Užpilamos Sriubos Istorija: Tarp Patogumo ir Sveikatos
Greita, skanu, šilta - tai minimalūs reikalavimai maistui, ypač kai šalta, nėra kada suktis virtuvėje, o skrandis groja maršus. Užpilamos sriubos, košės ir makaronai ne vienam yra tikras išsigelbėjimas. Tačiau ar šis patogumas neateina su kainą? Šiame straipsnyje panagrinėsime užpilamų sriubų istoriją, jų populiarumą, sudėtį ir poveikį sveikatai, taip pat palyginsime jas su tradiciniais patiekalais.
Užpilamų Sriubų Populiarumas ir Priežastys
Pasak prekybos centrų tinklo „Maxima“ atstovo Pauliaus Stonio, kasmet užpilamų sriubų ar košių parduodama daugiau mažiau toks pat kiekis - apie du su puse milijono pakuočių. Tai rodo, kad šis produktas išlieka populiarus tarp vartotojų. Pagrindinės to priežastys yra patogumas ir greitas paruošimas. Užpilamos sriubos yra idealus pasirinkimas skubantiems žmonėms, studentams ar keliautojams, kurie neturi laiko ar galimybės gaminti maistą.
VMVT vyriausioji specialistė-valstybinė maisto produktų inspektorė R. Sadūnaitė paaiškina, kad vartotojų skundų dėl greitai paruošiamų sriubų ar makaronų nėra, vadinasi, žmonėms patinka šie produktai. Dažniausiai juos renkasi jaunimas, kuris viską daro greitai ir negalvoja apie pasekmes.
Užpilamų Sriubų Sudėtis ir Potencialus Poveikis Sveikatai
Tačiau, akademijos „Pirmas šaukštas“ sveikos mitybos specialistė R. Šilenskienė įspėja, kad supakuotas maistas jai asocijuojasi su negyvu maistu ir pataria rinktis sveikus produktus arba bent jau įdėmiai skaityti etiketes. Ji teigia: „Jose užkoduota labai daug paslapčių. Ir tos paslaptys per laiką pavirsta į sunkias ligas. Ypač greitas maistas, jis išvaduoja nuo ilgo stovėjimo virtuvėje, bet ateina su didelėmis problemomis. Tai yra nutukimas, diabetas, širdies ligos ir vėžiniai susirgimai ir kt. Žarnyno, tiesiosios žarnos vėžiniai susirgimai dažnai yra neteisingos mitybos pasekmė“.
Anot R. Sadūnaitės, užpilamų patiekalų pakuotėje yra kelios dalys: kietoji (mėsa, makaronai, ryžiai, pupelės ir pan.), tirštikliai (krakmolas, miltai, druska, cukrus, maltodekstrinai) bei kvapikliai (žolelės, prieskoniai, aromato ir skonio stiprikliai).
Taip pat skaitykite: Makaronų sriubos receptai per kelias minutes
Maisto ekspertė R. Šilenskienė, paėmusi į rankas maišelį užpilamos sriubos su vištiena, atkreipia dėmesį į patiekalo sudėtyje esantį palmių aliejų ir maltodekstriną: „Palmių aliejus - tai blogieji riebalai, kurie negenda, suteikia skonį, o maltodekstrinas iš esmės yra cukrus. Jis naudojamas vaikų mišinėliams, kad jie greičiau priaugtų svorio. Tad pagalvokite, ar reikia to papildomo svorio valgant tokias sriubas.“ Iš tiesų, maltodekstrinas prilyginamas gliukozei, bet nėra saldus. Dažnai jis dedamas į batonėlius ar gėrimus, skirtus sportuojantiems žmonėms.
Greitai paruošiamuose makaronuose slypi ir didžiulis kiekis druskos. R. Šilenskienė įspėja, kad tai tiesioginis kelias į tolimesnes problemas tiems, kurie turi padidintą kraujospūdį ar širdies ligas.
Dar vienas akį rėžiantis dalykas - skonio stipriklis natrio gliutomatas. Specialistės žiniomis, pasaulyje jo kasmet pagaminama apie 200 tūkst. tonų, o kilogramo kaina - ne daugiau kaip doleris. Ši medžiaga ypač pavojinga vaikams, nes mažina augimo hormonų kiekį organizme. O jeigu natrio gliutomatą vartoja būsimos mamos, jis gali lemti net kūdikio ūgį.
Toliau etiketėje puikuojasi skonio stiprikliai ir modifikuotas krakmolas. R. Šilenskienė patikina, kad tokių produktų nesirinktų.
M. Marcinkevičiaus ligoninės gastroenterologė Diana Žukauskienė pabrėžia, kad sriuba su skrandžiu tikrai noriai draugauja, bet jei nuolat rinksimės užpilamas sriubas, gausime tik tuščių kalorijų, greitą sotumo jausmą ir jokios naudos organizmui.
Taip pat skaitykite: Ar užpilami patiekalai sveiki?
Medikė pasakoja: „Visos bėdos ir prasideda, kai yra skubama, nepavalgoma, didelės pertraukos tarp valgių, tada persivalgymai, pasirenkami apdoroti netinkami produktai tai iš ten ir atsiranda pilnumo pojūtis, pykinimas, atsirūgimas, rėmens, diskomfortas viršutinėje virškinamojo trakto dalyje. Žmonės kartais adaptuojasi ir vertina tai kaip nereikšmingus simptomus“.
Namie pačių gaminti makaronai skrandyje suvirškinami per 3 valandas. Pirktiniai, pagaminti pramoniniu būdu - virškinami iki 6 valandų. Užpilami makaronai nepaprastai sunkiai virškinami - nėra fermentų, kurie suvirškintų tokį cheminį produktą. Iš organizmo jie pasišalina per 12 valandų, o gal net ir ilgiau. R. Šilenskienė pabrėžia: „Mūsų maistas guli nesuvirškinamas tarsi šiukšlių dėžėje. Susidaro toksinai ir tai reiškia žarnyno užterštumą“. Ji įspėja vartotojus ir dėl dar dviejų skonio stipriklių, pasitaikančių greito paruošimo makaronuose - E635, galinčio sukelti alergiją (ypač astma sergantiems žmonėms) ir amoniakinio dažiklio E150C, dėl kurio Amerikoje vyksta aršios diskusijos, nes nustatyta, kad jo vartojimas sukelia vėžį.
VMVT vyriausioji specialistė-valstybinė maisto produktų inspektorė R. Sadūnaitė teigia, kad uždrausti užpilamus produktus pagrindo nėra, nes tai yra saugu, niekas neapsinuodija.
Alternatyvos Užpilamoms Sriuboms: Sveikesnis Maistas
Jei užpilamos sriubos nėra pats sveikiausias pasirinkimas, kokios yra alternatyvos? Pirmiausia, galima rinktis namuose gamintą maistą. Naminė sriuba ar košė, pagaminta iš šviežių ingredientų, yra daug maistingesnė ir sveikesnė už užpilamą variantą. Be to, gaminant namuose galima kontroliuoti ingredientus ir išvengti nereikalingų priedų.
Jei neturite laiko gaminti, galima rinktis sveikesnius greito maisto variantus, pavyzdžiui, salotas, sumuštinius su pilno grūdo duona ir daržovėmis arba natūralaus jogurto indelius su vaisiais ir sėklomis. Taip pat galima iš anksto pasiruošti naminių patiekalų ir juos pasiimti su savimi į darbą ar kelionę.
Taip pat skaitykite: Ar užpilamos sriubos kenkia sveikatai?
Svarbu atsiminti, kad sveika mityba yra raktas į gerą savijautą ir ilgaamžiškumą. Todėl verta skirti laiko ir pastangų, kad pasirinktumėte maistą, kuris ne tik patenkintų alkį, bet ir suteiktų naudos organizmui.
Rytų Virtuvių Įtaka: Nuo Rameno Iki Japonijos Virtuvės
Japonijos kulinarinių malonumų gerbėjai gali susipažinti su klasikiniais patiekalais, pvz., rameno makaronų sriubomis. Ši sriuba išpopuliarėjo visame pasaulyje, skleisdama meilę vyšnių žydėjimo šaliai. Šiais laikais gardžiąją rameno sriubą gali valgyti beveik kiekvienas, pagamindamas ją savo namuose. Mažai kas iš mūsų suvokia, kad populiarioji ramen nėra tipiškas japoniškas patiekalas. Sriubos aromatą ir skonį daugiausia lemia mėsos ingredientai, XIX a. Per šimtmetį rameno sriubos išpopuliarėjo tarp japonų, kurie pamėgo išskirtinio skonio patiekalus. Šiandien rameno sriubos yra daugiau nei tuzinas rūšių, populiarių visame pasaulyje. Šis patiekalas taip pat tapo vadinamųjų greitųjų patiekalų, t. y. lengvai paruošiamų greitųjų sriubų, prototipu ir įkvėpimo šaltiniu.
Rameno pagrindą sudaro mėsos sultinys, savo skoniu primenantis sultinį, paprastai gaminamą iš kiaulienos ir kiaulienos kaulų (tonkotsu). Į sultinį dažnai dedama paukštienos, jūros gėrybių ir daržovių ar kitų daržovių tipo ingredientų - tai priklauso nuo virėjo pasirinkimo. Sriuba praturtinama tare, makaronais ir garnyrais. Tare - tai aromatinga, sūri esencija, dedama į dubens dugną. Populiariausia laikoma „Shoyu tare“, kurios pagrindą sudaro sojų padažas.
Vieno oficialaus rameno recepto nėra. Bėgant metams sukurta daugybė japonų mėgstamos sriubos variacijų. Jos buvo kuriamos bandymų ir klaidų būdu - daugelis virėjų keitė rameną pagal savo skonį ir originalias idėjas. Tokie įvairūs receptai lėmė, kad per kelis dešimtmečius ėmė ryškėti kelios populiariausios sriubos rūšys. Vienas iš labiausiai atpažįstamų ir populiariausių yra „shio-ramen“ - vištienos sriuba, panaši į klasikinę rūšį, galimai su paukštiena, pridėta žuvies, kopūstų, laiškinių česnakų, porų ar bambukų ūglių.
Rytų virtuve mes vadiname Tolimųjų Rytų, prasidedančių nuo Indijos, virtuvę. Tolimieji Rytai garsūs ne tik gyventojų gausumu - čia gyvena pusė pasaulio žmonių, - bet ir tuo, kad šiuose kraštuose klestėjo seniausios civilizacijos. Didžiausia tautų bei kultūrų įvairove pasižyminčiam regionui bbūdingos ir kuo įvairiausios maisto gaminimo tradicijos, nulemtos didžiulių klimato bei geografinių skirtumų. Pavyzdžiui, pakrančių gyventojų virtuvė, palyginti su kalnuotose vietovėse gyvenančių žmonių, daug įvairesnė, nes dėl palankesnių gamtinių sąlygų ir aktyvesnės prekybos su kaimyninėmis šalimis turima daugiau produktų. Šiltesniuose kkraštuose į patiekalus paprastai dedama daugiau prieskonių.
Nepaisant kai kurių skirtumų, dauguma Rytų šalių virtuvių turi panašumų. Kinų virtuvė, priklausomai nuo šalies srities, išsiskiria virimo ir kepimo būdų gausa. Bet visus tuos būdus sieja bendras bruožas, išskiriantis kinų virtuvę iš kitų šalių kulinarijos tradicijų. Šis bruožas susijęs su ilgaamže kinų filosofija, pagrįsta daiktų dermės ir pusiausvyros dėsniu - formų, spalvų, kvapų, santykio, išdėstymo harmonija. Dermės siekis kinų virtuvėje akivaizdus. Pavyzdžiui, patiekalo sudedamosios dalys yra apdorojamos taip, kad būtų vienodos formos ir dudžio. Prieš berdami į keptuvę (rytietiška keptuvė išgaubtu dugnu - wok - atstoja ir puodą) daržoves ir mėsą arba žuvį, kinai pirmiausia ssupjausto produktus vienodo dydžio gabalėliais. Kadangi verdama arba kepama neilgai, patiekalai nepraranda maistingumo. Virimo ir kepimo būdas nuolat maišant leidžia visas gaminimo patiekalo dalis tinkamai paruošti per tą patį laiką. Kinų valgių gaminimo tradicijos padarė didelę įtaką kitų Azijos šalių virtuvėms. Pavyzdžiui, Tailando virtuvei taip pat būdingas kontrastingų dalių dermės siekis. Tailandiečiai vartoja dešimtis rūšių aitriųjų paprikų, krevečių tešlą, garuose (bambuko krepšyje) virtus patiekalus, kkariu vadinamus patiekalus su smulkiai maltų prieskonių mišiniu ir kokosų pienu. Kinų virtuvės įtaką patyrė ir Indonezija. Čia taip pat naudojamos rytietiškos keptuvės išgaubtu dugnu ir kepama nuolat maišant. Tačiau Indoneziją per Malaiziją ir Tailandą pasiekė ir Indijos pusiasalio kulinarijos tradicijos : tą rodo gausus indiškų prieskonių vartojimas. Arabų pirkliai supažindino su mėsos ir žuvies kepimo ant iešmo būdu. Tačiau Indonezijos salynas toks didelis, kad neįmanoma kalbėti apie bendrą jo kultūrą. Indų virtuvės tradicijos glaudžiai susijusios su induizmu, joms nemažą įtaką padarė krašto užkariautojai iš šiaurinių Azijos regionų.
Japoniška virtuvė - viena iš tolimųjų rytų virtuvių, paplitusi Japonijoje ir susiformavusi per ilgametę istoriją. Nors su paprastomis virtuvėmis dalijasi daug bendrų produktų, gamybos metodų, vis gi turi ir daug išskirtinumų, kurie daro šią kulinarijos sistemą garsią visame pasaulyje. Japonija per šimtmečius daug dalykų perėmė iš kaimynės Kinijos, tačiau japonų virtuvė išliko savita : jai būdingas išskirtinis paprastumas, siekis tobulai parinkti patiekalo komponentus ir puikiai jį apipavidalinti. Vienas japonų virtuvės išskirtinumas yra specifinė maisto kultūra: kulinarija japonų gyvenime dažnai prilyginama menui, todėl ir patiekalas tampa meno kūriniu. Japonų virtuvė, kaip ir visa jų kultūra, glaudžiai susijusi su gamtos ciklu: čia labai svarbūs besikeičiantys sezonai, todėl indai, maisto rūšys ir papuošimai turi tai priminti. Egzistuoja terminas shun, skirtas apibrėžti sezoninius produktus, ir visada stengiamasi juos įtraukti į meniu. Kioto virtuvėje buvo išvystyta rafinuota maisto kultūra. Čia vieną maitinimą sudarė daugybė (virš 10 rūšių) patiekalų, kurie dažniausiai yra labai negausūs, tačiau reikalauja paruošimo, ir pateikiami gražiuose induose. Labai dažnai siekiama, kad būtų pateikta po vieną agemono, yakimono, nomono ir pan. Patiekalų valgymo tvarka nėra labai griežtai nustatyta, bet dažniausiai laikomasi, kad ryžiai (hanmono) ir sriuba (suimono) būtų valgoma pabaigoje. Tada valgomi ir ko-no-mono (marinuotos daržovės, skirtos galutiniam užsiskaninimui).
Paskutiniu metu Japonijoje maisto patiekalai panašėja į europietiškus. Tam didelę reikšmę turi Japonijos moksliniai ir technologiniai pasiekimai bei atnaujinti kontaktai su Europa ir JAV. Šiuolaikiniuose japonų receptuose galima rasti prancūziškus padažus, itališkus sūrius ir amerikietiškus troškinius. Japonai ėmė vartoti daugiau mėsos ir jos produktų, pieno, bandelių ir kitų duonos gaminių, o ryžių - mažiau. Šiuo metu visame pasaulyje japonų virtuvė yra labai populiari, yra atidaromi vis nauji japonų restoranai. Šio populiarumo pagrindinė priežastis yra ypatingai sveika virtuvė. Japonų patiekalai suteiks Jums energijos užtaisą visai dienai. Valgymas, kuris mums dažnai tėra skrandžio užpildymas, japonams tampa didele filosofija. Japonų virtuvė, lyginant su kinų virtuve, yra žymiai paprastesnė. Japonai žymiai mažiau naudoja padažų ir labai mažai naudoja riebalų. Japoniją sudaro keturios didelės ir daugybė mažyčių salų Ramiajame vandenyne, todėl natūraliai japonams maisto pagrindą sudaro jūros produktai - kriauklės, žuvys, žolės. Dar japonų virtuvė neapsieina be ryžių, sojos ir sojos padažo, o jūros kopūstai, krienai (vasabi) ir marinuotas imbieras įprasti japonų virtuvėje kaip mums pipirai, druska ir grietinė. virtuvėje naudojamas krakmolas, todėl produktai neprisigeria riebalų. Patiekalai gaminami ypač aukštoje temperatūroje ir labai trumpai - taip nenukenčia produkto kokybė. Visus žavi japonų stalo serviravimo estetika - paprasta, bet genialu. Maistas patiekiamas mažose lėkštutėse, smulkiai supjaustytas, kiekvienam patiekalui atskiras indelis: ryžiams, mėsai, padažams. Valgoma pagaliukais, sriubos taip pat - tirščiai išvalgomi, o skystis išgeriamas. Išradingieji japonai griežtai laikosi trijų pagrindinių virtuvės principų: natūrali produkto kokybė, skonio harmonija ir išorinis patiekalo grožis. GGriežtai laikomasi spalvų harmonijos, skonio ir lėkštės papuošimo grožio. Japonų virtuvė mums tokia paslaptinga ir egzotiška, kaip ir pati Japonija. Šiuo metu japonai užima pirmą vietą pasaulyje pagal gyvenimo trukmę. Tam įtakos turi ir mažai cholesterolio turintis maistas. Japonijoje sakoma: „valgoma viskas, išskyrus mėnulio atspindį vandenyje“. Šis posakis šiek tiek perdėtas, nes atėjęs iš Kinijos, kur tikrai valgoma viskas. Japonų virtuvėje naudojama galybė lakštinių rūšių, kurie parduodami sausi. GGaminant naudojami grikiniai miltai, kurie suteikia rusvą spalvą bei riešutų prieskonį. Verdami 3-4 min. Naudojami gaminant sriubas arba atvėsinti salotoms. Didelė padažų įvairovė, jie dažniausiai gaminami iš sojų ir cukraus pudros. Aštrūs ir kkartu saldūs padažai naudojami įvairių patiekalų gamybai, pavyzdžiui, tokiame padaže žuvis ar mėsa iš pradžių marinuojama, po to tik lengvai apkepama. Kitas egzotiškas japonų naudojamas produktas - lotoso šaknis. Tai povandeninė lotoso dalis. Įpjautas panašus į žiedą. Jis yra traškus ir saldus. Greitai tamsėja, todėl jį supjausčius, reikia greitai pamerkti į parūgštintą vandenį. Naudojamas ruošiant tempura bei kitų keptų daržovių mišinius. Japonų virtuvėje naudojama daug įvairių grybų. Populiariausi iš jų - shiitake grybai - jų rudos kepurėlės, stiprus aromatas. Mėgstamas ir plačiai naudojamas didysis baltasis ridikas daikon arba mooli. Jis traškus, šiek tiek aštraus skonio. Kitas japonų virtuvės produktas - umeboshi - tai konservuotos sūdytos slyvos, džiovintos saulėje ir išlaikytos metus. Jos yra rudai rausvos spalvos, supjaustytos naudojamos kaip prieskonis. Patiekiamos pusryčių metu, naudojamos kaip virškinimą skatinanti priemonė. Nei vieni japoniški pietūs neapsieina be marinuotų užkandžių, skatinančių maisto įsisavinimą. Tai gali būti sūdytos prieskoninės žolės, taip pat gari - marinuotas imbieras - svarbus sushi ingredientas. Plačiai naudojami jūrų dumbliai, parduodami didelių sausų lapų pavidalu. Kiekviena rūšis turi būdingą kvapą bei tekstūrą. Tai svarbus aromatinių bei mineralinių medžiagų, ypač K ir Ca, šaltinis. Nori - labai ploni tamsiai žali lakštai, pagaminti iš ypatingos jūrų dumblių rūšies, naudojami sušių gamybai, taip pat garnyrams. Įdomus japonų virtuvėje naudojamas produktas yra bonito arba hana-katsuo. Europietiškų salotų atitikmuo yra japoniški patiekalai sunomono („paruoštas su actu“) bei aemono („užtaisytas“). Šių patiekalų paskirtis - harmonizuoti visus patiekiamus patiekalus, subalansuoti jų sudėtį. Spalvingos salotos gaminamos iš daugelio natūralių produktų. Jos gali būti ruošiamos iš neskaldytų grūdų, ankštinių, daržovių, jūrų produktų, žuvies, vaisių, riešutų, sėklų ir pan.
Japonų virtuvės atsiradimas susijęs su japonų religija shintō. Tai, kas dabar vadinama „japonų virtuve“ (vaseku) visiškai susiformavo po XVII amžiaus. Ji remiasi labai senomis pačios tautos kulinarinėmis tradicijomis ir unikalia kulinarine savo didžiausios kaimynės Kinijos patirtimi. Japonų virtuvė palyginus su kinų yra daug paprastesnė - japonai vartoja mažiau padažų ir labai nedaug riebalų. Japonų virtuvė labai skiriasi nuo kitų pasaulio virtuvių. Taip yra todėl, kad japonai didelį dėmesį skiria produktų parinkimui ir maisto pateikimui. Išradingieji japonai griežtai laikosi trijų pagrindinių virtuvės principų: natūrali produkto kokybė, skonio harmonija ir išorinis patiekalo grožis. Tiek tradicinės, tiek šiuolaikinės japonų virtuvės pagrindas yra ryžiai. Antras pagal svarbą japonų virtuvėje patiekalas - žuvis. Japonijos krantus skalauja jūros ir vandenynai, tad japonams yra žinoma apie 10 tūkstančių jūros gėrybių ir žuvų rūšių, kurių didžioji dalis yra valgoma. Žuvį ir kitas jūros gėrybes nepriimta kepti, jos tik lengvai apkepamos, troškinamos, ruošiamos garuose, o dažniausiai pateikiamos žalios. Dėl tokio žuvies ir jūros gėrybių paruošimo patiekalai lengvai įsisavinami, išsaugo maistingąsias medžiagas ir skonines ssavybes. Japonai garsėja kaip maisto gurmanai, mėgstantys kokybišką, šviežią ir įvairų maistą. Pietūs ar vakarienė susideda iš įvairių patiekalų, kurie dažnai valgomi nesilaikant eiliškumo.
Pastaruoju metu japonų virtuvė tapo labai populiari visame pasaulyje. Viena iš priežasčių- tai, kad ji yra labai sveika - ne veltui japonai pirmauja pasaulyje pagal ilgaamžiškumą. Žmogaus organizmas intuityviai renkasi tai, kas jam reikalinga. Mokslininkai ištyrė, kad tradiciniai japonų virtuvės komponentai padeda išvengti trombų susidarymo, apsaugo dantis nuo gedimo, padeda gydyti širdies ligas, hipertoniją, gripą, neleidžia nutukti ir senti, normalizuoja lytines funkcijas, pasižymi antiastminėmis ir antimikrobinėmis savybėmis, gerina nervų sistemos veiklą.
Nors japonai dalinasi panašiais maisto produktais su kitomis Tolimųjų Rytų šalimis, viena Japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regionų virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. Šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesaikų apie 300 metų (Edo laikotarpiu) mėsa praktiškai buvo uždrausta. Japonijoje yra labai didelis jūrų gėrybių suvartojmas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgoma žalia, kepta, virta, virta riebaluose, džiovinta (chimono). Be to, yra ir gausus jūržolių pasirinkimas. TTarp populiriausių dumblių yra: wakame, kombu, nori, hijiki ir kt. Žuvis labai svarbi ir ir pagrindiniame daugumos patiekalų ingrediente - sultinyje. Japoniškas sultinys dashi, skirtingas negu kitose Tolimųjų rytų šalyse, gaminamas ne iš paukštienos, o iš žuvies. Išsiskiria japoniška virtuvė iš kitų Tolimųjų Rytų ir savo prieskoniais. Be įprastinių visam regionui sojų ppadažo (shoyu) ,sojų pastos (miso), bei ryžių acto (su), japonai gausiai vartoja sake, saldų padažą mirin. Būdingas japonų virtuvei yra ir krienas wasabi. Tačiau apskritai šiai virtuvei yra būdingas saldokas skonis, o aštrūs prieskoniai čia beveik nevartojami.
Japonai nesupranta, kas yra antri arba pagrindiniai patiekalai, todėl čia labai didelis patiekalų skaičius bet kurio valgio metu. Japonijoje priimta sočiai pavalgyti ryte. Pusryčių pagrindas yra išvirti ryžiai, sriuba ir marinuoti agurkėliai. Taip pat pusryčių metu japonai valgo kiaušinius ir žuvį. Pusryčiai prasideda nuo arbatos ir užkandžių, pagamintų iš žalių daržovių, žalios žuvies, supjaustytos gabalėliais ir suvilgytos acte, jūros vėžių ir žalių kriauklyčių. Su užkandžiu geriama sakė, kuri dažniausiai būna pašildyta. Tada mažame mediniame lakuotame puodelyje su dangteliu yra tiekiama ssriuba. Pietums valgomi ryžiai, prie kurių tiekiamos išvirtos daržovės ir patiekalai iš troškintos žuvies. Vakarienei vėl gi valgomi ryžiai. Japonai maistą valgo laikydamiesi sudėtingo ritualo. Prie bendro stalo nevalgoma, kiekvienas žmogus sėdi prie atskirų staliukų, ant kurių ppatiekiami iškart visi patiekalai - pradedant sriuba ir baigiant saldžiaisiais patiekalais.
Patiekdami patiekalus, japonai atsižvelgia į patiekalų tipą, metų laiką bei svečių amžių. Žiemą porcijos didesnės, vasarą mažesnės. Jaunesniems svečiams siūlomas didesnis maisto kiekis, negu vyresniems. Japonijos šiaurėje valgoma daugiau, nei karštesniuose pietuose. Produktai patiekaluose apdorojami taip, kad būtų lengvai paimami lazdelėmis - žuvis pilnai iškaulinama, marinuoti ridikai atmušami peilio bukuoju kraštu, kad būtų įkandami ir senyviems žmonėms. Maistas imamas lazdelėmis. Japonai vertina tuščios erdvės grožį - lėkštės neperkraunamos maistu, paliekama daug tuščios vietos. Taip pat stalo serviruotėje vertinami kontrastai - didelis puodelis mukodzuke dedamas ne šalia didelio padėklo osiki, o šalia kvadrato formos puodelio, kuris statomas rombu. Stalo serviruotėje derinami įvairių dydžių ir formų indai, patiekiama nelyginis skaičius indų.
Japonijoje kaip ir Kinijoje valgoma lazdelėmis. Šaukštai nenaudojami net, kai valgoma sriuba, čia ji geriama iš lėkščių. Į Japoniją lazdelės (chasi) atėjo iš Kinijos XII amžiuje ir buvo pagamintos iš bambuko. Buvo manoma, kad lazdelėmis valgo nemirtingi dievai ir imperatoriai. Egzistuoja llabai įvairių formų ir dydžių daugkartinės lazdelės, kurios yra tikri meno kūriniai: jas dažo, padengia laku, inkrustuoja perlamutru ir puošia įvairiais raštais. Šiais laikais yra lazdelių, pagamintų iš kaulo, bambuko, pušies, kipariso ir kitų medžių. Japonams lazdelės ne tik kasdienis asmeninis daiktas, bet ir šventas simbolis.
Gamta Japoniją dosniai apdovanojo vandenyno turtais ir vietiniai virėjai jau nuo senų laikų pabrėžia, koks svarbus žmogui yra maistas iš jūros. Todėl japonų pagrindinis maitinimosi produktas be ryžių yra žuvis. Tačiau jie ne šiaip sau valgo daug žuvies. Japonų virtuvė nuo kitų šalia jūros esančių šalių virtuvių skiriasi tuo, kad jie žuvį minimaliai termiškai apdoroja. Žuvį čia retai verda, dažniausiai valgo žalią arba kepa. Svetimšaliui pažintis su japonų virtuve neretai prasideda nuo sasimi, tipiško japoniško ir tuo pačiu pačio egzotiškiausio svetimšaliams patiekalo, ragavimo. Sasimi - tai šviežios žalios žuvies bei kitų žalių jūros produktų g.
tags: #uzpilama #sriuba #istorija