Vietnamo ir Kinijos santykiai Pietų Kinijos jūroje: įtampa ir bendradarbiavimas
Pietų Kinijos jūra yra regionas, kuriame susikerta daugelio valstybių interesai, įskaitant Vietnamą ir Kiniją. Istoriniai nesutarimai, teritorinės pretenzijos ir ekonominiai interesai lemia sudėtingus ir nuolat besikeičiančius šių dviejų šalių santykius. Nors Vietnamas ir Kinija palaiko tvirtus prekybos ryšius, įtampa dėl ginčytinų teritorijų Pietų Kinijos jūroje išlieka dešimtmečius. Kinija reiškia pretenzijas į visus naftos turtingus ir svarbius Pietų Kinijos jūros vandens kelius, esančius už šimtų kilometrų nuo Kinijos pakrantės.
Istorinis kontekstas
Norint suprasti dabartinius Vietnamo ir Kinijos santykius Pietų Kinijos jūroje, būtina atsižvelgti į istorinį kontekstą. Pirmųjų dabartinio Vietnamo gyventojų austroazijiečių pėdsakai, kaip ir visame Pietryčių Azijos regione, datuojami paleolito laikotarpiu (apie 30 000 pr. Kr.). Vėliau jie kitų migrantų buvo išstumti iš pakrančių slėnių į aukštakalnes. 8000 pr. Kr. pradėta plėtoti žemdirbystė. Apie 1000-500 pr. Kr. akmens įrankius pakeitė bronziniai. Ryžius auginti pradėta ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų. 1000 pr. Kr. jau dauguma krašto gyventojų tapo žemdirbiais, laikė buivolus ir kiaules. Raudonosios upės deltoje susikūrė originali kultūra, besiskirianti nuo pagrindinės, vietų, kultūros.
Senovės Sa Huin kultūra (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų), atstovauta vadinamųjų Čampos žmonių pirmtakų, žinoma savo vario dirbiniais ir papuošalais, pagamintais iš stiklo, nefrito, agato, kalnų krištolo, ametisto, karneolio (Čampos žmonės buvo Pietų Azijos austroneziečių jūros keliautojų palikuonys, kurie vertėsi prekyba, galimai piratavimu, įkūrė uostus svarbiuose prekybos keliuose, jungiančiuose Indiją, Kiniją ir Indonezijos archipelagą, apie 2 a. po Kr. užėmė Vietnamo vidurinio ir pietinio pajūrio teritorijas ir įkūrė Čampos karalystę). Mekongo deltoje ir jos apylinkėse iki pat 18 a.
Pagrindinis Vietnamo etnosas - vietai, migruodami iš Pietų Kinijos, laipsniškai apgyveno Šiaurės Vietnamo teritorijas, 7 a. pr. Kr. pietiniai vietai (lakvietai) sukūrė seniausią valstybinį darinį Van Langą. Tai buvo matriarchalinė visuomenė, kaip dauguma ano meto Pietryčių Azijos visuomenių, acheologiniai radiniai liudija klestėjus metalurgiją. Kita vietų grupė (auvietai) 3 а. pr. Kr. atsikėlė į Raudonosios upės deltą ir susimaišė su Van Lango gyventojais. 258 pr. Kr. susikūrė lavietų ir auvietų valstybė Aulakas su sostine Co Loa, supama daugybės gynybinių sienų. 207 pr. Kr. Aulaką užėmė kinų karvedys Čžao To ir savo valdomą valstybę pavadino Namvietu; įsitvirtino kinų kilmės, bet nuo Kinijos nepriklausoma Čieu dinastija. 196 pr. Kr. 111 pr. Kr. pasinaudoję Namvieto vidaus nesutarimais, kinai nuvertė Čieu dinastiją. Namvietas buvo padalytas į tris sritis - Ziaoti, Kiutianą ir Niatnamą. Aukščiausioji valdžia priklausė kinams, tačiau mažesnius teritorinius vienetus administravo vietų aukštuomenė. Pastarosios konfliktas su kinų valdytojais tapo Dviejų seserų sukilimo (39-43 po Kr.) priežastimi. Kinų pastangos vietus asimiliuoti ir apriboti jų elito įtaką lauktų rezultatų nedavė. Antruoju kinų dominavimo laikotarpiu (44-544) šalies įstatymai tapo panašūs į Kinijos, bet vietų aukštuomenė išlaikė savo padėtį ir nebuvo asimiliuota. 192 nuo Hanų imperijos pietuose atsiskyrė Linji valstybė, kuri davė pradžią Čampai. Nuo 265 Šiaurės Vietnamą (dar vadinamas Ziaoti, Ziaotao) valdė Dzinų imperija. Buvo įvykdyta žemės reforma, paskirti nauji vietininkai, gyventojai apkrauti mokesčiais; Ziaotyje prasidėjo statytinių tarpusavio konkurencija dėl gaunamų pajamų, padaugėjo sukilimų, verčiančių centrinę valdžią švelninti padėtį. Ziaoti miestas tapo svarbiu prekybos centru, 166 čia viešėjo Romos pasiuntiniai, vėliau pirkliai. Vadinamasis Šešių dinastijų laikotarpis buvo lydimas nuolatinių vietų sukilimų prieš kinus. Po Li Nam De sukilimo (544), pasinaudojus Kinijos vidaus karu, atgautas politinis savarankiškumas, valstybė pavadinta Vansuanu. 6 a. Nauja Sujų dinastija politiškai suvienijo Kiniją ir 603 nugalėjo Vansuaną, kuris vėl turėjo pripažinti kinų valdžią. Nuo 618 Kiniją ir Vietnamą valdė Tangai. 679-939 protektoratas, pavadintas Anamu (kinų kalba Annam - sutaikyti Pietūs; sostinė Songpingas, dabar Hanojus) užėmė Vietnamo šiaurės ir vidurio dalį. Pietų Vietname esanti Čampa tapo Kinijos duoklininku. Trečiuoju kinų dominavimo laikotarpiu (602-905) buvo didinami ir unifikuojami mokesčiai, diegiama kinų mokymo sistema. Raudonosios upės delta buvo didžiausias žemdirbystės centras Kinijos imperijos pietuose, per Vietnamo teritoriją tranzitu gabentos prekės iš pietinių jūrų į Kiniją. 9 a. Nuo 905 Anamo valdovai nominaliai buvo kinų statytiniai, bet valdė savarankiškai. Iki 917 įvykdyta mokesčių ir valdymo aparato reforma. 939 mūšyje prie Bach Dango upės Ngo Kujenas nugalėjo kinų Pietų Hanų laivyną, įkūrė naują vietų dinastiją Ngo ir paskelbė Co Loa miestą sostine. 965 Ngo dinastija žlugo, šalis skilo į 12 sričių. 968 žymus karvedys Din Bo Linas suvienijo šalį ir buvo paskelbtas vua, t. y. valdovu. Šalis gavo Daikovieto pavadinimą. 972 Din Bo Linas pripažino nominalią kinų valdžią, tačiau netrukus buvo nuverstas. Tuo mėgino pasinaudoti Kinijos valdovai Sungai. Vėlyvieji Li. Nuo 1010 valdė vėlyvųjų Li dinastija (pradininkas Li Thai To). Šiuo laikotarpiu senąjį autokratinį valdymą pakeitė valdymas pagal leidžiamus įstatymus, sostine tapo Thang Longas (dabartinis Hanojus), valstybė pavadinta Daivietu. Įvykdytos reformos užtikrino centrinės valdžios, valdininkų sluoksnio ir budistų dvasininkų padėtį, senos kilmingos šeimos prarado turėtą įtaką. Pasinaudojant Čampos silpnėjimu Daivieto vua 1043-44 įveikė jos valdovą ir laikinai užėmė sostinę Vidžają. 1068 Čampos antpuolis buvo sėkmingai atremtas, Vidžaja nuniokota. 1075 vietai surengė žygį į šiaurę, po permainingų kovų su kinais Daivietas prisijungė ginčytinas teritorijas. 11 a. Daivietas sėkmingai atrėmė khmerų valstybės Kambudžadešos antpuolius. 1225 kilus smulkių ir vidutinių savininkų maištui valdžia perėjo naujai Čanų dinastijai (įkūrėjas - įtakingas karo ministras Čan Thu Do). Tuo metu mongolai, plėsdami savo Azijos imperiją ir planuojantys pavergti Sungų imperijos pietines žemes, 1257 įsiveržė į Daivietą siekdami čia sukurti puolimo placdarmą, bet Daivietas antpuolį atrėmė. 1276 Sungai pasidavė mongolams, kurie pradėjo Juanų dinastiją. Čampos valdovas pripažino savo vasalinę priklausomybę. 1281 Chu Bilajus paskelbė Daivietą autonomine sritimi ir paskyrė ten savo valdininką, 1282, siekdamas pertvarkyti Čampos valdymą ir negavęs Daivieto sutikimo žygiuoti per jo teritoriją link Čampos su jungtine mongolų ir kinų kariuomene, pasiekė Čampą su 350 laivų. Mongolai užėmė Čampos sostinę Vidžają, bet šalyje kilo partizaninis pasipriešinimas. Po kovų 1284 mongolai sudarė su Čampa taiką. 1285 į Daivietą įsiveržė Chu Bilajaus sūnaus Tugano vadovaujama pusės milijono mongolų kariuomenė, Sagatu vadovaujama kariuomenė įžengė iš Daivietą iš Čampos teritorijos. Čan Thu Do, vengdamas tiesioginio susidūrimo, nusprendė apleisti Raudonosios upės deltą ir jūra nuplukdė savo kariuomenę į Sagatu užnugarį. 1287 Tuganas sugrįžo su 300 000 žm. kariuomene, užėmė Davieto sostinę, bet vietams sunaikinus produktų atsargas turėjo pasitraukti. Kovos su mongolais suardė Daivieto infrastruktūrą, 1290 šalyje kilo badas. 13 a. 2-3 dešimtmetyje Daivietas kariavo su Čampa (ji iki 1326 tapo Daivieto vasalu), 4 dešimtmetyje - su laosiečiais ir kalnų tautomis, įsiveržusiomis į Daivieto pietus. Vėliau atsinaujino kovos su Čampa dėl ginčytinų teritorijų, 1369 Čampa užėmė Daivieto sostinę Thang Longą. Dėl nederliaus 14 a. viduryje vyko valstiečių sukilimų. Nuo 1371 Daiviete įsigalėjo Ho Kiui Li, Ho dinastijos įkūrėjas. 1400 jis suvienijo pagrindines Daivieto žemes ir įvykdė socialinių reformų. Ho dinastijos citadelė Thanh Hoa provincijoje (14 a. pabaiga-15 a.
Tačiau svarbiausia atminti, kad Kinijos ir Vietnamo santykiai ne visada buvo draugiški. 1979 m. tarp Kinijos ir Vietnamo įsiplieskė pasienio karas, o pavieniai kariuomenių susirėmimai tęsėsi net iki 1991 m.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Teritorinės pretenzijos ir ginčai
Pagrindinis nesutarimų šaltinis tarp Vietnamo ir Kinijos yra teritorinės pretenzijos Pietų Kinijos jūroje. Kinija reiškia pretenzijas į didžiąją dalį šios jūros, remdamasi vadinamąja „devynių brūkšnių“ linija, kuri apima daugybę salų, rifų ir kitų darinių. Vietnamas, kaip ir kitos regiono šalys, nesutinka su Kinijos pretenzijomis ir pats reiškia pretenzijas į kai kurias Pietų Kinijos jūros teritorijas.
Šios teritorinės pretenzijos lemia nuolatinius incidentus ir įtampą jūroje. Kinijos pakrančių apsaugos laivai dažnai trukdo Vietnamo žvejams ir laivams, kurie veikia ginčytinose teritorijose. Be to, Kinija vykdo dirbtinių salų kūrimo ir militarizavimo veiklą Pietų Kinijos jūroje, o tai kelia susirūpinimą Vietnamui ir kitoms regiono šalims.
Vietnamo pozicija
Vietnamas dešimtmečius išlaikė ryžtingą ir griežtą laikyseną Rytų jūros atžvilgiu. Priešingai nei Filipinai, Vietnamas dešimtmečius išlaikė ryžtingą ir griežtą laikyseną Rytų jūros atžvilgiu. Žvelgiant iš pastarųjų dešimtmečių patirties, tokia pozicija Vietnamui atsipirkdavo. 2014 m. kilusi naftos platformos krizė Tonkino įlankoje laikytina viena rimčiausių po 1988 m. vykusio kruvino susirėmimo, visgi akistatą sąlyginai laimėjo tvirtą poziciją išlaikęs Hanojus: Kinijos planuotas naftos platformos perdislokavimas buvo visiškai nutrauktas anksčiau laiko. Šis įvykis sukėlė atgarsių ir pačiame Vietname: visuomenėje kilę antikiniški protestai eskalavosi iki riaušių prieš Kinijos verslus ir piliečius šalyje.
Vietnamo veiksmai ginčytinose teritorijose, dažnai grindžiami taisykle „dantis už dantį“, yra sistemingi ir gerai apskaičiuoti, ypač turint omenyje sausumos atkūrimo darbus, kurių metu sekliose jūros vietose dirbtinai kuriami žemės masyvai. Kaip nurodoma Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) ataskaitoje, nuo 2023 m. lapkričio iki šių metų birželio mėn. Vietnamas dešimtyje vietovių atkūrė daugiau nei 280 hektarų žemės. Lyginant su 2022 m. ir 2023 m. statistika (atitinkamai 138 ir 164 ha), dabartinė situacija rodo ryškų Vietnamo veiksmų suaktyvėjimą ir pastangas kuo geriau įsitvirtinti teritorijose, esančiose Kinijos ir Vietnamo teritorinių nesutarimų epicentre. Neskaitant Kinijos, Vietnamas yra neabejotinas žemių atkūrimo regione lyderis: iki šiol atkurta maždaug 971 ha teritorija (perpus mažiau nei Kinija su 1861 ha atkurtos žemės). Šias tendencijas Pekinas neabejotinai pastebėjo. Kinijos „Grandview“ tyrimų centro 2024 m. išleistoje publikacijoje apžvelgiama Vietnamo, Filipinų ir Malaizijos statybinė veikla Spratlio salyne. Vietnamo analizei tenka daugiau nei pusė viso tyrimo - „Grandview“ išanalizavo net 29 „Vietnamo okupuotų rifų ir salų“ atvejus. Kaip teigiama apžvalgoje, „2019 metais Vietnamo statybų darbai salose buvo minimalūs, žemės plotas padidėjo tik apie 0,5 km2. Tačiau 2022 metais Vietnamas inicijavo plataus masto statybų projektas salose ir rifuose. Didžiausi objektai / įtvirtinimai Spratlio salyne. Šiame dešimtuke Vietnamui tenka net penkios pozicijos.
Kinijos veiksmai
Prie valdžios vairo stojus Si Dzinpingui Kinijos elgesys Pietų Kinijos jūroje iš esmės pasikeitė. Anksčiau vyravęs Pekino noras pademonstruoti augančius raumenis pamažu perauga į kinetinius susidūrimus, per kuriuos kyla labai reali žaibiškos konflikto eskalacijos grėsmė.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Ekonominiai santykiai
Nepaisant teritorinių ginčų, Vietnamas ir Kinija palaiko glaudžius ekonominius ryšius. Kinija yra didžiausia Vietnamo prekybos partnerė, o abiejų šalių prekybos apimtys nuolat auga. Skelbiama, kad sekmadienį Vietnamas ir Kinija pasirašė dešimt susitarimų, tarp kurių - dėl tarpvalstybinių geležinkelio jungčių plėtros, mokėjimų paslaugų ir ekonominio bendradarbiavimo. Pasak laikraščio „Nhan Dan“, Kinijos premjeras Li Qiangas šeštadienį Hanojuje susitiko su Vietnamo vadovu To Lamu. L. Qiangas ir T. Lamas sutarė „palaikyti reguliarius aukšto lygio ryšius ir bendradarbiavimą gynybos, saugumo ir užsienio reikalų srityse… plečiant naujų mechanizmų įgyvendinimą“, rašoma leidinio straipsnyje. Susitarta, kad Vietnamas sudarys palankesnes sąlygas didesnėms Kinijos investicijoms į aukštąsias technologijas šalyje, o Pekinas užtikrins didesnę prieigą prie savo rinkos Vietnamo žemės ūkio produkcijai. Laikraštis „Nhan Dan“ teigia, kad kaimyninės šalys pirmenybę teiks bendradarbiavimui susisiekimo geležinkeliais srityje. Kinija yra didžiausia Vietnamo prekybos partnerė, tačiau abi šalys patiria istorinę įtampą, susijusią su vandens keliu per Pietų Kinijos jūrą. Skaičiuojama, kad metinė šiuo keliu vykdoma prekyba siekia trilijonus dolerių.
Tvirtesni verslo santykiai reiškia mažėjančią priklausomybę nuo Pekino. Be to, Vietnamo darbo jėga jauna ir išsilavinusi, tai traukia JAV investuotojus, ypač tuos, kurie gamyklas iš Kinijos nori patraukti. „Partnerystė reiškia, kad Vietnamas Kinijai gali siųsti tvirtą signalą, kad nesame vieni, kad turime patikimą partnerį. Ateityje tai - galimybė tapti draugiško prekybos bloko strategine grandine ir šansas pereiti prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios ekonomikos su daugiau ekologiškų investicijų ir daugiau investicijų į aukštąsias technologijas“, - teigia ISEAS-Y.
JAV vaidmuo
JAV vaidina svarbų vaidmenį Vietnamo ir Kinijos santykiuose Pietų Kinijos jūroje. JAV neturi teritorinių pretenzijų į šiuos vandenis, tačiau atkakliai ten patruliuoja, tuo piktindamos Pekiną. JAV ir Vietnamas palaiko vis glaudesnius prekybos ryšius, o abi šalys yra susirūpinusios dėl didėjančios Kinijos galios regione. JAV prezidentas Joe Bidenas atmeta teiginius, kad Vašingtonas siekia suvaržyti Kinijos tarptautinę įtaką. Nors Vietnamas su Kinija palaiko tvirtus prekybos santykius, įtampa dėl ginčytinų teritorijų trunka dešimtmečius. J. Bidenas kalbėjo ne tik apie gilinamą visapusę strateginę partnerystę, bet ir apie taikius ginčų sprendimus pagal tarptautinę teisę.
Santykių su JAV stiprinimas
Didėjantis nesaugumo ir iš Kinijos sklindančios grėsmės jausmas skatina šalių norą aktyviai megzti glaudesnius santykius su Vakarais. Bene rimčiausias neigiamas signalas Pekinui yra pastaruoju metu juntama regiono šalių santykių su Vakarais stiprėjimo dinamika. Nors svarbus šio pokyčio katalizatorius yra Rusijos invazija Ukrainoje, tiesioginė rizika šalims kyla būtent iš nuosekliai didėjančio Pekino agresyvumo Pietų Kinijos jūroje. Glaudesnis bendradarbiavimas, naujų ir senų susitarimų atnaujinimas, dažnėjančios bendros karinės pratybos ir dvišalių santykių stiprinimas įvairiose srityse yra apraiškos, tiesiogiai nulemtos grėsmingos Pekino laikysenos.
Kiti veiksniai
Vidaus politika Vietname
Artimuoju laikotarpiu situacija turi potencialo peraugti į daug pavojingesnę akistatą ir dėl chaoso Vietnamo vidaus politikoje. Šiuo metu Vietnamas išgyvena politinio nestabilumo etapą - neįprastą reiškinį šalies politiniame gyvenime. Įsismarkaujančioje antikorupcijos ir oponentų šalinimo kampanijoje, neskaitant daugybės atleidimų iš įvairių politinių postų, per paskutinius 15 mėnesių šalyje iš posto spėjo pasitraukti net du prezidentai ir parlamento vadovas. Visuomenę įaudrinę milžiniško masto korupcijos skandalai ir galios žaidynės vyksta prieš šaliai itin reikšmingą 2026 m. Vietnamo komunistų partijos nacionalinį kongresą, kuriame bus išrinktas naujasis partijos generalinis sekretorius, pakeisiantis jau trečią kadenciją pareigas einantį Ngujeną Fū Trongą. Kodėl tai gali lemti situacijos pablogėjimą Pietų Kinijos jūroje? Skirtingų frakcijų kova dėl valdžios gali paskatinti agresyvesnius Vietnamo veiksmus ginčytinose teritorijose siekiant atitraukti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų ir sukelti nacionalistines nuotaikas.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #vietnamas #pietų #kinijos #jūra #santykiai