Nemuno žemkasė „Tarpti“: meno ir gamtos dialogas
Žemkasė „Nemuno7“, kadaise tarnavusi upei gilesnei vagai išgremžti, šiandien tapo unikaliu meno objektu, kuriame susipina praeities aidai ir šiuolaikinės vizijos. Ši lauko ekspozicija - neatsiejama dialogo dalis. Ekspozicijoje, pavadintoje „Tarpti“, siekiama atskleisti Nemuno upės svarbą ne tik kaip vandens telkinio, bet ir kaip gyvos istorijos, kultūros ir ekosistemos dalies.
Žemkasė „Nemuno7“ - erdvė kultūriniam dialogui
Žemkasė „Nemuno7“ tapo fundamentaliu meno objektu, kuriame tarp išraiškingų laivo formų tarpsta vis dar gyvų praeities istorijų užuomazgos, o ankstesnę funkciją transformuojanti dabartinė vizija kviečia lankytojus dalyvauti kultūriniame dialoge. Ši lauko ekspozicija - neatsiejama dialogo dalis. Žemkasės denyje išdėstyti 9 meno objektai - atspirties taškai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro ir makro aplinkas. Realizuojant šį projektą, buvo siekiama dinamiškos įvairovės, tad pakviesti skirtingų sričių Lietuvos menininkai, kurie, susipažinę su kontekstu ir temomis, leidosi į procesą ir sukūrė unikalius, šiai vietai pritaikytus kūrinius.
Mikro ir makro aplinkų sąveika
Ekspozicijoje dalis meno kūrinių orientuoti į žemkasės mikro aplinką - vidinę šio laivo struktūrą, praeitį, persvarstoma pirminė jo funkcija. Vaikštant po denį žemkasė iš naujo atgyja, kviečiame susipažinti su ja per abstrakčių garsų diapazoną. Kita dalis kūrinių atliepia makro aplinką - tai, kas supa šį laivą iš išorės. Makro aplinka neatsiejama nuo vandens - pastarasis ekspozicijoje nagrinėjamas keliais aspektais.
Nemunas - upė, jungianti istoriją, kultūrą ir gamtą
Neabejotinai čia svarbų vaidmenį atlieka Nemunas - ne tik kaip vandens telkinys, kuriame tarpsta Nemuno7 kontekstas, bet ir kaip pagrindinė Lietuvos upė, slepianti savyje ilgametę istoriją, plačiai išsišakojusią formą, neatpažintą ir gebančią stebintivietinę florą ir fauną. Vaikštant denyje tarp žemkasės praeities ir dabarties, tampa svarbu pasverti, kokia yra futuristinio vandens perspektyva. Tikiu, kad lauko ekspozicijos „Tarpti“ įspūdis kiekvieno lankytojo sąmonėje laiko perspektyvoje ir skirtinguose kontekstuose kis ir vystysis.
Menininkų įžvalgos apie žmogaus ir gamtos santykį
Kūrinyje pasitelkiamas atskirų realybės sluoksnių dubliavimas ir sukuriamas vizualios vibracijos laukas, kuriame permąstomas asmens ir aplinkos suvokimas. Aktualizuojama žmogaus ir gamtos ryšio ir atskirties prieštara. Ji, anot mokslininko J. Rouse, egzistuoja tik dirbtinai sukurtose sąvokose, kurios savo ruožtu formuoja bendrą žmonijos suvokimą. Dėl šios priežasties Vakarų kultūroje gana dažnai aktualizuojamos dichotomijos: gamta ir kultūra, faktas ir vertybė ir t.t. Tokios atskirtys, pasak tvarumo filosofijos tyrinėtojų, yra susijusios su šiandien matomais ekologiniais iššūkiais. Vienas iš jų rekomenduojamų būdų žmogaus ir gamtos ryšiui atkurti - žiūrėti į žmones kaip į platų, materialų tinklą, esantį kūne ir už jo ribų.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Bioindikatoriai ir bioakumuliatoriai - gamtos pagalbininkai
Augalai - bioindikatoriai, kurių pagalba galima nustatyti vandens užterštumą ir esamas ekologines sąlygas, tampa šio santykio įvaizdinimu. Dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos besikeičiančiose ekosistemose nebeišgyvenančius švaraus vandens bioindikatorius pakeičia mažiau jautrūs užterštumui augalai, galintys valyti vandenį bei gruntą. Tokie vandens augalai - bioakumuliatoriai - gali būti naudojami vandens taršai tirti ir teršalams iš vandens pašalinti. Taip besikeičiant vandens kokybei upėje, suformuojamas augalų, prisitaikiusių prie besikeičiančios ekosistemos, peizažas.
Julija Pociūtė - medžiagiškumo ir neapčiuopiamų išraiškų tyrinėtoja
Julija Pociūtė yra šiuolaikinio meno kūrėja. Daugiausia dirba instaliatyvaus meno ir šiuolaikinių medijų srityje. Kūryboje jungdama fotografiją, stiklo meną, įvairius šviečiančius bei reflektuojančius objektus, videoinstaliacijas, tyrinėja medžiagiškumo ir neapčiuopiamų jo išraiškų santykį. Yra surengusi vienuolika personalinių parodų ir dalyvauja daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Sigita Simona Paplauskaitė - už darnią aplinką
Sigita Simona Paplauskaitė į kraštovaizdžio architektūros praktiką žvelgia kaip į galimybę jautrinti ir tobulinti mūsų dalijimosi urbanistine ir gamtine aplinka kultūrą. Todėl esminis jos darbo akcentas - skirtingų disciplinų derinimas, padedantis mažinti pavojus aplinkai ir gerinti gyvenimo kokybę miestuose.
Nemunas Lietuvos kraštovaizdyje
Jeigu pažvelgtume į Nemuną iš paukščio skrydžio nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, tai matytume jo ramią, lėtą vagą, skiriančią Lietuvą ir Rusiją ties buvusio Karaliaučiaus sritimi, toliau ties Jurbarku besidriekiančią tolyn į Lietuvos gilumą, Kauno link. Ties Seredžiumi stebėtume, kaip į Nemuną įsilieja Dubysa, o ties Raudondvariu - Nevėžis. Kaune mus pasitiktų dviejų didžiųjų Lietuvos upių santaka, kur Neris įteka į Nemuną ir upė suka pietų link. Toliau matytume Kauno marias - didžiausią dirbtinį telkinį Lietuvoje, Nemuno slėnyje. Nuo Kauno marių žemyn, link Prienų ir Birštono, žvilgsniu aprėptume vingiuojančias didžiąsias Nemuno kilpas - bene įdomiausią ir ypač vertingą upės atkarpą. Pietų kryptimi keliaujant žemyn, Dzūkijos link, savo išraiškingu vietovaizdžiu mus pasitiktų Merkys - dešinysis Nemuno intakas, kol galiausiai pasiektume Druskininkus - seniausią ir žymiausią kurortinį miestą pačiuose Lietuvos pietuose.
Nemuno istorinė svarba
Nemunas buvo svarbus vandens kelias - koridorius, per Lietuvą vedantis į Baltijos jūrą. Skandinavai, anot istorinių šaltinių, čia lankėsi X-XI a., apie laivybą Nemunu minima XIII a. popiežiaus Inocento IV bulėje. Prasidėjus kovoms su kryžiuočiais, paupio piliakalniuose pastatyta daug pilių - formuojantis Lietuvos valstybei, Nemunas atliko labai svarbią gynybinę funkciją. Nuo 1919 m. upe ėjo Klaipėdos krašto ir Rytų Prūsijos siena.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Irina Peleckienė - stiklo ir meno vadybos meistrė
Irina Peleckienė (1972 m.) 1999 m. Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultete baigė stiklo specialybę (MA). Taip pat 2020 baigė Vilniaus Universiteto, Kauno fakulteto, meno vadybos specialybę (MA). Nuo 2000 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengusi 6 personalines parodas. Nuo 2009 m. Lietuvos Dailininkų Sąjungos narė. 2015 m. stažavosi „Jyderup hojskole“, Danijoje; 2019, 2021 m. rezidentūra „Cultivamos Cultura“, Portugalijoje.
Gėlavandenės medūzos Nemune - netikėtas atradimas
Vieni labiausiai planetoje paplitusių duobagyvių yra medūzos. Tiesa, net visažinė Vikipedija teigia, jog tai - jūrų ir vandenynų, o ne upės gyviai. Vis dėlto praėjusiais metais gėlavandenių medūzų buvo aptikta dešiniajame Nemuno intake, Jurbarko rajone esančioje Mituvos upėje. Kiek anksčiau šios rūšies medūzų rasta ir greta Jurbarko esančiuose žvyro karjeruose tyvuliuojančiuose vandens telkiniuose. Medūzų populiacija planetos vandenynuose kasmet vis didėja, tuo tarpu tuno populiacija dėl pramoninės žūklės proporcingai menksta. Pasirodo - tunas yra vienintelė žuvų rūšis, mintanti medūzomis. Taigi, kuo daugiau jo suvartojama, tuo didesnis disbalansas vandenynų ekosistemoje. Deja, žmonių mitybai medūzos nėra tinkamos, ar bent jau kol kas nėra atrastas būdas, kaip jas vartoti.
Tauras Kensminas - tarp siurrealizmo ir globalaus sąmoningumo
Tauro Kensmino kūrybinėje linijoje persipina siurrealistiniai vaizdiniai bei globalaus sąmoningumo paieška, vartotojiškos būties apmąstymas. Net vaizduodamas ką nors konkretaus, menininkas, pasitelkdamas formą ir specifines medžiagas, stengiasi išryškinti tam tikrą nuotaiką, kuri leistų atskleisti idėją neaiškinant jos žodžiais. Medūza gali priminti nukritusios ar nesprogusios raketos fragmentą, o gal kosmoso šiukšlę. Dėl to greta tradicinių medžiagų, tokių kaip metalas ar stiklas, Tauras šį kartą naudoja ir rečiau jo meninėje praktikoje sutinkamas - metalo, elektronikos laužą, senus laidus, poliesterinę dervą. Tauras Kensminas - jaunosios kartos lietuvių skulptorius, instaliacijų bei objektų kūrėjas. Skulptūra šiam menininkui - neverbalus būdas papasakoti sudėtingą, daugiasluoksnę istoriją. Siužetai būsimiems darbams gimsta siekiant objektuose materializuoti sunkiai apibūdinamas situacijas, vidinius išgyvenimus, asmenines patirtis bei įvairių socialinių ir kultūrinių kontekstų daromą poveikį. Savo darbuose skulptorius dažnai ieško estetinių jungčių tarp civilizacijos ir gamtos, sykiu kvestionuodamas industrializacijos padarinius ir imperialistinius žmonijos užmojus. Nagrinėdamas kintančio laiko sąvoką ir praeities bei ateities sankirtą, T. Kensminas ieško tiek asmeninio, tiek globalaus sąmoningumo. Iš pavienių elementų galvosūkių principu dėliojamos T. Kensmino instaliacijos skatina žiūrovą įjungti vaizduotę neieškant vieno, „teisingiausio“ kūrinio suvokimo būdo.
Garsų metamorfozės „van-2-o“ objekte
Išgirsite, kaip vanduo keičia savo būseną. Tik čia jis virsta ne garais, o garsais. Ir balsais. Ir nevenkite suabejoti, ar tai, ką išgirdote, nuskambėjo iš tiesų, ar tai visgi buvo meditatyvaus, hipnotizuojančio vandens teliuškavimo paveiktos miestiečio vaizduotės vaisius. Garso objekto „van-2-o“ idėjos autorius bei tekstų autorius ir atlikėjas - Žygimantas Kudirka.
„Vilniaus Energija“ - kūrybinis duetas
Vilniaus Energija - tai avangardinio repo atlikėjo Žygimanto Kudirkos - Mesijaus ir eksperimentinio džiazo bei elektroninės muzikos kūrėjo Ado Gecevičiaus duetas. Pasinaudojusi teisinėmis spragomis, ši kūrėjų grupė oficialiai užregistravo žymios Lietuvos energetikos korporacijos pavadinimu ir dabar jį naudoja savo kūrybiniams tikslams. Per 8 kūrybinio kelio metus jie išleido 3 albumus, 6 vaizdo klipus, įgarsino paveikslą, turėjo per 100 pasirodymų Lietuvoje ir Europoje.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
„Mėlynosios planetos prabanga“ - refleksija į ateities iššūkius
„Mėlynosios planetos prabanga“ - tai ironiška, technologinė ir žmogiškoji refleksija į ateityje mums gresiančią problemą - geriamojo vandens trūkumą. Tai tarsi kelionė į mokslinės fantastikos išsausėjusį miestą, kaip F.Herberto knygoje „Kopa“, kuriame vandens prekyba vyksta pasitelkiant kriptovaliutas. Panaudojant šiuolaikinę blokų grandinės technologiją (NFT) pristatomas judančio paveikslėlio (angl. gif.) eksponatas, kviečiantis apmąstyti ne tik technologiškai pažangų ateities pasaulį, bet ir šios pažangos kainą. Ar teisė į vandenį išliks prigimtine, o gal vandens kaina prilygs žmogaus gyvybei?
NFT - naujos galimybės ir iššūkiai mene
NFT - pasaulio meno rinką pastaraisiais metais drebinantis terminas. Nepakeičiamas žetonas (NFT) - blokų grandinės technologija paremta išmaniosios sutarties forma, leidžianti bet kokią informaciją sertifikuoti, garantuojant turinio autentiškumą, saugumą, nustatyti jos tapatybę ir autorystę. Šios technologijos pagalba autorius gali licencijuoti, platinti ar parduoti savo kūrinius. Technologijos kritikai abejoja visuomenine jos nauda, nes NFT sukurti ir palaikyti reikalingas milžiniškas elektros energijos kiekis. Dabartiniai energijos gamybos būdai tiesiogiai prisideda prie globalinės klimato kaitos, taigi ir ekstremalių oro sąlygų dažnėjimo, rūšių nykimo, ligų plitimo, o ateityje - ir geriamo vandens trūkumo. Kūrinio autorė Dovilė Gecaitė (gim. 1994 m.) teatro ir kino scenografė, dailininkė, animatorė, bei viena iš vizualinių eksperimentų teatro „KOSMOS THEATRE“ įkūrėjų. Ji yra įgijusi Vilniaus dailės akademijos scenografijos magistro laipsnį (2020 m.). Nuo pat kūrybinio kelio pradžios iki dabartinių darbų su „KOSMOS THEATRE“ menininkė gilinasi į pasąmoninį bei matematinį pasaulius, plečia jų charakteristikas, ieško jungčių, žmogiškosios savasties paradoksų bei derina tai su klasikinės dailės kanonais, matematinių proporcijų teorijomis ir idealistinėmis tobulo grožio paieškomis.
Kipro Dubausko „C-F-K-U-T-X“ - užkoduota žinutė
Kipro Dubausko kūrinys sudarytas iš pramoninės gamybos elementų: šešių metrų stiklo pluošto vėliavos stiebo, importinės kanapių pluošto virvės ir laivyboje naudojamos signalinės vėliavos. Tai ne tik žaismingas pa(si)sveikinimo gestas, tačiau ir užkoduota žinutė, kurią žiūrovas gali perskaityti tiesiogiai (paraidžiui) arba interpretuoti jos poetinį klodą. Šis kūrinys siejamas su istoriniu laivybos kontekstu bei jam būdingu tarptautiškumu ir universalumu, sujungiančiu pačius tolimiausius krantus arba išsireiškiant kitaip - priešpriešas. Meno kūrinio pavadinimas - „C-F-K-U-T-X“ - tai kiekvieną vėliavą šifruojančios raidės arba atskirų žodžių junginiai, naudojami komunikacijai tarp skirtingų laivų ir uostų darbuotojų. „Taip, aš esu nedarbingas, bet noriu perduoti žinutę - tu artėji prie pavojingos ribos, tad atsitrauk ir pakeisk savo intencijas“. Kipro kūryboje dominuojanti tema - miesto upės ir vandens keliai ir vis dar neatskleistas viso to potencialas. Beveik dešimtmetį savo kūrybai skirtą laiką menininkas skyrė Neries upei. Jos istorinis kontekstas tyrinėtas, kuomet savadarbiu plaustu/ skulptūriniu objektu atkartota istorinė K.Tiškevičiaus mokslinė ekspedicija - tyrinėtos negyvenamos salos. Vėliau šis tyrimas išaugo į naują skulptūrų parką „Gervuogių saloje“, menininkas suorganizavo daugiau nei 10 skirtingų ekologinių akcijų ir susitikimų saloje ties Vilniumi, o saloje Kauno miesto teritorijoje buvo įkurta aplinkos stebėjimo stotis nr. Kipras Dubauskas (g. 1988) gyvena ir dirba Vilniuje. Jis yra baigęs instaliacijos studijas Gento Karališkojoje dailės akademijoje ir skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Menininko kūryba buvo pristatyta personalinėse parodose „Dienanakčiavimas“ Šiuolaikinio meno centre (2020), galerijose „POST“ Kaune (2019) ir „ExElettrofonica“ Romoje (2016), grupinėse parodose „Laukiant kito atėjimo“ Vilniuje ir Varšuvoje (2018), „Some Pieces from a Cracked Sidewalk (through an intent gaze)“ Gdanske (2017), XII-oje Baltijos trienalėje (2015) ir „Ne apie žodžius“ (2015) Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, taip pat kino festivaliuose, paties organizuotuose renginiuose viešosiose erdvėse ir kitų menininkų parodose.
Pasimatymai su Nemunu - juostinės fotografijos interpretacijos
Nemunas - tai tarsi mitinė būtybė: viena dalimi Vandenis, kita, galbūt, Poseidonas. Tačiau ši būtybė nėra tokia jau tolima, kad ją galėtume aptikti tik senose knygose. Ji - (beveik) apčiuopiama, atpažįstama, su ja net galima pasikalbėti. Nebūtinai verbaliai: gal emociškai, gal tiesiog buvimu šalia. O gal dažnas mūsų kalbasi to net nežinodamas? Hipotezė aiški: kiekvienas iš mūsų turime ryšį su Nemunu. Ką Nemunas reiškia mums, lietuviams, o ką - atvykstantiems svečiams? Kokius jausmus ir emocijas kelia? Kaip mes, žmonės, esame iškraipę ir pakeitę Nemuno charakterį? Kūrinys kurtas pasimatymo forma. įsiskaudinęs, bet atleidžiantis - dėl žmogaus veiklos privalėjęs keisti savo genetinius darinius ir taikytis. Pasimatymai su Nemunu fiksuoti juostinės fotografijos pagalba. Vėliau juostelės „gadintos“ įvairiais cheminiais ir mechaniniais būdais. Tai - nuoroda į žmogaus veiklos įtaką Nemuno veidui ir to veido subjektyvumą. Galiausiai, kiekvienas Nemuno portreto sluoksnis cianotipijos forma nugulė ant stiklo. Cianotipija - viena seniausių ir tvariausių fotografinių technikų, kuriai nereikalingas fotoaparatas, o naudojamos saulės bei vandens pajėgos. Ieva Keliauskaitė-Mališauskė / Mali Keli - menininkė bei tekstilės dizainerė, dirbanti su “zero-waste” mados bei kitais tarpdisciplin…
tags: #Prusijos #pietų #klimato #ypatybės