Vegetariški patiekalai: 100 gerų receptų nauda sveikatai

Vegetariški patiekalai pastaruoju metu vis labiau populiarėja, ne tik dėl etinių ar aplinkosaugos priežasčių, bet ir dėl jų teikiamos naudos sveikatai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip įvairūs vegetariški receptai gali praturtinti jūsų mitybą, pagerinti savijautą ir netgi padėti išvengti tam tikrų ligų. Taip pat pasidalinsime įdomiais receptais ir patarimais, kaip įtraukti daugiau daržovių į savo kasdienį racioną.

Vegetarizmo nauda sveikatai

Valgyti daugiau daržovių, vaisių ir uogų yra labai sveika. Vegetariška mityba, tinkamai suplanuota, gali būti puikus būdas užtikrinti, kad gausite visus reikiamus vitaminus, mineralus ir antioksidantus. Tyrimai rodo, kad vegetarai dažniau pasižymi mažesniu kraujo spaudimu, cholesterolio kiekiu ir mažesne rizika susirgti širdies ligomis, 2 tipo diabetu ir tam tikromis vėžio formomis.

Pradėkite nuo paprastų užtepėlių

Jei norite į savo mitybą įtraukti daugiau vegetariškų patiekalų, pradėkite nuo paprastų užtepėlių. Štai keletas idėjų:

Žaliųjų žirnelių užtepėlė

Užsiauginote darže žaliųjų žirnelių? Nežinote kur juos panaudoti? Mėgstate eksperimentuoti virtuvėje? Pirmiausia susmulkinkite kietuosius ingredientus: žirnelius, riešutus, saulėgrąžas. Įmeskite aliejuje įmirkusį pomidorą, kaukazines slyvaites. Užpilkite šlakeliu aliejaus iš pomidorų stiklainėlio. Imkite skrebutį, tepkite trupučiuką sviesto, išsklaidykite ant riekės užtepėlę, užsidėkite mėgstamų žalumynų. Manau, ši užtepėlė tiks ir veganui ir nelauktam svečiui, pusryčiams ir pavakariams, prie kavos ir arbatos. Nebijokite improvizuoti - ją dar galima tobulint. Turite pasiūlymų?

Burokėlių ir aviečių užtepėlė

Naujos užtepėlės idėja gali gimti žaibiškai: parsineši vėlyvųjų aviečių, turi išsivirusi savo išaugintų burokėlių, galvoji, kaip dera spalvos! Ooo, ir skonis turėtų būti ypatingas! Dar reikėtų parūgštinti, pasaldinti… Aha!?..

Taip pat skaitykite: Lengvai paruošiami vegetariški receptai

Ingredientai:

  • 2 mažų arba 1 vidutinio virto arba kepto burokėlio.
  • 1 -2 saujos šviežių aviečių.
  • 1 v.š. rudojo cukraus
  • Svarainių sirupas (pagal skonį)

Gaminimo būdas:

Burokėlius su avietėmis sutrinkite iki vientisos masės, sudėkite rudąjį cukrų, paskaninkite svarainių sirupu, viską gerai sumaišykite. Tepkite ant paskrudintos itališkos ar paprastos pusryčių duonos, papuoškite žaliąja citrina, mėtų lapeliais. Skanaukite šviežią, tačiau išsaugota pusryčiams ji puikiai tiks prie rytinės kavos.

Kas nemėgsta virtų/keptų burokėlių - jų nesuprantu ir tikriausiai jau nesuprasiu. Tai daržovė, iš kurios galima pasigaminti aibę gerų dalykų, šiuo atveju, skanią pusryčių užtepėlę. Iki tol, man burokas buvo salotų ir sriubos daržovė, kol netapo užkandžiu, antruoju patiekalu, desertu. Šiaip tai tas galioja daugumai daržovių ir vaisių, tik nebijokite bandyti ir procese gims tobulas variantas, jei jis tobulas kol kas tik jums, vis tiek dar kažkam anksčiau ar vėliau patiks.

Burokėlių, pistacijų ir vyšnių užtepėlė

Burokėlius nulupkite, išlukštenkite pistacijas, išimkite vyšnių kauliukus (arba išimkite vyšnias iš šaldymo kameros). Produktus sudėkite į smulkinimo indą, trinkite, kol gausite vientisą masę. Supilkite ištirpintą medų, paskanaukite, kad įsitikntume, ar pakanka skonio; prireikus dar įdėkite medaus (galima ir rudojo cukraus). Paskrudinkite duoną, tepkite storiau ar ploniau, kaip įpratę, ir pradėkite degustaciją! Galima dar sugalvoti, kaip ją puošniau pateikti, pvz., galima sudėti į mažytes formeles (aš ėmiau nuo saldainių), sudėti į šaldymo kamerą, prireikus, išimti ir derinti su kuo patinka. Šį kartą derinau su saldžiuoju sūreliu su razinom.

Maistas ir instinktai

Svarbus žmonijos gyvenimo klausimas - mitybos klausimas - lig šiol labai chaotiškai suprantamas. „Bet tai nieko stebėtina, - pasakys kas nors. - Žvėrys turi „instinktą”, o žmogus jo neturi, jis privalo tai pakeisti protu, mokslu”. Kas gi tiesą sakant yra instinktas? Instinktas - tai juslinis gyvų būtybių gebėjimas atskirti naudinga nuo žalinga pasitelkiant malonumo ir nemalonumo pojūtį ; gebėjimas siekti pirmojo ir atmesti antrąjį gyvybės išsaugojimo vardan . Aš sakiau, kad instinktas yra jausminė ypatybė. Kai mes numetame šuniui kąsnelį duonos, duodame ko nors paėsti beždžionei ar kuokštą žolės karvei, - ką tie gyvūnai pirmiausia daro? Jie pirmiausia pauosto, kas paduota, atsargiai paragauja ir tada arba suėda, arba visai neliečia. Taigi kokiais jutimais vadovaujasi gyvūnai nustatydami maisto vertę? Pirmiausia uosle, paskui skoniu. Kuo gi būtent šie jutimai skiriasi nuo kitų - regos, klausos ar lytėjimo? Ogi tuo, kad pirmieji du yra cheminės prigimties, o pastarieji - fizinės. Štai tiedu cheminiai jutimai - skonis ir uoslė - ir yra instinktas, kuris ir išsaugo visą gyvąjį pasaulį. Bet ar tiedu žmogaus pojūčiai lygiaverčiai gyvūnų turimiems? Be jokios abejonės. Taigi jis turi ir instinktą, tik jis tiek neveiklus, kiek suniokoti jo skonis ir uoslė. Degtinė ir tabakas, jau savaime kenksmingi, ypatingai veikia uoslę ir skonį; šiuos cheminius jutimus švarius išsaugo tik vaikai ir moterys, nes jie nenaudoja minėtų teršalų. Priprasti galima prie daugelio dalykų, netgi tokiu lygiu, kad sūris bus skanus tik kai jį pusiau supūdysi ir tame dvokiančiame daikte įsiveis kirminai. Todėl maistas dažnai būna kenksmingas, nors atrodo skanus, taip kaip kenksmingas yra alkoholis ar po oda įšvirkštas kokainas bei morfijus. Kai kalbame apie instinktą, turime mintyje išimtinai sveikus, nesugadintus cheminius jutimus. Kas jų neturi, gali lengvai atkurti, iš naujo grįždamas prie teisingo gyvenimo būdo. Bet ir tuo lygiu, kokius juos turime dabar, skonis ir uoslė dar gali puikiai tarnauti, tereikia mokytis jais naudotis. Bet kuri karvė neklysdama tiksliai iš dešimties žolių vien uoslės ir skonio pojūčiais išsirinks jai tinkamiausią. Karčių ir rūgščių žolių ji nelies, o ės tik saldžią žolę. Arklys neės paplėkusio ar kitaip sugadinto šieno. Nė vienas žvėris neragaus „karšto”. Bet kuris kūdikis pirmą šaukštelį sriubos ar jautienos kąsnelį išspjaus , o nuo pirmo alaus ar kavos gurkšnio darys siaubingas grimasas. Tik rūpestinga motina beveik prievarta, t. y. neduodama jam nieko kito, pripratins jį prie viso to, beje, sveikatos sąskaita. Taip vadinamos vaikiškos ligos, kurių metu organizmas stengiasi išsivaduoti nuo į jo organizmą patekusių kenksmingų medžiagų, yra mamos rūpestingumo pasekmės. Kuri motina to nepastebėjo? Bet kuri bent kartą dėl to susimąstė? Arba kas iš suaugusiųjų ims noriai gerti arbatą, kavą be cukraus ar be pieno ir grietinėlės? Argi prie viso to dedamas cukrus ne tam, kad apgautų perspėjantį instinktą? Tyrinėtojas Laveljanis savo kelionėse po Afriką jam ir jo juodukams palydovams nežinomas uogas bei vaisius pirmiausia duodavo jį lydinčiai beždžionei, kurią dėl to ir pasiėmė su savim. Taigi spręsdami, ką mes turime valgyti, kad gyventume darnoje su mūsų prigimtimi, prieiname prie visiškai aiškios išvados, kad šiuo atveju pirmas vedlys yra mūsų nesugadintas, sveikas instinktas - skonio ir uoslės pojūtis. Išmoksime juk iš naujo palaimingai naudotis savo uoslės ir skonio organais. Stebėtina, kad lig šiol žmonės nesusimąsto, kodėl juos gamta apdovanojo skonio ir uoslės pojūčiais - liežuviu ir nosimi? Kad pajustume malonų skonį ir kvapą. Gerai. Bet kokia mums iš to nauda? Juk tokiu atveju būtų geriau, kad mes nejustume nei bjauraus skonio, nei šlykštaus kvapo. O iš tiesų šie pojūčiai mums duoti tam, kad padėtų išvengti pavojaus, todėl, kad visa, kas nemalonu mūsų uoslei ar skoniui, - maistas ar vanduo, oras ar dar kas nors, - iš tiesų yra kenksminga. visa tai mums į naudą. Juk ne veltui gamta mums įstatė nosį taip arti burnos. Kiekvienas maistas turi praeiti šią cenzūrą. Kur mes beeitume, prie ko beprisiartintume, pirmoji eina nosis kaip svarbiausias mūsų sargybinis. Yra žmonių, kurie absoliučiai neturi uoslės, ir jie nuolat nesveiki. Ko neatpažįsta nosis, atskiria liežuvis - skonio pojūtis. Yra dalykų, kurie, pvz., kaip druska, neskleidžia jokio kvapo. Jų skonis pažįstamas tik ištirpus ant liežuvio, nes (corpora non agunt nisi fluida, aut volatilia). Kas iš pažiūros neturi jokio kvapo ar skonio, to mes turime saugotis. Bet tai, kas skleidžia nepriimtiną kvapą ar blogą skonį, mums kenkia, ir atvirkščiai. Man gali prieštarauti, atseit sriuba taip gardžiai kvepia, o pagal mano teoriją ji turi pakenkti. Išvirkite sriubą be prieskonių - ir nebus jokio aromato.” Zuikis ir kalakutas taip pat kvepia”, sušuks kitas. Aš jau sakiau, kad pirmuosius nurodymus, kaip turime maitintis, mums duoda instinktas - mūsų pačių prigimtis.

Žmogus - vaisiavalgis?

sveikas protas arba žinojimas, t.y. mokslas. Logiškai svarstydami apie tai, kuo mes turime maitintis, remdamiesi anatomija, fiziologija, etika, antropologija, politine ekonomija, religijos padavimais ir ypač higiena, prieiname prie nepaneigiamos išvados , kad žmogus nepriklauso nei plėšrūnams kaip katė, šuo, vanagas, nei žolėdžiams kaip jautis, arklys, kupranugaris ir nei visaėdžiams kaip kiaulė, lokys ir kiti, o kažkokiai kitai rūšiai, būtent - vaisiavalgiams, panašiems į labiausiai išsivysčiusias beždžiones, t.y. žmogbeždžiones(primatus): gorilas, šimpanzes ir orangutangus, labiausiai panašius į žmones. Visos mūsų kūno sandaros ypatybės paneigia bet kokias abejones: rankų sandara, žandikauliai, dantys, skrandžio ir žarnyno forma, tulžies pūslė ir akloji žarna, nervų sistema, smegenų sandara, skrandžio - žarnyno peristaltika ir t. t. Jeigu vardinčiau visus mokslo sričių įrodymus, kad žmogus iš prigimties yra vaisiavalgis ar valgantis grūdus ir vaisius, turėčiau išeiti toli už šio rašinio ribų, todėl aš apsiribosiu tik kai kuriais būtiniausiais įrodymais.

Taip pat skaitykite: Pyragai be mėsos

Religiniai aspektai

Biblijoje pasakyta (Būties I, 11-12): ” Ir tarė Dievas:teišaugina žemė želmenis, žolę,sėjančią sėklą, vaismedį, duodantį vaisių pagal jo prigimtį, kurio sėkla kris į žemę; ir pasidarė taip.Ir pasidengė žemė žaluma, žole,sėjančia sėklą pagal jos prigimtį,ir išaugino medį, duodantį vaisių su sėkla jame pagal jo prigimtį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. „Ir laimino juos Dievas, ir sakė jiems Dievas: veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir užvaldykite ją, ir viešpataukite jūrų žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems gyviams, šliaužiojantiems žeme. Ir tarė Dievas: štai Aš daviau jums visokią žolę, sėjančią sėklą, kokia yra visoje žemėje, ir visokį medį, kuris veda vaisių, sėjantį sėklą; jums šitai bus maistui .O visiems žemės žvėrims, ir padangių paukščiams, ir visiems gyviems šliaužiojantiems padarams daviau Aš žolės želmenis maistui; ir pasidarė taip.” Taigi knyga perduodanti pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, aiškiai atskiria žmogų kaip grūdų bei vaisių valgytoją nuo žolėdžių gyvūnų. Aukščiau matėme dvi augalinio maisto rūšis: Žalumynai (daržo žalumynai) ir žolė, sėjanti sėklą. Gi Būties II 8-9 skaitome: „Ir pasodino Viešpats Dievas sodą Edeme Rytuose, ir apgyvendino ten žmogų, kurį sukūrė. Pirmasis budistinis priesakas skelbia: „nežudyk”, tokį pat priesaką turi žydai ir krikščionys.[2] Kristus liepia (Marko XVI, 15) savo Mokiniams eiti į visą pasaulį ir „skelbti evangeliją visai kūrinijai“.

Žymių žmonių nuomonės

Vienas graikų reformatorių, Triptolomėjus, kalba: “Supraskite gi, kad žvėrių mėsa ne jums: kas užmuša gyvūną dėl valgio, tas turės mirti, todėl kad jau liovėsi buvęs žmogumi.“ Sokratas :“Saugokis visokio valgio ir gėrimo, kurie skatintų tave suvalgyti daugiau nei reikalauja tavo alkis ir troškulys. Žymusis Bernardenas de Sen-Pjeras mokė:“Vaikai turi pratintis prie augalinio maisto, kuris žmogui įgimtas. Tautos, besimaitinančios augmenija, pačios stipriausios ir gražiausios: mažiausiai varginamos ligų ir pražūtingų aistrų ir gyvena iki gilios senatvės. Vegetarizmas teikia palaimingą įtaką kūno grožiui ir dvasios pusiausvyrai.“ Lamartinas teigė, kad “ateis laikas, kai žmonės jaus tokį pat pasibjaurėjimą mėsa, kokį dabar jaustų žmogienai“. Daugybė žymių įvairių epochų žmonių buvo teoriniai arba praktiniai vegetarizmo propaguotojai; jų motyvai buvo įvairiausi: vienų etiniai, kitų ekonominiai. A. F. Humboldtas sako: “ Atitinkamas žemės plotas užsėtas kviečiais Europoje, gali išmaitinti 10 žmonių, bet vargiai išmaitins vieną, besiverčiantį gyvulininkyste, o Meksikoje, užsodintas bananais, gali išmaitinti iki 250 - ties.“ Žymusis Šelis savo kūrinyje „Karalienė Mab“ sako: “Nauda, kurią duos mitybos reforma, bus nepalyginamai svarbesnė už visas kitas reformas, todėl kad ji palies pačią žmonijos pykčio esmę. Visų, kam brangi laimė ir tiesa, aš prašau skirti savo dėmesį vegetarizmo studijoms. Dr. Nagelis[3] rašo: „ Jeigu tėvai savo vaikams duoda sriubos ir mėsos, prieštaraujant jų prigimčiai, tai dėl to greitėja kraujotaka, kraujuje vyksta stiprus bangavimas, darantis kraują imlų uždegimams ir stipriems priplūdimams. Tiesa, vaikai tada raudonskruosčiai, apvalučiai ir „ trykšta sveikata“, bet tai ne tikroji , o tariama sveikata. Kiek palankiai vaikus veikia augalinis maistas, gali patvirtinti bandymai, atlikti našlaičių namuose Alabamoje, ant Hudzono kranto. Kada 1829 metais, - sako dr. Kombe, - atidarėme prieglaudą 70-čiai žmonių, 4-6 vaikai nuolat gulėdavo ligoninėje. Praėjo treji metai, ir vaikus ėmėme maitinti augaliniu maistu. Tada ligoninė ėmė tuštėti. Vaikai pasidarė žvalesni ir linksmesni, veiklesni ir labiau bendraujantys. Iki tol kasmet būdavo keli mirties atvejai, dabar per keletą metų nebuvo nė vieno. Profesorius Grahamas sako apie šią prieglaudą: „Vegetariškos vaikų mitybos pasekmės tokios akivaizdžios, kad jų negalima nepastebėti ir nepripažinti. Protinės ir fizinės šių vaikų jėgos taip ryškiai padidėjo, jų pastabumas ir supratingumas kėlė man nuostabą. Bandymo dėlei vaikams kurį laiką vietoj rupios duonos davė sijotų miltų duoną ir bandeles. Žymusis Bekonas sakė: „Vaikai paprastai su mėsa perima visokius nusikaltimus“. Libigas vėlesniuose savo kūriniuose pripažino klydęs darydamas išvadas savo vardo mėsos ekstraktų atžvilgiu[4]. Daktaras Alkotis savo ruožtu kalbėjo: „Kol žmonija valgys mėsišką maistą, tol bus beprasmiška gydyti ligas.“. Mūsų elgesys su gyvūnais yra geriausias matas , kaip elgiamės su žmonėmis. Kiuvje, turėjęs geriausią reputaciją Vichrovo akyse kaip anatomas, pasakė taip: „Žmogus nepanašus nė į vieną plėšrūnų; dantų kiekiu ir išsidėstymu jis artimiausias orangutangui, vaisiaėdžiui gyvūnui. Tuo pačiu ir žarnynas atitinka augalus ėdančiųjų. Visas žmogaus organizmas, kiekviena svarbiausia jo dalis, tinka augaliniam maistui vartoti. Tiesa, nenoras atsisakyti mėsos toks stiprus, kad daug silpnavalių nepajėgia savęs įveikti, bet tai tik jų nenaudai. Avis, kurią jūreiviai šėrė mėsa, baigiant plaukiojimo laiką nebeimdavo savo prigimtinio maisto. Yra pavyzdžių, kad arkliai, karvės ,avys, netgi balandžiai, maitinti mėsa, pagaliau atstumdavo savo prigimtą maistą.“[5]. Profesorius Ovenas „Odontografijoje“(471p.) rašo: „Beždžionės, taip panašios į žmones, maitinasi vaisiais, grūdais, riešutų branduoliais, kuriuose formuojasi patys skaniausi ir maistingiausi augalų pasaulio audiniai. Akivaizdus keturkojų ir žmogaus dantų panašumas rodo tai, kad . žmogui skirta maitintis vaisiais“. Puše veikale „Pluralite de la race humaine“ randame tokią nuomonę: „Pasakėme didžiulę tiesą, pavadindami žmogų vaisiavalgiu. Tiek skrandžio - žarnyno trakto, tiek dantų sandara tai neabejotinai įrodo“. Dar pateiksiu prof. Laverenco nuomonę iš jo veikalo „Zectures on physiology“(189 - 191 p.): „Žmogaus dantų sandara nė kiek neatitinka plėšrūnų dantų. plėšrūnų ir neatlieka atitinkamų funkcijų“.

Mitybos įtaka sveikatai

Ligoninių ir beprotnamių skaičius auga pasibaisėtinai greitai. Tokia pat progresija daugėja kenčiančių dėl nervų, smegenų, skrandžio ir plaučių ligų; taip pat auga alkoholikų skaičius. Žurnale „Medicine usuelle“( 1876m. spalis) skaitome: „Su pasibaisėjimu stebime žmonių padermės nuosmūkį“. Garsus profesorius Fonsagrivis savo klasikiniame veikale: „Entretiens familiers sur l‘hygiene“(8p.) rašo: „Niekas neprieštaraus, kad sveikatos ir kūno pajėgumo lygis pastebimai greitai, dargi žymiai krenta“. Ūgis mažėja, raumenys atrofuojasi, rasės švarumas ir kūno dalių proporcijų harmonija palaipsniui nyksta“. Visos Europos valstybės turėjo sumažinti krūtinės apimties ir ūgio matmenis, siūdamos karines uniformas, todėl, kad normaliems dydžiams trūko žmonių. Kai kurios valstybės pakartotinai mažino šiuos standartus. Visus šiuos mokslo žmonių argumentus aš pateikiau ne tam, kad pats ieškočiau autoritetingų įrodymų, bet tam, kad yra daugybė žmonių, kuriems „autoritetai“ būtini, kurie autoritetus kelia aukščiau savo nuomonės, pagaliau yra ir tokių, kurie neturi galimybės ir laiko spręsti šiuos klausimus. Prieš pratęsdamas aš pasistengsiu dar kartą peržvelgti gamtos gyvenimą, kad pamatytume pilną vaizdą.

Mitybos grandinė

Taigi mes matome, kad mineralų pasaulis egzistuoja tam, kad išaugintų augalijos pasaulį. Nė vienas augalas negali maitintis, t.y. papildyti savo ląstelių iš augalijos ar gyvūnijos pasaulio. Kaip augalų, taip ir gyvūnų ląstelės turi suformuoti savo mineralines dalis prieš tapdamos maistu augalams. Augalai , išauginti ant per daug šviežio mėšlo, palaipsniui nyksta; taip pat patręšti šviežiais lavonais - serga ir žūva. Lygiai taip serga ir žūva žmogus, kuris, užuot maitinęsis augalijos pasaulio ląstelėmis, maistui vartoja gyvūnų ląsteles (mėsą) ir mineralines medžiagas: druską, vaistus ir pan. Taigi, vadinasi, mineralų pasaulis skirtas palaikyti augalijos egzistavimui; augalijos, savo ruožtu, - išgyvenimui gyvūnijos, įskaitant žmogų, pasauliui. Analogiškai žmogus turi kurti aukštesnį, tobulesnį - dvasią. Gamtoje šuolių nebūna, o egzistuoja tik laipsniškas p…

Maisto ruošimas: strategijos ir nauda

Maisto ruošimas gali sudaryti įspūdį eiles vienodų patiekalų plastikiniuose indeliuose. Galima pamanyti, jog tai - itin organizuotų žmonių, kurie mėgsta pasiruošti savaitei, požymis. Vis dėlto yra keletas skirtingų būdų, kaip pasiruošti maistą, kurie nebūtinai reikalauja viso sekmadienio vakaro praleisti virtuvėje.

Taip pat skaitykite: Burokėlių receptų įvairovė

Kas yra maisto ruošimas?

Maistas ruošimas yra procesas, kai prieš valgį pasigaminama visas arba dalis patiekalų. Tai būdas sutaupyti laiko ir lėšų, palyginti kiekvieno patiekalo ruošimą pagal poreikį. Be to, tai puikus būdas kontroliuoti porcijų dydį, sumažinti maisto švaistymą ir tikimybę, kad griebsitės maisto išsinešimui ar užsakymo į namus.

Skirtingi maisto ruošimo būdai

Maistą ruošiant iš anksto, svarbiausia yra planuoti. Vieniems tai gali būti visaverčių patiekalų kūrimas, kiti - mažiau dėmesio skiria maisto kiekiui, o daugiau laiko kokybei. Populiariausi valgių ruošimo metodai yra šie:

  • Ruošimas partijomis - tai didelių konkrečių patiekalų ar jų sudedamųjų dalių partijų gaminimas, kurios vėliau padalijamos į atskiras porcijas, kad būtų užšaldytos ir suvalgytos vėliau. Tai populiarus pietų ir pagrindinių patiekalų gaminimo būdas.
  • Iš anksto paruošti patiekalai - tai iš anksto paruošti ir šaldytuve laikomi patiekalai, kurie prireikus pašildomi. Jie puikiai tinka vakarienei.
  • Atskiromis porcijomis paruošti patiekalai - tai švieži patiekalai, kurie suskirstomi į porcijas, atšaldomi ir suvalgomi per kelias dienas. Jie puikiai tinka pietums.
  • Gaminimui jau paruošti ingredientai - konkrečių patiekalų ingredientai paruošiami iš anksto. Pavyzdžiui, daržovių paruošimas, kaip svogūno supjaustymas kubeliais arba paprikų - griežinėliais. Taip iš anksto paruoštos daržovės vėliau naudojamos per savaitę gaminant kelis patiekalus. Tai geras būdas sutrumpinti gaminimo laiką kiekvieną vakarą

Geriausias būdas priklauso nuo jūsų pačių bei jūsų įpročių, ir tikrai nebūtina laikytis vieno. Vieniems patiekalams galite ruošti partiją, o kitiems - atskirus ingredientus, ypač tiems patiekalams, kurie geriau tinka šviežiai ruošiamam maistui, pavyzdžiui, mišrainėms.

Maisto ruošimo nauda

Maisto ruošimas yra puikus būdas taupyti laiką, pinigus ir maistą, nes norint, kad jis būtų veiksmingas, reikia gerai planuoti. Be to, maisto ruošimas gali padėti siekti maisto valgymo ir mitybos tikslų, nes galite užtikrinti, kad patiekalų porcijos būtų tinkamos, o ne suvalgyti viską tik todėl, kad pasigaminote per daug. Turint paruoštą maistingą, porcijomis kontroliuojamą maistą, maistingos vakarienės bus tokios pat lengvos kaip maisto užsisakymas į namus.

Ar tai tinka kiekvienam?

Maistą ruošti gali kiekvienas, tačiau kai kuriems žmonėms tai netinka. Kai pirmą kartą pradedate ruošti maistą, gali būti šiek tiek sunku, ypač jei nesate įpratę gaminti maistą. Turite nuspręsti, kokių patiekalų norite savaitės bėgyje, sudaryti pirkinių sąrašą, apsipirkti ir tik tada pradėti ruošti maistą. Tai sudėtingiau nei tiesiog paimti paruoštą patiekalą iš lentynos ir pašauti jį į orkaitę, tačiau savarankiškas maisto ruošimas gali būti naudingesnis. Kad tikrai būtų verta ruošti maistą, skirti laiko ir pinigų, pabandykite patiekalus maišyti. Pavyzdžiui, naktines avižas galima paruošti su įvairiais priedais. Mišrūs patiekalai gali padėti išvengti pasikartojančių patiekalų ir nuobodulio. Įvertinkite, jog maisto ruošimas pareikalaus vietos šaldytuve ir šaldiklyje. Gaminant dideliais kiekiais arba ruošiant atskirus patiekalus bus užimta daug vietos - ypač jei jie skirti daugiau nei vienam asmeniui. Tačiau mes jau kalbame apie kokybę ir kiekybę. Vis dėlto išankstinis ingredientų pasiruošimas gali būti puikus pasirinkimas didesnėms šeimoms ir tiems, kurie mėgsta patiekalų įvairovę, kai kiekvieną vakarą jie ruošiami šviežiai.

Geriausi produktai

Geriausi maisto produktai, iš kurių galima ruošti maistą, yra tie, kurie puikiai išlaiko savo savybes ir po pirminio gaminimo etapo. Tokie maisto produktai yra:

  • Virta mėsa
  • Virtos daržovės
  • Virti grūdai ir pupelės
  • Virti ryžiai ir makaronai
  • Kietesnės daržovės, pavyzdžiui, morkos, paprikos, salierai, žirniai ir kopūstai
  • Vaisiai
  • Sūris
  • Riešutai ir sėklos
  • Padažai, padažai ir užpilai, pavyzdžiui, humusas.

Ne visi maisto produktai tinka valgio ruošimo grafikui. Kai kurie greičiau genda, tačiau tai nereiškia, kad jų reiktų visiškai atsisakyti planuojant valgius. Juos galima įtraukti kaip užkandžius. Į šią kategoriją galima įtraukti tokius produktus kaip:

  • Minkštesni vaisiai ir daržovės
  • Traškesni produktai, pavyzdžiui, traškučiai, krekeriai, keptas maistas

#

tags: #vegetariški #patiekalai #100 #gerų #receptų #nauda

Populiarūs įrašai: