Pavojingiausi Pietų Amerikos virusai: realybė ir mitai

2020 metais pasaulį sukausčius COVID-19 pandemijai, daugelis žmonių ieškojo būdų, kaip išvengti griežtų karantinų ir apribojimų. Aš pats, 2020 m. pabaigoje Lietuvoje ir Europoje įvedus antrą griežtą karantiną, išvykau į Braziliją. Ši šalis, išsiskirianti savo dydžiu, kultūra ir gamta, tapo mano namais nuo 2020 m. lapkričio iki 2021 m.

Kodėl Brazilija?

Kodėl pasirinkau išvykti būtent į Braziliją? Mano sprendimą lėmė keletas svarbių faktorių:

  • Šalies prezidento pozicija: Brazilijos prezidentas Žairas Bolsonaro griežtai pasisakė prieš karantinus ir masiškai neuždarė visko, išskyrus pavojingiausias vietas. Tai man buvo svarbu, nes norėjau išvengti griežtų apribojimų, kurie trukdė mano darbui ir veiklai.
  • Sergamumo COVID-19 mažėjimas: 2020 m. lapkritį Brazilijoje sergamumas COVID-19 kurį laiką krito. Tam įtakos galėjo turėti ir tai, kad didelė dalis žmonių jau persirgo, ir vasara. Nors pastaruoju metu sergamumas vėl kiek kyla, maniau, kad Brazilija atsilaikytų prieš „karantinizmo pandemiją“.
  • Vizų režimas: Į Braziliją patenkama be vizos, be saviizoliacijos, net be koronaviruso testo - kaip senais gerais laikais.
  • Šalies dydis ir įvairovė: Brazilija yra milžiniška šalis su daugybe įdomių vietų, kurių dar nemačiau. Tai man suteikė galimybę keliauti ir pažinti naujas kultūras.
  • Asmeniniai motyvai: 2016 m. ir 2019 m. Brazilijoje rinkau informaciją apie lietuvių paveldą enciklopedijai „Gabalėliai Lietuvos“, tačiau laiko pritrūko. Dabar turėjau galimybę užbaigti šį projektą.

Bilietų įsigijimas ir skrydžiai

Šiais laikais galimybių tiek mažai, kad visų pirma išsirenki šalį, paskui ieškai bilietų. Išsirenku „Air France“ bilietus per Paryžių, bet „Air France“ kainodara negailestinga, kaip kadaise. Jei nori grįžti po Naujų metų - kaina šoka kone dvigubai. Gali to išvengti jei grįžti po sausio 15 d. - bet Aistei jau per vėlu (teismo posėdžiai, jeigu įvyks). Susitaikome su grįžimu gruodžio 31 d. Laukiame, laukiame. Ir bilietų kaina pašoka: „Air France“, kaip seniau, parduoda juos tuo brangiau, kuo arčiau skrydis. Nuo „Air France“ perėjau prie „Turkish Airlines“: jų „pradinė kaina“ kiek didesnė, bet ji visai nuo nieko nepriklauso, tarsi autobuse. Ar skrendi naujiems metams, ar ne; ar perki skrydį prieš mėnesį, ar išvakarėse. Atrodo, kainodara pritaikyta prie naujų viruso realijų.

Iki šiol kelis mėnesius Vilniaus oro uostas vis tuštėjo, atšaukti nauji ir nauji skrydžiai. Prieš kelias savaites suskaičiavau, kad 2020 m. lapkričio pabaigoje tevyks ~13 skrydžių per dieną iš visų Lietuvos oro uostų kartu paėmus, ir po to atšauktas dar ne vienas: keleivių mažai, neapsimoka. Bet vos priėjęs oro uosto išvykimo salės duris atsimušu į kitą realybę. Eilė prie registracijos - iki pat tų durų. Ir visa ta minia skrenda Vilnius-Stambulas, su gausybe lagaminų ir krepšių. Ir Lietuvą užgulus pirmai tikrai koronaviruso bangai susidomėjimas kelionėmis, žiemojimu svetur vėl išaugo. Matyt logiška: jei pavasarį kamavo mintys „O gal atvešiu virusą į Lietuvą, savo giminėms?“, dabar jau didesnė tikimybė virusą išvežti, nei atvežti: beveik visur geriau, nei Lietuvoje. Tiesiog, kitur dalis žmonių persirgo dar pavasarį, o Lietuvoje beveik niekas neturi imuniteto.

2020 m. Europa lygioje vietoje sukūrė „naujovišką“ socialinę atskirtį: tie, kas gali sau leisti išvykti per karantiną, ir tie, kas negali sau to leisti. Tam gali padėti ne tik pinigai, bet ir nuo vietos tikrai nepriklausantis darbas, kelionių planavimo patirtis, įgalinanti laisviau jaustis užsienyje. Vieno ar kito trūkumą gali kompensuoti kitų dviejų turėjimas. Net jei turi vidutiniškai dviejų iš šių dalykų, bet turi labai daug trečio - dar gali susisukti. Ir man šita socialinė atskirtis atrodo daug rimtesnė, nei ta, ar perki rūbus „Humanoje“, ar su kokiais ten bereikšmiais „brendais“.

Taip pat skaitykite: Mokslo sriuba apie beždžionių raupus

Laikai, kai oro uostai buvo lengviausia vieta socialinei distancijai, liko praeity. Prie aviacijos saugumo, muitinės, ar pasų kontrolės visi jau esame pratę - visame pasaulyje tai panašu. „Turkish Airlines“ kažkodėl dabar sugalvojo, kad į saloną pandemijos metu galima neštis tik 4 kg krepšį, o ne 8 kg, kaip įprasta. Net man, aviacijos fanui, sunku suprasti bent kiek logiškesnį pagrindimą (juk registruojamo bagažo - net po du lagaminus žmogui), bet registratorė primygtinai reikalauja „palengvinti“ 7 kg kuprines. „Ten elektronika, o elektroniką liepėte turėti rankiniam bagaže“ - sakau, bet darbuotoja tik pakartoja - „Turi būti 4 kg“. Ką gi, perkeliu adapterius ir ilgintuvus į kišenes, ištraukiu 2,5 kg nešiojamą kompiuterį ir pasikišu po striuke ant pilvo/krūtinės tarsi kokį skydą. Nieko nepažeidžiu: kas kišenėse ar drabužiuose juk oficialiai nesiskaičiuoja į rankinio bagažo svorį. Kuprinė dabar sveria 3,5 kg.

Jau logiškiau, kad „Turkish“ darbuotojas termometru tikrina visų keleivių temperatūrą. Na o tai, kad „Turkish“ nebeduoda karšto maisto, o visiems vienodą sumuštinį, turbūt tiesiog kaštų taupymas su COVID pretekstu: to pilna visur. „Jei sėdite šalia, valgykite skirtingu metu“ - skamba patarimas. Nenuostabu, kad reikalavimų pynėje daugelis nebesusigaudo.

Pirmą kartą atskrendu į naująjį Stambulo oro uostą, atidarytą 2019 m. Milžiniškas, bet tikrai ne tuščias - centrinėse salėse net vietą prisėsti rasti sunku. Kadangi laikas tarp skrydžių Stambule 20 valandų, „Turkish Airlines“ skiria viešbutį. Greta - didžiulis COVID testų skyrius. Ne toks, kaip mačiau Hurghadoje, kur tiesiog „testuotojai“ pasistatę staliuką. Čia viskas kapitališka, tarsi kokia „Duty Free“ parduotuvė, su rimtomis iškabomis, registracijos kompiuteriais ir „konvejeriu“ kur testuotis, laukti rezultatų. Kaina - ~30 eurų. Reikia testo ten, į kur skrendi - ateini, pasidarai ir išskrendi. „New normal“! Į Braziliją, kaip ir į Turkiją, testo nereikia.

Kartu su dar pora merginų, važiuojame į viešbutį - jis vis dar netoli senojo Stambulo oro uosto. 5*, bet kambarys pirmame aukšte: tikriausiai, pagal sutartį su „Turkish Airlines“ „išstumdo“ keleiviams kambarius, kurių neima mokūs klientai. Oficialios parašytos kainos - neva 160 eurų už naktį, matyt, iš tų kaip sapnas išsisklauižiusių laikų, kai didžiuliame viešbutyje vykdavo visokios verslininkų konferencijos. Viskas Turkijoje labai pigu (kaukės - naujasis pasaulinių kainų lyginimo etalonas - po 5 eurocentus ir mažiau), bet rajonas nykus, daugelis restoranų ar užkandinių duoda maistą tik išsinešimui.

Pavalgome viešbučio restorane - esame tik mes ir dar vienas klientas. Net ir tame viešbutyje tekainuoja kelis eurus. „Negalima rūkyti“ skelbia naujai pakabintas ženklas tame restorane-bare. Turkija neseniai dėl koronaviruso įvedė draudimą rūkyti restoranuose, net lauke. Na, taip daug kur pasaulyje su ribojimais - jie sau, realybė - sau, ir kuo ilgiau ribojimai trunka, tuo labiau į juos žiūrima taip pat, kaip į visuomenė žiūrėdavo į visokius absurdinius ribojimus Sovietų Sąjungoje: vieni pažeidinėja, kiti - toleruoja pažeidimus ar net padeda pažeidinėti. Mes, kaip įprasta, visų įstatymų ir tvarkos laikomės: per metus nepažeidžiau nė vienos „koronavirusinės tvarkos nuostatos“ jokioje šalyje. Bet man vis sunkiau ir sunkiau kaltinti tuos, kurie nesilaiko. Man pasisekė, kad didžiąją metų dalį praleidau šalyse, kurios tuo metu tvarkėsi protingai, tad bepigu gerbti įstatymo raidę.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Naujojo Stambulo oro uosto peronas iš Turkish lėktuvo. Itin daug kitų lėktuvų sustatyta (žr. virš sparno). Rytas. „Turkish“ autobusiukas į oro uostą paima anksčiau, nei įprastai - 6 val., kai skrydis tik 10:20. Gal todėl, kad oro uostas toliau, o gal dėl koronaviruso, bet papildomų kliūčių dėl jo beveik nėra. Daugiau laiko oro uoste dirbti ir užsakyti pirmą viešbutį Brazilijoje. Bedirbant taip neišsimiegojus suėmė miegas. Miegu, kas be ko, su kauke. Pamenu, kai 2020 m. kovą pirmą kartą tai dariau skrydyje į Katarą, atrodė keista, laikina.

Skrydis. 13 val. Apytuštis, švelniai tariant. Įstringa tik stiuardų ir stiuardesių paliepimai: „Sėdėk savo vietoj!“. Žmonės mato tuščias vietas, ištisas eiles jų, eina persėsti: atrodo, gal ir logiška, persėda toliau kitų. Bet tai draudžiama dėl kontaktų sekimo: jei kas nors sirgs, turi būdas rasti jo kaimynus. Tiesa, paskui, atrodo, kažkas įsigudrino persėsti, stiuardai atlyžo. Na, nežiūrima į apsaugą nuo koronaviruso taip rimtai, kaip į apsaugą nuo kokių teroristų. Vienas bando sėsti už mūsų, jam pasakė, kad tos vietos rezervuotos ligoniams. Maistas lėktuve lygiai toks, kaip Vilnius-Stambulas, tik sumuštinio ingredientai švelniai kitokie. „Gal bent pusryčiai bus geri“ - sako Aistė. Pusryčiai tokie patys.

Nusileidimas. Kažin kodėl keleiviai, vos išlipę iš lėktuvo, „rankovėje“ stringa: eilė nusidriekia per visą “rankovę”. Ji juda lėtai: tikras potencialus COVID židinys. Pagaliau priartėjęs prie eilės priekio pamatau visus stabdantį brazilų pareigūną. „Brazilas? Eik“ - sako jis vienam, „Užsienietis? Kiek laiko, ką veiksi Brazilijoje?“. Daugelis atsako „Dirbsiu“ - praleidžia. Aš sakau: „Turistas. Būsiu mėnesį. Lankysiu Pantanalį, Santa Katariną, San Paulą, Rio De Žaneirą“. Tada - oficialūs pasieniečiai.

Autonuoma. Ten dirbanti mergina - su blizgančia kauke ir tokių dar matysiu daug. „Draudimo frančizė jei pavogs automobilį 1000 eurų“ - sako kitas darbuotojas, net neminėdamas autoavarijos rizikos, kurią akcentuoja daugelis autonuomų. Aistė prisibijo, bet pilni San Paulo keliai baimes prisklaido: netuščia, nebaisu.

Pietų Brazilija ir kovos su virusu įspūdžiai

Bet pirmas šalies įspūdis šiais laikais ne paplūdimiai, o kova su virusu. Viešbutyje tikrinama temperatūra Visi su kaukėmis. Viešbučio pusryčių bufete moteris prieš imdama bendrus įrankius užsideda pirštines. Išeinu į lauką - ten visi irgi su kaukėmis. Kiekvieno kliento temperatūra tikrinama prie kiekvieno restorano ar parduotuvės. Gerokai nustembu. Po Egipto galvojau, kad visose mažiau turtingose šalyse į ligą jau žiūrima pro pirštus: juk yra kitų bėdų. Bet šiais laikais niekuo negali pasitikėti - tik savo akimis. Juk daugelis pandemijos metu matė tik vieną ar dvi šalis: tai ir neturi su kuo palyginti. Dezinfekcija ir temperatūros patikra užeinant į Kavos muziejų Santose. Brazilijoje įprasta, kad dezinfekcinio skysčio stotelės spaudžiamos koja.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Man Brazilija jau 21-oji šalis šiemet. Aišku, dalį tų šalių mačiau pandemijos pradžioje, nuo to laiko, turbūt, daug kas keitėsi. Iki šiol galvojau, kad Brazilijoje COVID pradėjo silpti vien todėl, kad daugelis persirgo. Bet dabar manau, kad prisidėjo ir rimtas visuomenės požiūris. Aišku, turbūt, tam reikėjo daugybės mirčių: juk Braziliją pandemija rimtai siaubia jau nuo 2020 m.

Santoso paplūdimyje merginos įgrūdo tokią skrajutę ‘Saugokitės zika viruso’. Santosas nykokas. Pasukame pakrante žemyn, nakvojame Kuritibos centre. Spėjame pavalgyti prieš tai, kai it traukdamiesi nuo kokio pavojaus pardavėjai užveria sunkias langines. Nakčiai centrą užima valkatos. Štai kažkokia narkotikų sunaikinta mergina griūva miegoti tiesiog per vidurį šaligatvio. Policininkas griebia, rodo eiti į gretimą gatvę - atrodo, meras nusprendęs, kad prie autobusų stoties negalima.

Kitą dieną visa šalis skamba nuo Black Friday. Eilės prie parduotuvių rodomos net per televiziją. Aš karantinų priešininkas - na bet tokie masiniai renginiai jau tikrai pavojingi ir kažin, ar būtini (juk galėtų nuolaidos vietoje vienos dienos būti labiau “ištęstos”). Mūsų tikslas Kuritiboje - Oskaro Niemejerio meno muziejus. Jis vėl atsidarė neseniai. Ir gera pusė laikinų parodų dabar skirta nūdienos realijoms. Vienoje - daugybę metų žymaus fotografo darytos muziejaus lankytojų nuotraukos prie eksponatų tame pat muziejuje. „Kad visi suprastų, kaip svarbu gyvas muziejaus lankymas“…

Pavojingiausi virusai pasaulyje

Per kelis pastaruosius dešimtmečius stebėjome ne vieną probleminį atvejį, kuomet virusai peršokdavo iš gyvūnų į žmonių organizmus ir nusinešdavo tūkstančius atvejų. O kai kurie virusai (pvz., ebolos ar pasiutligės) yra tokie pavojingi, kad užsikrėtimas jais yra beveik garantuotas mirties nuosprendis. Ir nors šie virusai yra labai mirtini bei pavojingi, naujasis koronavirusas už juos yra gal net dar pavojingesnis. Taip, mirtingumo procentinė dalis užsikrėtimo atveju yra gerokai mažesnė, tačiau infekcija sklinda taip lengvai ir greitai, kad skaičiuojant pagal nusineštų gyvybių kiekį skaičiai yra tiesiog stulbinantys, o specializuotų kovos priemonių prieš naująjį virusą nėra - nei skiepų, nei vaistų.

„LiveScience“ sudarė sąrašą iš 12 pavojingiausių virusų, vertinant juos pagal tai, kokia būna tikimybė žmogui mirti užsikrėtus, pagal bendrą nusineštų gyvybių kiekį ir pagal grėsmę išplisti:

  1. Marburgo virusas: Pirmą kartą identifikuotas 1967 metais, sukelia hemoraginę karštinę, panašią į Ebolos virusą. Mirtingumas protrūkio metu gali siekti iki 80%.
  2. Ebolos virusas: Pirmas žinomas protrūkis tarp žmonių 1976 metais. Žinomų atmainų pavojingumas gyvybei skiriasi labai smarkiai. Užsikrėtus Bundibugyo atmaina mirtingumas pašoka iki 50 procentų, o Sudano atmainai šis rodiklis, PSO duomenimis, yra iki 71 procento.
  3. Pasiutligė: Jei gydymo negausite, tuomet tikimybė, kad mirsite, yra 100 procentų.
  4. ŽIV (Žmogaus imunodeficito virusas): Manoma, kad nuo ŽIV viruso atradimo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje šio viruso aukų kiekis yra apie 32 mln. žmonių.
  5. Raupai: Nuo raupų mirdavo apie trečdalis juo užsikrėtusių žmonių, o išgyvenusieji būdavo smarkiai subjauroti gilių, negyjančių randų, neretai apakdavo. Ir netgi vien XX amžiuje raupai sugebėjo nužudyti 300 mln. žmonių.
  6. Hantavirusas: Iki šiol JAV hantavirusu užsikrėtė daugiau nei 600 žmonių, iš jų 36 proc. mirė nuo šios ligos.
  7. Gripas: „Tipinio“ gripo sezono metu visame pasaulyje miršta iki pusės milijono žmonių.
  8. Dengės virusas: Kiekvienais metais Dengės virusu užsikrečia nuo 50 iki 100 mln. žmonių. Nors mirtingumas nuo šio viruso nėra toks didelis, kaip daugelio agresyviausiųjų - „vos“ 2,5 procento - šis virusas gali sukelti simptomus, panašius į Ebolos, vadinamąją dengės hemoraginę karštinę. Tokia būklė be tinkamo gydymo mirtimi baigiasi 20 proc. atvejų.
  9. Rotavirusas: PSO statistiniai duomenys rodo, kad 2008 metais nuo rotaviruso pasaulyje mirė 453 tūkst. vaikų, jaunesnių nei 5 metai.
  10. SARS-CoV: Virusu per dvejus metus užsikrėtė daugiau nei 8000 žmonių, iš jų 770 mirė. Šio viruso sukeliamos ligos mirtingumo lygis yra 9,6 procento.
  11. SARS-CoV-2: Įvairiais vertinimais šio viruso sukeliamos ligos mirtingumas svyruoja nuo 2,3 procentų iki mažiau nei 1 procento.
  12. MERS-CoV: Šio viruso mirtingumo lygis yra tarp 30-40 proc. - tai yra pats grėsmingiausias koronavirusas, peršokęs iš gyvūnų į žmones.

Ar Brazilijoje tyko daugiau pavojų?

Nors Brazilija išsiskiria savo gamtos grožiu ir kultūrine įvairove, svarbu atsiminti, kad šioje šalyje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje, egzistuoja tam tikri pavojai. Santoso paplūdimyje merginos įgrūdo tokią skrajutę ‘Saugokitės zika viruso’. Be COVID-19 pandemijos, Brazilijoje galima susidurti su kitomis infekcinėmis ligomis, tokiomis kaip Zika virusas, Dengės karštligė ir kitos. Tačiau, laikantis atsargumo priemonių ir skiepus, galima sumažinti riziką susirgti.

tags: #virusas #pietu #amerikoje #pavojingiausi

Populiarūs įrašai: