Vištiniai paukščiai Centrinėje ir Pietų Amerikoje: rūšių įvairovė ir ypatybės

Vištiniai paukščiai (Galliformes) - tai būrys, kuriam priklauso 8 šeimos ir 253 rūšys. Lietuvoje sutinkamos 7 šio būrio rūšys. Šie paukščiai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.

Bendrosios charakteristikos

Vištiniai paukščiai pasižymi tvirtu kūnu, stipriu, nežymiai lenktu snapu ir maža galva. Jie gerai bėgioja ir retai gyvena medžiuose. Jų galingi krūtinės raumenys padeda greitai pabėgti, tačiau sunkus kūnas neleidžia įveikti ilgų atstumų. Kojos keturpirštės su stipriais nagais, kuriomis kapsto žemę ieškodami maisto. Sparnai trumpi ir apvalūs. Ant galvos dažnai būna plikų vietų, skiautėtų odos ataugų arba ilgos, įspūdingos uodegos, ypač būdingos patinams.

Vištiniai paukščiai vengia vandens, tačiau mėgsta smėlio vonias. Jų mityba įvairi: uogos, pumpurai, sėklos, vabzdžiai ir kirmėlės. Patinai dažnai būna labai spalvingi ir laikosi su daugeliu patelių, tačiau jaunikliais beveik nesirūpina. Dauguma vištinių paukščių peri paprasčiausioje duobutėje arba ant žemės susuktame lizde. Patelės deda daug kiaušinių, kai kurios rūšys net iki 20. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę (viščiukinio tipo) ir pradeda skraidyti vos išsiritę, dažniausiai po savaitės, vedžiojami patelių.

Šeimos ir rūšys

Didžiakojės vištos (Megapodiidae)

Tai stambūs paukščiai su labai stipriomis kojomis. Šios šeimos 11 rūšių paplitusios Australijoje ir Malajų salyne. Didžiakojės vištos neperi kiaušinių, o užkasa juos į karštą pajūrio smėlį arba deda į sužertą didelę pūvančių lapų krūvą. Kiaušiniai labai stambūs ir vystosi lėtai.

  • Ratiliuotoji šiukšliavištė (Leipoa ocellata): Šiukšliavištės ir joms giminingi paukščiai vieninteliai neperi kiaušinių. Kiaušinius deda į milžiniškas, iki 1.5 m aukščio ir 4.5 m skersmens lapų, šakų ir žievės krūvas. Krūvai pūvant išsiskirianti šiluma išperina kiaušinius. Visą ilgą, iki 11 savaičių trunkantį inkubacijos laiką, tėvai būna netoli krūvos ir tikrina jos temperatūrą snapais. Jei krūvoje per karšta, jie nukapsto jos viršų, o atšalus prideda daugiau lapų ir šakų. Išsiritę jaunikliai išsikasa iš krūvos apsiplunksnavę ir savarankiški. Šiukšliaviščių poros būna ilgalaikės. Daugiausia laiko paukščiai gyvena atskirai, tačiau dauginimosi sezono metu - vasarą - vėl susiburia. Ratiliuotoji šiukšliavištė minta augaliniu maistu - vaisiais, pumpurais ir sėklomis. Taip pat lesa bestuburius - skruzdėles, vabalus, vorus ir tarakonus.
  • Didžiagalvė višta (Macrocephalon maleo)
  • Akiniuotoji višta (Leipoa ocellata): Gyvena Australijos pusdykumėse. Kiaušinius deda į iš anksto paruoštą didžiulę pūvančių lapų krūvą. Patinas ją sužarsto ir palaiko tam tikrą temperatūrą.

Teterviniai (Tetraonidae)

Tai vidutinio didumo bei stambūs Šiaurės pusrutulio paukščiai. Šeimoje 18 rūšių, Lietuvoje - 4. Daugiausia gyvena Šiaurės Amerikoje. Pastaibis apaugęs plunksnomis, pirštų šonuose iš pailgėjusių žvynų susidariusios raginės šukos. Patinai be pentinų. Dauguma rūšių poligaminės. Būdingas lytinis dimorfizmas ir sudėtingos tuoktuvės.

Taip pat skaitykite: Pietų Amerikos naminiai paukščiai

  • Kurtinys (Tetrao urogallus): Šis stambus paukštis gyvena miškuose ir pamiškėse. Žiemą jo maistą sudaro vien tik pušų spygliai. Vasarą kurtiniai minta lapais, pumpurais ir uogomis. Jie maitinasi ir ant žemės, ir medžiuose. Juodos patinų plunksnos mirguliuoja mėlynai žalia spalva. Patino krūtinė žvilga žaliai, o sparnai tamsiai rudi, su baltomis dėmėmis. Akis supa plika raudona oda. Patelės daug mažesnės, jų margos plunksnos būna juodos, pilkos ir tamsiai geltonos. Per pirmą žiemą žūva iki trijų ketvirtadalių jauniklių. Turbūt jiems trūksta patirties kovoti su šalčiu ir susirasti maisto. Paplitę Europos šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje dalyse. Kaip ir kiti tetervinai, kurtinių patinai renkasi į pastovias tuoktuves, kur kovoja dėl patelių. Patinai pasipūtę eina ratu iškėlę galvas ir vėduokle išskleidę sparnus bei uodegos plunksnas.
  • Žvyrė (Lagopus lagopus): Tai ypač atsparus paukštis, gerai prisitaikęs išgyventi atšiauriomis šiaurės žiemomis. Žvyrių yra apie 20 porūšių. Žvyrės kojos ir šnervės šilumai sulaikyti yra apaugusios plunksnomis. Žiemą žvyrės šildosi įsikasdamos į sniegą. Visų žvyrių, išskyrus Anglijoje gyvenantį porūšį, rausvai rudos plunksnos žiemą tampa baltos - tai puikiai slepia šiuos paukščius. Paplitusi Šiaurėje.
  • Tetervinas (Lyrurus tetrix): Tetervinių šeimos paukštis. Paplitęs Europos ir Azijos miškų ir miškastepių zonoje. Kūnas 42-61 cm ilgio, masė 0.8-1.25 kg. Patinas beveik juodas, tik pauodegys baltas, antakiai ryškiai raudoni, per snapą eina balta juostelė. Uodegos kraštinės plunksnos ilgesnės, išlinkusios lyros pavidalu. Patelė rusvai pilka su juosvu margumu. Uodega šiek tiek iškirpta. Gyvena miškastepėse, aukštapelkėse. Minta medžių pumpurais, žirginiais, uogomis, sėklomis, vasarą dar ir vabzdžiais. Lizdą įsirengia ant žemės tarp krūmų arba sausų žolių.
  • Jerubė (Tetrastes bonasia): Tetervinių šeimos paukštis. Paplitusi Europos ir Azijos miškų juostos šiaurinėje ir vidurinėje dalyje. Lietuvoje gyvena visur, sėsli. Kūnas apie 35 cm ilgio, masė apie 400 g. Pilkšvai rusva, nusėta juodomis, rudomis, pilkomis ir baltomis dėmėmis bei dryželiais, patino gerklė juoda. Ant galvos kuodas. Kojos plunksnuotos beveik iki pirštų. Gyvena mišriuosiuose miškuose ant žemės ir medžių. Deda 8-12 rusvai geltonų, dėmėtų kiaušinių.

Fazaniniai (Phasianidae)

Tai vidutinio didumo ir stambūs paukščiai. Jų pastaibis pilkas, o pirštų šonuose nebūna raginių šukų. Patinai dažniausiai pentinuoti. Daugumai būdingas lytinis dimorfizmas ir poligamija. Šeimoje 175 rūšys, paplitusios šilto vidutinio klimato platumose. Laikosi būriais ant žemės.

  • Putpelė (Coturnix coturnix): Putpelė maža ir slapukė - ji dažniau girdima negu matoma. Dažniausiai putpelių buvimą parodo besikartojanti patino giesmė - “vit-vit-vit”. Dauginimosi sezono metu patinai ir patelės susišaukia, o tai reiškia, kad partnerį jie gali surasti ir saugiai pasislėpę. Naktį praleidžia ant žemės glaudžiais būreliais. Jų maistas labai įvairus - sėklos, gėlių pumpurai, lapai, smulkūs vaisiai, vabzdžiai ir kiti bestuburiai. Tai vienas iš nedaugelio toli migruojančių vištinių paukščių: Europoje perintys paukščiai pavasarį parskrenda iš Afrikos.
  • Kalifornijos putpelė (Callipepla californica): Šis elegantiškas paukštis išsiskiria ilga, juoda, lašo formos skiautere, baltai juodomis veidinės dalies ir žvynų pavidalo papilvės plunksnomis. Patelės smulkesnės už patinus, jų skiauterės mažesnės, o kūnas pilkesnis. Atsargios ir baikščios Kalifornijos putpelės dažniau girdimos negu matomos. Jos gyvena būreliais po 25-30 individų, minta įvairiomis sėklomis, stiebagumbiais, lapais ir pumpurais. Paplitimas: Kanados pietvakarinė dalis, JAV vakarinė dalis, Meksikos šiaurės vakarinė dalis.
  • Kurapka (Perdix perdix): Kurapka - laukų paukštis, besimaitinantis ir perintis tarpulaukėse ir ganyklose. Jos galva gelsvai ruda, krūtinė pilkšva, o patino pilvas turi kaštono rudumo pasagos formos žymę. 15-20 paukščių būreliai kartu laikosi žiemą, o vėliau išyra, nes patinai tampa agresyvesni, ima netgi peštis tarpusavyje. Vėliau jos sutvirtėja.
  • Fazanas (Phasianus colchicus): Fazano patino galva tamsi, žvilganti tamsiai raudonai ir žaliai, veido karuliai raudoni. Daugeliui rūšių būdingas baltas kaklo žiedas ir kaštoninis spalvos krūtinė. Fazanų daugiau kaip 30 porūšių. Šie paukščiai buvo įvežti į daugelį šalių, daugiausia dėl medžioklės maistui.
  • Argas (Argusianus argus): Tai vienas didžiausių pasaulio fazanų. Patino antrinės plasnojamosios plunksnos yra labai didelės, papuoštos kiaušinio formos “akimis”, o uodega daug ilgesnė už patelės. Viliodamas patelę, patinas garsiai klykia, pakelia uodegą ir išskleidžia sparnus vėduokle. Patelės jauniklius augina vienos. Paplitimas: pietrytinė Azijos dalis.
  • Bankivinė višta (Gallus gallus): Šis paukštis - visų naminių vištų protėvis, prijaukintas prieš 5000 metų. Patinai ryškiai spalvoti, su ryškiai raudona skiautere ir karuliais. Patelės mažesnės ir pilkesnės. Vištos ir viščiukai paprastai palaiko ryšį balsais ir perspėja apie pavojų. Patino “kakariekū” skirtas atkreipti patelių dėmesį ir perspėti kitus patinus - konkurentus.
  • Povas (Pavo cristatus): Povo patinas - vienas nuostabiausių vištinių paukščių visame pasaulyje. Jo kūnas žvilga mėlynai, o ilga uodega išskleidžiama lyg vėduoklė viliojant pateles. Tai nėra tikra uodega, nes ją sudaro pailgėjusios uodegos plunksnos, kurių kiekviena baigiasi spalvinga “akimi”. Povė yra gana pilka, o jos trumpa uodega - be “akių”. Patelė patiną renkasi pagal išvaizdą. Patinas atsisuka į ją, kratydamas pakeltą ir vėduokle išskleistą uodegą - taip sustiprinamas įspūdis. Patinas poruojasi su daugeliu patelių, garsiu kniaukiamu balsu pranešdamas apie savo buvimą. Patinai nesuka lizdų ir nesirūpina jaunikliais. Kaip ir beveik visi vištiniai paukščiai, povai maitinasi ant žemės, tačiau nakčiai suskrenda aukštai į medžius, kur yra saugūs nuo plėšrūnų.
  • Kalakutas (Meleogris gallopavo): Kalakutas - didelis vištinis paukštis mirguliuojančiomis bronzos spalvos plunksnomis ir plika galva su ryškiomis mėlynomis ir raudonomis puošmenomis. Patino viršutinėje krūtinės dalyje auga į plaukus panašių plunksnų “barzda”. Didžiąją metų dalį kalakutai laikosi apie 20 paukščių dydžio grupėmis, o dauginimosi sezono metu patinai užima individualias teritorijas. Kiekvienas patinas poruojasi su keliomis patelėmis, viliodamas jas vėduokle išskleista uodega, žemai nuleistais sparnais, aukštai pakelta galva ir būdingu burbuliuojančiu balsu. Kalakutas yra visaėdis - jo jaunikliai per dieną sulesa po 4000 vabzdžių. Suaugę paukščiai minta sėklomis, žolėmis, šaknimis, pumpurais, žiedais, taip pat ir vabzdžiais. Gindamasis kalakutas kerta snapu, draskosi nagais ir mušasi sparnais.

Hoacininiai (Opisthocomidae)

Šeimoje tik 1 rūšis.

  • Hoacinas (Opisthocomus hoazin): varnos didumo, ilgomis uodegos plunksnomis. Gyvena Amazonės baseino tropiniuose miškuose. Minta šiurkščiais medžių lapais, kuriuos pertrina labai išsivysčiusiame raumeningame gūžyje. Skraido menkai. Jauniklių sparnuose yra po du gerai išsivysčiusius nagus, kuriais kabinasi karstydamiesi tarp medžių šakelių, virš vandens.

Kitos rūšys

  • Kaspijos ularas (Tetraogallus caspius): Visoms 5 ularų rūšims būdinga margai ruda, pilka ir balta plunksnų danga, gerai slepianti paukštį uolose. Ularai maitinasi mažais būreliais. Per metus migruoja vertikaliai. Žiemą jie dažnai nusileidžia į medžiais apaugusias vietas.
  • Ortalis motmot: Šis paukštis yra mažiausias iš visų Cracidae šeimos rūšių; šiai Amerikos vištinių paukščių šeimai dar priklauso kraksai, šie paukščiai yra liekni ir lygių spalvų, jie neturi skiauterių. Visos 12 rūšių yra triukšmingos. Gyvena daugiausia medžiuose, minta uogomis ir vaisiais. Paplitimas: Pietų Amerikos šiaurinė dalis.
  • Geltongurklis kraksas (Crax daubentoni): Kaip ir kiti kraksai, šis paukštis daugiausia maitinasi ant žemės, bet pavojui gresiant skrenda į medį. Nuostabi jo skiauterė, kurios plunksnos palinkusios į priekį, ir ties snapo pagrindu prasideda mėsingas geltonas gurklys. Šie kraksai minta vaisiais, lapais, sėklomis ir smulkiais gyvūnais. Skirtingai nuo kitų vištinių paukščių, geltongurkliai kraksai peri ne ant žemės. Lizdą suka abu tėvai. Patelė deda tik 2 kiaušinius - tokia dėtis labai maža, palyginus su daugumos ant žemės peričių vištinių paukščių dėtimi.
  • Temingo tragopanas (Tragopan temminckii): Vištinių paukščių patinų plunksnos dažnai būna puošnios; ši rūšis - ne išimtis. Temingo tragopano patinų pakaklėje yra mėlynai raudoni karuliai, atrodantys lyg daugiaspalvis seilinukas. Kaip ir kitos 4 tragopanų rūšys (visos iš Azijos centrinės ir pietinės dalies), Temingo tragopanas gyvena miškuose. Lizdai sukami krūmuose arba neaukštai medžiuose - tai paprasčiausias pagrindas iš žagarų. Tuoktuvinio ritualo metu patinas išpučia spalvingus pakaklės karulius taip, kad šie uždengia visą krūtinę, ir purto juos, atkreipdamas patelių dėmesį. Jei įspūdis pakankamas, patelė leidžia patinui susiporuoti.
  • Patarška (Numida meleagris): Patarška jau senai prijaukinta ir laikoma maistui. Gamtinė šio būriais gyvenančio paukščio aplinka - atviros, žole apaugusios tropinės Afrikos vietos. Labiausiai išsiskiria patarškos taškuotos plunksnos ir kaulėta, į šalmą panaši skiauterė ant plikos galvos. Kaudamiesi su varžovais tuoktuvių metu, patarškų patinai paprastai stovi šonu, susikūprinę. Palyginti su kitais vištiniais paukščiais, patarškos gerai ginasi ir saugo jauniklius - kerta snapu, draskosi ir mušasi sparnais. Išgąsdintas šis triukšmingas paukštis nutrūkstamai šaukia “ket-ket-kekkekkekkek”.

Naminiai vištiniai paukščiai

Daugelio mokslininkų nuomone, naminės vištos yra kilusios iš laukinių bankivinių vištų (Gallus bankivi), nors yra nuomonių, kad naminės vištos yra kilusios iš kelių laukinių vištų porūšių. Laukinių vištų ir šiuo metu yra Indijos, Birmos ir Malaizijos salyno atogrąžose. Vištos sveria 500-700 g, o gaidžiai - 900-1250 g. Jų gerai išsivystę sparnai ir uodega. Plunksnos raudonai rusvos. Gaidžių krūtinės ir uodegos plunksnos juodos, kaklo, nugaros ir juosmens yra aukso atspalvio. Yra vištų ir kurapkų atspalvio. Mėsos skonis primena fazanų mėsą. Padeda po 8-14 baltų kiaušinių. Peri daugiausia du kartus per metus. Archeologijos duomenimis, Indijoje buvo sunamintos jau 3250 metų prieš mūsų erą, iš ten ir paplito į Kiniją, Egiptą ir Iraną.

Naminiai kalakutai taip pat yra kilę iš laukinių kalakutų (Meleagris mexicana ir Meleagris americana), kurie ir dabartiniu metu veisiasi Meksikos ir Šiaurės Amerikos miškuose. Suaugusi laukinė patelė sveria 3 kg, patinas 4 kg. Perlinės vištos kilusios iš laukinių perlinių vištų (Numida meleagris), kurios dabar veisiasi vakarinėje Afrikos dalyje.

Naminių paukščių veislės klasifikuojamos pagal produkciją, ūkinį pritaikymą, konstitucines savybes ir geografinį paplitimą, kilmę, skiriamos pagrindinės ir išvestinės. Šiuo metu pagrindinė paukščių produkcija yra kiaušiniai ir mėsa. Be to, sėkmingai kaip natūralus produktas naudojami pūkai ir plunksnos. Dėsliųjų paukščių produktyvumas vertinamas pagal tai, kiek kokio svorio kiaušinių padeda per metus. Dėslumui turi įtakos ne vien tik paveldėtos veislės ypatybės, bet ir laikymo bei lesinimo sąlygos.

Taip pat skaitykite: Pietų pusrutulio paukščių įvairovė

Dekoratyviniai paukščiai

Plečiant netradicinio ūkio gamybos ir kaimo turizmo ūkius, tikslinga laikyti dekoratyvius ir retus paukščius, kurių tikrai yra pasiilgę dauguma miesto gyventojų bei kiti gamtos mylėtojai. Paukščių dekoratyvumas sąlygoja žmogaus teigiamas emocijas, keliančias nuotaiką, bei pinigais neįkainojamą sveikatą. Kiekvieną žmogų vilioja egzotika, retieji gyvūnai ir maisto produktai iš laukinių ar retųjų gyvūnų. Kai kurių naminių paukščių mėsa primena laukinių gyvūnų ir gali būti nepakeičiama gaminant egzotinius patiekalus restorane.

  • Feniksas: Tai dekoratyvinė vištų veislė, išsiskirianti itin ilgomis, žemę siekiančiomis uodegos plunksnomis.
  • Šilkinės vištos: Viena švelniausių, vaikams ir miestui draugiškiausių kiemo veislių. Šie mieli paukščiai mėgsta žmonių draugiją ir, jei tik leistų, visą dieną sėdėtų ant žmogaus kelių.
  • Indijos bėgikė antis: Tai išskirtinės, vertikalios laikysenos paukštis, garsėjantis savo gebėjimu greitai bėgti.

Plunksnų ypatybės

Paukščių oda plona ir sausa, jai būdingi įvairūs raginiai dariniai, kurie formuojasi iš epidermio. Viršutinį ir apatinį žandus dengia tvirta raginė makštis - ramfoteka, iš kurios sudarytas snapas. Pirštai su nagais, o daugumos paukščių pastaibis ir pirštai apaugę panašiais į roplių raginiais žvynais. Tačiau būdingiausias paukščių odos raginis darinys - plunksnos.

Plunksnos užuomazga formuojasi paukščio gemalo paviršiuje kaip gumburėlis, sudarytas iš mezodermos spenelio, kurį dengia storesnis epidermio ląstelių sluoksnis. Gumburėlis auga pasviręs atgal, panašiai kaip besivystantis roplio žvynas. Po to plunksnos užuomazgos pamatinė dalis grimzta į odą, o epidermio gaubtelis diferencijuojasi į du sluoksnius. Paviršinis sluoksnis virsta dygstančios plunksnos makštimi, o gilesnis - išilgai skaidosi į stangrius raginius virbalėlius. Mezodermos spenelis traukiasi. Išaugę virbalėliai galais praplėšia makšties viršūnę, ir visas darinys virsta gemaline pūkine plunksna, ant kurios trumpučio kotelio yra visas pluoštas purių šakelių. Tokia plunksna susiformuoja paukščiukui dar neišsikalus iš kiaušinio. Jauniklis tokį saugantį nuo šalčio pūkinį apdarą gali nešioti keletą savaičių. Vėliau jaunikliams užauga kontūrinės plunksnos.

Kontūrinė plunksna formuojasi ant to paties spenelio po gemaliniu pūku, kurį vėliau išstumia. Šios plunksnos vystymasis sudėtingesnis. Viena iš šakelių auga greičiau ir virsta plunksnos stiebu, o kitos mažesnės šakelės lieka stiebo šonuose. Jaunikliai paprastai būna neryškių spalvų. Vėliau, kartais tik po metų, apdaras tampa spalvingesnis, kaip suaugusio paukščio. Suaugusių paukščių plunksnos būna kelių tipų, iš kurių svarbiausios - kontūrinės ir pūkinės.

Kontūrinės plunksnos (penna) turi gerai išsivysčiusią ašį (scapus). Įsmigusi į odą tuščiavidurė ašies dalis vadinama spygliu (calamus). Spyglio tęsinį sudaro plunksnos stiebas (rhachis), turintis iš šonų dvi plokščias vėtykles (vexillum). Vėtyklės sandara sudėtinga. Ją sudaro vienodais tarpais ant plunksnos stiebo išsidėsčiusios šoninės šakelės (rami). Kiekviena šakelė iš šonų apaugusi dar smulkesnėmis antrinėmis šakelėmis, arba spinduliais (radii), o gretimų šakelių spinduliai sukibę smulkiais kabliukais. Taip šakelių ir spindulių visuma sudaro mechaniškai pakankamai atsparią ir labai elastišką plunksnos vėtyklę. Suardytą vėtyklės struktūrą paukštis lengvai ištaiso snapu.

Taip pat skaitykite: Viskas apie paukščių perėjimą Lietuvoje

Dauguma kontūrinių plunksnų nedidelės. Tai dengiamosios plunksnos (tectrices), kurios daro paukščio kūną aptakų, saugo nuo mechaninių pažeidimų ir yra svarbios kūno šilumai palaikyti. Skraidančių paukščių kūnas dengiamosiomis plunksnomis apaugęs nevienodai: tarp apaugusių jomis plotų - pterilijų - įsiterpę pliki plotai - apterijos. Toks netolygus plunksnų išsidėstymas palengvina raumenų darbą paukščiui skrendant. Tik neskraidančių paukščių kūnas būna apaugęs plunksnomis ištisai. Tiesiogiai susijusios su skraidymu - labai stambios sparnų plasnojamosios plunksnos (remiges) ir uodegos vairuojamosios plunksnos (rectrices).

Suaugėlių pūkinės plunksnos (plumae) taip pat turi stiebą, tačiau jis minkštas, o šoninės šakelės palaidos, neturi kabliukų. Jos būna po kontūrinėmis plunksnomis, todėl gerai saugo kūną nuo išorinės temperatūros svyravimų. Pasitaiko ir labai supaprastėjusių plunksnų redukuotomis vėtyklėmis. Tokie yra šereliai, išsidėstę žiočių kampuose, prie šnervių ir akių. Pagaliau dažnai dengiamosios plunksnos turi ne vieną, o du stiebus - išorinį ir po juo kitą, trumpesnį, vadinamą atžala (hyporhanchis). Atžala būna puresnė už pagrindinę plunksną. Tokias plunksnas turi vištiniai paukščiai, o kazuarų ir emu abi plunksnos šakos būna beveik vienodo didumo.

Plunksnos - negyvas darinys. Jos susidėvi ir išblunka, todėl keičiamos naujomis. Suaugę paukščiai šeriasi kasmet, dažniausiai pasibaigus veisimosi periodui, o kai kurie šeriasi 2 ar net 3 kartus per metus. Sausoje paukščių odoje beveik nėra liaukų. Išimtis - antuodegyje esanti pasturgalinė liauka (glandula uropygi). Ji ypač svarbi vandens paukščiams (antims, žąsims).

tags: #vistiniai #paukščiai #Centrinė #ir #Pietų #Amerika

Populiarūs įrašai: