Sibiro pavadinimai: Geografija, istorija ir lietuviškas pėdsakas Rusijos pietų Sibire
Sbiras - tai didžiulė gamtinė sritis Azijos šiaurėje, Rusijoje. Ši teritorija driekiasi tarp Uralo kalnų vakaruose, Arkties vandenyno šiaurėje, Ramiojo vandenyno pakrantės vandenskyrinių kalnagūbrių rytuose ir Kazachijos, Mongolijos bei Kinijos šiaurinių dalių pietuose. Sibiras apima daugybę Rusijos respublikų, kraštų ir sričių, įskaitant Altajaus, Buriatijos, Chakasijos, Jakutijos, Tuvos respublikas, Krasnojarsko, Užbaikalės kraštus, Irkutsko, Kemerovo, Kurgano, Novosibirsko, Omsko, Tiumenės, Tomsko sritis, Chantų-Mansių ir Jamalo Nencų autonomines apygardas, Amūro, Magadano sričių ir Chabarovsko krašto dalį.
Sibiras užima įspūdingą plotą - 10 milijonų kvadratinių kilometrų, o tai sudaro 58,5 % Rusijos teritorijos. Kartu su Tolimaisiais Rytais, Sibiro plotas siekia 12,7 milijonus kvadratinių kilometrų, arba 74,7 % Rusijos teritorijos. Sibiro ilgis iš vakarų į rytus siekia apie 7000 km, o didžiausias plotis - apie 3500 kilometrų.
Sibiro geografinis suskirstymas
Sibirą galima suskirstyti į kelias pagrindines dalis:
- Vakarų Sibiras: teritorija tarp Uralo kalnų ir Jenisiejaus upės (apie 31,2 mln. km2).
- Rytų Sibiras: teritorija tarp Jenisiejaus upės ir Ramiojo vandenyno.
- Vidurio Sibiras: kartais išskiriama teritorija tarp Jenisiejaus ir Lenos upių.
Be to, Sibire išskiriamos keturios pagrindinės gamtinės sritys: Vakarų Sibiro lyguma, Vidurio Sibiro plokščiakalnis, Pietų Sibiro kalnų juosta ir Šiaurės Rytų Sibiro kalnų sistema. Pietų Sibiro kalnų juostą sudaro Altajaus, Vakarų Sajano ir Rytų Sajano kalnai, Stano kalnagūbris bei Stano kalnynas, Jablonovo kalnagūbris. Šiaurės Rytų Sibiro kalnų sistemą sudaro Verchojansko kalnagūbris, Čerskio kalnagūbris, Janos-Oimiakono kalnynas, Kolymos kalnyno dalis. Sibiro šiaurinėje dalyje yra Šiaurės Sibiro žemuma, Janos-Indigirkos žemuma ir Kolymos žemuma. Sibirui priklauso Arkties vandenyno salos ir salynai: Šiaurinė Žemė, Naujojo Sibiro salos, Lokių salos, Vrangelio sala.
Klimatas
Sibiro klimatas yra daugiausia žemyninis. Šiaurinėje dalyje vyrauja arktinis ir subarktinis klimatas, o kitur - vidutinių platumų. Vidutinė metinė temperatūra didžiojoje Sibiro dalyje yra daugiau kaip 0 °C, tačiau šiaurės rytinėje dalyje siekia -18 °C. Liepos vidutinė temperatūra svyruoja nuo 20-23 °C pietuose iki 2-5 °C šiaurės rytuose, o sausio - nuo -16 °C iki -48 °C. Žemiausia užfiksuota temperatūra (-71 °C) buvo užregistruota tarp Verchojansko kalnagūbrio ir Janos-Oimiakono kalnyno - tai Šiaurės pusrutulio šalčio polius. Vidutinė metinė temperatūrų svyravimo amplitudė siekia 35-68 °C. Per metus iškrinta nuo 100-200 mm (Jakutijoje) iki 1000-2000 mm (Altajaus, Sajanų kalnuose) kritulių. Sniego danga išsilaiko nuo 8-9 mėnesių šiaurėje iki 5-6 mėnesių pietuose. Dažnos pūgos. Didžiajai Sibiro daliai būdingas daugiametis įšalas.
Taip pat skaitykite: Ekologinė Amūro upės reikšmė
Hidrografija
Didžioji Sibiro upių dalis priklauso Arkties vandenyno baseinui. Obė ir Jenisiejus įteka į Karos jūrą, Lena, Jana ir Oleniokas - į Laptevų jūrą, o Indigirka ir Kolyma - į Rytų Sibiro jūrą. Vienintelė didelė upė, Amūras, priklauso Ramiojo vandenyno baseinui. Sibiro šiaurinėje dalyje upės užšalusios apie 8 mėnesius, o pietinėje dalyje - iki 5 mėnesių per metus. Mažesnės upės įšąla iki dugno. Balandžio-birželio laikotarpiu prasideda ledonešis, o dėl ledų sangrūdų ir grunto nelaidumo kyla potvyniai, kurių metu vandens lygis gali pakilti 10-40 metrų. Upių bendras metinis nuotėkis viršija 2500 km3. Vanduo naudojamas elektros energijai gaminti, o didžiausios jėgainės yra Bratsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Sajanų Šušenskojės ir Ust-Ilimsko. Daugiausia ežerų yra Vidurio Sibire. Jakutijoje vyrauja termokarstiniai, o Altajuje - ledyninės kilmės ežerai. Didžiausias ir giliausias ežeras - Baikalas.
Dirvožemis ir augalija
Sibiro šiaurinėje dalyje vyrauja balkšvažemiai ir jauražemiai, o Arkties vandenyno pakrantėje paplitę šlynžemiai ir ledžemiai. Pietinėje dalyje vyrauja jauražemiai ir šlynžemiai, taip pat yra išplautžemių ir rudžemių, o Altajaus ir Sajanų priekalnių slėniuose - juodžemių. Vakarų Sibiro lygumoje vyrauja durpžemiai. Sibirui būdingas ryškus augalijos zoniškumas. Šiaurinėje dalyje plyti tundra ir miškatundrė, o šiaurinėse pakrantėse yra arktinių dykumų. Didžiausią Sibiro dalį apima taiga. Vakarų Sibire vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys, sibiriniai kėniai, o Rytų Sibire - maumedžiai. Tolimuosiuose Rytuose bei Altajaus ir Vakarų Sajanų kalnuose auga plačialapiai miškai.
Naudingosios iškasenos
Sibire gausu naudingųjų iškasenų. Vakarų Sibire gaunama nafta ir gamtinės dujos. Akmens ir rusvosios anglys kasamos Vidurio ir Rytų Sibire.
Istorija
Žmonės Sibire apsigyveno paleolite, pirmiausia - prieš 300 000-500 000 metų - Kalnų Altajuje. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėjo kurtis nepatvarūs genčių junginiai, o dabartinės Kinijos pasienyje - pirmieji valstybiniai dariniai. Nuo 6 a. Pietų Sibire gyveno tiurkų gentys, 9-10 a. 13 a. visas Sibiras tapo Mongolų imperijos dalimi. 1552 m. užėmusi Kazanės chanatą, į Sibirą ėmė skverbtis Rusija. 17 a. pradžioje rusai užvaldė Sibiro dalį iki Jenisiejaus, 1632 m. Lenos dešiniajame krante pastatę Jakutską.
Nuo pat pradžių Sibiras buvo kolonizuojamas ne tik savanorių persikėlėlių ar pabėgusių baudžiauninkų, bet ir atkeliant nuteistuosius. Nuo 18 a. Sibire plėtota aukso, sidabro, vario, geležies rūdos kasyba, 19 a. antroje pusėje Sibiras tapo Rusijos imperijos žaliavų baze. Sibiro ekonominę raidą dar paskatino 1891-1916 nutiesta Transsibiro geležinkelio magistralė.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
20 a. Sibiro ekonominę plėtotę kuriam laikui nutraukė 1917 Spalio perversmas ir Rusijos pilietinis karas. Pasibaigus pilietiniam karui čia sudarytos Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai priklausančios autonominės respublikos ir apygardos. 20 a. 4 dešimtmetyje sukurta antroji SSRS metalurgijos bazė - Kuznecko kombinatas. Per SSRS-Vokietijos 1941-45 karą į Sibirą perkelta 322 pramonės įmonės. Po karo Sibiro ūkis buvo plėtojamas sparčiau negu kitų SSRS ekonominių rajonų.
Nuo 1985 m. (prasidėjus vadinamajai pertvarkai) ėmė stiprėti kolonijinės politikos nuslopinta Sibiro tautų savimonė, pavieniai regionai siekė didesnio ekonominio savarankiškumo. 21 a. pradžioje Sibiras išlieka Rusijos žaliavų baze, bet pramonės gamybos lygis smuko, didėja gyventojų migracija į kitus šalies rajonus, atskirų Sibiro regionų separatizmas.
Lietuvių pėdsakas Sibire
16 a. pabaigoje-18 a. pradžioje Sibiro kolonizacijoje dalyvavo apie 5000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų, Livonijos karo belaisvių ir samdinių. Į Sibirą buvo ištremta 1794 sukilimo dalyvių. Aktyvūs 1830-31 sukilimo dalyviai išsiųsti rekrutais į Rusijos imperijos kariuomenės Sibiro korpusus, ištremti į katorgą. 1863-64 sukilimo dalyviai taip pat buvo išsiųsti į Sibirą. Dauguma jų išskirstyti Tomsko ir Tobolsko gubernijose, mažiau - Irkutsko ir Krasnojarsko apylinkėse. Kai kurie jų liko ir kūrėsi Sibire. Per lietuvių spaudos draudimą į Sibirą ištremta kelios dešimtys lietuvių knygnešių.
19 a. antroje pusėje Rusijos imperijos valdžia įvairiomis priemonėmis skatino Sibiro kolonizaciją. Ištremti sukilėliai, jų palikuoniai, po baudžiavos panaikinimo (1861) savo noru atsikėlę Lietuvos gyventojai įkūrė gyvenviečių (Baisogala, Šeduva). Sukilimų tremtinių lietuvių ir lenkų kunigų pastangomis Sibire pastatyta katalikų bažnyčių. 1897 m. Tomsko gubernijoje gyveno 3900, Krasnojarsko - 2500, Irkutsko - 1700, Tobolsko - 3200 lietuvių.
Per I pasaulinį karą Sibire atsidūrė lietuvių karo pabėgėlių, kūrėsi jų organizacijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriai. 1918 m. Novonikolajevske (dabar Novosibirskas) ir 1919 m. Irkutske įvyko Sibiro lietuvių suvažiavimai, 1918-19 m. Tomske veikęs Sibiro lietuvių biuras leido laikraštį "Sibiro lietuvių žinios". 1919 m. suformuotas A. Kolčiako kariuomenės lietuvių batalionas (Lietuvių Sibiro batalionas). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1918), daug lietuvių iš Sibiro grįžo į Lietuvą.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
SSRS okupavus ir aneksavus Lietuvą 1940-41 ir 1944-56 m. Sibiro lageriuose kalinta iki 100 000 lietuvių. 1941 ir 1945-52 m. į Sibiro Altajaus, Krasnojarsko kraštus, Irkutsko ir Novosibirsko sritis, Jakutiją ištremta apie 100 000 Lietuvos gyventojų.
Nuo 1953 m. iš Sibiro į Lietuvą leista grįžti lenkais užsirašiusiems tremtiniams, nuo 1954 m. - vaikams ir paaugliams, nuo 1955 m. - šeimoms. 20 a. pabaigoje Sibire gyveno kelios dešimtys tūkstančių lietuvių - buvusių tremtinių, politinių kalinių ir jų palikuonių. Po 1990 m. keli šimtai lietuvių išvyko gyventi į nepriklausomą Lietuvą. Likusieji Sibire 1990-92 m. ėmė burtis į kultūrines draugijas. Nuo 1989 m. įvairiose lietuvių tremties vietose Sibire lankėsi buvusių tremtinių, bendrijos "Lemtis", palaikų parvežimo ir kitos ekspedicijos iš Lietuvos. 2006-21 m. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba vykdė Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą "Misija Sibiras".
Ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Sibire metu buvo siekiama simboliškai aplankyti tėvynainių tremties vietas bei pakelti nuvirtusius kryžius ir tvoreles, atnaujinti kultūrinį paveldą Sibire: pastatyti keletą naujų kryžių, aptverti vienas iš unikaliausių kapinių Sibire.
Kužurla
Kužurla - tremties metais buvo avių ganyklų ir šienavimo vieta. Tremtiniams atvykus čia stovėjo tik pora lūšnelių ir sena jurta. Todėl jie suskubo susiręsti žemines ir palapines. Kapinės - išskirtinai tik lietuvių, viduryje laukų, visiškai vienišos, pamirštos ir apleistos. Tik retkarčiais pro jas prajoja vietinis piemuo, ganantis gyvulius neaprėpiamuose plotuose.
Kutašas
Kaimo jau nebėra, nelikę net jos žymių. Anuomet čia stovėjo šimto metrų ilgio barakas. Jame apgyvendino apie 130 lietuvių, kurie buvo atitremti iš Jonavos, Kėdainių, Širvintų ir Ukmergės rajonų. Tik štai vienintelis liudytojas apie praeitį - kalva ir ant jos esančios kapinaitės. Jose buvo palaidota apie 20 lietuvių.
Oziornoje
Kapinėse 1965 m. tremtinė Julija Čekanauskienė savo rankomis pastatė paminklą, unikalų savo neįprasta forma ir pastatymo aplinkybėmis. Tuomet ji nuo netoliese esančio kalno šlaito nešė akmenis, dėjo juos į krūvą ir savo rankomis viena pati pastatė atminimo ženklą visiems nuo Lietuvos atskirtiems tremtiniams. Manoma, kad čia palaidota iki dešimties lietuvių.
Altajaus kalnai
Altajaus kalnai - tai geologinių stebuklų ir retų biologinių reiškinių vieta pietų Sibire. Kalnyno pavadinimas "Altai" kilo iš mongolų žodžio "auksas" ir "kalnai", dėl to jie dažnai vadinami ir Aukso kalnais. Pačios įspūdingiausios Altajaus kalnų vietos įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Altajaus kalnų sistema dalinama į tris dalis: Altajų (buvusį Tarybinį Altajų, Šiaurinį Altajų), Mongolijos Altajų ir Gobio Altajų. Aukščiausia kalnyno vieta - Beluchos kalnas (4506 m). Šis kalnas ypatinga religinė ir kultūrinė vieta Altajaus regiono gyventojams.
Mistinės Sibiro duobės
Trys mistiniai Sibiro platybėse žiojinčios duobės sukėlė daug diskusijų apie jų kilmę. Įgriuvos susidaro tada, kai po žeme esantis vanduo neturi kur išsiveržti. O prieš duobės atsiradimą vanduo greičiausiai atsirado atitirpus amžinajam įšalui arba ledui.
Irkutskas
Irkutskas yra miestas, esantis Rusijoje, Sibire. Žodis "Irkutsk" kilęs nuo upės pavadinimo - Irkuto, kuri teka per šį regioną. Nuo šio upės pavadinimo ir buvo suformuotas miesto pavadinimas. Pati upė, greičiausiai, turi tolimą kartvelų kalbos arba kitų pietų Kaukazo kalbų įtaką, tačiau tiksliai nustatyti šaltinius nėra lengva. Pavadinimas "Irkutsk" baigiasi priesaga "-sk", kuri būdinga daugybei slavų kalbų vietovardžių, ypač Rusijoje.
Kelionės į Sibirą
Kelionės į Sibirą atskleidžia ne tik gamtos didybę, bet ir istorijos bei kultūros įvairiapusiškumą. Tai galimybė prisiliesti prie atšiauraus krašto, kuriame susipina įvairių tautų likimai ir paliktas lietuviškas pėdsakas.
tags: #upe #rusijoje #pietų #sibire #pavadinimai