Duonos Būtis ir Dainos Reikšmė: Lietuvių Tautosakos Atspindžiai
Įvadas
Lietuvių tautosaka - tai gyvas ir nuolat kintantis kultūros paveldas, perduodamas iš kartos į kartą. Šiame straipsnyje nagrinėsime dainuojamosios tautosakos svarbą, ypatingą dėmesį skirdami duonos ir dainos ryšiui, atspindinčiam lietuvių gyvenimo būdą, vertybes ir pasaulėžiūrą.
Tautosakos Samprata ir Rūšys
Tautosaka - tai žodinė, meninė liaudies kūryba. Ji skirstoma į dvi svarbiausias rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Turtingiausia, savičiausia ir labai vertinga lietuvių tautosakos dalis - dainuojamoji tautosaka, kuri anot folkloristų, ypač suklestėjo XVIa.pab.- XVIIa. Liaudies dainos neturi vieno autoriaus, tai - kolektyvinė kūryba. Tačiau dainos užgimdavo vieno žmogaus galvoje. Jos nebuvo užrašinėjamos. Dainos buvo perduodamos „iš lūpų į lūpas“, todėl neišvengiamai atsirasdavo smulkių pakitimų, dėl kurių atsirasdavo kelios dainų versijos.
Dainų Užrašymo Istorija
Tik XVIIIa. Europoje buvo pradėta užrašinėti ir publikuoti liaudies dainas. Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis tik tada, kai buvo pradėta tyrinėti lietuvių kalbą. Pirmą kartą lietuvių liaudies dainos viešai paskelbtos buvo 1747m. Tai padarė P.
Liaudies Dainų Vertė
Kai kurie muzikos istorikai sakė, kad liaudies dainos yra „niekai“, o jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai dainos žodžiai dažniausiai būna be tikslios minties, nešvankios dviprasmybės, dainos melodija yra nereikšminga. Šios mminties visiškai negalima taikyti lietuvių liaudies dainoms, nes jose atsispindi mąstymas, jausmai. Jos siejamos su gamtos ciklu ir žmogaus darbų eiga, bei asmeniniu gyvenimu ir įvykiais.
Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas - tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas. Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda ppačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.“ Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.“ Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms.
Vestuvių Dainos
Iš daugybės lietuvių liaudies dainų teminių grupių, turbūt lengviausia atskirti vestuvių dainas. Tai lyriškiausias lietuvių liaudies dainų žanras. XX-ame amžiuje kaimo vestuvės tęsdavosi net 3 dienas, o visas jų ceremonijas ir apeigas lydėdavo vestuvių dainos. Jose buvo aukštinamas žmogaus dorovinis idealas: mergelė ar bernelis parenkami darbštūs, tvarkingi, gero būdo. Kaip pastebi A.Vyšniauskaitė, iš daugelio vestuvinių apeigų galima išskirti kelias svarbiausias, tačiau tik viena iš jų yra lydima apeiginėmis dainomis - vainiko įteikimas jaunajai, paryškinamas oracijomis. Buvo dainuojamos ir specifinės dainos, susijusios su veiksmu; šitokių dainų pristigus, buvo dainuojamos kokios pasitaikydavo, arba naujos stačiai kuriamos. Be specifinių apeiginių dainų, buvo dainuojamos ir dainos su specifiniais tikslais, pavyzdžiui, jaunajai pravirkdyti. Taip pat vykdavo stačiai dainiško sąmojo varžytinės. Vestuvinėse dainose taip pat randama tolimos praeities papročių. Kai kuriuose dainose apie tokius laikus, kai žmonės dar gyvendavo didelėmis giminėmis ir vyrai vesdavo tos pačios giminės moteris. Šiais laikais vestuvėse mažai naudojamos lietuvių liaudies dainos. Labiau grojamos šiuolaikinės,liksmos dainos. Tačiau vestuvėse, kurios rengiamos pagal senuosius vestuvių papročius dar girdimos lietuvių liaudies vestuvių dainos.
Raudos
Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? - Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik mmoterys: motinos, seserys, dukterys. Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme.
Dainos ir Giesmės
Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant, dainomis), kitais - giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina - vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu - padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus. Giesmė - žmonių būrio poezija, daina - daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose.
Vaikų Dainos
Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba. Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su kūdikio auginimu - jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai - tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra gyvybingiausia vvaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Strofingumas ir Rimas Liaudies Dainose
Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yyra arba naujesnės formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju. Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą (linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų dainų). Aiškus ir jotinių arba eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu.
Karo Dainos
Lietuvis ir karas. Tradicinio kaimo valstietis, labai prisirišęs prie savo šeimos, prie gimtojo kiemo, laukų ir kaimo, gyvenantis uždarą gyvenimą, kartkartėmis toli peržengdavo įprastas ribas. Norom nenorom vyrai būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius - į karus ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie paliesdavo plačius visuomenės sluoksnius. Nekasdieniai įvykiai nublokšdavo juos iš įprastinės gyvenimo vagos į tolybes, neretai nuniokodavo namus, ne vienam be laiko atimdavo gyvybę. Be to, ilgainiui vis plačiau pereita prie jjaunimo ėmimo j reguliariąją kariuo-menę. Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielos gelmių, ir jis neiškęsdavo neišsipasakojęs dainomis. Karo dainų sukurta daug: žinoma apie 760, o su variantais daugiau kaip 20 000. Tai bene vienintelis Lietuvos „metraštis“ apie karus ir karius. Šios dainos labai savotiškos: čia maža konkrečių asmenų, vietų vardų, datų. Jos lyriškos, atskleidžiančios žmonių santykį su karais. Žinoma, karo dainų terminas sąlyginis, nes joms priskiriamos ne tik dainos apie karą, bet ir apie ėmimą j kariuomenę, kareiviavimą ir pan. Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus) ir naująsias. Apytikrė chronologinė riba, sąlygiškai jas skirianti, - XVII amžius.
Kasmetiniai Papročiai ir Apeigos
Kasmetiniai papročiai, apeigos ir jų prasmė. Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai, dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos. Didelė išmintis - kasdienybę nuolat rengti vis kitais apdarais. Dar labiau dienų tėkmę išskirdavo šventės. Senovėje jos pažymėdavo kuo nors nepaprastą laiką: ilgiausią naktį, saulėgrįžą, žiemos pabaigą, pavasario pradžią, ilgiausią dieną ir t. tt. Įvedus Lietuvoje krikščionybę, šventės apsigaubė nauja ideologine skraiste, nors daugelio senųjų papročių prasmė išliko beveik nepakitusi. Kasmetiniai papročiai ir apeigos - tai marga įvairių veiksmų, būsenų visuma, suderinta su gamtos ir darbų kalendoriumi. Pavyzdžiui, artėjant žiemai, per adventą, kai pailgėdavo vakarai, žmonės, baigę laukų darbus, triūsdavo namie: verpdavo, virves vydavo, plunksnas plėšydavo ir 1.1. Atsirasdavo laiko ir daugiau pabendrauti, įvairių pramogų prasimanyti. Ypač jaunimas trokšdavo susieiti, pavakaroti, pažaisti. Bet kai nuo šalčio ir sniego apmirdavo augalija, kai artėdavo lemtinga riba - senųjų metų pabaiga, naujųjų pradžia, - valstiečiui rūpėdavo ne tik pramogos. Beje, šis laikas įvairiai mitinės pasaulėjautos įprasminamas: ir kaip „chaoso“ bei „harmonijos“ kova, ir kaip dievybės mirimas ir atgimimas. Kaimo žmogui rūpėjo, kad ateinantys metai būtų geri. Šiuo, jo manymu, pavojingu laiku jis laikėsi įvairių draudimų. Antai per Kūčias būdavo draudžiama malti, skaldyti malkas, kad vasarą nebūtų audrų su perkūnijomis. Valstietis ir pats stengdavosi įsiterpti į įvykių eigą, juos numatyti: burdavo, spėliodavo, kaip augs javai, gyvuliai, ar pats ilgai gyvens, ar sukurs šeimą ir pan. JJis rūpindavosi ir mirusiaisiais, kviesdavo vėles pasivaišinti. Naujųjų metų išvakarėse stengdavosi užsitikrinti santarvę šeimoje ir draugiškus santykius su kaimynais. Dėl to kurdavo pirtį ir ant ugnies užmesdavo liepų. Per Naujuosius metus skambėdavo geriausi linkėjimai. Tada vengdavo dirbti menkus darbus, kad nereikėtų jų ištisai kartoti per kiaurus metus. Paminėjome tik kelis mažmožius iš žiemos ciklo papročių bei apeigų. Norint aprašyti juos visus, jų visą etnografinį margumyną, reikėtų ištisos knygos. Pažymėtina, kad kiekvienas laikotarpis, kiekviena šventė turėdavo tik jai vienai būdingų bruožų. Štai per Užgavėnes vaikai, jaunimas, jaunavedžiai važinėdavosi po kaimą rogėmis, kad linai gerai augtų. Per Turgines dainomis prašydavo švento Jurgio atrakinti žemę, išleisti „žolelę šilkinę“, „raselę meduotą“. Merginos, sulipusios ant tvorų, garsiai šaukdavo, kad greičiau ateitų pavasaris. Pavasarį (nuo Velykų iki Sekminių), dideliam jaunimo džiaugsmui, darydavo sūpuokles. Supdavosi ne tik savo smagumui, bet kad linai augtų dideli. Žydint, bręstant rugiams sekmadieniais būdavo lankomi javai, vaišinamasi ir dainuojama. Per rugiapjūtės pabaigtuves iš paskutinio nenupjautų rugių kuokšto pjovėjos pindavo „kasą“, puošdavo jievarą (rugių vainiką), atlikdavo kitus maginius veiksmus, prašydamos skalsios duonos. Rudenį apie baltą beržą piemenys vedžiodavo baltą ožį, kad greičiau pasnigtų ir nereikėtų ganyti. Pasigilinę į vieną kitą svarbesnių dienų papročių ir apeigų detalę, matome, kad jie susiję su įvairiais žmonių siekimais, tikėjimais ir prietarais. Vienais veiksmais siekta, kad saulė nutolusi vėl grįžtų, kad atgytų augalija. Kituose veiksmuose įkūnytos pastangos rūpintis bręstančiais javais, būsimu derliumi, gyvuliais ir paukščiais, apsaugoti juos nuo visokių negandų. Rūpėjo ir žmonių sveikata, gyvenimo trukmė, vedybos, vaikai, santykiai su kaimynais. Čia išvardyti ir neišvardyti tikslai sudaro švenčių papročių ir apeigų esmę. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodydavo kkaip nuotaikingos ceremonijos, teikiančios daug progų pasiausti, ne vien iškilmingus aktus atlikti. Antai nekasdieniškumo įspūdį darydavo įvairūs šventiški valgiai. Per Kūčias gamindavo dvylika patiekalų: čia ir kalėdaičiai, ir avižinis kisielius, miežinių kruopų košė, žuvis ir kt. Per Užgavėnes kepdavo blynus, duodavo valgyti riebiai ir sočiai - 9 ar 12 kartų. Kiek išmonės ir sumanumo būdavo parodoma per Velykas marginant gražuolius margučius! Per pirmąją gyvulių išginimo dieną ir Vėlines elgetoms kepdavo duonos kepaliukus, per Sekmines - didelę piemenų pautienę ir t. Ne viena šventė virsdavo tikru liaudišku karnavalu. Teatrinį reginį primena įvairūs persirengėliai, nešiojamos iškamšos, „lėlės“, kaukės. Vaikščiodavo persirengę krikščioniški įvaizdžiai, patekę į tokią poetinę dirvą, tampa priemone žmonių praktinei patirčiai, pastabumui, sąmojui ir humorui reikštis. Tokios patarlės ir priežodžiai kaimo žžmogui buvo proga geraširdiškai pašmaikštauti. Jis visada to ir siekė. Susikaupusi energija ypač prasiverždavo per šventes, norėta linksmai praleisti laiką.
Liaudies Dainų Vaizdingumas
Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių - iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži). Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis ddainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Jau nagrinėdami kitas tautosakos rūšis ir žanrus - pasakas, sakmes, padavimus, pasakojimus, darbo dainas, patarles ir 1.1., - matėme, kokia skaudi visuomenės istorijos piktžaizdė buvo baudžiava, leidusi ponams nežmoniškai engti baudžiauninkus. Prisiminkime kad ir kraupius pasakojimus, kaip ponas mainikaudavo žmogų į šunį, moteris versdavo žindyti šuniukus, liepdavo joms lipti į medį ir kukuoti…
Duona Lietuvių Kultūroje
Duona - vienas svarbiausių produktų daugelio kasdienybėje. Nors šiandien duona taip pat yra vertinama, anuomet senovės lietuviai laikėsi ir ypatingų su duona susijusių papročių. Ypač didelę reikšmę duona turėjo ant šventinio Kūčių ir šv. Kalėdų stalo - ji buvo ne tik priedas prie kitų valgių, bet ir pagrindinis, garbingiausioje stalo vietoje patiekiamas valgis. Etnografė A. Baltutienė pabrėžia, kad duona - būtinas Kūčių stalo patiekalas. „Mano močiutė sakydavo - jei turi duonos, gyvensi. Tačiau duona turi kur kas didesnę reikšmę - seniau per įvairias šventes ir apeigas duona buvo aukojama dievams. Prieš pradėdami valgyti duoną, lietuviai pirmą kąsnį mesdavo į ugnį - ugnies deivei, namų dievybėms, prie ugniakuro gyvenančioms protėvių vėlėms. Duona buvo aukojama ir vandeniui, jame gyvenusioms dievybėms. „Pagarba duonai atsispindėjo kiekviename veiksme: imant ją iš krosnies, dedant ant stalo, valgant. Garbingiausioje stalo vietoje visuomet sėsdavo šeimininkas, kuriam ir tekdavo svarbiausia užduotis - suraikyti duoną. Pasak etnografės, anuomet šventinį stalą dažniausiai puošdavo ruginė, taip pat šviesi duona. „Batono ant šventinio stalo greičiausiai nebūtume matę. Duona buvo kepama ne tik iš ruginių, bet ir kitokių, neįprastų miltų, ypač karo ir pokario metu, kai miltų trūko. Tuomet duoną kepdavo iš žirnių ar avižų miltų, ją gardindavo bulvių tarkiais ar burokėliais. Dabar, pasak specialistės, duona nebėra pagrindinis stalo valgis, dažniau ji naudojama kaip priedas prie pagrindinių patiekalų. „Duona ilgą laiką buvo vienas svarbiausių lietuvių Kūčių bei Kalėdų patiekalų, tačiau laikai keičiasi. „Senosios tradicijos pamažu užleidžia vietą naujoms, tai natūralu. Tačiau šventinis laikotarpis yra puiki galimybė prisiminti senuosius lietuviškus papročius ir duonos reikšmę. Raginu visus pažvelgti į duoną kitaip ir pabandyti paversti ją šventinio stalo žvaigžde. Parinkus tinkamus priedus, tokius kaip žuvis, užtepėlės ar paštetas, galima pagaminti išties įsimintinų vieno kąsnio užkandžių.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
tags: #yra #duonos #bus #ir #dainos #reikšmė