkties vandenyne nulemia poliarinė vandenyno padėtis. Virš jo vyrauja arktinės oro masės. Vidutinė oro temperatūra svyruoja nuo - 20 iki - 40 oC, o vasarą artima 0 oC. Vasarą dažni rūkai. Arkties vandenyną gerokai sušildo šiltesni Atlanto ir Ramiojo vandenyno vandenys. Būdingiausia Arkties vandenyno ypatybė - ledynai, kurie čia susidaro dėl žemos temperatūros ir palyginti nedidelio paviršinio vandens druskingumo, nes vandenį nugėlina iš žemynų sutekančios vandeningos upės. Tačiau pastarąjį dešimtmetį ledas labai suplonėjo ir, jei klimatas ir toliau šiltės, vasarą gali visai ištirpti. Arkties vandenyno šelfe atrasta įvairių naudingųjų iškasenų : naftos ir gamtinių dujų telkinių, gausu įvairių rūdų ir kt. Kita vertus, biologiniai turtai nėra gausūs. Paatlantės rajone žvejojama, renkami dumbliai, medžiojami ruoniai, tačiau griežtai draudžiama banginių medžioklė.
Atlanto vandenynas
Atlanto vandenyno plotas - 82 mln. km². Jis nutįsęs iš šiaurės į pietus. Šiauriniame pusrutulyje vandenynas driekiasi tarp Europos ir Šiaurės Amerikos, pietiniame - tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. Vandenyno krantai šiaurės pusrutulyje labai vingiuoti, o pietiniame - žymiai mažiau. Dauguma salų išsidėstę arti žemynų. Atlanto vandenynas yra gana jaunas. Jam ne daugiau kaip 250 mln. metų. Vidutinis vandenyno gylis yra mažesnis už Ramiojo ir Indijos vandenynų. Giliausia vieta siekia 8742 metrų (Puerto Riko įduba). Atlanto vandenynas tyvuliuoja visose žemės klimato juostose, todėl jo klimatas labai įvairus. Vandens paviršiaus temperatūra žemesnė nei Ramiojo ir Indijos vandenynuose (+16 oC). Tai nulemia iš Arkties ir Antarkties atplūstantys vandenys su ledynais bei intensyvus vandens maišymasis. Vandens masių druskingumas kai kuriuose vandenyno rajonuose didesnis negu vidutinis - 37,5‰. Vandenynas yra gana siauras ir didelę išgaravusios drėgmės dalį vėjai perneša į gretimus žemynus. Atlanto vandenyno srovės daugiausia teka platumine kryptimi ir beveik sutampa su dienovidiniais. Tai nulemia vandenyno ištęstumas. Atlanto vandenyno šaltosios srovės: Labradoro, Kanarų, Bengelos; šiltosios - Golfo, Šiaurės Atlanto, Brazilijos, Pietų pasatų, Šiaurės pasatų srovės. Atlanto vandenyno gamtinės sąlygos palankios gyvybei, todėl iš visų vandenynų jis produktyviausias: sužvejojama daugiausia žuvų ir surenkama kitų jūros produktų šiaurinėje vandenyno dalyje. Vandenyno žemyniniuose atabraduose (šelfe) gausu naudingųjų iškasenų: naftos, fosforitų, deimantų.
#
tags: #Pietų #vandenyno #plotas