Užgavėnių persirengėlių vaikštynės tradicijos ir reikšmė

Kasmet, priklausomai nuo Velykų datos, tarp vasario 5 ir kovo 6 dienos, švenčiama linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Ši diena žymi pokalėdinių linksmybių pabaigą ir priešvelykinio susitelkimo - gavėnios - pradžią. Užgavėnių papročiai apjungia ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios kultūrų elementus. Net seniausiais laikais Užgavėnės buvo laikomos pavasario pradžia, simbolizuojančia žiemos virsmą į pavasarį, žiemos palydėjimą ir pavasario žadinimą.

Pagal liaudies išmintį, Užgavėnės - tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Tikroji Užgavėnių diena - antradienis, o trečiadienis - Pelenų diena, po kurios prasideda ilgas, rimtas ir „liesas“ gavėnios metas.

Užgavėnių tradicijos ir papročiai

Užgavėnės - žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. Lietuviai Užgavėnes, seniau vadintą Ragučio švente, švęsdavo kovo antro dešimtadienio pabaigoje-trečio pradžioje, per pavasario lygiadienį. Su žemdirbyste susijusios Užgavėnių apeigos ir atributika (važinėjimasis, laistymasis vandeniu, supimasis, sotus ir gausus valgymas, tam tikros dainos, žvėrių kaukės) turėjo magiškai skatinti vaisingumą, lemti gausų būsimąjį derlių, vaizdavo žiemos ir pavasario kovą. Po Lietuvos krikšto Užgavėnių laikas ir šventės pavadinimas ilgainiui buvo priderintas prie Bažnytinio kalendoriaus (gavėnios išvakarės, nuo vasario 3 iki kovo 9, septintosios savaitės prieš Velykas antradienis), bet daugelis papročių išliko.

Tai žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. Krikščionims tai yra gavėnios - priešvelykinio pasninko ir atgailavimo laikotarpio išvakarės.

A. J. Greimas rašė: „Užgavėnės krikščionybės įtakoje tapo kilnojama diena, anksčiau buvo švenčiama pavasario ekvinokcijos laiku . Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujųjų metų pradžią“.

Taip pat skaitykite: Morės deginimas Žemaitės gatvėje

Daugelyje šalių Užgavėnės švenčiamos kaip karnavalas. Lietuvoje - tai seniausios apeigos ir žaidimai, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis.

Visiems patinka prisivalgyti blynų, šiupinio su kruopomis, žirnių ir mėsos. Smagu pasistumdyti, pasilaistyti vandeniu, pasisuodinti nuodėguliais, pelenais ir t. t.

Liaudyje Užgavėnės vadinamos „slenksčiu tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario“, jos laikomos pavasario pradžia ir įvairiais veiksmais (linksmu ir išmoningu karnavalu) stengiamasi paspartinti pavasario pradžią. Žmonės žiemą įsivaizduoja kaip demoną, kurį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Užgavėnės - paskutinė mėsėdžio, žiemos palydų ir išvarymo diena, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente. Ji buvo žinoma net ir pagonybės laikais. Seniau ji vadinta Ragučio švente.

Pagal senąsias tradicijas Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu). Na, o tikroji Užgavėnių data - 46-oji diena prieš Velykas.

Dabartiniai Užgavėnių papročiai - tai senovėje buvusios šventės, kuria būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, paspartinti pavasario atėjimą, mūsų dienas pasiekusi apeigų dalis. Tą dieną pagal tradiciją niekas nedirba.

Taip pat skaitykite: Šventės esė

Maistas

Per Užgavėnes būdavo daug važinėjama arklių traukiamomis rogėmis, vežimais - apvažiuojamos visos valdos, laukai. Tikima, kad kuo didesnis atstumas įveikiamas, tuo aukštesni augs javai ir linai. Arkliai būdavo išpuošiami kaspinais, pakabinama varpelių.

Per Užgavėnes valgomi įvairūs valgiai: šiupinys, spurgos, šaltiena ir t.t., bet pats populiariausias patiekalas - blynai. Todėl, kad blynas yra apvalus, o anksčiau apskritimas buvo suvokiamas kaip neprieinama erdvė piktosioms dvasioms. Taip pat blynas - tai sugrįžtančios saulės simbolis.

Senoviškiausias Užgavėnių (o taip pat ir daugumos kitų tradicinių lietuvių švenčių) patiekalas - šiupinys. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Užgavėnėms taip pat būtinai buvo verdama šaltiena. Vyrai Užgavėnėms užraugdavo miežinio alaus.

Specialūs Užgavėnių patiekalai Lietuvoje, nežiūrint kokie vietos mitybos papročiai, buvo riebi kiauliena, troškinti kopūstai, blynai (sklindžiai), spurgos. Po Pirmojo pasaulinio karo Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu. Jis verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų ir įvairių prieskonių. Dar vėliau buvo verdamos dešros, kepamas kugelis ir kiti įvairūs riebūs valgiai. Užgeriama namie darytu alumi, gira ar degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandens per Užgavėnes nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos. Užgavėnių vakarienė, kaip ir Kūčių, buvo ritualinė, į ją kviesdavo protėvių vėles. Manyta, kad šio paskutinio valgymo, simboliškai užbaigiančio žiemos metą prieš įžengiant į pavasarį, likučiai turi magiškos galios apsaugoti žmogų nuo blogio.

Šiuo laikotarpiu negalima valgyti mėsos, o pieną leista gerti tik retkarčiais. Užgavėnių dienos valgių likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistas nuo visų ligų“. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes - net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas“. Kai kur Lietuvoje reikalauta per Užgavėnes iki soties valgyti 7, kitur 9, o dažniausiai - 12 kartų, „kad pilvas būtų už kaklą kietesnis“.

Taip pat skaitykite: Užgavėnių tradicijos ir blynai

Veiklos

Užgavėnių Veiklos:

  • Voliojimasis sniege, leidimasis rogutėmis nuo kalno.
  • Triukšmavimas, dainavimas.
  • Laistymasis vandeniu.
  • Kaimynų lankymas.
  • „Gaidžių peštynės“ ir grumtynės su maišais.

Nubrėžiamas poros metrų skersmens ratas. Du žaidėjai, šokinėdami ant vienos kojos, stengiasi vienas kitą iš to rato išstumti.

  • Virvės traukimas.

Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią - žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsuka jas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių.

Jaunuoliai nusiskindavo vyšnių šakeles ir jas pasimerkdavo namuose - jeigu šakelė iki Velykų pražys - ištekėsi arba vesi, jeigu tik lapeliai išsiskleis - šiemet dar vienišausi.

Persirengėliai ir kaukės

Užgavėnėms būdinga kaukėtų, neatpažįstamų persirengėlių vaikštynės po kaimą. Karnavalininkai parodijuodavo persenusių jaunikių piršlybas, savo kasdienės aplinkos žmones (apsimetėlį elgetą, mainikautoją čigoną, keliaujantį pirklį žydą), vaidindavo raganą, giltinę, velnią, ožį, gaidį, gervę arba vežiodavosi baidyklę, Žemaitijoje vadinamą More (Kotre), Aukštaitijoje (apie Kupiškį) - Gavėnu.

Be jokios abejonės, per Užgavėnes būtinai reikia persirengti. Kuo keisčiau - tuo geriau. Tai diena, kai tiesiog būtina persikūnyti į tai, kas nesi.

Svarbu, kad kaukės būtų juokingos: išryškinama didelė nosis, burnos su kreivais dantimis, daromos nevienodos akys ir pan. Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys - neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius.

Anksčiau kaukės buvo daromos iš medžio žievės, avies arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų.

Persirengimas per Užgavėnes turi simbolinę prasmę - persirengėliai, tikėta, buvo tarsi protėvių įvaizdžiai. Derlingumą, vaisingumą mūsų protėviai bandydavo prisišaukti persirengdami gyvūnais.

Kostiumais nesiekta šaipytis iš kitų tautų, tiesiog jie vaizduodavo mitinį pasaulį, esantį kažkur toli už vandenynų. Senovės lietuviams vengras ar kitos tautybės žmogus simbolizavo svetimšalį, nežinomas kultūras, keistumą.

Morė

Užgavėnių dėmesio centre - Morė. Ji - vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema.

Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė.

Dabar bene svarbiausias Morės akcentas - išryškintos jos moteriškos kūno formos, ypač krūtys, ryškiai išdažytas veidas. Dažniausiai nuo pietų vežiojama Morė ant rato sukasi, aplinkui didžiausias triukšmas - paleidžiami į darbą barškalai.

Vieni Morę laiko žiemos - mirties demonu, kiti sieja su blogiu, treti - su augmenijos gyvybinėmis galiomis.

Be Morės (Kretingos, Plungės r.), žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė (Užventis, Kelmės r.; Šilalės r.), Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė (Raseinių r.), Balsių Kotrė (Šilalės apyl. bažnytkaimio pavadinimas). Vadinta ji dar pasileidėle Kotre, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina. Atsakyti į klausimą, kokia yra Morės genezė, šiandien vargiai įmanoma. XIX a. vidurio etnografai, pirmieji aprašę Morės gaminimo ir vežiojimo paprotį, teigia, kad senoji šios apeigos prasmė liaudyje tuo metu jau nežinoma. O iki XIX a. Bet kuriuo atveju (ypač prisiminus kalendorinų švenčių prosenovinę paskirtį) nereikėtų pamiršti pačios šventės ir visų kitų šios šventės apeiginių veiksmų pagrindinio tikslo. Tad ir Morės sunaikinimas (skandinimas, sudeginimas) nuo to tikslo neatsietinas.

Lašininis ir Kanapinis

Vienas pagrindinių Užgavėnių akcentų - Lašininio ir Kanapinio kova. Lašininis simbolizuoja sotumą, riebumą, vangų žiemos metą, tingumą, o Kanapinis - pavasarį, atgimimą, naują gyvybę.

Užgavėnės neįsivaizduojamos ir be Kanapinio bei Lašininio kovos. Ji reiškia žiemos ir pavasario kovą. Užgavėnių dieną tikimasi galutinai išvyti žiemą.

Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą.

Istorinė raida ir regioniniai skirtumai

Įvedus kilnojamą pasninko laikotarpį, o tuo pačiu ir to pasninko pradžią atžyminčią dieną, „sutrūkinėjo“ į dalis visa eilė švenčių ir apeigų, susijusių su dviem pagrindiniais senovės švenčių poliais: su Naujųjų metų arba krikštų ciklu ir su pavasario pradžios, t. y. kovo lygiadienio data. Senasis šios šventės pavadinimas turėjęs būti Gavėnia (priešdėlis „už“ atsirado po „suskaldymo“).

Pasninko įvedimas senųjų Gavėnios švenčių prasmės nepakeitė, nes kaime pavasarinis maisto trūkumas buvo lemtas pačios gamtos.

Lietuvos girių gyventojams ir žemdirbiams Gavėnia buvo atgajos, gaivos, gimimo šventė. Per Gavėnią švenčiamas augalijos sugrįžimas į Gajos pasaulį, o žmogus metafiziškai išgyvena įvykius, susijusius su jo perėjimu iš dvasinės egzistencijos į žemiškąją būtį. Šį slėpiningą virsmo išgyvenimą reikia suprasti ne kaip tiesioginį gimties virsmo įveikimą, bet kaip tolesnį dalyvavimą ir rūpinimąsi vestuvių virsme pradėta gyvybe, įvedant ją į erdvės ir laiko pasaulį. Iš čia - daugybė Užgavėnių papročių, susijusių su jaunavedžiais, su kaukais (negimusio ar nekrikštyto kūdikio vėle) po kaukėmis , su bergždininkėmis (netekėjusiomis), su žadinimu (laistymu vandeniu, supimusi, važinėjimu ir išvirtimu, juokinimu). Senasis naujos gyvybės atsiradimo, gimimo įvaizdis - kiaušiniai (margučiai) tapo ir Velykų šventės simboliu.

Kalėdomis prasidėjusį mėsėdžio laikotarpį užbaigdavo Užgavėnės. Bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra eilinė diena prieš didįjį gavėnios pasninką. Tačiau pagal žemdirbių tradicijas Užgavėnės turi visus didelės (metinės) šventės bruožus. Pagal esminius ritualo bruožus Užgavėnės skirtinos ne prie pavasario (kaip įprasta teigti), bet prie žiemos švenčių. Apeigų palyginimas atskleidžia Kalėdų švenčių ciklo ir Užgavėnių ritualų panašumus. Per Užgavėnes taip pat aptiksime persirengėlių vaikštynes, apeiginį pasidalijimą maistu, kolektyvinius pasilinksminimus ir kitas bendruomenines apeigas.

Anot pranešime žiniasklaidai cituojamo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo docento Arūno Vaicekausko, būtent iš tarpukario tradicijų ir žinome apie Užgavėnes - ankstesnės informacijos nėra daug išlikę. Įdomu, kad Užgavėnės skyrėsi priklausomai nuo regiono. „Štai Vakarų Lietuvoje buvo populiarūs persirengėliai. Jų vaikštynės dabar paplitusios visoje šalyje. Gal todėl žemaičiai Užgavėnes savinasi kaip savo tradicinę šventę“, - sako pašnekovas.

Kitur Lietuvoje Užgavėnių persirengėlių nebuvo. „Didžiausia šventės pramoga kituose Lietuvos regionuose būdavo važinėjimas arklių traukiamomis rogėmis. Kaimo jaunimas tiesiog susėsdavo į kelias roges ir važinėdavo po kaimą, linksmindavosi, pokštaudavo. Jaunimui tai jau neturėjo tokios didelės tradicinės reikšmės kaip jų seneliams ar proseneliams, tai buvo daugiau pasilinksminimas“, - teigė A.Vaicekauskas.

Blynai - Užgavėnių simbolis

Nuo riebios mėsos prie miltinių patiekalų Užgavėnėms būdingas patiekalas blynai pas mus atėjo iš slaviškos tradicijos ir tai jau yra moderniosios kultūros dalis. „Tarpukariu tai jau buvo populiari vaišė, nors anksčiau lietuviai per Užgavėnes valgė tiesiog riebią mėsą. Blynai išpopuliarėjo taip pat Vakarų Lietuvoje, kitaip tariant, Žemaitijoje, ir tapo tradicijų dalimi - minima, kaip persirengėliai vagia blynus nuo krosnies arba yra gražiuoju jais vaišinami“, - pasakojo docentas.

Svarbiausia, kad blynai būtų purūs. O tam visada gelbėja viena gudrybė: atskirai išplakti kiaušinių tryniai ir baltymai. Tarpukario metais per Užgavėnes, pasak A.Vaicekausko, buvo populiaru valgyti paprastus miltinius blynus, o blynus su obuoliais, kokius mėgstama kepti dabar, ar bulvinius blynus nebuvo populiaru gaminti. Tačiau mėgstami per visą keptuvę iškepti lietiniai ir paprasčiausi miltiniai blynai, kai kur - čirviniai. Taip pat atsirado ir miltinių kepinių variantai: spurgos, žagarėliai ir pan.

Kaip pagaminti įsimintinų ir autentiškų Užgavėnių blynų papasakoti gali IKI maisto ekspertė Aistė Rasmussen. Pasak jos, svarbiausia, kad blynai būtų purūs. O tam visada gelbėja viena gudrybė: atskirai išplakti kiaušinių tryniai ir baltymai. Tokiu būdu baltymai išplakami iki standžių putų, o tai ir suteikia blynams purumo.

Čirviniai blynai

Maisto specialistė A.Rasmussen gaminant čirvinius blynus pataria pirmiausia sumaišyti šlapias ir sausas sudedamąsias dalis ir tik tuomet jas maišyti tarpusavyje. Geriausia, kad ingredientai būtų kambario temperatūros. „Antra gudrybė, siekiant, kad blynai būtų purūs - dalį pieno atskiesti gazuotu vandeniu. Tiek gazuotas gėrimas, tiek iki standžių putų išplakti kiaušinių baltymai turi atsidurti tešloje prieš pat kepimą“, - teigia A.Rasmusen ir siūlo pasigaminti populiariųjų čirvinių blynų.

Ingredientai:

  • 300 g miltų
  • 3 kiaušiniai
  • 2 valg. šaukšt. grietinės
  • 100 g sviesto
  • 2 arbat. šaukšt. kepimo miltelių
  • 1,5 arbat. šaukšt. vanilinio cukraus
  • žiupsnelis druskos
  • 2 valg. šaukšt. cukraus
  • 1 stiklinė pieno

Gaminimas:

  1. Miltus ir kepimo miltelius persijokite per sietelį. Sumaišykite su vaniliniu cukrumi ir žiupsneliu druskos.
  2. Kiaušinių trynius atskirkite nuo baltymų. Trynius išsukite su cukrumi, kol masė pasidarys vientisa ir puri. Palengva įmaišykite grietinę, supilkite pieną, lydytą sviestą ir dar kartą gerai išmaišykite. Gautą mišinį supilkite į miltus ir užmaišykite skystą tešlą.
  3. Kiaušinių baltymus išplakite iki standžių putų ir šaukštu kabindami iš apačios į viršų įmaišykite į tešlą.
  4. Gerai įkaitintoje čirvinių blynų keptuvėje iškepkite blynus.
  5. Patiekite su uogiene, grietine, sviestu ar klevų sirupu. Galite pabarstyti cukraus pudra.

Mieliniai blynai

Mieliniai blynai ypatingi tuo, kad visuomet yra purūs ir minkšti. Sumaišę mielinių blynų ingredientus, tešlą palikite šiltoje tamsioje vietoje kelioms valandoms, kad pakiltų. „Tešlos kildinimas - svarbus momentas, nes jei tešla nebus pakankamai iškilusi, blynai nebus tokie minkšti ir purūs. Tačiau jei perkildinsite tešlą, blynuose jausite mielių kartumą, o kartu jie neteks ir dalies saldumo, nes mielės „suvalgys“ visą cukrų. Todėl geriausia blynus kepti tada, kai tešla padvigubės. Jei planuojate blynus kepti, pavyzdžiui, pusryčiams, paruoštą tešlą pernakt laikykite šaldytuve“, - pataria A. Rasmusen ir dalijasi sočių mielinių blynų receptu.

Ingredientai:

  • 25 g šviežių mielių arba 8-9 g sausų
  • 3 valg. šaukšt. cukraus
  • 0,5 l pieno
  • 2 kiaušiniai
  • didelė sauja razinų
  • žiupsnelis druskos
  • miltų

Gaminimas:

  1. Mieles sumaišykite su 1 šaukštu cukraus ir užpilkite šiltu pienu. Į tešlą supilkite išplaktus kiaušinius, likusį cukrų ir viską išmaišykite. Maišydami įberkite vandenyje išbrinkytas razinas.
  2. Galiausiai įberkite tiek miltų, kad tešla taptų grietinės tirštumo.
  3. Indą su tešla uždenkite maistine plėvele ar rankšluostėliu ir palikite šiltoje vietoje, kol tešla padvigubės.
  4. Kepkite blynus gerai įkaitintoje keptuvėje.
  5. Tiekite su uogiene, grietine, sviestu ar klevų sirupu. Galite pabarstyti cukraus pudra.

Bulviniai blynai

Bulviniams blynams gaminti, pasak A.Rasmussen, reikėtų rinktis krakmolingas bulves, kurios išskirtų kuo mažiau skysčio. Jei tokių bulvių neturite, bulvių masę galima nusunkti ir taip išvengti per didelio drėgmės kiekio. Taip pat į tešlą galima įdėti miltų, tačiau kuo jų daugiau, tuo blynai būna kietesni. „Jei bulvės šviežios ar mažiau krakmolingos, jas geriau tarkuoti burokine tarka - išsiskirs mažiau skysčio. Be abejo, galima bulves sutrinti bulvine tarka, tačiau skysčio bus daugiau ir greičiausiai bulvių masę reikės šiek tiek nusunkti“, - pastebi A. Rasmussen ir kviečia išbandyti bulvinių blynų receptą.

Ingredientai:

  • 4-5 didelės bulvės
  • 1 svogūnas
  • 1 skiltelė česnako
  • 1 kiaušinis
  • 3 valg. šaukšt. miltų
  • žiupsnelis druskos
  • žiupsnelis pipirų
  • 100 ml aliejaus kepimui

Gaminimas:

tags: #Užgavėnių #persirengėlių #vaikštynės #tradicijos #ir #reikšmė

Populiarūs įrašai: