Viščiukų dedeklių priežiūra: nuo jauniklio iki produktyvios vištos
Vištos auginimas yra populiarus užsiėmimas tiek pramoniniu mastu, tiek smulkiuose ūkiuose. Vištiena, pasižyminti liesumu ir maistingumu, yra svarbi mūsų raciono dalis. Šiame straipsnyje aptarsime viščiukų dedeklių priežiūros ypatumus, pradedant nuo ką tik išsiritusių viščiukų iki suaugusių, kiaušinius dedančių vištų. Aptarsime svarbiausius priežiūros aspektus, įskaitant aplinkos sąlygas, lesinimą, girdymą ir ligų prevenciją.
Vištų auginimo patrauklumas
Specialistų nuomone, paukštininkystės verslas yra labai patrauklus. Šiuolaikinę vištidę galima pilnai įrengti per pusę metų, o investicijos gali atsipirkti per kelerius metus. Broileriams užauginti užtenka 38-50 dienų, o vidutinio dydžio fermoje užauga apie 30-35 tūkstančius viščiukų. Net užauginus juos iki 1,5 kg, tai bus 45-50 t mėsos. Daug kas priklauso ir nuo auginimo savikainos, ypač nuo pašarų kainos, kuri gali sudaryti daugiau nei pusę savikainos, bei nuo šildymo ir energijos taupymo sprendimų.
Vištidės įranga ir technologijos
Vištidės įranga parenkama priklausomai nuo pasirinktos technologijos ir vištų laikymo sąlygų. Įrangos eksploatacijos laikotarpis turėtų būti apie 10-15 metų, todėl įrangą reikėtų rinktis pagamintą iš kokybiškų medžiagų. Jos kainos gali skirtis tiek dėl kokybės, tiek dėl komplektacijos. Kiekvienas iš šių vištų auginimo metodų turi savo pranašumų ir trūkumų.
Grindinis ir narvelinis auginimas
Grindinio auginimo šalininkai teigia, kad šiuo būdu išaugintų vištų mėsa yra geresnė, jos greičiau auga, o produkcijos savikaina yra mažesnė. Praktikoje dedeklėms ir mėsinėms vištoms dažniausiai naudojamas grindinis auginimo būdas. 1 kv. metre išaugintų vištų svoris narveliuose ir ant grindų būna panašus - nuo 25 iki 65 kg, laikas taip pat panašus - 38-42 dienos, prieauglis - 48-50 g, pašarų konversija - 1,8-1,9, kritimas - 3-5 procentai. Grindinis būdas yra kiek saugesnis veterinariniu požiūriu, nes ant grindų lengviau pastebėti sergantį ar negyvą paukštį. Daugumos specialistų nuomone, mėsos kokybė auginant abiem būdais yra panaši.
Narveliniu būdu auginamos vištos gali turėti nuominas ant kojų ir krūtinės, o tai mažina mėsos kategoriją, tačiau ši problema sprendžiama vykdant selekciją bei spartinant auginimo laiką. Narvelinėje vištidėje susidaro barjerai oro judėjimui, todėl sunkiau judėti tiek šaltam, tiek šiltam orui.
Taip pat skaitykite: Žaislai virš lovytės: patarimai
Vertinant atsipirkimą, grindinė vištidė atsiperka per 2-2,5, o narvelinė - per 3-4 metus. Tačiau vėliau narvelinė generuoja 20 proc. daugiau pelno. Skaičiuojant 10-15 metų įrangos tarnavimo laikotarpį, atsipirkimas daugmaž panašus. Reikėtų žiūrėti ir į narvelio konstrukciją, kai kuriuose gana sudėtinga bus išimti didesnes kaip 2 kilogramai vištas jų nepažeidžiant.
Įrangos pasirinkimas
Užsakovas turėtų paruošti techninę užduotį, pagal kurią įrangos tiekėjai pateiks komercinį pasiūlymą. Techninė užduotis turėtų remtis pasirinktu vištų auginimo technologiniu procesu. Užsakovas turėtų įvertinti gautus pasiūlymus atsižvelgdamas ne tik į kainą, bet ir į komplektacijos niuansus bei įrangos kokybę. Šiuolaikinėje įrangoje galimi labai dideli kainų svyravimai dėl papildomų elementų komplektacijoje. Būtina įvertinti įrangos ergonomiškumą, būtent tai leidžia sumažinti sąnaudas aptarnaujančiam personalui. Taip pat svarbu įvertinti galimybę įrangą remontuoti, atsarginių dalių ir remonto dalių kainas, bei ar tiekėjas galės užtikrinti kokybišką servisą. Patartina pasidomėti, kaip tokia įranga veikia kitose vištidėse, ir įvertinti įrangą energijos vartojimo požiūriu.
Pašarų tiekimo sistemos
Šiuolaikinėje vištidėje vištų maitinimui naudojamas pašarų padavimas per kabančius vamzdžius su spiraliniu šneku. Pašarai į tokį vamzdį byra iš tarpinių - nedidelių, apie 100 litrų pašarų talpyklų, kitoje vamzdžio pusėje įtaisytas įrangą sukantis šnekas. Šneko stumiami pašarai išbyra į įvairių tipų kabančias lesyklas esančias paukščiui pasiekiamame aukštyje. Į tarpines, mažąsias pašarų talpas, spiraliniais šnekais pašarai paduodami iš didesnių pašarų talpyklų, kurios skaičiuojamos, kad galėtų sutalpinti apie 3 dienų pašarų kiekį. Pačiose naujausiose sistemose naudojamos dideliu greičiu pratempiamos spiralės. Tai leidžia patobulinti augimo technologiją griežtai dozuojant maistą, maistas greitai ir tolygiai išpilamas, maitinima tiksliai nustatytu laiku. Tai ypač svarbu, kai auginami mėsiniai broileriai kiaušinių dėjimui viščiukams perinti. Taip pat reikia įvertinti šėryklėlių konstrukciją, kad jos ribotų gaidžių maitinimąsi siekiant palaikyti jų didelį aktyvumą. Specialistai rekomenduoja ir ovalo formos lesyklėles su kiek galima didesniu maitinimosi vietų skaičiumi.
Kiaušinių surinkimo sistemos
Kiaušinių surinkimas yra svarbus etapas, kuriame svarbu kaip galima švelniau pristatyti kiaušinius į paskirstymo punktą tuo pačiu kaip galim mažiau naudoti žmogiškų išteklių reguliavimui. Svarbu tolygiai paskirstyti kiaušinius ant transportavimo juostos. Šiuolaikinė įranga turi ir rūšiavimo įrangą, kiaušinių plovimo įrangą. Papildomai gali būti naudojama liftinė kiaušinių surinkimo įranga kai tarp narvelių esanti juosta pakyla prie kiekvieno narvelių lygio. Surinkusi kiaušinius ji nusileidžia ir perduoda kiaušinius pagrindinei kiaušinių surinkimo juostai.
Vėdinimo, šildymo ir mikroklimato sistemos
Vištos pačios negali atvėsinti savo kūno. Šiuolaikinės vėdinimo sistemos įvertina tiek reikiamo pakeisti oro kiekius, drėgmės lygį bei temperatūrinį režimą. Vėdinimo sistema tampa neatsiejama ir šildymo sistemos dalimi. Kartu su drėgmės priežiūros sistema jos susijungia į mikroklimato sistemą. Geras mikroklimatas prailgina dedeklių amžių, sumažina kritimo lygį, padidina kiaušinių dėjimą bei mėsinių vištų produktyvumą.
Taip pat skaitykite: Kūdikių karuselių nauda
Klasikinėje schemoje oro padavimas vyksta per stogo ventiliatorius, o ištraukimas - per sieninius ar langinius priverstinio ištraukimo ventiliatorius. Tokia oro padavimo schema leidžia sumažinti šildymo kaštus dėl tolygaus oro susimaišymo. Jei oras priteka per apšildytas pritekėjimo šachtas, tai irgi klasikinė vėdinimo schema. Stoginiuose ventiliatoriuose turėtų būti ir atbuliniai vožtuvai, tam atvejui, jei ištraukimas neveikia.
Tunelinėje vėdinimo sistemoje oro padavimo ventiliatoriai montuojami vienoje vištidės pusėje, ištraukimo ventiliatoriai - kitoje pusėje, dažniausiai sudarant oro srautus išilgai paukštidės. Ištraukimo ventiliatoriai montuojami tarpuose tarp narvelių eilių. Mišri vėdinimo schema - kai oro pritekėjimas iš šono ir iš stogo, naudojama, jei ferma yra nestandartinių matmenų, joje yra kliūčių išilginiam oro judėjimui.
Labai efektyvus sprendimas vėdinimo sistemoje naudoti rūko gaminimo įrangą. Ji leidžia staigiai pažeminti temperatūrą vasarą, palaiko reikalingą drėgmės režimą, kuris turi teigiamą įtaką paukščių augimui. Vėdinimo sistemos taip pat skirstomos į neigiamo slėgio, kai oro judėjimas sukuriamas jį ištraukiant, perteklinis - kai oro judėjimas sukuriamas jį paduodant bei kombinuoto varianto. Dažniausiai vištidės šildomos kombinuojant šildymo ir vėdinimo įrangą, pašildant paduodamą į patalpas orą. Šildymui naudojami dujiniai arba kieto kuro šildytuvai.
Apšvietimas
Tinkamas apšvietimas turi didelę įtaką vištų mėsos ir kiaušinių produktyvumui. Apšvietimas matuojamas liuksais (lx). Auginant viščiukus apšvietimo intensyvumas turi būti didelis - apie 30 lx, kad viščiukai rastų maistą ir vandenį. Jauniems viščiukams taip pat svarbu ir apšvietimo trukmė. Naudojant fluorescencines lempas būna mirgėjimo efektas. Žmogaus akis mirgėjimo nepastebi, tačiau paukščiai pastebi ir tai gali turėti neigiamą poveikį. Paukščius neigiamai neveikia lempos turinčios didesnę nei 26 000 Hrz pulsaciją. Paukščiai vengs mirgėjimo ir didelio apšvietimo zonas naudos tik išsituštinimui.
Kompiuterinis valdymas
Šiuolaikinė produktyvi vištidė jau neisivaizduojama be kompiuterinio valdymo. Dauguma procesų atliekama automatizuotai, taupant brangstantį rankų darbą bei optimizuojant gamybinius procesus. Automatika valdo oro padavimą ir ištraukimą, seka dujų koncentraciją, oro temperatūrą ir drėgmę.
Taip pat skaitykite: Magiško Namų Kiaušinio žaislo apžvalga
Pašarų gamyba
Kadangi pašarai sudaro didžiąją vištos išauginimo savikainos dalį, itin svarbus efektyvus pašarų panaudojimas ir jo gamybos savikainos sumažinimas. Kai kuriais atvejais paukštynai turi viso ciklo gamybinę įrangą nuo grūdų džiovyklų ir saugyklų iki maišytuvų. Kombinuotusius pašarus vištynai gamina patys, nes tai leidžia pagaminti juos pagal savo receptūrą, suteikia pasitikėjimą žaliavos kokybe.
Vienadienių viščiukų priežiūra
Pirmosios gyvenimo dienos yra labai svarbios būsimam vištų dėslumui. Kad jos padėtų kuo daugiau kiaušinių, svarbu vištaites tinkamai prižiūrėti nuo pat auginimo pradžios.
Pasiruošimas priėmimui
Paukščių laikymo patalpa turi būti paruošta iš anksto: išvalyta, išdezinfekuota, pakreikta. Joje turėtų būti įrengtos augintuvės, išdėstytos tinkleliu pridengtos (kad mažiau išbyrėtų lesalų) lesalinės ir gėralinės. Vienadienes vištaites reikėtų pirkti paukštynuose arba iš patikimų, gerai žinomų prekiautojų. Turguose, ypač iš mašinų, galite nusipirkti antros trečios kartos hibridų arba neaiškios kilmės vištaičių, kurių dėslumas bus daug mažesnis negu pramoniniu būdu užauginto hibrido.
Veislės
Lietuvoje populiariausios rudosios ir juodosios, mažiau - baltosios dedeklės. Jos paprastai parduodamos išrūšiuotos pagal lytį. Šiuolaikinių rudųjų veislių gaideliai yra balti, vištaitės rudos, o juodųjų veislių gaideliai - juodi su baltais viršugalviais, vištaitės - visiškai juodos. Tik baltųjų veislių vištaitės ir gaideliai yra balti. Jei siūloma pirkti margus nerūšiuotus viščiukus, tikėtina, kad jie nebe grynaveisliai, kelintos kartos hibridai arba negrynaveisliai paukščiai. Todėl iš prekiautojo reikalaukite dokumento, įrodančio, kad jis viščiukus arba kiaušinius inkubavimui įsigijo veisliniame paukštyne. Iš rudųjų veislių populiariausi rudieji lomanai ir rudieji haiseksai. Iš juodųjų paklausiausi dominant veislės paukščiai, kurie gali būti labai įvairaus margumo ir atspalvių - raibi, kanapėti, pilki su baltais taškais, rudi, balti su juodais taškais ant kaklo. Rudosios vištos yra šiek tiek dėslesnės, o juodosios - labai nereiklios, atsparios karščiui. Beje, kiaušinio sudėtis nepriklauso nuo to, kokios veislės višta ji padėjo. Jų maistingumas identiškas, skiriasi tik lukšto spalva.
Transportavimas ir aplinkos sąlygos
Nusipirkę vienadienes vištaites vežkite namo šiltai, tegul apšildymas automobilio salone būna įjungtas, tačiau nepalikite viščiukų automobilyje saulėkaitoje arba aklinai uždengtose dėžutėse. Vienadieniai viščiukai labai jautrūs šalčiui ir karščiui. Geriausia aplinkos temperatūra jiems yra apie 24-26 oC šilumos. Vienadieniam viščiukui svarbiausi dalykai - šiluma, vanduo, lesalas ir šviesa. Optimali temperatūra pirmomis dienomis yra 32-34 oC (po šildytuvu). Tam praktiškiausia naudoti specialias elektrines kaitinimo lempas. Jos būna su raudonu arba skaidriu stiklu apatinėje dalyje ir veidrodine viršutine dalimi. Vienos 200-300 W lempos pakanka maždaug 50 viščiukų. Pakabinkite ją taip, kad tiesiai po ja padėtas termometras rodytų apie 33-35 oC. Jei viščiukams per karšta, jie patys pasitrauks toliau. Jei per šalta, susispaus į krūvelę po pačia lempa. Lempas reikia naudoti 15-20 dienų visą parą, net ir vasarą. Kraikui geriausiai tinka sausos pjuvenos (kreikiama 5-7 cm storio sluoksniu). Galima kreikti ir sausomis durpėmis, smulkintais šiaudais.
Vėliau stebėkite viščiukų elgesį ir keldami šildymo lempą aukštyn palaipsniui mažinkite temperatūrą. Kai viščiukai gerai apsiplunksnuoja (3-4 savaičių amžiaus), šildymą galima nutraukti. Pirmąją savaitę paukštidėje šviesa turi degti ištisą parą. Vėliau apšvietimo trukmę reikėtų mažinti, ir nuo 14 dienos šviesa turi būti įjungta tik 8 valandas per parą. Tai stabdo per ankstyvą brendimą ir dėslumo pradžią. Tačiau nuo 16 savaitės apšvietimo trukmę reikia pradėti ilginti ir 20 savaitę ji turi siekti 14 valandų per parą. Apšvietimo intensyvumas turi būti (esant dirbtiniam apšvietimui) maždaug 3 W/ m2. Tai lemia ne tik kiaušinių dėjimo pradžią, bet ir vištų dėslumą.
Lesinimas ir girdymas
Viščiukus geriausia girdyti iš specialių girdyklų. Iš jų jaunikliai neišlaisto vandens, todėl nesudrėgsta kraikas, nesušlampa ir patys viščiukai. Paukščiams augant, pakelkite girdyklą aukščiau. Iš pradžių geriausia lesinti specialiu kombinuotuoju lesalu. Jokių priedų į jį nereikia dėti. Pirmomis gyvenimo savaitėmis viščiukų racioną sudaro tik kombinuotasis lesalas ir vanduo. Nuo trijų savaičių amžiaus galima duoti kitų lesalų - kviečių, smulkintos žolės, įvairių maisto atliekų. Paaugusias dedekles ne taip svarbu, kaip mėsinius broilerius, lesinti vien kombinuotaisiais lesalais, tačiau juose yra visų paukščiui reikalingų maisto medžiagų, todėl patartina kombinuotaisiais lesalais dedekles lesinti nuolat. Yra gaminami specialūs kombinuotieji lesalai dedeklių prieaugliui ir dedančioms vištoms, taigi nesumaišykite jų. Rūpestingai prižiūrėdami vištas, galite tikėtis, kad jų dėslumas, priklausomai nuo veislės, sieks nuo 260 iki 300 vnt. per metus.
Lesalų pasirinkimas ir normavimas
Visų reikalingų medžiagų dedeklė višta turi gauti su lesalais. Pavyzdžiui, jei juose trūksta kalcio, lukštas gali tapti minkštas. Jei laisvai vaikštinėjančios vištos lesa daug žalėsių, morkų, burokų, kiaušinio trynys būna geltonesnis. Narve laikomiems paukščiams duodant lesalų, kuriuose yra kukurūzų, kitų karotinoidų turinčių augalinių priedų, trynys taip pat bus intensyvios geltonos spalvos. Koncentruotuose lesaluose yra visų reikiamų medžiagų, jos subalansuotos taip, kad būtų užtikrintas normalus vištų dedeklių organizmo funkcionavimas ir kiaušinių formavimasis. Todėl kiaušiniai iš paukštynų, nesvarbu, ar narvuose, ar ant kraiko laikomų vištų, yra visaverčiai. Kita vertus, norėdami užtikrinti vištų dėslumą, net ir ūkininkai, laikantys iki 50 vištų, dažnai perka koncentruotus lesalus, skirtus paukštynuose laikomoms vištoms.
Kai vištos laisvai vaikštinėja lauke ir lesa viską, ką randa, pasitaiko, kad prisilesa kenksmingų medžiagų. Juk žemės ūkyje naudojamos trąšos, kitos cheminės medžiagos, teršiančios aplinką. Jei vištos laikomos lauke, būtina pasirūpinti, kad dirvožemis būtų švarus, naikinti vištų erkutes.
Vištų augintojai turi atkreipti dėmesį, kad lizdai visuomet būtų švarūs, tuomet ir kiaušiniai bus švarūs. Gūžtos vištoms įrengiamos virš grindų. Tam tinka gero šieno glėbeliai. Dėsliosios vištos lizdas - maždaug 20 cm pločio ir 30 cm aukščio. Jame verta nuolat laikyti vieną pažymėtą kiaušinuką (kad nesurinktumėme kaip šviežiai padėto). Be to, manoma, kad tai lyg ir ženklas dedeklei, jog dėti reikia čia.
Dedeklių produktyvumas labai priklauso ir nuo apšvietimo trukmės. Vištoms tinkamiausia - natūrali dienos šviesa. Norint, kad dedeklės tikrai būtų produktyvios, reikėtų jas lesinti kombinuotaisiais lesalais. Nepatenkinus visų būtinų maisto medžiagų poreikio, naudos iš dedeklės nebus.
Nustatyta, kad paukščiai sulesa 7-10 proc. lesalų daugiau, negu reikia kiaušinių gamybai ar gyvybiniams procesams palaikyti. Kai paukščiai gauna per daug lesalų, jie tunka, mažėja produktyvumas. Kiekvienam kiaušiniui višta sunaudoja apie 2,1-2,2 g kalcio, kitiems kiaušinio formavimo procesams - 0,1 g. Kitas ne mažiau svarbus mineralinis lesalų komponentas yra fosforas. Optimalus šio elemento kiekis lesaluose - 0,6-0,7 proc. Be to, dedeklių vištų lesalinėje nuolat turi būti smulkaus žvyro ir kiautelių. Palepinti galima ir tuo, kas yra ūkyje - daržovėmis, žalėsiais, nesugedusiais maisto likučiais.
Dr. Žydrūnas Totilas pažymi, kad vištoms dedeklėms skirti lesalai skirstomi pagal paukščio amžių:
- Startinis lesalas: iki 3 savaičių amžiaus vištaitėms;
- Auginimo lesalas: nuo 3 iki 8 savaičių;
- Vystymosi lesalas: nuo 9 iki 18 savaičių;
- Priešdėjiminis, pradedančioms dėti vištaitėms skirtas lesalas: nuo 17 iki 28 savaičių;
- Suaugusioms vištoms skirtas lesalas: nuo 29 iki 45 savaičių ir nuo 46 iki 65 savaičių.
Labai svarbu skirti lesalus pagal amžiaus periodą, nes nuo to priklauso ir paukščių augimas, vystymasis, sveikatingumas ir produktyvumas. Pagal kiekvieną periodą paruošiamas lesalas, pripildytas tuo laikotarpiu reikalingomis medžiagomis: kalciu, vitaminais, aminorūgštimis ir kt., kurios užtikrina, kad vištaitės būtų aprūpintos jomis tada, kai reikia ir tokiu kiekiu, kokio reikia. Višta dedeklė dėjimo metu turėtų vidutiniškai gauti apie 110-120 g lesalo per parą, priklausomai nuo lesalo kaloringumo. Skirtingų veislių vištos lesinamos skirtingais kiekiais, todėl jas perkant reikėtų išsiaiškinti konkrečią veislę ir atkreipti dėmesį į būtent tos veislės auginimo rekomendacijas. Vištoms dedeklėms svarbu skirti subalansuotą lesalą.
Elgesio problemos: kanibalizmas
Vištas gali pulti įvairios ligos ir parazitai, tačiau priešingai nei lietuviškoje patarlėje apie varnus, vištos kartais viena kitai akį kerta. Vištų kapojimasis dar vadinamas kanibalizmu. Šis reiškinys labiau būdingas vištoms dedeklėms nei broileriams. Visų pirma tai vyksta dėl to, kad vištos dedeklės gauna normuotą lesalo kiekį. Tuo metu broileriai lesalo turi visada - nebelieka dėl ko kapotis. Ir vis dėlto - jeigu lesalas yra subalansuotas, kanibalizmo nebus. Kapojimasis prasideda dėl streso, esant maisto medžiagų disbalansui. Kartais kanibalizmas atsiranda dėl sieros turinčių aminorūgščių (metionino) trūkumo.
Prasidėjus kanibalizmui reikėtų imtis šių veiksmų:
- Pašalinti stresą. Sužeistas vištas atskirti nuo kitų, suteikti peštukėms veiklos: pridėti druskų akmenų, kad vištos turėtų užsiėmimą ir galėtų lesti. Taip kartu paukščiai gaus ir papildomų mineralų. Stresui mažinti gali būti skiriama ir antistresinių vitaminų papildų.
- Užtikrinti tinkamą lesalą. Lesalas turi būti subalansuotas ir skirtas tam amžiaus periodui.
- Sumažinti šviesos intensyvumą iki minimumo. Duoti daugiau nakties valandų (įprastas tamsos periodas vištoms dedeklėms yra 8 valandos). Esant galimybei, įprastą šviesą pakeisti raudonomis lempomis.
Kiaušinių kokybė: minkštas lukštas
Dar vienas vištų augintojams nerimą keliantis reiškinys - kiaušiniai minkštu lukštu. Pasak eksperto, tai byloja apie vitamino D3 ir kalcio trūkumą. Trūkumas gali atsirasti dėl nesubalansuoto lesalo arba per mažo jo kiekio. Jeigu vištų produktyvumas yra didelis, tuomet lesalas privalo būti subalansuotas. Jei lesalo per mažai ar jis nesubalansuotas, paukščiui gali trūkti reikiamų vitaminų. Svarbu užtikrinti, kad dedančiai vištai būtų duodamas dėsliųjų vištų lesalas, kuriame yra daug kalcio ir vitamino D3. Taip pat gali būti skiriami šių elementų turintys papildai. Vištidėje gali būti papildomai išbarstoma kalkakmenio ar kriauklių.
Alternatyvūs laikymo būdai
Auginant daugiau kaip 350 vištų dedeklių, reikia laikytis ES reikalavimų, kurie nurodyti Tarybos direktyvoje 1999/74/EB. Vakarų Europos valstybėse pastaraisiais metais vis dažniau atsisakoma tradicinių narvų dedeklėms vištoms laikyti ir pasirenkamas labiau etiniais ir moraliniais principais paremtas laikymo būdas - pastate višta laisvai juda (dažnai gali išeiti ir į lauką), kapsto kraiką, naktį tupi ant laktų. Tačiau tokiu atveju ūkininkas turi būti labiau patyręs, įdėmiau stebėti paukščių elgseną negu laikydamas vištas narvuose.
Paukštidės įrengimas
Kadangi paukščiai daug laiko praleidžia ant grindų, jos turi būti gerai izoliuotos nuo drėgmės ir apšiltintos. Be to, pageidautina, kad vištos tolygiai pasiskirstytų patalpoje, o tam reikia, kad oro srautai ir temperatūra būtų vienoda visame grindų paviršiuje. Vištoms kapstantis kyla daug dulkių, todėl geras vėdinimas būtinas. Jeigu prie paukštidės įrengtas lauko aptvaras, pastatas išilgine ašimi nukreipiamas iš šiaurės į pietus, kad ir atidarius lauko landas patalpa būtų vienodai apšviesta ir neperkaistų nuo saulės.
Virš mėšlo kanalo, dažniausiai 80-90 cm aukštyje virš jo dugno, įrengiamas dangtis iš medinių, plastikinių grotelių ar vielos tinklo. Jų plotas turi sudaryti 2/3 bendrojo grindų ploto. Pro dangčio tarpus paukščių išmatos sukrenta į kanalą. Lesyklos, girdyklos ir lizdai įrengiami virš mėšlo kanalo dangčio. Viena girdyklų eilė sumontuojama 30-50 cm atstumu nuo lizdų.
Kapstymosi zona kreikiama smėliu, šiaudais, medžio drožlėmis ar kitomis medžiagomis ir užima 1/3 bendrojo grindų ploto. Vienai vištai turi tekti 250 cm2 kreikiamo ploto (direktyva 1999/74/EB). Pagal Vokietijos specialistų rekomendacijas kreikiamas grindis galima pakeisti perforuotomis, tačiau tada patartina įrengti žiemos voljerą, kuriame paukščiai galėtų kapstytis, maudytis dulkėse, t. y. tenkintų natūralias reikmes.
Vištų laikymo tankis yra mažesnis negu tradicinėse paukštidėse: 1 m2 naudingo grindų ploto neturi būti daugiau kaip 9 vištos. Laktos reikalingos paukščiams ilsėtis tupint. Mediniai, plastikiniai laktų strypeliai arba vielos tinklu padengtos lentynos įrengiamos keliais lygiais. Laktų paskirtį atlieka ir mėšlo kanalo dangtis. Lesyklos ir girdyklos dažniausiai įrengiamos prie apatinės laktų eilės, o ant viršutinių paukščiai tik ilsisi.
Priklausomai nuo laktų konstrukcijos, lizdai įrengiami tarp laktų arba jų šone. Reikia įrengti tinkamas neaštriomis briaunomis laktas, kuriose vienai vištai būtų skirta ne mažiau kaip 15 cm. Laktų negalima rengti virš kraiko. Tarpas tarp horizontaliai išdėstytų strypelių turi būti ne mažesnis kaip 30 cm, o tarp laktos ir sienos - ne mažesnis kaip 20 cm. Kai paukštidėje įrengtos lentynos, tarp kurių vištos gali laisvai vaikščioti, be ankstesnių nuostatų dar taikomi šie reikalavimai:
- gali būti įrengti ne daugiau kaip 4 lentynų aukštai;
- kiekvienos lentynos talpyklos ne žemesnės kaip 45 cm;
- girdyklos ir lesyklos turi būti išdėstytos taip, kad prie jų vienodai galėtų prieiti visos vištos;
- lentynos išdėstytos taip, kad mėšlas nebyrėtų į žemiau esančias lentynas (direktyva 1999/74/EB).
Kai vištos tupi ant grotelių ar vielos tinklo, 1 m2 jų ploto skiriama 18 vištų. Pageidautina įrengti ir lauko aptvarą - vienai vištai skiriama 4 m2. Gerai, kai vištos, eidamos į lauko aptvarą, kerta žiemos voljerą. Tada mažiau užteršiamas kraikas, o šaltas lauko oras nesiveržia pro landas.
Pakaitinių vištaičių papildymas
Jauniklių vištų snapai turi būti apkarpyti, kad vėliau vištos nekapotų viena kitos. Tai pagal ES Tarybos direktyvos reikalavimus galima atlikti ne vėliau kaip 10-ją jų amžiaus dieną. Pakaitinės vištaitės į dedeklių vištidę perkeliamos 17-18 savaitę. Sugauti, pervežti ir vakcinuoti vištaites reikia rūpestingai ir atsargiai, nes tai joms sukelia stresą. Atvežtos vištaitės tolygiai išskirstomos apšviestoje paukštidėje ir tuoj pat pagirdomos bei palesinamos. Labai svarbu pirmosiomis dienomis lesinti kokybiškais lesalais.
#
tags: #viščiukų #dedeklių #priežiūra