Virti tešlos paplotėliai: kelionė aplink pasaulį
Duona - vienas seniausių ir svarbiausių maisto produktų pasaulyje, turintis gilias tradicijas įvairiose kultūrose. CNN.com rašo, kad W. Rubelis gilinasi į duonos paslaptis - į tai, kaip iš ryžių, kukurūzų ar kviečių miltų iškepami produktai, kuriuos galima neštis į laukus, pasidėti žiemai ar pamaitinti kariuomenę. Dar prieš žemdirbystės atsiradimą, 10 000 m. prieš Kristų, medžiotojai ir rinkėjai Jordanijos Juodojoje dykumoje gamindavo duoną iš šakniagumbių ir sukultūrintų grūdų. Šiandien tos pirmosios duonos palikuonys yra tapę mūsų pasaulio tradicijomis. Ar žinojote, kad šiandien, vasario 5-ąją, minima duonos diena? Šiame straipsnyje kviečiame leistis į kulinarinę kelionę aplink pasaulį, ragaujant įvairių šalių duonos, bandelių ir paplotėlių.
Afganistanas: traškūs bolani paplotėliai
Afganistano virtuvė garsėja savo paplotėliais, ypač bolani. Tai traškūs, auksinėmis pūslelėmis padengti papločiai, kurių didžiausias gardumas slypi viduje. Jie gaminami iš mielinės tešlos ir įdaromi įvairiais įdarais: virtomis bulvėmis, špinatais arba lęšiais, pagardintais prieskoninėmis žolelėmis. Šie papločiai apkepami karštame aliejuje, todėl įgauna ypatingą traškumą.
Armėnija: lavašas - gausos simbolis
Armėnijoje lavašas turi ypatingą reikšmę. Jaunavedžiai apgobiami lavašu, nes tikima, kad tai užtikrina jiems gausą ir klestėjimą tolimesniame gyvenime. Gal taip manoma todėl, kad lavašas gaminamas su draugais. Moterys susirenka grupelėmis ir kočioja tešlą lavašui. Reikia būti nemenkai įgudusiam, kad sudėtum didžiulius lavašo lakštus į karštutėles molio krosnis. Lavašas - kertinis Armėnijos elementas, jis įtrauktas į UNESCO nematerialųjį paveldą.
Australija: paprastos duonutės
Australiškos duonutės kepamos iš miltų, vandens ir druskos tešlos. Iš jos suformuotos duonutės gali būti kepamos tiesiog pelenuose, ketaus keptuvėje ar pamautos ant lazdos galo ir skrudinamos lauže. Šiais laikais į duonutes dedama cheminių tešlos kildinimo medžiagų, sviesto, pieno, tad australiškos duonutės tampa panašesnės į airišką duoną.
Bangladešas: pūsti luchi papločiai
Bangladeše populiarūs pūsti papločiai luchi. Panardinti į karštą aliejų kvietinės tešlos papločiai tampa auksaspalviai ir puikiai dera prie šalyje populiarių karių. Bangladeše šiuos papločius mėgsta valgyti pusryčiams kartu su bulvių kariu, jų pardavinėja visi gatvės prekeiviai, jie kepami visuose namuose.
Taip pat skaitykite: Raugintų kopūstų sriubos receptas
Brazilija: tapijokų bandelės
Tapijokų bandelės - Pietų Amerikos virtuvės genialumo viršūnė. Tapijokų miltai gaminami iš manijokos šaknų, kuriose yra žmogui mirtinas cianido kiekis. Bet minijokos šaknys išmirkomos, išspaudžiamos, sudžiovinamos ir galiausiai virsta gardžiais miltais, konsistencija primenančiais krakmolą. Iš tapijokų miltų kepamos Brazilijoje mėgstamos bandelės traškia plutele.
Kanada: Monrealio riestainiai
Monrealio riestainiai - tai unikalus Kanados kulinarinis paveldas. Pirmoje Kanados riestainių kepykloje, kurią atidarė 1919 m., visada dega ugnis. Viduje kepėjai, pasiraitoję rankoves, kepa riestainius malkomis kūrenamoje krosnyje. Galbūt niujorkiečiai jaučiasi riestainių monopolininkais, tačiau Monrealio riestainiai visiškai kitokie. Į jų tešlą dedama kiaušinių, medaus, jie formuojami rankomis, o prieš kepimą apverdami vandenyje su medumi. Rezultatas - sodraus, salsvo skonio riestainiai, kurių šiltų, tiesiai iš orkaitės galima nusipirkti kiaurą parą.
Čilė: traškios pynutės
19 a. ir 20 a. pradžioje į Čilę plūstelėjo emigrantai, jie atsivežė ir kvietinės duonos tradiciją. Iš kultūrų susiliejimo gimė mėgstamiausio dabartinio čilietiško užkandžio receptas. Pynutės iš keturių dalių vidus minkštas, šviesus, o luobelė traški. Kepėjai įstato į orkaitę puodelį vandens, kad luobelė būtų išskirtinio traškumo, ką taip mėgsta dauguma Čilės gyventojų. Traškios pynutės tapo neatsiejama čiliečių gyvenimo dalimi, netgi atsirado posakis apie gausoje gimusius kūdikius - „gimė su pynute po pažastimi“.
Kinija: sluoksniuoti shaobing paplotėliai
Sezamo sėklomis apibarstytų shaobing paplotėlių plutelė traški, jo atsikandus matomi plonos tešlos sluoksniai, o skonis atima žadą. Šių sluoksniuotų papločių kepėjai sukdami tešlą ir tėkšdami ją ant stalo taip plonai ją iškočioja, kad galutinis produktas kartais turi net 18 sluoksnių. Šių papločių būna su saldžiais ar aštriais įdarais - nuo juodųjų sezamų pastos iki rūkytos mėsos ar Sičuano pipirų.
Kuba: suvožtinių duona pan Cubano
Pikantiško skonio šiai tradicinei Kubos suvožtinių duonai suteikia lydyti taukai. Pan Cubano minkštimas maloniai kontrastuoja su krekerių traškumo plutele. Užsukę į bet kurią kepyklėlę Kuboje jūs neabejotinai išvysite pailgos formos aukso spalvos suvožtinių duonos kepalų, kuriuos per vidurį vagoja neryški siūlė: kai kurie kepėjai prieš pašaudami šią duoną į orkaitę ar krosnį, įspaudžia į tešlą palmės lapą, kad iškepus būtų patogu gaminti iš jos suvožtinius. Ši duona populiari nuo Havanos iki Majamio, tačiau tik Kuboje rasite „kubietiškus suvožtinius“, kurie, manoma, buvo išrasti XIX a. - juos pradėjo kepti Floridoje gyvenę kubiečiai.
Taip pat skaitykite: Kaip virti koldūnus teisingai?
Egiptas: paplotis libba
Egipto dykumų platybėse klajojantys beduinai keliauja neapsikrovę daiktais, tačiau visada su savimi turi maišus kvietinių miltų, iš kurių kasdien ant laužo kepa duoną - libba papločius. Jie gamina ir kitokius papločius, kurie kepami ant įkaitintų metalo lakštų, o libba kepama tiesiai ant žarijų. Nuo didžiulio karščio papločio viršus apskrunda, susidaro traški plutelė, o viduje lieka drėgna, garuojanti tešla.
Salvadoras: kukurūziniai pupusas paplotėliai
Vaikštinėjant San Salvadoro gatvėmis vargu ar pavyks išvengti kepamų kukurūzų kvapo - Salvadoro sostinėje kone ant kiekvieno kampo kepami kukurūzų miltų paplotėliai, vadinami pupusas. Šie papločiai yra ir visų mėgstamas užkandis, ir nacionalinis simbolis. Pupusai Salvadore yra nacionalinis patiekalas, kurį rasi bet kur - pas gatvės kepėjas, restoranuose ar šaldytus parduotuvėse. Stebėti, kaip pupusus kepa gatvėje - atskiro aprašymo vertas veiksmas. Atrodo, kad moteriškės buria rankomis tarsi magės: rankose atsiranda gumulėlis tešlos, kuris keliais patapšnojimais virsta dubenėliu, tada jo viduryje įsitaiso įdaras, dubenėlis žaibiškai užsidaro, virsta paplotėliu ir atsiduria ant įkaitintos skardos. Paplotėliai gaminami į minkštą kukurūzų miltų tešlą įvyniojant sūrio, kiaulienos arba aštrių pupelių įdarą ir kepant įkaitintoje keptuvėje. Šis patiekalas iš kartos į kartą buvo perduodamas kelis šimtmečius. Į UNESCO sąrašus įtrauktame Choja de Sereno mieste - tai senovės majų miestas, kurį palaidojo išsiveržęs ugnikalnis - archeologai atrado 600 mūsų eros metais datuojamus virtuvės rakandus, panašius į tuos, kurie iki šių laikų yra naudojami kepti gardžiuosius kukurūzinius papločius.
Etiopija: injera papločiai
Purių, kempinę primenančios tekstūros injera papločių paviršių puošia burbuliukų žvaigždynai - tai tobulas pagrindas Etiopijoje populiariems padažams ir troškiniams. Injeros mėgstamos ir kaimyninėje Eritrėjoje bei Somalyje - šie papločiai ne tik kasdienis patiekalas, bet ir patogus įrankis: atsiplėštu gabalėliu šio drėgno, susukto papločio galima semti ar dažyti skystą maistą, patiekiamą bendrame dubenyje. Išskirtiniu, rūgštoku skoniu išsiskiriančios injeros kepamos iš senovinių ir itin maistingų, vadinamųjų tefo grūdų (Eragrostis tef - abisininė posmilgė). Papločiai rūgštūs, nes kepami iš raugintos tešlos - naujai užminkyta tešla sumaišoma su kultūromis iš ankstesnės tešlos, tada mišinys paliekamas kelioms dienoms fermentuotis.
Prancūzija: prancūziškas batonas
Prancūzai į maistą žiūri pagarbiai - valgymui skiria daug laiko, ir paprastai neužkandžiauja pakeliui. Tačiau yra išimtis: nerašytos taisyklės leidžia einant suvalgyti „le quignon“ - traškų ilgojo, šviežiai iškepto prancūziško batono kampą. Jei eidami Paryžiaus gatve kramsnosite nusilaužtą batono kampą, greičiausiai, nieko nešokiruosite - galbūt todėl, kad ilgasis batonas yra tapęs prancūziškos kultūros simboliu. Įdomu tai, kad kaip ir kai kurios didžiosios tradicijos, prancūziškas batonas atsirado gana neseniai. Paryžiaus maisto istoriko Jimo Chevallier teigimu, pailgos formos duona, primenanti šiuolaikinį prancūzišką batoną, išpopuliarėjo devynioliktame amžiuje, o pirmą kartą buvo oficialiai paminėta 1920 m. kainoraštyje. Nepaisant šito, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tvirtina, kad prancūziškas batonas nusipelno UNESCO statuso.
Gruzija: chačapuriai
Chačapuriai - papločiai su imerulio ir sulugunio sūriais - yra bene labiausiai žinomas gruziniškas tešlos gaminys. Sūrus paplotis gaminamas iš minkštos mielinės tešlos, iš kurios suformuojamas laivelis. Į šio laivelio vidų įmušamas kiaušinis ir pridedama sūrio. Pailga papločio forma užtikrina tekstūrų kontrastus - nuo minkšto vidaus iki traškių, apskrudusių kraštų. Tikrieji chačapurių žinovai visų pirma nusilaužia papločio kraštus ir valgo juos dažydami į sodrų išsilydžiusio sūrio ir iškepusio kiaušinio įdarą. Chačapuriai yra toks išskirtinis gruzinų virtuvės patiekalas, kad ekonominė šalies gerovė matuojama „chačapurio indeksu“, o 2019 m. Gruzijos Nacionalinė kultūros paveldo apsaugos agentūra paskelbė, jog chačapuriai įtraukti į nematerialiojo Gruzijos paveldo sąrašą. Šorena Džaniašvili: „Lobiani - tai vienas iš mano mėgstamiausių gruziniškų patiekalų. Šie paplotėliai su pupelių įdaru gaminami per visas šventes.
Taip pat skaitykite: Virtų grybų laikymo patarimai
Vokietija: ruginė duona „Pumpernickel“
Iš grynų ruginių miltų kepama tradicinė Šiaurės Vokietijos duona yra sunki, išskirtinės tamsios spalvos. Tradiciškai, ji turėtų būti visą parą kepama šiltoje, garų pilnoje orkaitėje. Taikant tokį neįprastą kepimo būdą ruginiuose miltuose esantis cukrus pakinta ir suteikia duonai gilų, natūralų saldumą. Pumpernickel duona šimtus metų buvo išskirtinis Vestfalijos regiono produktas. Zosto mieste iki šių dienų veikia vienai šeimai priklausanti kepykla, kurioje Pumpernickel duona pagal tą patį receptą kepama nuo 1570 m.
Honkongas: pyragas pai bao
Honkongo kepėjai varžosi tarpusavyje, kuris iškeps minkščiausią, puriausią duoną, kokią tik įmanoma įsivaizduoti - kvietiniai miltai jų rankose virsta tikrais konditeriniais stebuklais. Ypatingu purumu išsiskiria pai bao duona, kuri yra gaminama pagal vadinamąjį Tangzhong metodą - gaminant tešlą, į ją be kitų ingredientų įmaišomas nedidelis kiekis vandenyje virtų miltų. Tokia, atrodytų, smulkmena, pakeičia visą duonos struktūrą - duona būna stebėtinai minkšta, drėgna, ir tokia išlieka kelias dienas. Ši duona kvepia pienu, o jos skonis toks malonus, kad ją vieną galima valgyti kaip užkandį.
Islandija: ruginė duona dokkt rugbraud
Geoterminis karštis, šildantis Islandijos geizerius ir karštąsias versmes, taip pat padeda natūraliomis sąlygomis iškepti tradicinę islandišką ruginę duoną dokkt rugbraud. Tešla šiai duonai minkoma iš tamsių ruginių miltų, sudedama į metalinį puodą, ir įkasama į šiltą žemę šalia geoterminių šaltinių ar karštųjų versmių. Tradiciškai duona tokioje požeminėje „orkaitėje“ kepa lėtai - visą parą. Tai genialus būdas panaudoti gamtinius išteklius. Kurortiniame karštųjų versmių mieste Loigarvatne galima paragauti karštos, ką tik iš angos juodame smėlyje iškastos tradicinės duonos.
Indija: parata
Šie nesijotų kvietinių miltų paplotėliai išsiskiria sluoksniuota, lengvai plyštančia tekstūra. Juos galima valgyti ir vienus, ir su pikantišku įdaru. Gijomis plyštančios rievės susidaro įvairiai sukant, lankstant, o tada kočiojant plonu riebalų sluoksniu išteptą tešlą. Panaši metodika taikoma kepant kruasanus arba ruošiant sluoksniuotą tešlą. Įdaryta kvietinė duona Indijoje kepama jau kelis šimtus metų. Kelios rūšys paminėtos net „Manasolasoje“ - sanskritu parašytame, iš XII a. mūsų laikus pasiekusiame tekste, į kurį įterpta keletas ankstyviausių regione paplitusio maisto aprašų. Vytaras Radzevičius („Pasaulio puodai“): Pavadinimas primena indiškus pinigus rupijas, bet iš tikrųjų šiuos indiškus paplotėlius praminiau rupiais dėl to, kad geriausiai juos kepti iš rupių miltų. Arba kaip dabar madinga sakyti - iš pilno grūdo miltų. Galima, žinoma, ir iš paprastų miltų, bet tada tai jau bus kiek kitoks patiekalas ir skonis. Indiškų duonų asortimentas - gana didelis, ir nemažai ką jis klaidina: roti, chapati, naan… Kur kuri? Kuo jos skiriasi? Pasirodo, vienos kepamos molinėse krosnyse (tandūruose), papločius prilipinant prie sienelių, kitos gardinamos sviestu (ghee), trečiųjų sudėtyje yra mielių, tuo tarpu Naseem šeimoje duona kasdieninė yra tik paratha. Tai paprastučiai plonyčiai duonos paplotėliai, kurie kepami sausoje sunkioje specialioje plokščioje keptuvėje ir kepant jie išsipučia (tik reikia žinoti paslaptis, kaip tą išsipūtimą išprovokuoti:)). Paratha visuomet minkoma tik iš viso grūdo kvietinių miltų, ir kažin ar koks nors šefas matuoja ingredientų kiekius beminkydamas tešlą: jai reikia tik miltų ir vandens, o tešla privalo būti minkšta ir labai elastinga. Tą elastingumą paprastai minkantysis pajunta pirštais (vėliau - kočėlu). Suminkius tešlą, ją reikia bent keliasdešimt minučių palikti pastovėti, kad atsipalaiduotų glitimas, duona būtų minkštesnė, paslankesnė formavimui.
Indonezija: roti gambang
Roti gambang - nuo seno Džakartos kepyklas garsinanti duona. Švelniai saldų skonį jai suteikia palmių cukrus ir cinamonas. Šios duonos pavadinimas siejamas su tradiciniu indoneziečių muzikos instrumentu gambangu, iš išvaizdos labai primenančiu siaurą, rudos spalvos kepalą. Visgi duonos recepto ištakų derėtų ieškoti kolonijinėje eroje: ne tik šiai duonai, bet ir kitiems indoneziečių kepiniams nemenką įtaką padarė olandų išpopuliarinti ingredientai ir gamybos būdai.
Iranas: sangak paplotėliai
Šiuos pavergiančio skonio paplotėlius įgudę Irano kepėjai gamina poromis. Sangak kepami tiesiai ant karštų akmenėlių. Ant deginančiai karštų akmenėlių užmestoje kvietinių miltų tešloje susiformuoja aukso spalvos pūslelės. Dėl šios gamybos metodikos sangak tenka ilgokai kramtyti. Jei nusišypsotų laimė paragauti ką tik iš krosnies ištraukto paplotėlio, nustebintų kontrastas tarp traškios plutos ir ne tokio sprangaus minkštimo. Sangak galima valgyti vienus arba taip, kaip per pusryčius daro iraniečiai, - su sūriu ir aromatingomis žolelėmis.
Airija: sodos duona
Kad duona iškiltų, nebūtina naudoti mieles. Purumo raugui gali suteikti ir sproginėjantis rūgščių ir kitų ingredientų derinys. Tarkim Amerikos indėnai duonai kildinti naudojo rafinuotą potašą. Šis metodas gerokai išpopuliarėjo per Bulvių badą - XIX a. Airiją ištikusį bulvių nederliaus metą. Bulvių derliaus netekę vargo spaudžiami airiai duonos kepalus ėmė formuoti iš tešlos, pagamintos naudojant kvietinius miltus, rūgpienį ir geriamąją sodą. Dabar kieti sodos duonos kepaliukai daugeliui kelia nostalgiją. Šios rūšies duona puikiai tinka su sūdytu airišku sviestu.
Izraelis: chala
Jei manote, kad chala galima vadinti tik pynutes, žinokite, kad klystate, nes chala - bet kuri per žydų ritualus naudojama duona. Žydų kepėjų kepama duona - ne mažiau įvairi nei pati diaspora. Vien prisiminus paplotėlius, europietiškus kepalus ir vengriškus pyragus su aguonomis, nesunku suprasti, kokios skirtingos gali būti žydiškos duonos rūšys. Šių laikų Izraelyje kepėjai ieško įkvėpimo turtingame pavelde, tačiau penktadienio popietėmis populiariausia Tel Avive - aškenazių pasiūlyta duonos versija. Kaip tik šios rūšies duoną daugelis ir sieja su chalos pavadinimu. Auksinės spalvos pynutės švyti spindinčia glazūra. Pindami iš tešlos suformuotas gijas, kepėjai paruošia dvylika atskirų kepinių, atstojančių dvylika kepalų senovės Jeruzalės šventykloje.
Italija: čiabata
Kadangi nuolatos akcentuojamos sąsajos su senove, gali susidaryti įspūdis, kad tradicinė duona tegali būti kildinama iš praeities. Vis dėlto duonos gamyba be paliovos žengia į priekį. Bene iškalbingiausiai tai įrodo su Italija siejamos duonos pavyzdys. Kad ir nelengva patikėti, tačiau gerai mums žinoma čiabata buvo pradėta kepti tiktai 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. 1982 metais italų kepėjas Arnaldo Cavallari, protestuodamas prieš Romos kepyklas užkariaujančią ilgų batonų madą, pasiūlė kitokios rūšies duoną. Nuo tos akimirkos prasidėjo 7-uoju ir 8-uoju praeito amžiaus dešimtmečiais klestėjusio duonkepių amato renesansas, tapęs tikra atsvara tolydžio įsigalinčiai maisto pramonei.
Jamaika: bami duona
Keptuvėje kepami tapijokos paplotėliai - gardus jamaikietiškas skanėstas. Apvalios formos bami (arba bammy) duona saloje patiekiama su gausiai čia vartojamomis šviežiomis jūros gėrybėmis. Tradiciškai kepant bami duoną, pirmiausia iš tarkuotų manioko šakniagumbių pašalinamas natūraliai juose esantis cianidas, o tada persijotas minkštimas suspaudžiamas į metalines žiedų pavidalo formas. Šio recepto šaknys siekia gilią praeitį. Tapijoka - nuo seno, ilgai iki europiečių atsikraustymo, Pietų Amerikoje ir Karibų jūros regione vartotas produktas. Manoma, kad manioko šakniagumbius gamindami paplotėlius naudojo net aravakai - viena iš Pietų Amerikos indėnų tautų.
Japonija: duona su kariu
Japoniškas karis gali tapti puikiu raugintos kvietinių miltų tešlos įdaru - šitaip sėdomis valgomą patiekalą nesunku paversti rankomis imamais užkandžiais. Kepti paruošta duonos su kariu (kare pan) porcija iš pradžių apvoliojama trupiniuose ir tik tada nardinama į gilią gruzdintuvę. Taip susiformuoja traški plutelė, kurios tekstūra visiškai skiriasi nuo minkštos ir sultingos vidinės dalies. Duona su kariu tokia populiari, kad j…
Kiti įdomūs paplotėlių pavadinimai
- Soka - labai populiarus Nicos regiono patiekalas.
- Bulvių paplotėliai - jaukumu alsuojantis ir puikiai tinkantis į priešpiečių dėžutes.
- Varenikai - vienas iš tradicinių NVS gyventojų patiekalų, gaminamas iš tešlos, kuri verdama verdančiame vandenyje.
- Pyragas "Draugystė" - su varškės įdaru.
- Roti - kvietinių miltų paplotėlis Šri Lankoje, valgomas taip pat kaip duona.
- Kottu - juostelėmis supjaustytas duonos paplotėlis „roti“ Šri Lankoje, kuris yra kepamas kartu daržovėmis ir prieskoniais.
- Appam - gaminamas iš raugintų ryžių tešlos ir kokosų pieno Šri Lankoje.
- Paratha - paprastučiai plonyčiai duonos paplotėliai Indijoje, kurie kepami sausoje sunkioje specialioje plokščioje keptuvėje ir kepant jie išsipučia.
Desertų įvairovė
Be duonos ir paplotėlių, pasaulyje egzistuoja daugybė įvairiausių desertų. Desertai skirstomi į šaltus ir karštus, smulkiuosius ir išskirtinius. Serviruojant desertinį stalą, galima pažaisti, pasiduoti fantazijai ir koketiškai nuotaikai. Desertai serviruojami mažuose porcijiniuose indeliuose, lėkštėse, taurėse, „bufeto stiliumi“. Renginiui pagyvinti desertai kartais baigiami ruošti stebint svečiams.
tags: #virti #teslos #paploteliai #pavadinimai