Valentinas Sventickas: Biografija, kūryba ir atsidavimas lietuvių literatūrai
Valentinas Sventickas - žymus lietuvių literatūros kritikas, redaktorius, leidėjas ir ilgametis Rašytojų sąjungos vadovas, kurio veikla neatsiejama nuo lietuvių literatūros proceso formavimo ir atsakomybės už jį prisiėmimo. Jo biografija - tai kelias nuo tremties Sibire iki reikšmingų darbų, skirtų lietuvių kultūrai ir literatūrai. Šiame straipsnyje apžvelgsime V. Sventicko gyvenimą, kūrybinį kelią ir jo indėlį į lietuvių literatūrą.
Ankstyvasis gyvenimas ir tremtis
Valentino Sventicko biografija prasideda iškalbingu įrašu - tremtis. Jis pats prisipažįsta, kad paties išvežimo visiškai neprisimena, nors keletą gyvenimo fragmentų iki tremties dar atmintyje išlikę. Tremtyje, atšiauriomis sąlygomis, jis mokėsi mylėti Lietuvą, iš tėvų pasakojimų, žydinčių sodų prisiminimų ir paskirų vaizdinių.
Sibire, kur termometro stulpelis perkopdavo ir keturiasdešimties laipsnių padalą, vaikams buvo leista neiti į mokyklą. Tačiau, nepaisant mirtino speigo, jiems visai neatrodė šalta. Tokiomis dienomis, iš mandagumo, pirmosios pamokos metu kantriai tupėdavo namie, bet ilgiau neištverdavo - iškurnėdavo padūkti su rogutėmis į kiemą. V. Sventickas prisimena sausą šaltį, kuris įsirėžė į atmintį.
Tačiau tremtis neapsiribojo vien tik šviesiais prisiminimais. Be tremtinių ir vietinių gyventojų, ten dar buvo tokia kategorija žmonių, vadinamų „verbovniki“, kuriuos sudarė kalintys ar kitaip pasmerkti žmonės, atvežami katorgos darbams. Jie dirbdavo pabėgių gamykloje, kirsdavo mišką. Vaikai jų bijojo, nes per valstybines šventes jie prisigerdavo ir pradėdavo žiauriai luptis tarpusavyje, šaudytis. Vietiniai gyventojai iš pradžių banditais laikė ir tremtinius iš Lietuvos bei Ukrainos. Reikėjo kelerių metų, kol suprato, kaip yra iš tikrųjų, ėmė atjausti, laikyti tokiais pat žmonėmis. Pradžioje juos šiurpindavo lietuvių papročiai, pavyzdžiui, kai V. Sventicko tėvas kiaulę skerdė ir su šiaudų gniūžte svilino šerius, nes vietiniai Sibiro gyventojai tradiciškai kiaulę nušauna ir kartkartėmis atsikerta sušalusios mėsos gabalą.
Šeima ir literatūros atsiradimas gyvenime
Sventicko tėvai turėjo dešimtį hektarų nuosavos žemės ir dar porą hektarų svetimos, bet užrašytos jų vardu. Dvylika hektarų - jau vidutinis valstietis. Be to, tėvas buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, tad ūkininkavo moderniai, sėkmingai. Dėl to jie galėjo būti įskųsti, tačiau gyveno Dzūkijoje, tarp miškų, tad užeidavo ir partizanai. Motina yra pasakojusi apie tokį dramatišką epizodą, kai tą pačią naktį kluone nakvojo partizanai, o pirkioje - stribai. Mama visą naktį meldėsi, kad svečiai nesusitiktų.
Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?
Sugrįžę į Lietuvą, nors ir reabilituoti, dar ilgą laiką buvo „ženklinti“.
Literatūra Valentino Sventicko gyvenime atsirado per tėvus, kurie buvo „pasvirę“ į kultūros pusę. Tėvas Antanas dalyvaudavo vaidinimuose, dainavo net saviveiklinėje operoje. Mama Elzė labai mėgo skaityti knygas. Sako, net ir sūnaus vardas yra parinktas iš Adomo Bytauto romano „Prie seno malūno“. Beje, mama garsėjo ir itin gražių laiškų rašymu. Giminės nė neabejoja, kad V. Sventicko literatūriniai talentai paveldėti iš mamos.
Nepaisant to, skatinimo sėsti prie knygų šeimoje tikrai nesulaukė. Augo šeši vaikai, tad reikėjo gyventi, verstis, įsitvirtinti grįžus, tad spaudžiamas buvo prie ūkio darbų, o pas knygas bėgdavo vogčiomis. Nepaisant to, per keletą metų įstengė perskaityti visą mokyklos biblioteką. Įtakos turėjo mokytojos Gražinos Šmulkštytės atsiradimas mokykloje. Ji buvo lituanistė, tačiau taip pat tremtinė, tad lietuvių kalbos ir literatūros dėstyti neturėjo teisės - dėstė rusų kalbą. Nepaisant to, ji užkūrė mokyklos literatūrinį gyvenimą - atsirado literatų būrelis, moksleiviai ėmė statyti vaidinimus, įsteigė „agitbrigadą“.
V. Sventickas prisimena savo mokyklinį sąsiuvinį su rašiniu „Filosofinės problemos Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus ir Algimanto Baltakio lyrikoje“. Tačiau didžiausią įspūdį anuomet jam darė Vincas Mykolaitis-Putinas - tiek kaip rašytojas, tiek kaip universiteto žmogus, aukštaūgė asmenybė, legendinis profesorius.
Kūrybinis kelias ir kritika
Studijų metais V. Sventickas rašė ir eilėraščius, ir pjeses, ir renginių scenarijus. Tačiau po pirmojo kurso, pamatęs, kiek daug yra gerų knygų, pabendravęs su jomis, suprato, kad yra gabesnis skaitytojas nei kūrėjas. Dar trečiakursis būdamas, profesoriaus Vito Areškos paskatintas, parašė pirmąją recenziją į „Literatūrą ir meną“ apie Antano Drilingos „Monologų knygą“.
Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas
Į aspirantūrą stoti nebuvo lemta, nes kiekvienas pabaigęs aukštuosius mokslus gaudavo paskyrimą, kurio būdavo privalu paisyti. Vaikinų sėkmė buvo nulemta aplinkybės, kad tuo metu sovietų imperijai labai reikėjo karininkų. Todėl visų jų paskyrimo grafoje buvo įrašyta: „Tarybinė armija“, ir išvažiavo visi be kalbų dvejiems tarnybos metams. Besibaigiant tarnybos kariuomenėje laikui, gavo iš „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Radaičio laišką, kviečiantį dirbti šio laikraščio kritikos skyriaus vedėju. Šis pasiūlymas buvo susijęs su antrąja - iš kariuomenės rašyta recenzija. Buvo taip, kad Kuibyševo teatras pastatė Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“.
Pažvelgus į V. Sventicko biografiją ir bibliografiją, galima tik stebėtis, ko jam nėra tekę daryti: kritinių straipsnių rinkiniai, monografijos, žinynai, jo sudarytos įvairių autorių rinktinės, redaktoriaus darbas, leidėjo darbas, net kelias kadencijas trukęs vadovavimas Rašytojų sąjungai. Rašytojai juokauja, kad tiksliausiai jo profesiją ir pareigas apibrėžia pasakymas, kad jis dirba Valentinu Sventicku.
Knyga apie Justiną Marcinkevičių
Didžiausio užsidegimo ir kūrybinio plyksnio knyga, parašyta per vieną mėnesį, kurią ne tiek parašė, kiek ji jį ištiko, be abejo, buvo knyga „Apie Justiną Marcinkevičių“. Tokių dalykų kritiko gyvenime išties pasitaiko labai retai.
Nors V. Sventickas nedrįstų pavadinti savo santykių su J. Marcinkevičiumi bičiulyste, nes buvo ženklus ir amžiaus skirtumas, ir distancija, kurią nuo kūrėjų privalo išlaikyti bet kuris rašantis apie literatūrą žmogus, tačiau vis parašydavo recenzijų, gal buvo jį įsidėmėjęs ir iš knygos apie Alfonsą Maldonį, su kuriuo artimai bičiuliavosi. Ilgainiui atsirado kvietimų drauge keliauti į kūrybos vakarus, vėliau - į sukaktuvinius vakarus. Dar vėliau netikėtai apsigyveno toje pačioje laiptinėje, tad atsirado ir šioks toks kaimyniškas bendravimas, tačiau ir jis pats nenorėjo peržengti oficialaus bendravimo ribų.
Knyga „Apie Justiną Marcinkevičių“ - labai polemiška, išsiveržusi drauge su jį ne vienus metus lydėjusiu liūdesiu dėl to, kaip jis buvo pradėtas puldinėti, smerkti, šantažuoti ir apkalbinėti. Visi šie dalykai kaupėsi ir, kol poetas buvo gyvas, nežinojo, kaip ir ką galėtų su jais daryti. Tačiau po jo mirties visa tai išsiliejo, ypač perskaičius jo paties biografinį išsipasakojimą, pavadintą „Taburetė virš galvos“. Tai darė dar ir todėl, kad yra įsitikinęs, jog šių išpuolių prieš poetą istorija labai gerai iliustruoja vieną pagrindinių Lietuvos bėdų ne taip ilgu nepriklausomybės laikotarpiu - štai žmogus, kuris visomis savo jėgomis dalyvavo formuojant tą nepriklausomybę, o štai kaip su juo dorojamasi. Negana to - ir valdžios institucijos, ir žiniasklaida leidžia tai daryti. Todėl svarbu buvo sudaryti ir išleisti pomirtines Just. Marcinkevičiaus ir M. Martinaičio knygas, kurioms eilėraščius surinko iš rastų po mirties rankraščių, juodraščių, užrašų knygelių. Toks darbas reikalauja įvairių kvalifikacijų, etikos pajautimo, nuojautos, ką pats autorius būtų iš viso to skelbęs, ko ne.
Taip pat skaitykite: Šokiai Jurbarke: ką verta žinoti
Leidėjo veikla ir literatūros proceso formavimas
Būdamas leidėjas su sprendimo valia, žmogus, ne tik laikantis už pulso, bet ir pats formuojantis literatūros procesą, prisiimantis už jį atsakomybę, V. Sventickas teigia, kad visi privengiame patetikos, nesinori panirti į ją ir jam, nes garsiai ištarti tie dalykai kvailokai skamba, bet tokio atsakymo neginčija.
Jo indėlis į lietuvių literatūrą yra neįkainojamas. Jis ne tik analizavo ir vertino kitų kūrybą, bet ir aktyviai prisidėjo prie jos sklaidos, rūpinosi autorių palikimu ir jo įamžinimu.
Literatūrologė Elena Baliutytė-Riliškienė, sudariusi pirmuosius keturis tomus, skirtus poetiniam Marcinkevičiaus palikimui, teigia, kad atrenkant tekstus iš keliolikos poeto rinkinių, pasirodžiusių beveik per šešis kūrybos dešimtmečius, visų pirma, „norėjosi ne „viešųjų ryšių“, o natūralaus, tikro poeto veido“. Pasak jos, viešumoje vis iškylančios diskusijos dėl Marcinkevičiaus kūrybos bei jo laikysenos sovietmečiu daugiau pasako ne apie paties rašytojo asmenybę bei talentą, o apie mus pačius.
Justino Marcinkevičiaus fenomenas ir jo vertinimai
Pastaraisiais metais visuomenėje kilo nemažos diskusijos dėl Marcinkevičiaus kūrybos bei jo veiklos vertinimų. Vieniems užkliūva jo prisitaikėliška pozicija sovietmečiu, kiti jo kūryboje, ypač dramų trilogijoje, įžvelgia tautos budinimo idėjas ir pamena poeto žodžius pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose. E. Baliutytė-Riliškienė mano, kad tokias suaktyvėjusias diskusijas lemia dominuojanti kultūros politika. Istorinė sąmonė formuojama perdėtai politizuotai, radikaliai vienpusiškai. Marcinkevičius svarstomas sovietinio paveldo kontekste, kaip totalitarinio režimo propaguotojas, nors jo biografijoje tam nėra duomenų, nebent tai būtų besąlygiškas skaitytojų palaikymas dėl patriotinių kūrybos motyvų: tautos, istorijos, kalbos, valstybingumo, pilietiškumo.
Šioje politizuotoje situacijoje skaudžiausia tai, kad Marcinkevičiaus kūryba interpretuojama nevengiant intelektualinio nesąžiningumo. Pavyzdžiui, klaidingai teigiant, kad 1966 m. parašyto ciklo „Šiandieninis Leninas“ paskutinis eilėraštis „Šiandien Lenino gimimo dieną“ sukurtas ne 1966 m., o Sąjūdžio išvakarėse, 1987 m., ir publikuotas „Tiesoje“ (1987, balandis).
Jeigu nekreiptume dėmesio į minėtą politinį vertinimo kontekstą, sakytume, kad skaitytojo santykis su Marcinkevičiaus kūryba iš esmės nesikeičia: kam (pirmiausia jo kartai) jis buvo talentingas rašytojas ir moralinis autoritetas, stovėjęs Sąjūdžio pirmose gretose, tam toks ir liko. Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai dabar ypač skaudinami dėl jam tekusios nepelnytos kritikos, kuri skatina juos mobilizuotis poeto gynybai. Jaunesniems, gimusiems jau nepriklausomoje Lietuvoje, visos šios politinės batalijos atrodo neaktualios, o Marcinkevičiaus poetika - senstelėjusi.
Grįžtant prie Marcinkevičiaus kūrybos vertinimų, kilusi polemika geriausiai parodo, koks aktualus nepriklausomai Lietuvai tebėra Marcinkevičius. Jis daugeliui Lietuvos žmonių svarbus ne tik dėl poetinio talento, bet, svarbiausia, dėl jo keltų valstybingumo, tautiškumo, identiteto problemų, kurios tebėra aktualios. Būtent ši aplinkybė neleidžia Marcinkevičiaus kūrybai pereiti į saugų muziejinį būvį. Laikas vis dar poetui „aplinkui galvą“.
Menininkų laikysena sovietmečiu
Kyla klausimas, kaip apskritai reikėtų vertinti menininkų laikyseną sovietmečiu. E. Baliutytė-Riliškienė mini, kad Marcinkevičiui neteisingai prikaišiojama totalitarinio režimo propaguotojo vaidmuo, tačiau turbūt sunku būtų paneigti tai, kad savo kūryba jis buvo naudingas okupaciniam režimui, o kartu ir pats naudojosi teikiamomis privilegijomis - tapo Komunistų partijos nariu, jo kūryba leidžiama didžiuliais tiražais, jam mokami solidūs honorarus, premijos, kaip patikimas asmuo yra išleidžiamas į užsienį ir pan. Ar tai prisitaikymas siekiant dirbti Lietuvai?
Turint omeny ne tik Marcinkevičių, bet ir kitus iškilius sovietmečio menininkus, pavyzdžiui, muziką Saulių Sondeckį, dailininką Augustiną Savicką, aktorių Donatą Banionį, kurie vienu metu buvo bandyti sieti su KGB, derėtų pirmiausia pasidžiaugti, kad jie buvo Lietuvoje ir kūrė. Kaip dabar sakytume, formavo tuometinį elitinės kultūros lauką, nors ir pagal sovietmečio galimybes. Jie nebuvo sąmoningi totalitarinio režimo propaguotojai, nors ir buvo naudingi okupaciniam režimui. Pradedant Atlydžiu, jie keitė totalitarinę santvarką laisvėjimo dvasia. O privilegijos jau nebuvo joks išskirtinumas, Marcinkevičius lieka antrame plane, palyginus kad ir su A. Venclova, E. Mieželaičiu ar J. Baltušiu, kurie kaip turistai dažnai skraidė po pasaulį. Marcinkevičiui namai, šeima buvo pasaulio centras, ir dėl to nepriklausomybės metais jis yra sulaukęs ironijos ir pašaipos.
Kalbant apie sovietinį laiką, būtina turėti omenyje konkretų jo etapą - Stalinizmą, Atlydį, Sąstingį, Atgimimą. Ankstyvojoje kūryboje Marcinkevičius laikėsi ideologinių laiko schemų - ne vienas pirmosios knygos „Prašau žodžio“ tekstas buvo rašomas dar esant gyvam Stalinui. O štai tuo pat metu rašyti kitokie eilėraščiai - „Šventoji duona“, „Aš nenoriu meluoti pats sau“, „Dėl duonos“, „Sugrįžimas“ - turėję pasirodyti „Literatūroje ir mene“, buvo atmesti, o autorius svarstytas ir bartas. Šie formos požiūriu netobuli eilėraščiai užkliuvo dėl minorinio, pesimistinio tono, skeptiško sovietinės realybės vertinimo. Juos skaitai tarsi poeto biografiją.
Gimė Marcinkevičius daugiavaikėje valstiečių šeimoje, kur nuolat trūkdavo duonos, persekiojo skurdas, 1944 m. sudegė namai. Šeima kad ir tokiomis sąlygomis vyriausiąjį sūnų leido į gimnaziją. Išdidus, orus vaikas kentė išskirtinai sunkų būvį, bet ir menkus pinigus leido knygoms, jautė savyje polinkį kurti. Marcinkevičiaus 1947 m. rašytame dienoraštyje kaip leitmotyvas skamba klausimas: kodėl jų šeimai kliuvo tokia varginga dalia, nors gausi šeimyna plušo nuo tamsos iki tamsos. Geresnį gyvenimą siejo su mokslu, studijomis. Intelektualinio pagrindo beveik neturėjo. Pasak paties Marcinkevičiaus, maždaug iki 1968 m. jis natūraliai priėmė marksistinę estetiką, socialistinį realizmą. Akivaizdūs pavyzdžiai - poema Dvidešimtas pavasaris (1956), apysaka Pušis, kuri juokėsi (1961). Pušyje jam nuoširdžiai rūpėjo meno ir tikrovės santykis, kartų problema, jis tikėjo tuo, ką rašė, ir kalbėti apie sąmoningą prisitaikymą nėra pagrindo.
Nuo septintojo dešimtmečio pagrindiniu jo kūrybos motyvu tapo Lietuva, kalba, kultūra, istorija. Čia pirmiausia minėtinos jo dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“. Iš sovietmečio būtina prisiminti ir Marcinkevičiaus pastangas sugrąžinti skaitytojui senąją raštiją: jo iniciatyva atsirado „Versmės“ serija. Būdamas daugelio raštų redakcinių komisijų narys, jis drąsino nepasiduoti kupiūravimams literatūros klasikų leidimuose, pvz., kaip kad nutiko leidžiant Maironio „Raštus“, kai jau viską suderinus, paskutinę minutę, be redakcinės komisijos žinios, buvo išimti kūriniai religine tematika. Sąjūdžio pradžios laikas, Marcinkevičiaus žodžiais, jam buvo pats aktyviausias ir laimingiausias. Marcinkevičius nebuvo herojiško tipo kūrėjas, tačiau įdomu, kad gimnazisto dienoraštyje nuolat cituoja Bernardą Brazdžionį. Jis buvo harmoningos, vienijančios, telkiančios prigimties. Jis „dirbo Lietuvai“ ne dėl to, kad prisitaikytų. Jis ėjo savo talento keliu. Ne visi galėjo būti disidentais, ne visi išėjo į mišką, ne visi pasitraukė į Vakarus.
Prieštaringumas ir istorinė atmintis
E. Baliutytė-Riliškienė teigia, kad sovietmečio kūrybos vertinimų išsiūbavimai yra ne tiek Marcinkevičiaus, kiek mūsų visuomenės problema. Per nepriklausomybės laikotarpį išsiskyrė dvi ideologinės linkmės: vienai iš jų svarbiau tautiškumas, kalbos, istorijos problemos (Marcinkevičiaus tradicija), kitai - europietiškumas, modernumas, pilietiškumas. Marcinkevičius tapo dabartinės situacijos įkaitu: politinė nuodėmė ir poeto „Rinktinių raštų“ išleidimas, ir sumanytas paminklas Vilniuje. Savotiška kliše jau tapo teiginys apie sovietmečio prieštaringumą, apie tai, kad mes nesugebame jo integruoti į savo sąmonę. Jaunajai kartai tai net neįmanomas dalykas, nes ji apie aną laiką sužino iš kitų pasakojimų, interpretacijų, o ne iš savo patirties.
Algimanto Baltakio ir Justino Marcinkevičiaus kūrybos skirtumai
Paklaustas, kaip vertina dalį savo eilėraščių, kuriuose akivaizdūs sovietiniai naratyvai, Marcinkevičiaus bendraamžis ir artimas bičiulis Algimantas Baltakis teigė, kad juos reikia vertinti kaip „duoklę tam laikui ir kaip pastangą išlikti kūryboje“. E. Baliutytė-Riliškienė teigia, kad Baltakis iš tiesų buvo bendraamžis ir artimas bičiulis, bet ir charakteriu, ir kūryba jie, galima sakyti, antipodai. Pirmasis lengva ranka galėjo sukurti žaismingą, humoristinį eilėraštį, pernelyg nedramatizuodamas nei ano laiko, nei savo kūrybos. Jei Marcinkevičiaus kūrybą padalintume į kelis laikotarpius, metaforiškai įvardintus, pvz., „kelias iš namų“ - ankstyvoji, „kelias į namus“, vidurinioji, ir „kelias į save“ - vėlyvoji, nepriklausomybės laiko, tai poetas „aiškinosi“ dėl „kelio iš namų“: aiškinosi, bet ne paviršutiniškai, atmestinai, o iš tiesų norėdamas suprasti ir aną laiką, ir save jame. Iškalbus faktas, kad į pagrindinę savo rinktinę (Poezija I, II t., 2000) neįtraukė nė vieno eilėraščio iš pirmosios knygos Prašau žodžio (1955). Marcinkevičiaus brandžioji kūryba (7-9 dešimtmečiai) yra egzistencinio pobūdžio, sąmoningos „duoklės tam laikui“ joje nebuvo, ar neprisimenu, kad poetas būtų apie tai kalbėjęs.
Justino Marcinkevičiaus atminimas
Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę - Justinas Marcinkevičius, ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Kad tokio statuso nusipelnytų poetas - tikra retenybė, jeigu pamatytume save tarp kitų tautų. Septyneri metai praėjo po poeto netekties 2011 m. vasario 16-ąją, bet atminimas gyvas. Viktorija Daujotytė teigia, kad Justinas Marcinkevičius buvo daugiau negu poetas.
Valentino Sventicko indėlis į Justino Marcinkevičiaus atminimo įamžinimą
Beveik kartu pasirodė dvi reikšmingos knygos - Justino Marcinkevičiaus kūrybos rinktinė ir prisiminimai apie poetą. Abi knygas sudarė literatūros kritikas Valentinas Sventickas. Svarbiausias Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos motyvas, įsitvirtinęs apie 1964 metus, - tautos ir jos kultūros garbė, jos išlikimas. Dramatiškai skamba paties Just. Marcinkevičiaus dienoraštinė esė „Taburetė virš galvos“, kurios pilnas tekstas pirmą kartą spausdinamas tik dabar. Vaizdų skalė atsiminimuose plati - nuo vaiko dienų iki saulėlydžio, nuo privataus gyvenimo iki dalyvavimo politikoje, Nepriklausomybės atkūrimo veiksme.
Knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ prisiminimais dalijasi šešios dešimtys žmonių - poeto dukra Jurga, rašytojai, visuomenės ir kultūros veikėjai, žurnalistai, pedagogai, mokslininkai, mokslo draugai. Marcinkevičiaus kūrybos ir veiklos ašis - tautos ir jos kultūros išlikimas. Poetas apmąstė svarbiausius savojo laiko klausimus, atspindėjo amžininkų savimonę, gebėjo pasakyti, ką išgyvena tauta lemtingais atvejais. Justino Marcinkevičiaus svarbą lietuvių kultūrai įvertino ir Tomas Venclova: „Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, B. Brazdžionis - pirmosios Nepriklausomybės ir jos netekimo, Just.
Poetas Justinas Marcinkevičius aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys, Lietuvos mokslų akademijos narys. Susilaukė ir kritikos, puolimų - ir iš valdžios žmonių, politikų, žurnalistų, ir iš jaunosios kartos humanitarų.
Literatūros laisvėjimas ir naujos tendencijos
Nagrinėjant literatūros laisvėjimą, pastebima, kad laisvė kūrybiškai save pareikšti - beribė, rašyti galima apie viską ir visaip, nuo kasdienybės paistalų iki pikantiškų trilerių ir pornografinių detalių. Knygų daug, bet jos bematant dingsta iš kultūrinės apykaitos, jas keičia kitos, taip pat momentinės.
Minimas valstybingumo 100-metis sudrausmino ir nuteikė optimistiškiau, tad dabar pervadinu savo rašinėlį „Literatūros išlaisvėjimas“.
Undinės Radzevičiūtės romanas „Kraujas mėlynas“ nustebino tuo, kad jis vėl visiškai kitoks nei ankstesni jos kūriniai. Nors knyga apie autorės šeimos, kilusios iš Kurliandijos, moteriškosios linijos šaknų ieškojimą, bet tai tikras istorinis romanas. Šis kūrinys galėtų būti įdomus estams, latviams ir vokiečiams, kadangi kedena ir jų istoriją. U. Radzevičiūtė išmoningai pradeda romaną tetos priekaištais (autorės mama turi dvi seseris), kad ji nesidominti šeimos ištakomis. Pasirodo, kad istoriniame protėvių herbe yra trijų varnų atvaizdas, ir su realiomis varnomis pasakotoja susiduria viename iš Talino parkų.
Visada gerbiu nuodugnų pasiruošimą rašymui, ir šįkart, autorės liudijimu: „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus. Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus.
Penktasis Marko Zingerio romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ pasakoja vienos žydų šeimos trijų kartų istoriją, kurioje vaizdžiai atsiskleidžia tarpukario / pokario / dabarties Kaunas. Romano koncepcijai svarbus ne tiek berniuko sėdėjimo Stalinui ant kelių epizodas, o tai, kad Stalino režimas (su žinomais atoslūgiais) formuoja visą penkiasdešimties metų priklausomos Lietuvos atmosferą. Kaunas, kad ir laikinoji sostinė, ne kartą pavadinamas „kurvinu užkampiu“, bet svarbiausiu autentiškų kauniečių mentaliteto bruožu laikomas „nenumaldomas modernybės troškimas“, o Jašai Kaunas reiškė tiek pat, kaip Jamesui Joyce’ui Dublinas.
Daugelyje kitų skaitytų knygų tokį epochinį susidūrimą keičia blaškymasis ir pakrikimas, veikėjo charakterį - hedonisto godos, istoriją - rašytojo vaizduotės kuriami metaforų sąžalynai.
Vyriausioji karta irgi prisideda prie literatūrėlės - traukia iš „stalčiaus dugno“, iš nuobirų, iš rašymo inercijos, iš juodraščių sušluotus trupinius. Šią tendenciją pavadinau praeities įmuziejinimu. Vytauto Bubnio knyga simptomiška antrašte „Iš stalčiaus dugno“ pasakoja apie keliones po artimą ar tolimesnį užsienį, kai oficialus statusas sovietmečiu užtikrino tokių vizitų galimybę ir susitikimų gausą su įvairiais, daugiausia komunistuojančiais rašytojais, kurie, kas be ko, papasakoja ir siaubingų pokario istorijų.
Rašytojų kūrybos ir laikysenos naujų briaunų visada atskleidžia kultūrinio palikimo, atsiminimų, pokalbių knygos: Rūtos Oginskaitės „Gib a kuk“ apie Kanovičių šeimą, preciziškai Domo Kauno parengti atsiminimai apie Ievą Simonaitytę, pastarojo dešimtmečio Vandos Zaborskaitės pilietinė ir kultūrinė publicistika rinkinyje „Tekančio laiko ženklai“.
Aldona Ruseckaitė intensyviai kultivuoja biografinio romano žanrą, seniai paplitusį gausesnėse literatūrose. Vytauto Mačernio gyvenimą rekonstruoti nelengva - jis toks trumpas, dokumentuotų įvykių nedaug, tenka iš poezijos eilučių, laiškų ir amžininkų atminties austi gana efemerišką pasakojimą, įsijaučiant į poeto vizijų būsenas.
Patyręs leidinių sudarytojas Valentinas Sventickas 2010 metais perspėjo: „Esu įsitikinęs, kad dabar savo prisiminimuose privalome būti kraštutinai konkretūs ir privengiantys interpretacijų, juoba bendrinimų“. Prašymas apsiriboti faktais ne iki galo įgyvendintas ir naujoje knygoje „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“; sudarytojas prisipažįsta turėjęs mažinti „patetikos ir superlatyvų“.
Prozoje ryškėja tendencija aprėpti kelių giminės kartų trajektoriją, ieškant šaknų ir paveldėtų vertybių ar jų neberandant. Per visą šimtmetį ir keturias moterų kartas nusidriekia Akvilinos Cicėnaitės romano „Tylos istorija“ pasakojimas. Prozoje matyti trisdešimtmečių kartos savivokos paūmėjimas, nežinojimas, ką daryti su individui atsivėrusia laisve (Vaivos Rykštaitės „Trisdešimt“, Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai“).
tags: #valentinas #sventickas #taburete #virs #galvos #biografija