Užgavėnės: tradicijos, kaukės, blynai ir žiemos išvarymas

Užgavėnės - viena iš archajiškiausių ir spalvingiausių lietuvių kalendorinių švenčių, žyminti žiemos pabaigą ir pavasario pradžią. Tai metas, kai susipina senovės baltų tikėjimai, žemdirbių apeigos ir krikščioniškos tradicijos. Šiandien Užgavėnės tebėra gyva ir mėgstama šventė, pasižyminti gausiomis vaišėmis, linksmomis persirengėlių eitynėmis ir simboliniu žiemos išvarymu.

Užgavėnių laikas ir reikšmė

Užgavėnės švenčiamos likus septynioms savaitėms iki Velykų. Po Lietuvos krikšto Užgavėnių laikas ir šventės pavadinimas ilgainiui buvo priderintas prie Bažnytinio kalendoriaus (gavėnios išvakarės, nuo vasario 3 iki kovo 9, septintosios savaitės prieš Velykas antradienis), bet daugelis papročių išliko. Kadangi Velykų data kasmet kinta, Užgavėnės gali būti švenčiamos nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Senovėje baltai šią dieną švęsdavo per pavasario lygiadienį.

Ši šventė simbolizuoja tamsos ir žiemos pabaigą, ir pavasario pradžią. Tai laikas, kai buvo susitinkama su gamtos dievybėmis ir mirusiųjų vėlėmis, kurios galėjo lemti gausesnį derlių. Užgavėnės - paskutinė vadinamojo žiemos mėsėdžio (mėsiedo, laiko nuo Kalėdų) diena.

Užgavėnių papročiai ir apeigos

Užgavėnės apipintos įvairiomis apeigomis, žaidimais ir burtais. Dauguma Užgavėnių papročių buvo skirti gausiam derliui užtikrinti. Senaisiais laikais Užgavėnes švęsdavo kelias dienas. Tą dieną patariama sunkiai nedirbti, sočiai valgyti ir linksmintis. Visus sunkius ūkio darbus baltai skubėdavo pabaigti iki Užgavėnių. Buvo manoma, kad, jei tą dieną sunkiai dirbsi, visus metus poilsio neturėsi. Arba, jei namuose bus verpiama, rūdimis apsitrauks linai bei siūlai, sukirmys mėsa.

Sotus valgymas

Norėdami, kad metai būtų geri, Užgavėnių dieną mūsų protėviai valgydavo gausiai: nuo septynių iki dvylikos kartų. Nuo seno tikėta, kad per Užgavėnes riebiai ir sočiai prisivalgęs būsi stiprus visus metus.

Taip pat skaitykite: Šventės esė

Seniausias ir pagrindinis Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys (žirniai, virti su kiaulės galva ir kojomis). Vėliau šiupinį pakeitė blynai, kurie dažniausiai buvo kepami iš miltų, mielių ir vandens. Juos paprastai valgydavo vakare. Blyno forma turėjo ypatingą reikšmę: buvo tikima, kad apskritimas apsaugos nuo piktųjų dvasių. Taip pat blynas - tai sugrįžtančios saulės simbolis. Blynai buvo kepami per visą keptuvę ir valgomi su įvairiais padažais. Šventės dalyviai taip pat vaišindavosi šaltiena, spurgomis. Tą dieną beveik kiekvienuose namuose ant stalo būdavo mėsiškų valgių, ir kiekvienas svečias būtinai privalėjo jų paragauti.

Žemaitijoje tradicinis valgis - rūgštūs mieliniai blynai. Iš pradžių kartu su gyvomis mielėmis ar su vandenyje išmirkytomis mielėmis giliame dubenyje ištrinamas cukrus, ant gautos masės užpilamas nedidelis kiekis kambario temperatūros pieno, įdedama miltų ir viskas išmaišoma. Tešla uždengiama audeklu ir padedama šiltai, kad pradėtų rūgti. Jai iškilus, papildomai įpilama pieno, supilami plakti kiaušiniai (vienas, du ar trys - kiekis priklauso nuo to, kiek blynų kepama), įberiama druskos, jei pageidaujama - ir vanilinio cukraus, jei reikia - dar ir cukraus, įpilama miltų ir, tešlą vėl sumaišius, ji uždengiama audeklu ir pakartotinai padedama šiltai, kad toliau rūgtų. Kai tešla vėl pakyla, pasidaro akyta, ji atsargiai išmaišoma. Jei tešla tiek per skysta, papildomai įpilama miltų ir tik tada ji išmaišoma. Tada blynus jau galima kepti. Tam naudojami augaliniai arba riebalai. Jei namuose nėra šviežio pieno ar mėgstami rūgštesni blynai, pieną pakeičiame rūgpieniu arba kefyru.

Žemaičių mėgstamas Užgavėnių valgis - šiupinys su virta kiaulės uodega, kuris pagaminamas sumaišius virtas kruopas, pupeles, žirnius, truputį įbėrus miltų, viską dar kiek pašutinus ir užpylus pakepintų svogūnų bei lašinių spirgučių. Kunkis (Žemaitijoje šis patiekalas dažniausiai šutyne vadinamas) - tai šutintos bulvės su mėsa (dažniausiai kiaulienos šoninė ar kita šiek tiek lašinuko turinti mėsa, su kauliukais ar be jų). Iš pradžių mėsa, ją užpylus vandeniu (jo nereikėtų padauginti) kiek paverdama, o kai jai lieka virti tiek, per kiek laiko išverda bulvės, į sultinį ant mėsos sudedamos nuskustos bulvės. Kai mėsa ir bulvės jau gerai išvirusios, sudedami prieskoniai ir patiekalas jau paruoštas.

Kaukės ir persirengėliai

Vienas iš svarbiausių Užgavėnių akcentų - kaukės ir persirenginėjimai. Apranga turėdavo būti nekasdieniška, o kaukė - juokinga, baisi, bet būtinai besišypsanti. Neretas kauke pradėdavo rūpintis jau vasarą, turtingesnis kreipdavosi pas klumpdirbį. Baltai kaukes dažniausiai darydavo iš medžio žievės, kailio, gyvulių kaukolių, o vėliau ėmė naudoti popierių, kartoną ar piešti tiesiai ant veido anglimi, suodžiais ar burokų sultimis. Dažnas vyras apsimesdavo moterimi, o moterys - vyrais. Persirengėliai įkūnydavo ir kitataučius ar mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“.

Nuo seno buvo įprasta, kad Užgavėnių persirengėliai (Žemaitijoje jie daug kur Užgavėnių žydais vadinami) susimesdavo į būrelius ir vaidindavo keliaujančius pirkliais prisistatančius mainikautojus žydelius, apsimetėlius ubagus, persenusių jaunikių piršlybų dalyvius, visas ligas gydančius, ypač jaunas mergeles mėgstančius apčiupinėti, jų širdelių dūžių paklausyti daktarus, o kur dar raganos ant šluotų, fotografai. Seniau Žemaitijoje, o dabar jau ir visoje Lietuvoje Užgavėnės neįsivaizduojamos ir be tokių persirengėlių personažų kaip Giltinė, Laikas, Angelas, Aptiekorius (Vaistininkas), Arklys, Meška, Velnias, Gervė Ožys, Gaidys, persirengėlių eiseną ir, svarbiausia, Morę saugantis „Stražninkas“ (Sargybinis).

Taip pat skaitykite: Užgavėnių tradicijos ir blynai

Kaukes galima pasidaryti iš įvairiausių medžiagų - popieriaus, kartono, tošies, avikailio, odos, gyvulių kaukolių, kaulų ir t. t. Reikia pasidaryti ir pasirinktam personažui reikalingus atributus. Dažniausiai tai įvairios lazdos, kardai, iš medžio išskobti termometrai, iš šiaudų ar kitų medžiagų prikimštos persirengėlių kupros ir kt. „Daktarai“ nešasi krepčius su medicinos įranga ir vaistais, „ubagėliai“, „žydeliai“ - praventui susidėti skirtas terbeles. O kur dar botagai, virvės, įvairiausios gertuvės ir kt. Būsimiems „daktarams“, „Giltinei“ iš anksto reikėtų pasirūpinti „Gyvenimo knyga“, kurią skaitydamas Užgavėnių dieną galėtum „užkabintiems“ praeiviams jų artimiausią gyvenimą nupasakoti. „Čigonėlių“ rankose, be abejo, tą dieną svarbiausios - kortos. Dažnai jos nešasi ir „vaiką“ - į audeklus suvyniotą lėlę. Beje, seniau per Užgavėnes persirengėliai būdavo tik vyrai. Dabar kartu su jais į šventės šurmulį lygia dalimi įsitraukia ir moterys. Persirengėlių rūbai - patys įvairiausi, tik ne kasdieniai. Svarbu, kad jie išsiskirtų, būtų priderinti prie kaukės ir išryškintų persirengėlio vaidinamo personažo išvaizdą bei charakterį. Bus pats tas, jei vaidindamas mešką, užsivilksi kokius išverstus kailinius. „Ubagėliui“ pravers suplyšusi sermėga, „Žydeliui“ - juoda barzda ir tokios pačios spalvos kepurė su snapeliu, o „Čigonėlė“ tikrai atkreips dėmesį, jei sklaidysis ilgais, ryškių spalvų sijonais bei skaromis. Išvaizdą atitinkamai pagal pasirinktą personažą reikėtų paryškinti dažais, suodžiais, miltais, pelenais.

Morės deginimas

Dar vienas svarbus paprotys - Užgavėnių pamėklės Morės (kai kur ji buvo Kotrė) vežiojimas ir sunaikinimas: sudeginimas, skandinimas. Morė savo išvaizda iš dalies įkūnija raganą, iš dalies -derlingumo, žemdirbystės deivę ar net demoną. Pamėklės vežiojimo apeiga skirta pažadinti laukus ir gyvulius, tai gyvybės ir vaisingumo ritualas. Sudegintos Morės pelenai buvo išbarstomi laukuose, kad žemės būtų derlingesnės. Aukštaitijoje vietoj Morės vežiojosi Gavėną, kai kur vadinamą Čiūčela, arba Diedeliu. Gavėnas (arba Gavanas) - piktoji žiemos dvasia, gyvenanti jaujoje, arba labai apsileidęs žmogus. Gavėno vardo kilmė siejama su baltų ugnies dievybėmis.

Morė - tai vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Dažniausiai sudegusios iškamšos pelenai būdavo išbarstomi po laukus, buvo tikima, kad tuomet bus derlingesnė žemė.

Lašininio ir Kanapinio kova

Vienas pagrindinių Užgavėnių akcentų - Lašininio ir Kanapinio kova. Storulio Lašininio ir liesojo Kanapinio grumtynės vaizdavo žiemos ir pavasario kovą. Lašininis simbolizuoja sotumą, riebumą, vangų žiemos metą, tingumą, o Kanapinis - pavasarį, atgimimą, naują gyvybę. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali.

Kiti papročiai

  • Važinėjimas po apylinkes: Per Užgavėnes būdavo daug važinėjama arklių traukiamomis rogėmis, vežimais - apvažiuojamos visos valdos, laukai. Tikima, kad kuo didesnis atstumas įveikiamas, tuo aukštesni augs javai ir linai. Arkliai būdavo išpuošiami kaspinais, pakabinama varpelių.
  • Voliojimasis sniege, leidimasis rogutėmis nuo kalno.
  • Triukšmavimas, dainavimas.
  • Laistymasis vandeniu.
  • Kaimynų lankymas.
  • „Gaidžių peštynės“ ir grumtynės su maišais: Nubrėžiamas poros metrų skersmens ratas. Du žaidėjai, šokinėdami ant vienos kojos, stengiasi vienas kitą iš to rato išstumti.
  • Virvės traukimas.
  • Burtai: Užgavėnių dieną susirenka mergaitės, paima tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpila žemių, į kitą įdeda rūtų vainiką, o į trečią - žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užriša akis, paveda jas toliau nuo lėkščių, apsuka jas ir parodo, į kurią pusę eiti link lėkščių.
  • Vyšnių šakelių spėjimas: Jaunuoliai nusiskindavo vyšnių šakeles ir jas pasimerkdavo namuose - jeigu šakelė iki Velykų pražys - ištekėsi arba vesi, jeigu tik lapeliai išsiskleis - šiemet dar vienišausi.
  • Supimasis: Sūpynes įtaiso daržinėje ar kieme. Sakydavo: kuo aukščiau įsisupsi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas. Laukuvoje nuo seno buvo paprotys Užgavėnių dieną ten, kur yra jaunimo, daržinėse prie balkio pririšti sūpynes. Tada visi jauni susėda per dumplikės vidurį, kiti galuose atsistoję spiria, siūbuoja. Pasakojama, kad anksčiau Užgavėnių dieną taip suptis eidavo ir seneliai. Supynes kaime pasikeisdami taisydavo vienas ar du ūkininkai.
  • Draudimai: Per Užgavėnes moterys negali siūlų verpti. Jei Užgavėnes verpsi, ausi - pirštai bus taukuoti, todėl tokį verpalą ar audimą greitai pelės sukrims. Sakoma, kad per Užgavėnes negalima namuose sėdėti.
  • Magija: Jei nori, kad vasarą gyvuliai ganykloje visada krūvoje būtų, po Užgavėnių vaišių šaukštų, peilių, šakučių neplauk, o surišk juos šiaudais ar juosta ir palik per naktį gulėti.

Užgavėnės šiandien

20 amžiaus antroje pusėje Užgavėnių šventė daugelyje vietų, išskyrus Žemaitiją, buvo primiršta, kai kuriuos papročius bandyta perkelti į vadinamąsias pavasario šventes. Nuo 20 amžiaus devinto-dešimto dešimtmečio Užgavėnės vėl švenčiamos daugelyje miestų, kaimo bendruomenių.

Taip pat skaitykite: Regioniniai Užgavėnių blynai

Vis dėlto, kaip pastebi lrt.lt pašnekovai, esą nebesuvokiama šios šventės prasmė, o žmonės vis dažniau renkasi tik pramogų stebėtojo poziciją. Kaip pastebi lrt.lt pašnekovai, tokia elgsena labiau būdinga didesnių miestų gyventojams. Kaip teigė pašnekovai, tokia situacija susiklostė dėl to, kad daugelis Užgavėnių tradicijų liko gyvos ir praktikuojamos tik gyvos tradicijos sergėtojų atmintyje. Kelmės kultūros centro Jaunimo folkloro skyriaus vedėjos Nomedos Jokubauskienės nuomone, kaimuose, kur „yra išlikusi tikroji Užgavėnių tradicija“, nereikia jokių specialistų, kurie surengtų tikrą žiemos išvarymo šventę. Tuo metu mieste, anot N. Jokubauskienės, Užgavėnėms surengti reikalingi specialistai, bet net ir jie čia Užgavėnių negali padaryti taip natūraliai, gyvai. Šventė nėra natūrali, jei ji nėra išlikusi žmonių atmintyje. Kai Užgavėnes organizuodavome Kelmės mieste (dabar jos organizuojamos Bulavėnų ir Kolainių kaimuose), atrodydavo, kad mes, šventės organizatoriai, esame tarsi bendruomenės linksmintojai. Sakykime, reikėjo specialios vietos, apibrėžtos specialios pakylos, susiburdavo miesto žmonės ir stebėdavo mus. Jos teigimu, dabar Užgavėnės dažnai nebesiejamos net su kaukėmės. Didelei daliai žmonių ši šventė siejasi ir su blynais. Anot pašnekovės, kai kurių žmonių žinios apie Užgavėnes tuo ir pasibaigia. „Gerai, jeigu žino kaukes ir blynus, bet blynai nėra tradicinis Užgavėnių vaišių patiekalas. Stengiamės paaiškinti, kodėl per Užgavėnes voliojamasi sniege, kodėl juokiamasi. Kiekviena šventė dabartiniu metu prilyginama pramogai, bet ji turi prasmę. Tai yra apeigos, kurios, kaip žmonės tikėjo, kažkokį rezultatą duoda, pavyzdžiui, mūsų agrarinėje kultūroje - gerą derlių. Tai dabartiniam žmogui atrodo lyg ir nebeaktualu“, - dėstė V.

Lietuvos buities muziejaus atstovė pastebi, pastaraisiais metais į Rumšiškes atvyksta vis daugiau jaunimo, išlieka ir nuolatinių, šventę stebėti atvykstančių žmonių ratas, tačiau dauguma iš jų lieka stebėtojais. Retas kuris iš tokių atvykėlių, kaip pastebi V., įsitraukia į veiklą. K. teigia, kad jų žmonės iniciatyvūs, bet bendruomenė ir kultūros namai duoda toną. K. sako, kad anksčiau darydavome Užgavėnes vakare, prie laužo, tačiau tai vieni žmonės ateidavo, tai neateidavo. Kiekvienais metais eisena būna teminė. Pavyzdžiui, vienais metais mūsų eisena persirengė jaunaisiais, užsuko į seniūniją ir pareiškė, kad nori susituokti. Per dieną apeiname apie 17 organizacijų. Žmonės labai draugiškai įsijungia į tą žaidimą. Visą laiką būna blynų prisikepę. Tuo metu Marcinkonių kaimo bendruomenės pirmininkė Rima Avižinienė sako, kad Užgavėnes paminės simboliškai. „Kam daryti šventę, kurios nebuvo. Etnologai sako, kad Dzūkijoje Užgavėnių nešvęsdavo. Be to, kaime liko mažai jaunų žmonių. Jeigu anksčiau šokių vakaruose nebūdavo kur kojos pastatyti, tai dabar ateina 10-15 jaunuolių. Išvažinėjo visi ir vaikų mažiau. Žmonės paseno“, - kalbėjo pašnekovė.

Nepaisant iššūkių, Užgavėnės tebėra svarbi ir gyvybinga šventė, kuri primena mums apie senąsias tradicijas, gamtos ritmą ir bendruomenės svarbą.

Pasiruošimas Užgavėnėms

Pradedame ruoštis Užgavėnėms? Puiku! Blynai, vaišės, linksmybės - šventės dieną, o dabar - laikas pagalvoti, kuo per Užgavėnes norėtum būti, kokią kaukę (žem. Lyčyną) užsidėsi, kuo persirengsi. Prieš rinkdamiesi kaukę ar ją darydami, pasižiūrėkime, kokios yra ir kaip atrodo tradicinės, persirengėlių dėvimos žemaičių Užgavėnių kaukės. Tai galima pamatyti muziejuose, kur saugoma daug senų ir pastaraisiais metais suaugusiųjų bei vaikų padarytų kaukių bei nuotraukų, kuriose įamžintos Užgavėnių švenčių akimirkos. Pasirinkimas didžiulis.

tags: #Užgavėnių #kaukės #blynai #tradicijos

Populiarūs įrašai: