Pietų Amerikos savanos: gamtinės įvairovės ir iššūkių apžvalga
Įvadas
Pietų Amerika pasižymi didele kraštovaizdžio įvairove, o vienas iš svarbiausių jos elementų yra savanos. Savanos - tai atogrąžų ir paatogrąžių zonos, kuriose vyrauja žolinė augalija su pavieniais medžiais ir krūmais. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime Pietų Amerikos savanas, aptarsime jų geografinę padėtį, klimatą, augaliją, gyvūniją ir žmogaus įtaką.
Geografinė padėtis ir reljefas
Pietų Amerikos žemyno paviršius labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio yra 655 metrai. Aukščiausia vieta - Aconcaguos kalnas (6960 m), o žemiausia - Valdéso pusiasalis (-42 metrai). Andų kalnų sistema driekiasi šiaurės vakarine ir vakarine pakrante. Į rytus nuo Andų yra plačios žemumos: Amazonės ir La Platos. Jas skiria plokščiakalniai, kurie tik siaura dalimi siekia Atlanto vandenyną. Išilgai šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės upių žiočių, yra Gvianos žemuma.
Žemyno šiaurėje, tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m). Rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), sudarytas iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių. Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Colorado ir Río Negro upių. Vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje ją juosia Andų kalnų sistema, o žemyno pietuose yra Patagonijos masyvas.
Geologinė sandara
Brazilijos platforma formavosi kartu su kitomis Pietų pusrutulio platformomis (Afrikos, Australijos ir kitomis). Didžioji jos dalis susidarė prekambrinių kalnodaros ciklų metu (archėjuje-proterozojuje), kai Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje. Platformos prekambro kristalinis pamatas susideda iš kelių blokų, susikonsolidavusių skirtingu laiku - nuo archėjaus iki ankstyvojo paleozojaus. Vietomis jis atsidengia Žemės paviršiuje ir sudaro Gvianos (šiaurėje), Atlanto (Pietų Brazilijos; rytinėje dalyje) skydus bei Brazilijos skydą (centrinėje dalyje), kurį sudaro proterozojaus granitoidai ir pegmatitų intruzijos.
Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas, susidaręs iš kristalinių skalūnų ir granitų, stipriai suskaidytas lūžių ir sprūdžių. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti. Amazonės nuosėdinis baseinas yra giliausias - jame nuosėdinės dangos storis siekia 4000 metrų. Jis susidarė prekambro pabaigoje-paleozojaus pradžioje išilgai lūžių zonos, jame slūgso paleozojaus nuosėdos (kambro tilitai, ordoviko nuolaužinės, silūro-devono seklios jūros), kreidos, paleogeno ir neogeno nuosėdos.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Paranos nuosėdiniame baseine ant paleozojaus uolienų slūgso Gondvanos apledėjimo ledyninės karbono, permo ir triaso nuosėdos. Permo ir triaso nuosėdas dengia apie 1500 m storio bazaltinės lavos sluoksniai (trapai). Išilgai Andų, Brazilijos platformos vakariniu pakraščiu ištįsusi Sub-Andų priekalnių įlinkių juosta, kurioje slūgso jūrinės ir kontinentinės paleozojaus-ankstyvojo mezozojaus uolienos.
Iš vakarų platformą juosia apie 9000 km ilgio Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Anduose daug vulkanizmo suformuotų struktūrų (stambių granitoidų batolitų intruzyvų, ofiolitų), veikiančių ir užgesusių ugnikalnių (aukščiausias Llullaillaco ugnikalnis, 6723 metrai). Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos vakarų ir rytų juostos, kuriose iškilę kalnagūbriai (Vakarų Kordiljera, Rytų Kordiljera, Centrinė Kordiljera, Pagrindinė Kordiljera); juos skiria įdubos, plynaukštės (Altiplano, Maracaibo). Vakarinės Andų (Kordiljerų) raukšlėkalnių juostos geologinį pjūvį sudaro mezozojaus-kainozojaus klastinės ir karbonatinės susiraukšlėjusios nuosėdos, nedeformuoti vulkanitai, rytinė juosta susidariusi iš paleozojaus juodųjų ir žaliųjų skalūnų, pelitų, kvarcitų, prekambro gneisų. Centrinėje Andų dalyje šias raukšlėtąsias juostas skiria Altiplano įduba, susidariusi iš didžiulės paleogeno-neogeno molasų storymės. Vakaruose, išilgai Andų raukšlėkalnių ištįsęs Peru-Čilės giliavandenis lovys, susidaręs Pietų Amerikos ir Nazcos litosferos tektoninių plokščių pakraštyje - subdukcijos zonoje.
Iki triaso-juros laikotarpio Pietų Amerika su Afrika sudarė vieną žemyną - Pangėją. Plioceno laikotarpyje Pietų Amerika susijungė su Šiaurės Amerika. Subdukcija prasidėjo triaso-juros metu, kai okeaninei Nazcos plokštei nyrant po žemynine Pietų Amerikos plokšte ir spaudžiant jos pakraštį pradėjo formuotis Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Dėl lydymosi į Pietų Amerikos žemyno plutą įsiskverbė ir jos paviršių padengė didžiuliai lavos sluoksniai ir piroklastinės medžiagos kiekiai. Dabartinis subdukcijos greitis - 70-120 mm per metus. Andų kalnodara tebevyksta.
Klimatas
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno.
Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis (iki 10 000 mm kritulių per metus). Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos (iki 20° pietų platumos) ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas; būdinga sausos žiemos.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tropinis sausas žemyninis klimatas apima Pietų Amerikos vakarinę pakrantę su vidinėmis Andų dalimis tarp apie 4° pietų platumos ir 28° pietų platumos ir dėl šaltosios Peru srovės įtakos yra sausiausias žemyne (Atacamos dykumoje iškrinta apie 10 mm kritulių per metus), tačiau dažni jūriniai rūkai. Pietų Amerikos rytuose (iki 28° pietų platumos) vyrauja tropinis jūrinis (drėgnas ir karštas, panašus į ekvatorinį) klimatas, Brazilijos plokščiakalnio pietuose - tropinis su vėsia žiema (iki 0 °C).
La Platos žemumai, esančiai tropinėje ir subtropinėje klimato juostose, būdinga klimato kontinentalumo stiprėjimas tolstant nuo Atlanto, todėl Gran Chaco ir Pampos vakaruose klimatas yra subtropinis žemyninis su sausa vėsia žiema ir drėgna vasara, Tarpupyje ir Pampos rytuose - drėgnas subtropinis su šilta žiema ir karšta vasara. Čilės pakrantė ir Andai į pietus nuo apie 28° pietų platumos yra vakarinės pernašos įtakos zonoje, todėl subtropinėse platumose (Vidurinėje Čilėje) klimatas mediteraninis su drėgna žiema ir sausa vasara, o Pietų Čilėje - vėsus ir labai drėgnas vidutinių platumų jūrinis klimatas (daugiau kaip 3000 mm kritulių per metus). Patagonijoje vidutinių platumų žemyninis pusdykumių klimatas (žiemą iki -25, vasarą iki 34 °C, iškrinta kritulių mažiau kaip 30 mm per metus).
Hidrografija
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km3). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui.
Ilgiausios upės teka į Atlantą (Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro), į Karibų jūrą - Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios (Loa 443 km, Bío Bío 383 km, Guayasas 320 kilometrų). Pietų Amerikos upės pagal mitybą ir hidrografinį režimą yra ekvatorinės (vandeningos ištisus metus), subekvatorinės, tropinės ir subtropinės musoninės (patvinstančios vasarą) ir Andų (maitinamos tirpstančių sniegynų ir ledynų). Trumpesnės subtropinių ir vidutinių platumų žemyno gilumoje tekančios upės žiemą dažnai visai arba iš dalies išdžiūsta. Paranos ir Paragvajaus metinį vandens lygio režimą išlygina pelkių vandens atsargos. Ilgosios upės, tekančios per kelias klimato juostas ir jų atmainas, yra mišraus tipo. Pietų Amerikos pietinės dalies vakaruose teka trumpos Viduržemio jūros regiono tipo upės, patvinstančios žiemą (Aconcagua), ir ypač drėgno vidutinio klimato upės, vandeningos ištisus metus (Pascua), Patagonijoje - nevandeningos pusdykumių upės giliuose slėniuose (Chico, Gallegosas).
Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, daug krioklių. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys (aukščiausias pasaulyje - 1054 m), Kaieteuro krioklys, Tres Hermanaso, Yumbillos, Goctos, Iguaçu krioklys. Ežerai daugiausia lagūninės (Maracaibo ežeras, Patoso ežeras, Mirimo ežeras), ledyninės (Buenos Airių ežeras, Nahuel Huapí, Argentinos ežeras, Viedmos ežeras) kilmės. Aukščiausiai esančio (3812 m virš jūros lygio) laivuojamo pasaulyje Titicacos ežero kilmė yra natūrali užtvenktinė-nuogriuvinė. Yra didelių artezinių baseinų (Guarani, Pietų Amerikos pietrytinėje dalyje, plotas 1,2 mln. km2).
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Dirvožemiai
Pietų Amerikos dirvožemio įvairovę lemia klimatas, reljefas, geologinė sandara ir augalija. Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą: drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai (juose auga drėgnieji atogrąžų miškai), žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai, rudžemiai, priekalnių stepėse ir pusdykumėse - kaštonžemiai, kalciažemiai. Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse stokojant kritulių vyrauja įdruskėję dirvožemiai - druskožemiai ir sūrožemiai. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais, rūgštžemiais.
Augalija
Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, kurios priklauso apie 4200 genčių. Iš jų apie 53 000 rūšių yra endeminės, savaime paplitusios tik šiame žemyne ar nedidelėse jo dalyse. Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių. Didžiausiu endemizmo lygiu išsiskiria Gajana (76 %), Brazilijos pakrančių sritis (73 %), atskiruose Andų regionuose endeminių rūšių dalis sudaro 54-60 %, Patagonijoje - 30 %. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė. Pvz., Peru miškuose 1 ha plote randama iki 300 rūšių medžių, krūmų ir lianų. Endeminių augalų rūšių skaičių lėmė žemyno geologinė raida, labai didelė klimato, aplinkos sąlygų ir dėl to susidariusi didelė savitų buveinių įvairovė.
Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Brazilijoje ir Peru pasitaiko visžalių plačialapių miškų su vyraujančiais bambukais. Jie užima apie 35 % viso žemyno ploto. Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Daugiausia šio tipo miškų yra Bolivijoje, Brazilijos šiaurės rytuose, mažiau - Peru ir Venesueloje. Jie užima 6,3 % žemyno ploto. Užliejamieji atogrąžų miškai paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Mangrovės didžiausius plotus užima ties Orinoco delta, Brazilijos šiaurėje, Kolumbijoje, Ekvadore ir Peru. Periodiškai upių užliejami ir nuolat užtvindyti miškai užima apie 1,4 % Pietų Amerikos ploto. Daugiausia jų yra Amazonės ir Orinoco baseinų upių pakrantėse. Nuolat užtvindytų miškų didžiausi plotai yra Peru, gerokai mažiau jų - Brazilijoje.
Vidutiniškai šilto klimato juostos plačialapių, spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę į pietus nuo 30 ° pietų platumos ir kalnuose. Jie užima 1,1 % žemyno ploto. Daugiau kaip pusę šios grupės miškų sudaro vasaržaliai miškai, paplitę Argentinoje ir Čilėje. Įvairių tipų žolynais ir krūmynais apaugusios teritorijos užima apie 18 % viso žemyno ploto. Didžiausią dalį sudaro krūmynai, kuriuose krūmai ir žemaūgiai medžiai dengia ne daugiau kaip 20 % žemės paviršiaus. Gerokai mažiau yra savanų (krūmuotųjų ir užliejamųjų). Krūmuotosios savanos labiausiai paplitusios Brazilijoje, bet nemaža jų dalis paversta ganyklomis ir dirbamaisiais laukais. Didžiausi atogrąžų savanų masyvai plyti Venesueloje, Bolivijoje ir Brazilijoje, nedaug - Urugvajuje ir Argentinoje. Užliejamųjų savanų daugiausia Venesueloje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Paragvajuje. Vidutiniškai šilto klimato srityse, daugiausia Čilėje ir Argentinoje, yra neaukštais krūmais apaugusių pelkių ir tyrulynų. Stepių augalija užima apie 7 % Pietų Amerikos ploto. Reta augalų danga apaugę plotai sudaro apie 3 %. Iš jų beveik 2 % visiškai be augalų dangos, apie 1 % užima dykumos. Dykumos paplitusios tik Ramiojo vandenyno pakrantėse Peru, Čilėje, jų yra Bolivijoje, Andų kalnuose. Ledynai užima 0,1 % ploto. Natūralūs ir dirbtiniai vandens telkiniai užima 1,2 % žemyno ploto. Apie 24 % Pietų Amerikos ploto užima dirbamieji laukai, kultūrinės ganyklos ir kiti žemės ūkio reikmėms intensyviai naudojami plotai. Didžiausi yra Kolumbijos šiaurės vakaruose, Brazilijos pietuose ir Argentinoje. Urbanizuotos teritorijos užima 0,1 % Pietų Amerikos ploto.
Savanų augalijos ypatybės
Savanose vyrauja kserofitinių žolių bendrijos, tai daugiamečiai augalai, kurie gali sumažinti vandens (garų ir skysčio pavidalo) šalinimasį iš augalo, kai augalo paviršius ir jį supanti erdvė nevienodai prisisotinę vandens garų arba kaupri savo audiniuose vandenį. Šie augalai turi kseromorfinių savybių ( pvz., plaukuoti, susisukę arba virtę dygliais lapai, stora kutikula), dėl to atsparūs sausrai ir karščiui. Kitas kserofitams būdingas bruožas - llapų susiraitymas į vamzdelį. Varpinių augalų šeimos kserofitai irgi turi į vamzdelį susisukusius lapus, lapų kraštas užsiriečia aukštyn, nes jų viršutinis paviršius yra vagotas ir vagelėse yra motorinių lastelių, kurių tūris sausros metu sumažėja. Kserofirtai turi labai išvystytą šaknų sistemą.
Kserofitai skirstomi į : sukulentus, kurie prisitaikę kaupti savo audiniuose vandenį. Jie turi storus, mėsingus, sultingus stiebus, lapus arba šaknis. Tų organų audiniuose būna iki 95 procentų vandens. Kaitrą ir vandens stoką pakelia dėl to, kad jų lastelių protoplazma klampi, transpiracija neintensyvi. Daugelis sukulentų yra dideli, medžio, krūmo rutulio pavidalo augalai. Hemikserofitus, kurie turi gilias šaknis ir siurbia gruntinį vandenį, todėl pakelia sasrą. Eukserofitai turi negilias, bet labai šakotas šaknis, siurbia kritulius, yra plaukuoti, vandens stoką ir kaitrą pakelia dėl to, kad jų lastelių protoplazma labai klampi, o medžiagų apykaita lėta. Poikilokserofitai per sausras beveik išdžiūsta ( turi 2-5 procentus vandens), būna anabiozės būklėje.
Baobabas - būdingiausias Afrikos savanų medis. Tai bombakmedinių šeimos medis. Baobabai užauga iki 25 metrų aukščio, o kamieno perimetras iki 25 metrų. Baobabai gali išgyventi iki 4 - 5 tūkstačių metų. Kai kūrių baobabų žievėje yra išlikusių žymių, padarytų 15 amžiuje. Baobabo mediena puri, joje daug vandens, kurį medis kaupia sausajam sezonui. Senų baobabų kamienuose dažnai atsiranda drevių, kurios kartais būna labai didelės. Platus baobabo kamienas viršuje šakojasi į daugybę keistai išsilanksčiusių šakų. Jo smulkūs lapai visai neatitinka medžio didumo. Lapai sudėtiniai, pirštuoti. Kuo lapai mažesni, tuo mažesnis garavimo paviršius ir daugiau galimybių išlaikyti drėgmę. Sausuoju sezonu medžiai paprastai numeta lapus. Drėgnojo sezono pradžioje pirmiausiai išsiskleidžia didžiuliai balti žiedai (15 - 20 cm skersmens ). Jie karo ant ilgų žiedkočių. Medžiui nužydėjus, užsimezga nedideli vaisiai. Vaisiai panašūs į moliūgus, valgomi. Aguročio didumo baobabų vaisiai su labai kieta luobele kabo ant ilgų vaiskočių. Prinokę baobabų vaisiai esti maloniai gaivaus rūgštoko skonio. Iš jų minkštymo gaminami kai kurie vaistai, lapai irgi liaudies medicinoje vartojami nuo maliarijos. Švieži lapai naudojami ir maistui, išdžiovinti ir sugrūsti - kaip įvairių valgių prieskonis. Valgomos ir spragintos sėklos ( jų baobabų vaisiuose labai daug), turinčios gana didelį procentą aliejaus. Iš baobabo medienos pjaunamos lentos, skobiamos valtys. Iš žievės daromas grubus pluoštas. Baobabų lapais ir vaisiais minta įvairūs gyvūnai, ypač juos mėgsta beždžionės.
Savanoms būdingas dar vienas neįprastas medis. Jis vadinamas dešramedžiu. Jis irgi auga vienišas savanoje tarp žolių ir krūmokšnių, o nuo jo šakų nukarę vaisiai primena kepeninę dešrą. Tačiau dešramedžio vaisiai nevalgomi. Šiltuose kraštuose, taip pat ir Afrikoje saldžių vaisių sėklas platina paukščiai, beždžionės, šikšnosparniai.
Gyvūnija
Gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai. Pietų Amerikos fauna labai įvairi. Iš žinduolių gyvena sterbliniai (oposuminiai ir cenolestiniai), nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės, tik Pietų Amerikoje - šikšnosparniai vampyrai (paprastieji baltasparniai ir apželtakojai vampyrai), prie vandens telkinių - didžiausi pasaulio graužikai - kapibaros, yra kitų graužikų: šinšilų, nutrijų, jūrų kiaulyčių, plėšrieji (akiniuotieji lokiai, jaguarai, pumos, ocelotai, karčiuotieji vilkai), kupranugariniai (guanakai, vikunijos), kalniniai, lyguminiai ir Berdo tapyrai, pekariniai, elniniai (2 pudu rūšys, mazamos), kiškiažvėriai.
Būdingi paukščiai: papūgos aros (raudonosios, hiacintinės mėlynosios aros), didieji, baltagurkliai tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos, žabiru, mažieji kalakutiniai grifai, sakalai keleiviai, urvinės pelėdikės, tulžiai. Iš roplių gyvena gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys - anakonda), driežai, šonakakliai vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos.
Kai kurių Pietų Amerikos gyvūnų prisitaikymai:
- Mėšlavabaliai: Regeneruojant Vakarų Afrikos savanas jiems tenka sodininkų vaidmuo: iš išmatų, kurį palieka besiganantys žinduoliai, vabalai formuoja trąšų rutuliukus. Kai kurie šių išmatomis besimaitinančių vabzdžiu gali iki 70 m nuridenti rutulį, kurio svoris net 40 kartų viršija jų pačių svorį. Taip mėšlavabaliai dideliame plote tolygiai paskirsto ekskrementus, kurie yra natūralios trąšos. Ypač jų veikla naudinga lietaus periodu: kai kurie mėšlavabaliai iškasa gilias duobutes ir jose slepia trąšų rutuliukus savo lervoms. Po stipraus lietaus iš jų išauga žolė, nes mėgstamame vabalų maiste yra ir savanos augalų sėklų.
Žmogaus įtaka
Natūralūs savanų zonų landšaftai smarkiai pakitę. Užliejamoji ( užlieja liūčių metu užtvinusios upės; vyrauja iki 3 metrų aukščio žolės, upių salpose auga palmės.) Vandenskyruose vyrauja aukštažolė savana ( drambliažolė, iki 5 m aukščio) iir reti miškai metantys lapus sausuoju sezonu.
Žiogai, skruzdelės ir termitai gyvena tarp žolių stiebų ir šaknų; šie vabzdžiai savo ruožtu yra didesnių gyvūnų - skruzdėdų ir šarvuočių - maistas. Trapus savanų ekosistemos balansas lengvai pažeidžiamas, ypač tada, kai įsikiša žmogus.
Pietų Amerikoje daugiausia naudingųjų iškasenų telkinių randama Gvianos bei Brazilijos skyduose ir Anduose. Žinoma apie 50 naftos ir gamtinių dujų baseinų; daugiausia Venesueloje, Brazilijoje, Argentinoje, Kolumbijoje, Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore, Peru. Didžiausi Pietų Amerikos naftos ir gamtinių dujų ištekliai yra Maracaibo (44 % naftos ir 34 % gamtinių dujų visų žemyno išteklių) ir Orinoco (36 % naftos ir 32 % gamtinių dujų) baseinuose. Yra boksitų, spalvotųjų metalų rūdų: (Brazilija, Venesuela, Surinamas, Gajana), vanadžio (Venesuela, Čilė), volframo (Bolivija, Peru, Brazilija), vario (Čilė, Peru, Brazilija, Kolumbija), molibdeno (Čilė, Peru), nikelio (Brazilija, Kolumbija, Venesuela), alavo (Brazilija, Bolivija, Peru), cinko ir švino (Peru, Brazilija, Čilė), retųjų metalų rūdų: ličio (Čilė, Bolivija), niobio (Brazilija), cirkonio (Brazilija).
tags: #tsavanos #Pietų #Amerikoje