Neįtikėtina Vengriško Vyno ir Duonos Skonių Simfonija: Guliašo Kelionė nuo Vaikystės iki Gurmaniško Pasaulio

Vengrijos virtuvė, turtinga istorija ir tradicijomis, siūlo ne tik skanius patiekalus, bet ir puikius gėrimus. Šiame straipsnyje keliausime po vengriškų skonių pasaulį, pradedant nostalgišku guliašu ir baigiant vyno pasirinkimu prie šio patiekalo. Taip pat apžvelgsime vengrišką lečo, tradicinį patiekalą, kuris Lietuvoje dažnai žinomas kaip gardus garnyras stiklainyje.

Nostalgiškas guliašas: kelionė į vaikystės prisiminimus

Man guliašas - tai nostalgiškas patiekalas iš vaikystės! Nežinau, kuo tais laikais mūsų mamos gardindavo guliašą (juk žiemos metu nei saldžiųjų paprikų, nei juoba pomidorų tikrai nebūdavo, o ir džiovintų paprikų nežinau, ar jos turėdavo), bet tirštas ir aromatingas padažas su minkštute mėsa visada būdavo itin geidžiamas ir laukiamas.

Kai aš lankiau darželį, prieš kiekvienus pietus, pamenu, mus visus, vaikus, „iškraustydavo“ trumpam į rūbinę, kur turėjom ramiai sėdėti prie savo spintelių ir laukti, kol bus paruošti valgymui stalai (tuomet juk visą žaidimų patalpą reikėdavo konvertuoti į valgomąjį, o po pietų - į miegamąjį su iš didelių sieninių spintų išlankstomomis lovelėmis).

Dviem arba trim geriausiems tą dieną vaikams būdavo patikėta itin svarbi užduotis: kartu su auklyte eiti į koridoriaus gale esantį maisto išdavimo langelį ir padėti jai parsinešti visos grupės maistą. Vaikams patikėdavo nešti nebent dubenį su duona ar kokiu garnyru. Sriubą ir pagrindinius patiekalus kibiruose tempdavo auklytė. Tad iš tų laikų aš pamenu ir guliašą. Visi žinojom tą pavadinimą, ir kažkaip visi jį mėgom (ko nepasakysi apie kitus patiekalus, pvz., žuvį, nuo kurios sukdavosi ir nosį raukydavo pusė grupės…).

Guliašo ingredientai ir gaminimo būdas

Geram guliašui išvirti reikia nedaug: geros jautienos (persistengti ir investuoti į steikams tinkamą brandintą mėsą nereiktų - puikiai tiks ta, kuri tinka troškinimui!), geros paprikos miltelių (jei galite gauti vengriškų paprikų - jums nuskilo!), sultinio (tiek to, jei neturit, pilkit vandenį, skonis labai nedaug nukentės), na ir kantrybės paliekant puodą kunkuliuoti porą valandų. Paprasta, ar ne?

Taip pat skaitykite: Guliašas: tradicijos ir skonis

Aš, turiu prisipažinti, nukirtau keletą kampų, nes atradau Assorti labai kokybiškas pomidorų ir paprikų pastas, viena net ir skirta vengriškam guliašui - suteikė visą pluoštą raudonų skonių.

Troškinimui skirtame inde įkaitinkite šaukštą aliejaus. Dėkite dalį mėsos gabalėlių (kad neperkrautumėt indo - prireiks tą padaryti dviem ar net trim porcijom) ir kepinkite mėsą, kol gerai apskrus iš visų pusių, tada išimkite ir atidėkite į šalį.
Pilkite dar šaukštą aliejaus ir kepinkite taip pat kitą porciją mėsos, kol apkepinsite visus gabalėlius.
Į troškintuvą įpilkite dar aliejaus, suberkite supjaustytus svogūnus ir kepinkite, kol taps skaidrūs.
Sudėkite česnakus, paprikas, ir toliau kepinkite maišydami.
Kai daržovės visiškai suminkštės, sudėkite į troškintuvą apkepintą mėsą, suberkite saldžias ir rūkytas paprikas, pabarstykite druska ir pipirais, sudėkite pomidorų koncentratą (pastą), ir viską gerai apkepinkite dar keletą minučių.
Įpilkite vyną ir pagramdykite gerai dugną, kad viskas, kas prikepė, ištirptų.
Supilkite sultinį (arba vandenį), užvirkite ir pasirinkite, kokiu būdu toliau gaminsite: galite pašauti į orkaitę apie 1,5 val. (apie 160C temperatūra), arba ant mažos ugnies troškinkite ant viryklės.
Jei troškinsite ant viryklės, nepamirškite kaskart pamaišyti ir pagramdyti prie dugno prilipusį padažą, kad neprisviltų.
Troškinkite apie 1,5-2 valandas, arba tol, kol jūsų mėsa bus minkštutė.
Jei padažas nepakankamai tirštas, galite jį sutirštinti krakmolu arba miltais (apie šaukštą miltų/krakmolo išmaišykite mažame kiekyje vandens ir maišydami supilkite į puodą, neleisdami susidaryti gumuliukams).
Jei padažas pernelyg sutirštėjo, praskieskite vandeniu (sultiniu).
Paragaukite - gal trūksta druskos, pipirų, aitrumo? Nepakens ir šaukštelis cukraus - geriau susibalansuos skonis.
Prieš patiekiant įmaišykite į guliašą grietinės ir pabarstykite petražolėmis. Patiekite su virtais makaronais arba su bulvių koše.

Vyno pasirinkimas prie guliašo

Prie tokio sodraus ir aromatingo patiekalo kaip guliašas puikiai tiks raudonas vynas. Štai keletas variantų:

Chateau Tour De Perrigal: Tai išskirtinis raudonasis vynas, gaminamas prestižiniame Bordo regione, Prancūzijoje, įsikūrusiame Entre-deux-Mers vietovėje. Šis vynas pasižymi savo turtingu skoniu, elegantišku charakteriu ir tradicine gamybos technologija.
La Galinière Sensation Vegan: Lengvas, subalansuotas ir elegantiškas skonis, kuriame dera citrusinių vaisių šviežumas ir švelnus rūgštumas. Šis vynas puikiai dera su lengvais daržovių patiekalais, salotomis ar tiesiog kaip aperityvas.

Chateau Tour De Perrigal aprašymas:

2022 Vynuogių veislės: 50% Merlot, 40% Cabernet Sauvignon, 10% Cabernet Franc.
Kompleksiškas ir intensyvus aromatas, kuriame dominuoja raudonieji vaisiai, tokie kaip slyvos ir vyšnios, praturtinti prieskonių, kavos ir vanilės natomis.
Pilnas, struktūruotas ir harmoningas skonis, kuriame dera prinokusių vaisių, saldymedžio, vanilės bei švelnių taninų derinys.

Vengrijos vyndarystės istorija: nuo legendų iki atgimimo

Vengrijos vyndarystės istorija yra kone 2000 metų. Ji patyrė Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyndarių įtaką. Nuo XVIII amžiaus žymiausiu vengrišku vynu tapo tokajus, gaminamas šalies šiaurės rytuose. Pirmosios jį pradėjo importuoti Vokietija ir Lenkija. Pasak legendos, šio regiono vyndariai, gelbėdamiesi nuo turkų antpuolio, turėjo palikti gimtinę nesurinkę vynuogių derliaus. Grįžę pamatė, kad dauguma vynuogių išdžiuvo ir tapo razinomis. Iš šių vynuogių, pavadintų aszu, ir buvo sukurti tokajaus prototipai.

Kita legenda, skirta „Egri Bikaver“ vynui, pasakoja, kad XVI amžiuje turkai apsiautė Egero pilį. Pilies gynėjams kasdien darėsi sunkiau atlaikyti turkų antpuolius, mažiau liko maisto ir vandens atsargų. Rūsiuose - tik vynas. Po nelengvo mūšio vengrai jį gerdavo dideliais gurkšniais, vynas tekėjo jų smakrais, užliedavo krūtines ir rankas. Pro sienų tarpus visą tai stebėjo persigandę turkai. Turkams pasirodė, kad vengrai, norėdami atgauti jėgas, geria jaučių kraują.

Aišku, tai tėra legendos, tačiau vengriškų vynų šlovė tikra. Be to, pastaruosius dešimt metų trunkantis vengriškų vynų atgimimas stebina net ir patyrusius specialistus. Lietuvos gyventojams, per ilgus metus pripratusiems prie plataus vartojimo vengriško vyno, šiandien tenka jį atrasti iš naujo, bet tai nėra taip paprasta, nes stereotipai stiprūs.

Taip pat skaitykite: Atraskite vengriško troškinio istoriją

Tiesa, ne visada Vengrijos vyno pramonė vystėsi taip palankiai kaip pastaraisiais metais. 1949 metais šaliai tapo socialistine respublika, tokajaus kokybė labai suprastėjo. Po Vengrijos pertvarkos buvę valstybiniai vynuogynai liko be šeimininko, o nuo 1990 metų Tokajaus regionas patraukė Ispanijos, Didžiosios Britanijos ir Olandijos investuotojų dėmesį. Milijoninės sumos buvo investuotos į vynuogynų atgaivinimą ir įrangos atnaujinimą, dėl to labai pagerėjo vengriškų vynų kokybė.

Vengrų vyndariai visada orientavosi į eksportą. Tarybiniais metais buvo eksportuojama iki 60 proc. vyno, o dabar išvežama apie 40-45 proc.

Vengriško vyno unikalumas: rūsiai ir „asu“ uogos

Puikų vengriškų vynų skonį lemia keletas priežasčių. Pirmiausiai: garsūs vynų saugojimo ir laikymo rūsiai. Jie unikalūs, mat poros kilometrų ilgio siauri tuneliai kalnuose buvo iškasti XIII-XV amžiuje. Amžiams bėgant ant rūsių sienų susikaupė pelėsių sluoksnis, sukūręs optimalų mikroklimatą vyno brendimui. Įdomu tai, kad dažnai pelėsio patenka ir į butelius.

Dar viena vengriškų vynų subtilybė - „asu“ uogos. Spalį, po kelių lietaus ir rūkų savaičių, prasideda bobų vasara. Tuo metu dėl drėgmės ant uogų atsiranda pelėsis, o vėliau, kai orai šiltėja, uogos ne pūva, o džiūva, tapdamos razinomis, kurios yra ypač vertingos. „Asu“ labai svarbios vynų gamybai, nes jose sultys koncentruojasi tiek, jog pripylus jų į vyną pastarojo cukringumas išauga 40-60 proc.

„Asu“ gamyba yra sudėtingas dviejų pakopų procesas. Sėkmingais metais, kai pelėsiai pažeidžia vynuogynus, sudžiūvusias uogas renka rankomis. Pradedama rinkti spalio pabaigoje ir renkama iki lapkričio pradžios. Vynuoges atsargiai sumala, kad nesutraiškytų kauliukų, ir gautą masę supila į jauną vyną.

Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti vengrišką kepsnį

Vynai su „asu“ skirstomi į grynuolius (sausi ir saldūs), „asu“, „asu esencija“ ir „esencija“. Gaminant grynuolius, „asu“ vynuogių specialiai neatrenka, o ima visas. „Asu“ - vynas, kurį gaminant į jauną vyną buvo pilama „asu“ masė. „Asu esencija“ - vynas, kuris praturtintas nektaru „Esencija“. „Esencija“ - išskirtinis vynas. Jį gamina tik iš „asu“ uogų. Sultys nėra spaudžiamos, jos išteka dėl pačių vynuogių svorio. Šis vynas išsaugo 250 g liekamojo cukraus ir todėl labai ilgai bręsta. Apie 20 metų jis laikomas ąžuolinėse statinėse, o vėliau dar kelis metus buteliuose.

Vengrija turtinga įvairių rūšių vynuogėmis. Populiariausia rūšis šioje šalyje - furmintas. Jos spaudžiamos ne tik pasidengusios gerybiniu pelėsiu, bet ir šviežios, nes ir tada iš jų išeina turtingo skonio ir aromatingi vynai. Charšavelio rūšis subręsta ganėtinai vėlai. Šių vynuogių derlius būna gausu, o jose esančios rūgštys apsaugo uogas nuo grybelinių susirgimų.

Guliašas: ne tik patiekalas, bet ir Vengrijos kultūros dalis

Guliašas - tai sotus, aromatingas troškinys, kilęs iš Vengrijos, tačiau išpopuliarėjęs visame pasaulyje. Šis patiekalas turi ilgą ir įdomią istoriją, susijusią su vengrų klajokliais, karališkaisiais dvarais ir net moderniaisiais laikais.

25 įdomūs faktai apie guliašą:

Guliašas kilo iš Vengrijos: Šis patiekalas atsirado kaip vengrų piemenų maistas dar IX amžiuje. Jį jie gamindavo atviroje ugnyje, naudodami džiovintą mėsą, kurią maišydavo su vandeniu ir prieskoniais.
Žodis „guliašas“ reiškia „piemuo“: Pavadinimas „gulyás“ vengrų kalboje reiškia „piemuo“, nes būtent piemenys pirmieji pradėjo gaminti šį troškinį.
Paprika - pagrindinis guliašo ingredientas: Prieš XVII amžių vengrai nenaudojo paprikos, tačiau šiandien be jos guliašas tiesiog neįsivaizduojamas.
Kiekvienas regionas turi savo guliašo versiją: Vengrijoje galima rasti skirtingų guliašo variantų - nuo tiršto troškinio iki sriubos pavidalo versijos.
Tikras vengriškas guliašas nėra itin tirštas: Skirtingai nei kai kuriose kitose šalyse, originalus vengriškas guliašas labiau primena sriubą nei troškinį.
Pirmasis rašytinis guliašo receptas: Guliašo receptas pirmą kartą buvo užfiksuotas XVIII amžiaus pabaigoje, kai patiekalas tapo populiaresnis už vengrų piemenų bendruomenės ribų.
Austrijos - Vengrijos laikais guliašas tapo populiariu patiekalu: XIX amžiuje šis troškinys išpopuliarėjo visoje imperijoje ir tapo nacionaliniu patiekalu.
Paprika buvo laikoma prastu prieskoniu: Kai paprika pirmą kartą buvo pradėta naudoti Vengrijoje, ji buvo laikoma „vargšų prieskoniu“, tačiau ilgainiui tapo būtinu ingredientu guliaše.
Guliašas tapo Vengrijos nacionaliniu simboliu: XIX amžiuje vengrai pradėjo guliašą laikyti nacionaliniu patiekalu ir tapatinti su savo kultūra.
Tikras guliašas gaminamas ant laužo: Tradiciškai vengrai gamina guliašą dideliuose katiluose lauke, o ne ant viryklės.
Guliašo sriuba - atskira patiekalo versija: Be tiršto troškinio, Vengrijoje populiari ir „gulyásleves“ - guliašo sriuba, kuri yra skystesnė ir patiekiama su duona.
Guliašo populiarumas Europoje išaugo po Antrojo pasaulinio karo: Po karo šis patiekalas tapo populiarus įvairiose Europos šalyse, ypač Austrijoje, Vokietijoje ir Čekijoje.
Skirtingos mėsos rūšys: Guliašui dažniausiai naudojama jautiena, tačiau galima rasti variantų su kiauliena, ėriena ar net paukštiena.
Slovakijoje egzistuoja savita guliašo versija: Slovakijoje populiarus „kotlíkový guláš“, kuris gaminamas katile ir dažnai turi tirštesnę konsistenciją nei vengriškas variantas.
Čekijoje guliašas dažnai patiekiamas su koldūnais: Čekai savo versiją vadina „guláš“ ir ją dažnai valgo su tradiciniais koldūnais.
Guliašas populiarus ir JAV: Imigrantai iš Vengrijos atvežė šį patiekalą į JAV, kur jis įgavo įvairių modifikacijų, įskaitant makaronų guliašą („goulash pasta“).
Vokietijoje populiarus „guliašo troškinys“: Vokietijoje paplitęs tirštesnis variantas su bulvėmis ir morkomis.
Guliašas gali būti aštrus arba švelnus: Priklausomai nuo paprikos rūšies, guliašas gali būti švelnus arba labai aštrus.
Guliašas dažnai valgomas žiemą: Dėl savo šildančių savybių šis patiekalas itin populiarus šaltuoju metų laiku.
Egzistuoja ir vegetariškas guliašo variantas: Kai kurie žmonės renkasi guliašą be mėsos, naudodami grybus, pupeles ar lęšius.
Slovėnijoje rengiami guliašo virimo konkursai: Slovėnijoje ir kitose Balkanų šalyse vyksta guliašo gaminimo čempionatai.
Guliašo troškimo laikas gali siekti kelias valandas: Kad mėsa būtų minkšta ir aromatinga, tradicinis guliašas verdamas lėtai, dažnai 2-3 valandas.
Kai kurie vengrai į guliašą deda vyno: Kai kuriose receptų variacijose naudojamas raudonasis vynas, kuris suteikia ypatingą skonį.
Guliašas tapo tarptautiniu patiekalu: Šiandien guliašas žinomas visame pasaulyje ir turi daugybę skirtingų versijų įvairiose šalyse.
Vengrijoje guliašo diena - ypatinga proga: Vengrijoje daugelis restoranų ir šeimų organizuoja specialias guliašo dienas, kai šis patiekalas ruošiamas pagal senąsias tradicijas.

Guliašas - tai ne tik patiekalas, bet ir svarbi Vengrijos kultūros dalis. Jo skonis ir paruošimo būdai gali skirtis priklausomai nuo šalies, tačiau jis išlieka mylimas ir vertinamas visame pasaulyje.

Vengriškas lečo: nuo garnyro iki savarankiško patiekalo

Lečas - tai vengriškas patiekalas, kuris Lietuvoje dažnai žinomas kaip gardus garnyras stiklainyje, tačiau iš tiesų tai yra tiesiog troškinys. Šis patiekalas gaminamas iš paprikų, pomidorų ir svogūnų, o jo populiarumas Vengrijoje siekia šimtmečius. Lečą galima patiekti kaip garnyrą, pusryčius ar netgi sočius pietus, derinant su dešrelėmis, kiaušiniais, ryžiais ar kitomis daržovėmis.

Kas yra lečas?

Lečas - tai vienas mėgstamiausių vengrų virtuvės patiekalų. Baziniam receptui reikia vos kelių produktų, o patobulinimo galimybės priklauso tik nuo fantazijos. Lietuvoje lečas dažniausiai žinomas kaip skanus garnyras stiklainyje, tačiau visų pirma tai yra tiesiog troškinys, kuris valgomas dar karštas. Jis gaminamas iš trijų svarbiausių ingredientų: paprikų, pomidorų ir svogūnų. Tuomet jau galima šį pagrindą derinti su dešrelėmis, kiaušiniais, ryžiais, kitomis daržovėmis ar dar kuo, ką turite šaldytuve ir ką mėgstate. Jis gali būti tiek garnyras, tiek pusryčiai ar netgi sotūs pietūs.

Svarbiausios taisyklės gaminant lečą žiemai

Sezono metu mėgaujantis sultingais pomidorais ir saldžiomis paprikomis, vengrai nepamiršta ir išsaugoti šių skonių žiemai. Jį tuomet galima derinti su mėsos, vištienos patiekalais, patiekti prie pusryčių kiaušinių, naudoti troškiniams ir sriuboms, makaronų patiekalams ar apkepams. Šviežias lečas yra labai atlaidus klaidoms, nes jo skonį ir tekstūrą akimirksniu galima pataisyti su papildomais prieskoniais ar kitais priedais. Tačiau ruošiant šią gardžią paprikų ir pomidorų mišrainę šaltajam sezonui, vertėtų paisyti svarbiausių taisyklių. Ruošiant lečą žiemai, rinkitės išties prinokusius, sultingus pomidorus, ir jų nepamažinkite. Jų sultys - viena svarbiausių sudedamųjų dalių, o proceso metu jų dar ir sumažės verdant. Taip pat, nors lečas vasarą valgomas ir su mėsiškais priedais, juos praleiskite konservavimo metu. Ir galiausiai, paprikų nerekomenduojama labai ilgai termiškai apdoroti - skaniausias lečas žiemai būna tada, kai jos dar išlaiko savo traškumą.

Kaip išvengti gedimo konservuojant lečą?

Be galo svarbu pasirūpinti, kad lečas stiklainiuose nesugestų. Tam svarbu ne tik sterilizuoti stiklainiai. Reikia pasirūpinti, kad pilstant lečą į karštus sterilizuotus stiklainius juose liktų kuo mažiau oro. Vengrai imasi kelių metodų. Vieni, norėdami būti tikri, ant išpilstyto mišinio dar užlieja šaukštą aliejaus. Kiti - pripila tiek, kad sukant dangtelį dalis skysčio netgi ištekėtų. Ypač svarbu, kad stiklainiai būtų hermetiški, todėl saugumo sumetimais rekomenduojama kasmet įsigyti naujus, nepažeistus dangtelius konservų stiklainiams uždaryti - jų kaina visai maža, ir tuomet bus gerokai didesnė tikimybė, kad darbas nenuėjo perniek.

Skaniausias ir paprasčiausias vengriškas lečas žiemai

Šis receptas skirtas paruošti 3 stiklainius po 750 ml lečo.

Reikės:

1 kg prinokusių pomidorų
2 kg šviežių paprikų
3-4 svogūnų
100 ml aliejaus
1 šaukšto druskos
1 šaukšto cukraus (nebūtina, jeigu pomidorai nėra labai rūgštūs)

Gaminimas:

Nulupkite ir supjaustykite svogūnus kubeliais.
Pomidorus nuplikykite karštu vandeniu, nulupkite žievelę ir supjaustykite.
Išvalykite paprikų sėklas ir membranas, supjaustykite jas juostelėmis arba žiedeliais.
Įkaitinkite aliejų didelėje keptuvėje ar puode ir sudėkite svogūnus. Jiems tapus permatomiems, sudėkite pomidorus, pagardinkite druska (jei reikia - ir cukrumi) ir troškinkite ant silpnos ugnies 10-15 min.
Tuomet suberkite papriką ir vis pamaišydami dar kaitinkite apie 20 minučių. Jeigu daržovės labai sutirštėja, įpilkite šiek tiek vandens.
Nuimkite mišinį nuo kaitros ir dar karštą supilkite į švarius, sterilizuotus stiklainius.
Kruopščiai uždarykite, kad liktų kuo mažiau oro. Atsargiai apverskite aukštyn kojomis penkioms minutėms.
Tuomet atverskite, suvyniokite į laikraščius ir užklokite pledu arba įdėkite į šaltkrepšį ir palikite atvėsti vėsioje vietoje.
Po 2-3 dienų perkelkite į tamsų sandėliuką ar rūsį.

Kiti lečo variantai ir receptai

Be tradicinio vengriško lečo, yra ir kitų variantų, kuriuos galite išbandyti:

Lečo padažas: Tai tradicinis vengriškas, saldus ir tirštas padažas iš saldžiųjų paprikų bei pomidorų. Galima naudoti ne tik raudonas, bet ir kitų spalvų paprikas ir pjaustyti daržoves nelabai stambiai, kad tilptų į nedidelį stiklainėlį. Acto pilti pačioje pabaigoje, kad virimo metu neišgaruotų.
L. Gradauskienės lečo receptas: L. Gradauskienė lečo receptą sužinojo iš savo anytos. Šis skanėstas dera prie mėsos patiekalų.
Lečo su pomidorų sultimis: Šiam receptui reikės 3 kg paprikos, 1 l pomidorų sulčių, 2 šaukštų druskos, 100 g aliejaus, 100 g cukraus, acto pagal skonį. Papriką supjaustome ir sudedame į verdantį vandenį. Verdame apie 10 minučių, nukošiam ir sudedam į stiklainiukus. Pomidorus pjaustom į puodą, verdam apie 20 minučių ir sublenderiuojam. Į gautas pomidorų sultis sudedam cukrų, aliejų, actą, užvirinam ir supilam į stiklainiukus. Vėl nupilam ir užverdam. Antrą kartą užpylus užsukam dangtelius, palaikom kol atauš apvertus.
Marinuotų pomidorų ir paprikų lečas (L. Gradauskienės receptas):
Reikės: 2 kg įvairiaspalvių saldžiųjų paprikų, 2 kg pomidorų, 1 stiklinės cukraus, 1 stiklinės 9 proc. acto, 1,5 šaukšto druskos, 1 galvutės česnako, 1 aitriosios paprikos.
1. Nuplaukite paprikas, išimkite sėklas, supjaustykite juostelėmis.
2. Pomidorus nuplikykite verdančiu vandeniu, nulupkite odeles. Po to supjaustykite gabalėliais.
3. Į puodą supilkite pomidorus. Kai jie užvirs, pavirkite dar penkias minutes ir sudėkite paprikas. Garnyrą virkite apie penkiolika minučių. Paprikų svarbu nepervirti, kad jos pernelyg nesuminkštėtų. L. Gradauskienės nuomone, paprikos turėtų būti traškios, tuomet garnyras bus tik gardesnis.
4. Tuomet paruoškite marinatą. Česnako skilteles sutraiškykite, supjaustykite aitriąją papriką. Po to supilkite cukrų, actą, druską, viską sumaišykite.
5. Marinatą supilkite į puodą, kuriame verda pomidorai ir paprikos, išmaišykite ir pavirkite penkias minutes.
6. Lečą supilstykite į iškaitintus stiklainius ir užsukite.

tags: #vengriškas #vynas #duonos #skonio #apžvalgos

Vengriškas vynas ir duonos skonio apžvalgos: guliašo kelionė nuo vaikystės iki gurmaniško derinio