Neįtikėtinos Verbu Duonos Svorio Paslaptys, Tradicijos ir Įdomybės Lietuvoje!

Lietuva - kraštas, turtingas ne tik gamtos grožiu, bet ir giliomis tradicijomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą įdomių faktų ir tradicijų, susijusių su lietuviška duona, šventėmis ir rekordais.

Rudenėlio šventės ir sveika mityba darželiuose

Kai medžiai ima puoštis geltonais, raudonais ir oranžiniais lapais, lopšelio-darželio bendruomenės susiburia švęsti rudenėlio šventės. Tai tapo jau tradicija, be kurios neįsivaizduojamas nė vienas ruduo.

Sveika mityba yra labai svarbi vaikų augimui ir vystymuisi, todėl košė yra puikus pusryčių pasirinkimas, kuriuo turėtų prasidėti kiekviena vaikų diena. Ji atitinka visus svarbiausius šiuo metu vaikų mitybai keliamus reikalavimus ir suteikia augančiam organizmui visų būtiniausių medžiagų: vitaminų, mineralų, augalinių baltymų ir riebalų.

M. K. Čiurlionio įkvėpti vaikų darbai

Lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas" mažieji dailininkai, savo kūrybiniais darbeliais paminėjo kompozitoriaus, dailininko M. K. Čiurlionio 150 - ąsias gimimo metines. Grožėdamiesi dailininko paveikslais, vaikai bandė kurti pastebėdami detales, spalvas, formas, paslaptingas figūras. Tapydami savus darbelius, įsižiūrėdami į dailininko kūrinius, vaikai lavino vaizduotę, pastabumą, savitą kūrybiškumą.

Aktyvus gyvenimo būdas ir Europos judumo savaitė

Lopšelyje-darželyje „Ąžuoliukas“ kasmet minima Europos judumo savaitė, kurios metu skiriamas didelis dėmesys fiziniam vaikų aktyvumui: kas rytą lauke visi kviečiami į smagias muzikines mankštas, žaidžiami judrieji žaidimai.

Taip pat skaitykite: UAB "Verbūnų duona": įmonės perspektyvos

Vasaros džiaugsmai ir draugystė

Atėjusi vasara vaikams atneša daug gerų emocijų, smagių nutikimų, didesnių ir mažesnių džiaugsmų. Juk vasara - tai laikas, kada galima kuo ilgiau būti lauke, žaisti, išdykauti, atrasti daug įdomių dalykų. Taip pat vasara - puikus laikas aplankyti draugus, draugauti bei susirasti naujų draugų.

Priedangų infrastruktūros plėtra Kretingos mieste

Kretingos rajono savivaldybės administracija pradėjo įgyvendinti Valstybės gynybos fondo lėšomis finansuojamą projektą Nr. VRM-001-K-017 „Priedangų infrastruktūros plėtra Kretingos mieste“. Projekto tikslas - pagerinti Kretingos mieste esamų priedangų infrastruktūros būklę stiprinant jų atsparumą ir pritaikant asmenims su negalia.

Vaiko dienos minėjimas

Gegužės 14-ą dieną, lietingą trečiadienį, darželio salėje vaikai susirinko paminėti Tarptautinę vaiko dieną ,,Spalvų vagystė“.

Kaziuko mugė - tradicija ir prekyba

Kaziuko mugė - viena seniausių ir populiariausių tradicinių švenčių Lietuvoje, kasmet pritraukianti tūkstančius lankytojų ir prekeivių. Mugė garsėja savo amatais, kulinariniu paveldu ir šventine atmosfera.

Prekeivių įvairovė ir siūlomi produktai

Ankstyvą penktadienio rytą apsilankius mugėje pirkėjų jau netrūko, nors dar ne visi pardavėjai buvo išsidėlioję prekes. Vieni pasakojo, kad į mugę atvyksta jau kelinti metai, kiti į Kaziuką apsižvalgyti atvyko pirmą kartą. Anot prekeivių, į Kaziuko mugę juos atginė noras prisitraukti daugiau pirkėjų.

Taip pat skaitykite: Verbūnų duonos istorija

Štai iš Varėnos rajono Merkinės miestelio atvykęs prekeivis siūlo įsigyti riešutų sviesto „Man skanu“. Jis vardijo, kad riešutų sviesto stiklainiuko kainos prasideda nuo 4 eurų. „Pigiausiai kainuoja žemės riešutų sviestas, brangesnis pistacijų, jis kainuoja 14 eurų, tačiau nepaisant kainos yra vienas populiariausių“, - pasakojo mugės dalyvis.

Duonos gaminiais prekiaujanti moteris atvyko iš Tauragės. „Pirkėjams siūlome ne tik įprastos bemielės duonos, bet ir su priedais, pavyzdžiui su spirgučiais ar džiovintais vaisiais. Pirkėjai labai mėgsta ir, turbūt, dažniausiai perka duoną su įvairiomis sėklomis - kanapių ir kt. Kilogramas bemielės duonos pas mus kainuoja 4 eurus, kepaliukas duonos su spirgučiais 2,5 euro“, - vardijo moteris. Ji išskyrė ir ilgus batonus, kurie pirkėjams yra naujovė. „Kepame ne ilgą prancūzišką batoną, bet mums įprastą, tik kitokios formos“, - siūlė prekeivė.

Kainos ir nuolaidos

Tikriausiai vienas populiariausių prekių ir pirkinių mugėje yra riestainiai, kitaip vadinami baronkomis. Už jų karolius mugėje gali tekti pakloti nuo 2-6 eurus.

Tuo metu rūkyta žuvimi prekiaujanti verslininkė iš Rusnės irgi pasakojo, kad mugėje dalyvauja jau ne pirmi metai. Ji irgi pastebėjo, kad žmonės skundžiasi kainomis, bet vis tiek perka. „Štai neseniai sulaukiau pirkėjos, kuri sakė, kad mugėje brangu, bet baronkų ir žuvies ji vis tiek pirks. Žmonės daugiausiai perka vilkžuvės, jos kilogramas kainuoja 12,90 euro, ešerį už 14,90 euro, savoriną už 14,90 euro. Dar turime ir šviežių stintų už 14,99 euro“, - vardijo moteris.

Maisto pasirinkimas ir kainos

Daugiausiai žmonių mugėje buriavosi prie maistu prekiaujančių palapinių. Žmonės pirko medų, jo kilogramas kainuoja 6 eurus. Taip pat žmonės rinkosi ir mėsos gaminius. Vytintos dešros kilogramas kainuoja 16,90 euro, o naminės dešros rinkė šiek tiek mažiau - beveik 10 eurų. Alaus litro kaina siekia 5 eurus. Mugėje galima įsigyti ir įvairių rūšių sūrio, brandinto sūrio kilogramas kainuoja 32 eurus. Išalkę pasistirtinti gali lauko kavinėse. Jose galima nusipirkti įvairių patiekalų - karką už 15-20 eurų, šašlykų už 12 eurų, troškinį už 9 eurus, cepelinus už 9 eurus, plovą už 8 eurus.

Taip pat skaitykite: Ruginės duonos receptai namuose

Amatai ir suvenyrai

Taip pat mugėse galima įsigyti ir įvairių keramikos, medžio, lino gaminių. Lino drabužiais prekiaujanti moteris pasakojo, kad pas ją lininę suknelę galima įsigyti iki 100 euro, o švarkelį už šiek tiek pigiau - 75 eurus. Keramikos dirbinių, pavyzdžiui puodelių galima įsigyti nuo 10 iki 35 eurų. Viena keramikė teisinosi, kad jos technika yra brangi, todėl tokios ir kainos. Dar vienas Kaziuko mugės simbolis verba. Mažos verbos ar javų puokštelės kainuoja 3-5 eurus, o už didelę verba pirkėjams tenka mokėti ir daugiau nei 30 eurų.

Bažnyčia ir tikėjimas

Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes […]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“

„Žemiškojoje liturgijoje jau iš anksto patiriame tą dangiškąją liturgiją, vykstančią šventajame Jeruzalės mieste, į kurį kaip keleiviai einame, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje, kaip einantis kunigystės tarnybą šventoje vietoje. taip pat „liudytojų“ (kankinių) užtarimu. Pranašai ir šventieji, visi, kurie buvo žemėje nužudyti, nes liudijo Jėzų, didžiulė minia tų, kurie po sunkių vargų pirma mūsų įžengė į dangaus karalystę, gieda šlovės giesmes Sėdinčiajam Soste ir Avinėliui. Vienydamasi su jais visais, žemiškoji Bažnyčia taip pat gieda tas giesmes tikėdama ir išgyvendama išmėginimus. Prašymu ir užtarimu reiškiamas tikėjimas viliasi, net nesant jokios vilties, ir dėkoja „šviesybių Tėvui“, nuo kurio nužengia kiekviena tobula dovana iš aukštybių. Tad tikėjimas yra tyras šlovinimas.

„O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakėlimas ant kryžiaus reiškia ir pranašauja pakėlimą žengiant į dangų. Jis buvo pastarojo pradžia. Jėzus Kristus, vienintelis Naujosios ir amžinosios Sandoros kunigas, „įžengė ne į rankų darbo šventyklą […], bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9, 24). Danguje Kristus nuolat veikia kaip amžinasis Kunigas; „todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Kaip „būsimųjų gėrybių kunigas“ (Žyd 9, 11), Jis yra liturgijos, kuri šlovina Tėvą danguje, centras ir pagrindinis veikėjas.

Liturgijoje Bažnyčia vienijasi su angelais, šlovindama triskart šventą Dievą; ji šaukiasi jų pagalbos (mirusiųjų liturgijos maldoje In paradisum deducant te angeli… ar Bizantijos liturgijos „Cherubinų himne“), ypač gerbia kai kurių angelų (šv. Mykolo, šv. Gabrieliaus, šv. Rafaeliaus, angelų sargų) atminimą.

Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę Auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius. arba visuotinę tikinčiųjų bendriją. Tos trys reikšmės yra neatskiriamos. „Bažnyčia“ yra tauta, kurią Dievas suburia iš viso pasaulio. Ji gyvuoja vietinėse bendruomenėse ir pasireiškia kaip liturginis, ypač eucharistinis susirinkimas. Ji gyvena Kristaus žodžiu ir kūnu ir taip pati tampa Kristaus kūnu.

Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas (veikiantis in persona Christi Capitis) vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą. Visi aktyviai dalyvauja apeigose, kiekvienas, kaip jam dera: skaitovai, atnašų nešėjai, komunijos dalytojai ir visi susirinkusieji, kurių dalyvavimas išreiškiamas tariant „Amen“.

Šv. Visą atpirktąją tautą, tai yra suvienytą šventųjų bendruomenę, kaip visuotinę auką, Dievui paaukojo Vyriausiasis Kunigas, kuris, priėmęs tarno išvaizdą, kentėdamas save paaukojo už mus, kad mes taptume tos iškilios Galvos kūnu. […] Tokia yra krikščionių auka: „Daugelis esame vienas Kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5). Bažnyčia be paliovos atkuria šią auką tikintiesiems gerai pažįstamu altoriaus sakramentu, ir darosi akivaizdu, kad tame, ką aukoja, ji pati yra aukojama.

Įšventintųjų tarnyba, arba „tarnaujamoji […] kunigystė“, tarnauja Krikštu suteiktajai kunigystei. Ja laiduojama, kad sakramentuose per Šventąją Dvasią Bažnyčios labui veikia pats Kristus. Įsikūnijusiam Sūnui Tėvo pavestoji išganymo misija buvo patikėta apaštalams, o per juos ir jų įpėdiniams: jie gauna Jėzaus Dvasią, kad veiktų Jo vardu ir Jam atstovautų. Tad įšventintųjų tarnyba yra sakramentinis ryšys, jungiantis liturginius veiksmus su tuo, ką yra sakę bei darę apaštalai, o per juos su tuo, ką yra sakęs bei daręs Kristus, sakramentų šaltinis ir pagrindas.

Pakrikštytieji tampa „gyvaisiais akmenimis“, kad statydintųsi „į dvasinius namus“ ir būtų „šventa kunigystė“ (1 Pt 2, 5). Gavę Krikštą, jie dalyvauja Kristaus kunigystėje, Jo pranašiškoje ir karališkoje misijoje ir yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris [juos] pašaukė iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9). Krikštas suteikia galimybę dalyvauti bendrojoje tikinčiųjų kunigystėje.

Per įšventintųjų, pirmiausia vyskupų ir kunigų, tarnybą tampa regimas Kristaus, Bažnyčios Galvos, buvimas tikinčiųjų bendruomenėje. Kaip taikliai pasakė šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas yra typos tou Patros, tarsi gyvasis Dievo Tėvo paveikslas.

Visa, kas buvo pasakyta, paaiškina, kodėl vyskupo švenčiama Eucharistija yra ypač reikšminga: ji išreiškia Bažnyčią, susibūrusią apie altorių ir vadovaujamą to, kuris regimai atstovauja Kristui, Gerajam Ganytojui ir savosios Bažnyčios Galvai.

Reikiamų savybių turintys pasauliečiai gali būti skiriami nuolatinei lektorių ir akolitų tarnybai. „Kur reikalauja Bažnyčios būtinybė, nesant tarnautojų, pasauliečiai, net jei nėra lektoriai ar akolitai, taip pat gali pagal teisės nuostatas juos pavaduoti, atlikdami kai kurias jų pareigas, būtent: vykdyti žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą ir dalyti šventąją Komuniją.“

Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai. Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

Eucharistija: duona ir vynas

Eucharistijos šventimo šerdis yra duona ir vynas, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną…“, „Jis, paėmęs taurę vyno…“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus Kūnu ir Krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklais. ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Karaliaus ir kunigo Melchizedeko, kuris „atnešė duonos ir vyno“ (Pr 14, 18), veiksmuose Bažnyčia regi būsimąją savo pačios auką.

Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie įgijo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsilaisvinant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona. Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams laidas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų Velykų pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę - mesijinį Jeruzalės atstatymo lūkestį. Jėzus įsteigė savo Eucharistiją, duonos ir vyno palaiminimui suteikdamas naują ir galutinę prasmę.

Duonos padauginimo stebuklai, kai Viešpats ją laimino, laužė ir dalijo mokiniams, kad pamaitintų daugelį, jau žada ypatingosios - eucharistinės Duonos gausą. Kanoje vynu paversto vandens ženklas jau skelbia Jėzaus pašlovinimo Valandą ir nurodo vestuvių pokylio užbaigimą Tėvo karalystėje: ten tikintieji gers naują vyną, tapusį Kristaus Krauju.

Pirmasis Eucharistijos pažadas mokinius sukiršino, lygiai kaip kančios pažadas juos papiktino: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Eucharistija ir kryžius yra papiktinimo akmenys. Tai tas pats slėpinys, ir jis nuolat duoda progos atsirasti nesutarimams. „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67): šis Viešpaties klausimas visais laikais girdimas kaip Jo meilės kupinas kvietimas suprasti, kad tik Jis vienas turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68) ir kad su tikėjimu priimti Jo Eucharistijos dovaną reiškia priimti Jį patį.

Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, vakarienės metu Jis numazgojo jiems kojas ir davė meilės įsakymą. Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, niekada nepasitraukti nuo savųjų ir padaryti juos savųjų Velykų dalininkais, Jis įsteigė Eucharistiją kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą ir įsakė apaštalams ją švęsti iki Jam sugrįžtant; „tada juos paskyrė Naujojo Testamento kunigais“.

Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ […] Nuėję jie […] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo Karalystėje.“ […] Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 7-20).

Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Juk Jėzaus perėjimui pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, toms naujosioms Velykoms, buvo užbėgta už akių Paskutinės vakarienės metu, ir tai švenčiama Eucharistijoje, kuria užbaigiamos žydų Velykos ir pradedamos galutinių laikų Bažnyčios Velykos dangaus karalystės garbėje.

Dieviškasis Apreiškimo planas pasireiškia tikrovėje „veiksmais ir žodžiais, artimai tarpusavyje susijusiais“ ir vienas kitą nušviečiančiais. Šv. Ireniejus Lionietis ne kartą yra kalbėjęs apie tą dieviškąją pedagogiką, vaizduodamas ją kaip Dievo ir žmogaus suartėjimą. „Dievo Žodis apsigyveno žmoguje ir tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogui būtų įprasta priimti Dievą, o Dievui būtų įprasta apsigyventi žmoguje, kai Tėvui tai patiks.“

Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus.

Mūsų žmogiška prigimtis reikalauja, kad vidinėje maldoje dalyvautų ir pojūčiai. Mes esame kūnas ir dvasia ir jaučiame poreikį išreikšti savo jausmus išorėje. Melstis turime visa savo esybe, kad mūsų maldavimas būtų kuo stipresnis.

Žmogui reikia visuomeninio gyvenimo. Jam jis yra ne kažkoks priedas, bet jo prigimties poreikis. Bendraudami tarpusavyje, tarnaudami vieni kitiems ir rasdami bendrą kalbą su savo broliais bei seserimis, žmonės ugdo savo gebėjimus ir taip atsiliepia į savo pašaukimą.

Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui, ir lygiuojasi į jį - pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją; žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui. Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera […], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.

Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia laiko parengimu Evangelijai ir „dovana to, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, kad pagaliau pasiektų gyvenimą“.

Įdomybės ir rekordai Lietuvoje

Lietuva gali pasigirti ne tik gražia gamta ir turtinga istorija, bet ir įvairiais rekordais bei įdomybėmis, kurios pritraukia smalsuolius iš viso pasaulio.

Architektūra ir gamta

LNK Infomedis: Gintaro Karoso skulptūra LNK Infomedis Europos parke (Vilniaus r.) pastatyta iš daugmaž 3 tūkst. televizorių. senų televizorių yra net 3135 kv.m.
Aukštojo kalnas: 293,84 metrų virš Baltijos jūros lygio - tiek iškilęs Aukštojo kalnas (Vilniaus r.) yra oficialiai laikomas aukščiausia mūsų šalies vieta. bokštas, įrengta skulptūrinė kompozicija Baltų saulės ratas, pasodintas ąžuolynas.
Medininkų pilis: Pagal plotą didžiausia pilimi Lietuvoje laikoma Medininkų pilis (Vilniaus r.). Kartu su apsauginiais grioviais ir pylimais ji užima 6,5 ha. XIV a. eksponuojamos patrankos, archeologiniai radiniai, LR Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko medžioklės trofėjų ir medžioklės peilių kolekcija.
Bernardinų sodas: Užsukę į Vilniaus širdyje šalia Vilnelės esantį Bernardinų sodą net nepagalvoja, kad jis yra seniausias viešasis parkas Lietuvoje. Dar XV a. virto botanikos sodu, o nuo XIX a. pab. - viešuoju miesto sodu. augintų prieskoninių augalų darželis. Beje, parke, ties vartais į Šv. Brunono Bonifaco gatvę, auga ir seniausias - 400 m.

Muziejai ir kolekcijos

Vilniaus universiteto botanikos sodas: Beveik 200 ha plote - 10 tūkst. pavadinimų augalų. Tokie yra Vilniaus universiteto botanikos sodo Kairėnuose ir Vingio parke turtai. alyvos, rododendrai, bijūnai, Vingio parko skyriuje Pavasario žiedų šventėje tradiciškai renkama gražiausia Metų tulpė.
Velnių muziejus: Raguoti Velnių muziejaus (Kaune) eksponatai laikomi gausiausia velnių kolekcija Lietuvoje. velniškoje ekspozicijoje - jų jau per 2 tūkst.! Ir pinčiukų vis gausėja, mat kiekvienas lankytojas kviečiamas čia atvežti ir savąjį.
Šunų muziejus: Retas atspėtų, kad Šunų muziejuje (Palanga) galima pamatyti rekordiškai mažo dydžio lietuvišką knygą. Ji - vos 8 mm aukščio, 7 mm pločio, 2,5 mm storio. „Būsenos“ surimavo ir 100 egzempliorių tiražu išleido poetas Vytautas Kusas. Jis yra ir privataus Šunų muziejaus įkūrėjas.
Meškų muziejus: pateikę paraišką dėl Lietuvos rekordo, nes „Meškų muziejuje“ (Telšiai) jau turi 4683 meškas.
Dionizo Poškos Baublių muziejus (Šilalės r.). Jis įkurtas 1812 m. ąžuolo kamiene!

tags: #verbu #duona #svoris

Verbu duona: svoris, tradicijos ir įdomybės Lietuvoje