Lietuvos vietovės, esančios 620 metrų virš jūros lygio
Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė, sukurta senovės lietuvių sumanumu ir kardu, XIV-XVIII amžiais globojo įvairių kultūrų, kalbų ir religijų piliečius. Šios valstybės ribose susidūrusių skirtingų kultūrų sąveika ne kartą buvo pertraukta staigiais posūkiais, šuoliais, bet ir mįslingais vienišais pasireiškimais, kurių atsiradimą nelengva paaiškinti. Vienas tokių pasireiškimų - pirmasis Lietuvos pranciškonų, Tėvų Bernardinų, vienuolynų žemėlapis Lietuvoje, išraižytas žydų tautybės ir religijos grafiko Hiršo Leibovičiaus Nesvyžiuje XVIII amžiuje. Šis grafikos kūrinys yra pats pirmasis žinomas Lietuvos žemėlapis, kuris Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo ne tik paruoštas ir nupieštas, bet ir išraižytas. Tai pirmas ir vienintelis Lietuvoje atliktas religinės, specialiai vienuolynų kartografijos paminklas.
Hiršo Leibovičiaus žemėlapis "Provincia Lituana"
Žemėlapis "Provincia Lituana" - tai unikalus Lietuvos kultūros dokumentas, atspindintis XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės religinį ir kultūrinį gyvenimą.
Žemėlapio legenda skelbia: "1. Šv. Pranciškaus Ordino griežtosios regulos [Bernardinų] Lietuvos provincija nupiešta matematiškai-geografišku [būdu]. 2. Lietuva dalinama į tikrąją Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę, Baltarusiją [Gudiją] ir Žemaitiją. Šios klasės, padalintos į vaivadijas ir apskritis, naudojamos bendruose ir paprastuos žemėlapiuose. 3. Puošniai pavaizduotos bažnyčios įtalpintos į tas apylinkes, kurių centrai pažymi vienuolynų padėtį ir sykiu tarnauja apskaičiuoti atstumus. 4. Šoninės paralelinės linijos pažymi ašigalių iškėlimus, ir pločius vietovių atstumų 15-kai mylių. 5. Linijos, išvestos iš pietų į šiaurę, yra meridianų apskritimai sunumeruoti nuo pirmo meridiano pereinančiam per Ferro salą. Mastelis: bendrųjų mylių viename elevacijos laipsnyje: 15. Nupiešė J. L., auklėtinių vadovas."
Žemėlapio kartografinio tikslumo lygis epochos mastu nėra aukštas. Kartografinis koordinačių tinklas iš geografinių ilgių (meridianų, dienovidžių) ir lygiagrečių pločių Lietuvoje jau buvo pritaikytas XVI amžiaus pabaigoje, ruošiant kng. Radvilos Lietuvos žemėlapį, išėjusį Amsterdame 1613 m. Hidrografinis tinklas tikslumu nepasižymi. Pagrindinės upės įvardintos: Nemunas ("Flu[men] Nie-men") bei jo ištaka ("Fons Nemenis"), Neris ("Flu[men] Vilią"), Dubysa, Nevėžis, Šventoji, Vilnelė, Merkys, Dauguva, Ščara bei kitos upės Gudijoje.
Žemėlapyje "Provincia Lituana" pavaizduota: 1) Samogitia (Žemaitija) tradicinėse sienose; 2) Rytuose - Alba Russia (Gudija), kurion įeina čia ne tik Minskas ir Sluckas, bet ir Slanimas, Nesvyžius; 3) viduryje - Magnus Ducatus Lituaniae, kuris legendoje apibūdintas tiksliau: "Magnus propriae Ducatus Lituaniae", t. y. Lithuania propria, kurios sąstatan čia įeina Gardinas, Vija (Ivium), Valažinas, Bienica, Druja, Buda, kai Slanimas ir Nesvyžius lieka Gudijoje.
Taip pat skaitykite: Kodėl svarbus aukštis virš jūros lygio?
Vietovių tinklas atitinkamai specialiam žemėlapio tikslui retas: Lietuvos teritorijoje nurodytos tik tos vietovės, kuriose žymima T.T. - pranciškonų observantų - vienuolynai, visiškai neliečiant senesnės pranciškonų šakos - pranciškonų konventualų vienuolynų. Bet ir ne visi tuo metu faktinai egzistavę T. T. Bernardinų vienuolynai pažymėti: 1731 m. įsteigtoji T.T. Bernardinų Lietuvos Šv. Kazimiero provincija turėjo 47 konventus - vienuolynus, 6 rezidencijas ir 13 koplyčių bei 8 misijas, kai žemėlapyje randame tik 31 vienuolyną, ir iš jų etnografinėje Lietuvoje 14, Latgaloje 1, likusieji - Gudijoje. Taip pat žemėlapyje pažymėti "Libav" (Libau, Liepoja), "Mitav" (Mitau, Mintauja), "Riga".
Žemėlapio autorius, t. y. pirmykščio piešinio originalo paruošėjas, nežinomas, betgi paduodama jo monograma: "J. L." ir pažymima autoriaus visuomeninė padėtis: "Alumnum praefectus" - auklėtinių vadovas. Iš to reikia spręsti, kad autorius pats buvo tėvas bernardinas, mokytojas - auklėtojas viename iš Lietuvos bernardinų vienuolynų. Gal tai buvo Gardinas, kurio vienuolyno vaizdas žemėlapyje didesnis ir tiksliau bei dailiau nupieštas, kaip kitų. Tėvams bernardinams nebuvo visiškai svetimi gamtos ir griežtieji mokslai, prisiminkim botaniką T. Žemėlapyje "Provincia Lituana" nerandame išleidimo metų, bet jiems nustatyti visų pirma padės biografija jo raižytojo, kurio monograma "H. L. Nesvisii" nesunku išaiškinti kaip: Herszek Leybo-wicz - Hiršas Leibovičius. Tyrinėtojai ir enciklopedijos jau nurodė jį kaip išraižiusį šį žemėlapį. Šis žydų tautybės grafikas gyveno 1700 -1770 m. Nesvyžiuje: "Nesvisii", kaip prie savo monogramos žymėdavo. Jis priklausė prie amatininkų ir menininkų rato Nesvyžiuje dirbusio kng. Mikolui Kazimierui Radvilai, vad. "Žuvele" (Rybenko) (1702 - 1782), laikomu turtingiausiu Lietuvos didiku. Iš kur Leibovičius rai-žybos išmoko neišaiškinta, bet galima Dancigo rai-žybos mokyklos įtaka, kaip ir prieš 100 metų Nesvyžiuje dirbusiojo žymiojo raižytojo Tomo Ma-kovskio kūryboje. Žinomi keli Leibovičiaus sig-nuoti grafikos kūriniai.
Leibovičiaus kūryba Radviloms parodo, kad jam geriau sekėsi raižyti ornamentinius priedus, kaip pačius portretus: jo ornamentai dar sodraus baroko. Pasižymėjęs Radviloms, Leibovičius gavo darbo iš Pranciškonų vienuolijos - T.T. Bernardinų: jam buvo užsakytas išraižyti Lietuvos Bernardinų provincijos žemėlapis. Jei žemėlapio turinį Leibovičius kopijavo iš jam pateikto piešinio, jį aprėmuojantys ornamentai, taip pat kar-tušas aplink legendą, su bernardino vienuoliškos rašysenos pavaizdavimu greičiausiai buvo pačio Leibovičiaus originali kūryba, kurioje grafikas pasekė naujausią dekoracinės dailės mada: rokoku. Iš šito galima spręsti, kad žemėlapis turėjo būti atliktas apie 1755 - 1770 metus.
Žemėlapyje pavaizduoti Bernardinų vienuolynai
Žemėlapyje atvaizduotų bernardinų vienuolynų signetai nėra simboliški kartografiniai ženklai, bet kiekvienas jų turi visiškai skirtingą pobūdį, reikia manyti, žemėlapio sudarytojo nupiešti, bent iš dalies, pagal menamus eskizus, nuimtus iš natūros. Todėl bus prasminga, tuos vardu ir vaizdu atžymėtus bernardinų vienuolynus - čia bent lietuvių kalbos ploto teritorijoje - peržvelgti istorišku ir architektūrišku požiūriu, pradedant nuo vakarų, Lietuvos Pajūrio.
Kretingos Bernardinų vienuolynas
Kretinga žemėlapyje pažymėta "Carolsta-dium". Bernardinų vienuolyno fundatorius Lietuvos D. K-tės etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (Katkevičius) (1560 - 1621), jau 1602 įkurdino netoli nuo savo Kretingos dvaro bernardinus ir pradėjo statyti naują miestą, kurį kaip žinome iš 1607.1.23 privilegijos pavadino "Karolsztat". Šis vardas vėliau išnyko, bet kaip rodo "Provincia Lituana" žemėlapis, XVIII a. dar buvo naudojamas. Mūrinio vienuolyno ir bažnyčios statyba truko 1603 - 1617 m., atrodo, ypatingai po Kir-cholmo mūšio 1605, kuris fundatorių išgarsino visoje Europoje. Kretingos bernardinų bažnyčios architektūra originaliai panaudoja tradicines regionalines formas. Pirmykštis planas vienos navos su tribūnomis (vėliau perdirbta į bazilikinį tipą), choras atitrauktas su apskritu užbaigimu, langų formomis, sienų kontraforsuose ir frize, stogo proporcijose tęsiami gotiški sprendimai. Čia sutinkame Lietuvos bernardinų architektūrai būdingą sakralinio gotiz-mo nuotaiką. Vienas masyvus renesantiniais įsie-niais išskaidytas bokštas iškyla virš vakarinio portalo, kitas mažesnis virš stogo, jų pirmykščiai užbaigimai buvo barokiniai, kaip dokumentuoja 1875 m. atliktasis Napoleono Ordos piešinys atliktas iš natūros ir išlikęs Krokuvoje. Tiedu bokštai suprastintai užfiksuoti XVIII a. "Provincia Lituana" žemėlapio signete. 1875 m. piešinys įdomus dar tuo atžvilgiu, kad jis dokumentuoja T.T. Bernardinams būdingą pomėgį meniškiems pastoracijos įrengimams už vienuolyno ar bažnyčios sienų: žemaitiškas kryžius su koplytėle aikštelėje priešais vienuolyną ir dviejų koplyčių ar pan. pastatų stogai šventoriuje. Kretingos bernardinų bažnyčios vidaus dekoracijoje, portaluose ir inventoriuje buvo vertingų objektų priklausančių renesanso ar baroko menui. Tai rezultatas fundatorių dosnumo ir suinteresuotumo (bažnyčios rūsy buvo palaidoti Karolio Chodkevičiaus duktė ir sūnus), bet ir pranciškonų-bernardinų meninės kultūros lygio. Apie tai byloja ypatingieji interjero paminklai - renesansinių formų medžio drožiniai: vargonai, durys, sakykla, vienuolių suolai.
Taip pat skaitykite: Ignalinos kraštovaizdžio ypatumai
Telšių Bernardinų vienuolynas
Telšiai - "Telsae". Šv. Antano T. T. Bernardinų vienuolyną įsteigė 1624 m. Lietuvos D. K.-tės pakancleris ir Telšių seniūnas Povilas Sapiega (1565 - 1635). Pirmosios bažnyčios buvo medinės, tik vienuolyno gyvenamosios patalpos jau XVII a. buvo mūrinės. Apie 1762 m. grupė Žemaitijos bajorų šeimų sudėjo pinigų pastatyti T. T. bernardinams Telšiuose mūrinę bažnyčią, ir 1765 m. ji buvo baigta. Ji šiandien tebestovi - dabartinė Telšių katedra - nemažas vėlyvojo baroko pastatas: vienos navos, bet su didokomis tribūnomis žemaičių bajorams susėsti, kurios į navos galus platėja sudarydamos pusiau centrinę vidaus erdvę; bažnyčia buvo bebokštė, t. y. varpinė turėjo stovėti atskirai, gi dabartinė bokštinė dalis pastatyta tik XIX a. viduryje. XVIII a. signete vaizduoja nedidelį, bet su aukštu ir lieknu žemaičių koplytstulpį primenantį bokštu pastatą, jis be abejonės atspindi aną dar prieš 1765 m. buvusią medinę T. T. Bernardinų bažnytėlę. Ypatingas interjero paminklas - senesnis kaip barokinė bažnyčia - nežinomo XVII a. meistro, tėra fundatoriaus Povilo Sapiegos portretas, kuris Lietuvos nepriklausomybės metais dar kabojo Telšių buvusioje bernardinų bažnyčioje, katedroje, o dabar Vilniaus Dailės Muziejuje.
Tytuvėnų Bernardinų vienuolynas
Tytuvėnai - "Citovviani". Bernardinų vienuolyną čia įsteigė Žemaičių seniūnas Andriejus Valavičius 1614 m.; tais pačiais metais jam mirus, statybą pravedė jo brolis Jeronimas Valavičius. Į Andriejaus laidotuves atvykęs trečiasis brolis - žymusis Vilniaus vysk. Eustachijus Valavičius, Trakų bernardinų vienuolyno fundatorius - bus taip pat buvęs svarbus projekto rėmėjas. Ar ne jis atsiuntė iš Vilniaus mūrininkų grupę, kuri 1614 - 39 m. pastatė vienuolyną ir didelę trinavę bažnyčią; ji, panašiai kaip bažnyčia Kretingoje, yra ryškus bernardinų sakralinio gotizmo pavyzdys. Ar bažnyčia pirmoje statybos fazėje turėjo bokštus ir kada jie buvo užbaigti, nežinoma. Literatūroje nurodoma į antrą statybos fazę 1759-71 m., kada buvęs perstatytas vėlyvo baroko formose priešakinis fasadas su dviem bokštais ir prieangiu. "Provincia Lituana" žemėlapio signete įpiešta didelė bažnyčia su aukštu gotikinio silueto bokštų pora. Atrodo, kad bokštų - kiek kitos formos - būta anksčiau 1759 m. Prie pietinio bažnyčios šono pristatytas 2 aukštų vienuolynas su arkadine galerija iš pirmos statybos fazės žemėlapio signete silpnai išreikštas, bet prieš bažnyčios fasadą matomos pažymėtos kelios kupolinės koplytėlės: tai ne kas kita, kaip Kryžiaus Kelių stotys. Iš tikrųjų, Kryžiaus Kelių stotis atlaidais apdovanojo popiežius Benediktas XII jau 1721 m. Tytuvėnų Kryžiaus Kelių stotys, paskirstytos atskiromis koplytėlėmis terene už bažnyčios (panašiai Žemaičių ir Vilniaus Kalvarijose), buvo panaikintos XVIII amžiuje, jų vietoje 1771 -75 m. pastatant didelį arkadinį kiemą maldininkų-piligrimų masėms priimti, o Kryžiaus Kelių stotis įrengiant arkadų kiemo galerijų viduje. Tokiu būdu buvo pasiektas architektūrinis vientisumas, geriau atitinkąs baroko stiliaus dėsnius. Betgi maldininkų kiemas čia nestovi simetriškai prieš bažnyčios fasadą - jis neįjungtas į bažnyčioj ašį, bet daugiau šone. Čia pa stebime bernardinų architektūrai būdingą planinės struktūros asimetriškumą, kuris gaunasi, į architektūros visumą įjungiant už vienuolyno bei bažnyčios sienų įrengtus sakralinės pastoracijos pastatus. Šituo atžvilgiu Tytuvėnų bernardinų kompleksą - vienuolyną su bažnyčia ir maldininkų kiemą su "Scala Sancta" pastatu kiemo centre - galima gretinti su Vilniaus bernardinų vienuolynu ir bažnyčia ir su jų priekyje asimetriškai sugrupuotus Šv. Onos bažnyčią ir taipgi barokiniu "Sea-la Sancta" pastatu. Tytuvėnų bažnyčios interjeras turi aukštos kokybės barokinių altorių; būdinga, kad Dievo Motinos paveikslą centriniam altoriui atsiuntęs vysk. Eustachijus Valavičius iš Vilniaus. minklas yra fundatoriaus Andriejaus Valavičiaus renesansinis antkapis, gretinamas su kng. Stanislovo Radvilos XVII a. antkapiu T.T.
Dotnuvos Bernardinų vienuolynas
Dotnuva - "Datnovia". T.T. Bernardinų vienuolynas, įsteigtas Jono Bžostovskio 1688 m., egzistavo iki 1864 m. Pirmieji pastatai buvę mediniai. "Provincia Lituana" žemėlapis piešia bažnyčią su choru, virš stogo bokštelį ir šalia choro atskirai stovinčią varpinę bei mažą vienuolyno namą.
Troškūnų Bernardinų vienuolynas
Troškūnai - "Vladislavia". Bernardinu vienuolyną įsteigė Vladislovas Sakalauskas 1698 m., pagal fundatorių vietovė buvo pavadinta "Vladisla-vavu". Vienuolynas ir bažnyčia buvo mediniai, varpinė stovėjo atskirai, ką patvirtina "Provincia Lituana" žemėlapio signetas.
Trakų Bernardinų vienuolynas
…
Taip pat skaitykite: Aukščio įtaka klimatui
tags: #virs #juros #lygio #620 #metru #vietoves