Tortų ir pyragaičių istorijos: nuo senovės iki šių dienų
Desertai - neatsiejama švenčių ir ypatingų progų dalis. Tortai ir pyragaičiai užima svarbią vietą mūsų kulinariniame pavelde, o jų istorija - tai kelionė per epochas ir kultūras. Šiame straipsnyje panagrinėsime tortų ir pyragaičių raidą, nuo senovės ištakų iki modernių interpretacijų, atskleisdami įdomius faktus ir legendas.
Desertų klasifikacija ir patiekimo būdai
Pirmiausia, verta panagrinėti, kaip desertai skirstomi. Pasak Rūtos Šiušienės, LRVVKA tarybos narės, UAB „Beatričės saldumynai“ gamybos vadovės, desertai skirstomi į šaltus ir karštus. Karšti desertai gali būti kepami orkaitėje, verdami riebaluose arba ruošiami ant grotelių. Šiai kategorijai priskiriami kompotai, kisieliai ir saldžiosios sriubos. Šaltų desertų grupę sudaro ledai, šerbetai ir granitos - sušaldyti vaisių ar daržovių skanumynai.
Desertai taip pat skirstomi į smulkiuosius (tortų gabalėliai, pyragaičiai) ir išskirtinius. Išskirtiniai desertai patiekiami lėkštėje ir turi susidėti iš mažiausiai trijų dalių: pagrindinės (dažniausiai kepinuko), vaisių ir padažo.
Vaida Valikonytė, viešbučio „Le Meridien Vilnius“ restoranų gamybos vadovė, atstovavusi Lietuvai XXII virėjų olimpiadoje IKA, teigia, kad desertų patiekimo būdai yra įvairūs. Desertai gali būti serviruojami mažuose porcijiniuose indeliuose, lėkštėse, taurėse arba „bufeto stiliumi“. Padavėjai taip pat gali privežti vežimaitį su įvairiais desertais, iš kurių svečiai gali pasirinkti. Porcijiniuose indeliuose dažniausiai patiekiami maži pyragėliai, kremai, putėsiai, kompotai ir pjaustyti vaisiai, o didelėse lėkštėse - įvairūs skonio deriniai. Furšetuose populiaru vaišinti desertais, patiektais mažuose indeliuose, pavyzdžiui, įvairių skonių mažais pyragėliais ar vaisiais, suvertais ant iešmelių ir pagardintais desertiniais padažais.
Rūta Šiušienė priduria, kad supratimą, kaip patiekti desertus, formuoja indų pramonė, kurianti puošnias lėkštes. Didelėse lėkštėse vyrauja minimalizmas, o desertas dažnai patiekiamas su papildomu indeliu, kuris gali būti įvairių formų ir pagamintas iš skirtingų medžiagų. Papildomas akcentas gali būti patiektas specialiame šaukšte.
Taip pat skaitykite: Receptai skaniam tortui
Svarbu nepamiršti ir valgančiojo, kadangi kartais desertai būna patiekiami taip įmantriai, kad svečiai nežino, kaip juos valgyti. Renginiams pagyvinti desertai kartais baigiami ruošti stebint svečiams, pavyzdžiui, uždegami paruošti vaisiai užpylus alkoholio (flamber).
Konditerijos meno ištakos
Žodis „konditeris“ kilęs iš itališko veiksmažodžio „candire“, reiškiančio „virti cukruje“. Lotyniškai žodžiu „conditor“ (meistras) romėnai vadindavo virėjus. Šis sutapimas nulėmė, kad XVII a. Europoje saldumynų gamintojus pradėta klaidingai vadinti konditeriais.
Konditerijos menas gimė Italijoje, Venecijoje, XV a. pabaigoje, kai pasirodė cukrus. Iki tol europiečiai saldumynus pirkdavo iš arabų, kurie cukrų naudojo jau nuo 850 metų. Europos konditeriai labiausiai plėtojo pyragaičių ir sausainių gamybą, o arabai pirmieji atkreipė dėmesį į tai, kad verdant cukrų galima paruošti įvairiausių saldžių gaminių. Pirmieji produktai, kuriuos pradėta virti cukruje, buvo uogų ir vaisių sultys, taip pat uogos ir vaisiai. IV a. pr. m. e. Persijoje buvo išrastas būdas, kaip visą vasarą išsaugoti žiemą surinktą sniegą. Kai į verdantį cukrų buvo įdėti krakmolas, miltai arba tragakantas, atsirado naujų konditerinių gaminių - nuga, chalva ir kt.
Legendos apie desertus
Kai kurie desertai apipinti įvairiomis legendomis. Sakoma, kad ledais jau buvo smaližiaujama prieš 4000 metų Mesopotamijoje. Egiptiečių faraonams ledus atplukdydavo Nilo upe jau V a. pr. m. e. Jie mėgo sniego kamuolėlius gardinti medumi ir uogomis. Neronui rinkdavo sniegą nuo kalnų viršūnių ir patiekdavo su medumi, riešutais ir vaisiais.
Vienas garsiausių itališkųjų desertų - tiramisu, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „pakylėk mane“. Pasakojama, kad pirmą kartą jis buvo pagamintas XVII a. vieno Toskanijos hercogo garbei ir tuo metu vadintas „hercogo sriuba“. Tik XX a., kai į šį desertą buvo pradėta dėti espreso kavos, pavadinimas pasikeitė.
Taip pat skaitykite: Įrankiai tortams gaminti
Prancūziškas „Tartin“ - tai garsus obuolių pyragas, ypač populiarus Paryžiuje. Pasakojama, kad praėjusio šimtmečio pradžioje seserys Tartin turėjo labai gausiai lankomą restoranėlį. Vieną vakarą, kai buvo didžiulis žmonių antplūdis, vienai iš seserų nešant pyragą jis iškrito iš rankų ir apsivožė tešla į viršų, tad ji nusprendė patiekti apverstą kepinį.
Napoleono torto istorija
„Napoleono“ tortas - vienas populiariausių desertų pasaulyje, tačiau jo kilmės istorija apipinta įvairiomis legendomis. Belgai, italai, austrai ir rusai savinasi šio torto sukūrimo istoriją. Šiandien žinoma daug receptų, tačiau jie gerokai nutolę nuo originalo.
Pasakojama, kad Nicolia Aperas paklausė savo tėvo, garsaus kulinaro patarimo, kad skanios naujienos - tai tiesiog užmiršti seni geri dalykai. Taigi Nicolia pagal seną karališko pyrago receptą (La galette des Rois) pagamino tešlą, pagardino konjaku, pertepė lakštus plikytu kremu ir supjaustė trikampėliais, primenančiais Napoleono kepurę.
Rusai įsitikinę, kad tortas pirmą kartą buvo iškeptas Maskvoje, minint pergalės prieš Napoleoną šimtmetį, o italai populiarųjį tortą sieja su neapoliečių kulinarijos istorija. Visgi nežinant tikrosios kilmės, šis desertas dažniausiai priskiriamas prie prancūziškų patiekalų.
Kremu perteptas sluoksniuotos tešlos pyragas Prancūzijoje vadinamas „Mille-feuille“ (liet. tūkstantis sluoksnių). Prancūzas Francois Pierre de La Varenne „Tūkstančio sluoksnių” tortą aprašė savo knygoje „Prancūziška virtuvė” dar 1651 m. Šimtmečiu vėliau žinoma aristokratijos virėja Marie-Antoine Careme apibūdino „Mille-feuille“ pyragą kaip „senovinį patiekalą“.
Taip pat skaitykite: Tortų gamybos evoliucija
Nepaisant įvairių teorijų, tikrosios „Napoleono“ torto kilmės niekas nežino, todėl kiekvienas gali nuspręsti, kuria istorija tikėti labiausiai.
Tradiciniai ispaniški desertai
Virtuvės meistras ispanas Javieras Lopezas Ruizas, dirbantis restorane DOMM, prisimena tradicinius ispaniškus desertus. Trijų karalių šventei ispanai kepa tradicinį pyragą Rosco de Reyes („reyes“ - isp. „karaliai“). Jis primena „išsipūtusį riestainį“ su švelniu kremo įdaru. Į pyrago vidų dedamas mažas siurprizas, o kas jį randa, bus laimingas visus metus. Kiekvienai dienai skirtas kvapnus ir tirpstantis burnoje churros. Šis pyragaitis primena lietuviškas spurgas, tik yra kitokios formos, o įdarui dažnai naudojamas šokolado kremas.
Javieras Lopezas Ruizas pataria neišmesti sudžiūvusio biskvito, o pamirkyti jį piene su mėgstamais prieskoniais, pavyzdžiui, čiobreliais, cinamonu, ir šiek tiek pakepinti. Galima pagardinti kremu ar pertepti uogiene.
Modernios tendencijos konditerijoje
Vaida Valikonytė teigia, kad dabar labai madingi molekulinės gastronomijos akcentai. Tekstūros, kurios jau daugelį metų naudojamos kulinarijoje, perkeliamos ir į konditeriją. Desertai patiekiami mažuose porcijiniuose indeliuose ir atrodo tokie mažučiai, kad kartais reikia naudoti didinamąjį stiklą. Kai kurie desertai, sveriantys vos 10 g, pagaminti bent iš 10 sudedamųjų dalių. Desertai, patiekti didelėse lėkštėse, papuošti cukruota žaluma, pavyzdžiui, cukruotais čiobreliais, petražolėmis, mėtomis ir kalendromis. Tai galima išskirti kaip tendenciją - kulinarijos akcentai pradėti naudoti ir konditerijoje. Nebeliko gausių papuošimų - cukruotos žalumos šakelės visiškai užtenka bet kokiam desertui. Vadinasi, didžiausias dėmesys skiriamas pačiam skanumynui, o ne jo puošybai. Taigi išskiriama dar viena - minimalizmo tendencija. Taip pat labai madinga naudoti aukso ar sidabro foliją arba šių tauriųjų metalų miltelius.
Rūta Šiušienė pastebi, kad konkursuose galima pamatyti, kaip galima naujai patiekti desertus, atrasti netikėtų vyniotinių spalvų, be galo gražiai pagamintų įvairių užpiltinių, įdomių produktų derinių. Įdomi naujiena - saldainių gamybos technologija, panaudota ruošiant pyragaičius. Prisimenate šokoladinius saldainius su alkoholiu? Juose būna gardus cukruotas sluoksnis. Labai nedaug šalių pristatė pyragaičių, kuriuos gaminant panaudotas šis cukruotas sluoksnis, primenantis kristalus. Spalvos - gelsvos ir baltos. Tai šokoladiniai biskvitėliai, pagardinti riešutais - paragavus burnoje maloniai išsilieja alkoholis. Gamindami „Napoleono“ tortą nepamirškite, kad į tešlą būtina įpilti alkoholio - susidarys daugiau sluoksnių, ir ji bus traškesnė. Remiantis tradicine prancūziška receptūra, rekomenduojama naudoti konjaką.
Lietuvių skoniai ir desertų pasirinkimai
Anot virtuvės meistro ispano Javiero Lopezo Ruizo, lietuviai labiau mėgsta įvairiausius keptus desertus: torto gabalėlius, pyragaičius, pyragus. O Ispanijoje populiaresni desertai, gaminami vien iš vaisių ar uogų. Vaida Valikonytė pastebi, kad restorano svečiams labai patinka šilti desertai - pyragai, patiekiami su ledais. Nelabai paklausūs vaisiniai desertai ir kremai.
Šiuo metu labai madinga gaminti padažus iš vaisių tyrių - nuo paprastų vaisių iki pačių egzotiškiausių. Ir, žinoma, populiarus vaisių karpačas (carpaccio). Tešla išlieka tokia pati, tik kulinarija skverbiasi ir į konditeriją: čiobreliai, bazilikai - tai jau įprasti pyragaičių prieskoniai. Desertai (įvairiausi putėsiai, padažai) gaminami iš burokėlių, pomidorų. Lietuvoje rasime ir molekulinės virtuvės akcentų. Žinoma, nepralenkiami virtuozai - ispanai, juk jie ir išrado šią virtuvę. Rasime ir šokoladinių papuošimų - grakščiai išsuktų plauko plonumo spiralių.
Ar lietuviai pageidauja naujovių? Rūta Šiušienė mano, kad taip, dažnai pasiteirauja naujienų ir jas išbando, bet ne visos prigyja. Pavyzdžiui, Prancūzijoje labai mėgstami kepti kaštonai čia nepopuliarūs. Daugelis noriai paragavo, o vėliau vėl sugrįžo prie „Napoleono“ gabalėlio. Arba marcipaninis tortas - iš dešimties kavinukėje apsilankiusių svečių gal tik vienas paragauja. Dabar gausu vaisių tyrių, patiekiamų prie desertų. Tačiau dažnai išvardijus visas, pasirenkama įprastinė - braškių. Ragaudamas jau žinomus valgius žmogus jaučiasi drąsiau. Naujienų pasiūlyti būtina, bet dažnai jos keičia viena kitą. Taip ir turi būti.
Pavyzdžiui, kai manęs paprašo pasiūlyti skanų tortą vaikams, pirmiausia rekomenduoju medaus - jį tikrai mažieji mėgsta. Nors mums, suaugusiems, jis šiek tiek pabodęs, tačiau 3-4 metų vaikas dar jo neatsivalgęs. Tai sveikas natūralus skanumynas. Grietinė, citrinos, medaus paplotėliai. Skanu ir paprasta. Arba grietinėlė, braškės, baltas biskvitėlis su citrinomis. Iš patirties galima pasakyti, kad užsakovai pageidauja desertų priklausomai nuo sezono.
Man pačiai labai patinka dar nuo vaikystės mamos kepti plikyti pyragaičiai, kitaip vadinami „vėjo maišeliais“, - prisipažįsta R.Šiušienė - Jie labai gardūs. Pagrindas neutralaus skonio, todėl jiems tinka įvairiausi įdarai. Galima keisti - tarkim, vasarą gardinti vaisiniais kremais su lengva grietinėle ar paruošti su vaisiais. Tinka perpjauti per pusę ir daugiau įdėti ledų ar šerbeto.
Puikiausius desertus galima paruošti iš sūrių, - pataria Javieras Lopezas Ruizas ir pristato savo mėgstamą gardumyną. - Tai ispaniškasis nedidelis apvalus sūris „Torta del Casar“, gaminamas iš karvių pieno. Iš išorės atrodo kietas, tačiau nupjovus viršūnėlę ir valandą palaikius šiltai viduryje sūrio susidaro kremas.
V.Valikonytei labiausiai patinka skanauti vaisinius desertus ir pyragus su vyšniomis, braškėmis, obuoliais. Nors nelabai mėgsta šokoladinių tortų, bet vieno negalėtų atsisakyti - su šokoladiniu ir vaniliniu biskvitu bei su mangų ir kokosų kremais. Man šis skonių derinys tiesiog puikus, - šypsosi pašnekovė ir šaltą darganotą vakarą rekomenduoja pasilepinti šiltu migdoliniu vyšnių pyragu, kurį galima pagardinti ledais.
Tortai ir pyragaičiai Vilniuje: istorinis kontekstas
Anot ankstesnių laikų maisto kultūrą tyrinėjančio istoriko Antano Astrausko, tai, ką mes šiandien vadiname saldumynais, dar prieš porą šimtų metų nebuvo kasdienis malonumas dėl paprastos priežasties - cukrus buvo importinis (daugiausia - cukrašvendrių), todėl brangus. Pirmasis cukraus fabrikas Lietuvoje įkurtas 1931 m. Marijampolėje.
Yra žinoma, kad, pavyzdžiui, 1814 m. Vilniuje veikė 49 įstaigos, kuriose virdavo kavą, kaip antai vadinamosiose kawiarnia. „Čia turtingesni miestiečiai eidavo išgerti kavos. Ar prie kavos jiems patiekdavo kokių pyragaičių - neaišku, bet gali būti”, - atsargiai spėja A. Taip pat istorikas išskiria cukraines - cukiernia. Cukrainės buvo saldumynų krautuvės, kai kurios jų galėjo turėti ir atskirą salę klientams prisėsti, vietoje išgerti kavos ar czekolada. Beje, czekolada - ne karštas šokoladas. Taip lenkakalbiame Vilniuje buvo vadinama kakava. Turbūt miestiečiai prie jos užsisakydavo ledų, nes kaip tik XIX a. Cukrainėse, matyt, padaugėdavo pirkėjų artėjant ypatingoms progoms. „XIX a. pasiturintys miestiečiai šventinius saldumynus gamindavosi namuose. Pavyzdžiui, vilnietės Vincentos Zavadzkos knygoje „Lietuvos virėja“, pirmąkart išleistoje 1858 m., beveik pusė receptų - saldumynai. Bet XX a. pradžioje daugelis miestiečių, matyt, jau nebemokėjo ar neturėjo laiko ir sąlygų juos gaminti. Pavarčius ano meto laikraščius matyti, kad prieš šventes cukrainės reklamuodavosi parduodančios gatavus saldumynus”, - pasakoja gastronomijos istorikas A.
Astrauskas pastebi, kad Vilniuje saldumynai kavinėse, restoranuose galėjo išpopuliarėti XIX a. antroje pusėje, pradėjus augti gyventojų skaičiui, o kartu su juo - didėjant įvairių prekių, paslaugų poreikiui ir apskritai keičiantis miestiečių buičiai. Istorikas primena: 1860 m. Vilniuje buvo 60 tūkst. gyventojų, o 1909 m. Šį šuolį lėmė baudžiavos panaikinimas 1861-iais. Tais pačiais metais iki Vilniaus nutiesta geležinkelio linija, sujungusi Sankt Peterburgą ir Varšuvą. Mieste sparčiai augo pramonė, kuriai reikėjo vis daugiau darbo jėgos. Kaimuose jokių cukrainių nebuvo nė kvapo, ir valstiečiai tik miestelių kermošiuose, t. y. mugėse per kokio nors šventojo atlaidus, pirkdavo vaikams saldumynų - kokį ledinuką, baranką ar meduolį. Vilniuje didžiausias kermošius buvo Kaziuko (Šv. Kazimiero) mugė. O štai dvarininkai, miesčionys, taip pat dvasininkai galėjo sau leisti brangesnių malonumų. Jie rinkdavosi į aukštesnės klasės maitinimo įstaigas.
Pirklys Kazimieras Štralis 1893 m. Pilies gatvėje, pastate, kuriame po 25 metų buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, nusipirko cukrainę, vėliau lankytojų pramintą „Baltuoju Štraliu” dėl interjero, kuriame vyravo balta spalva. „Iš visų trijų Štralių kavinių šioji buvo pati ramiausia ir nekalčiausia. Ją mėgo kunigai. Tarpukariu tai buvo provincialų kavinė, nes ji stovėjo priešais jiems svarbiausią orientyrą mieste - centrinį paštą, veikusį buvusiuose Radvilų rūmuose. Žmonės, atvykę iš miestelių, kur buvo tik girdyklos, stebėdavosi, kaip „Baltajame Štralyje” galima „taip saldžiai ir skaniai pavalgyti”, - pasakoja A. Vienu metu šios confiserie pasididžiavimas buvo šokoladinis tortas „Stefanija”. K. Štralis turėjo savo vardo šokolado gamybos liniją. Kazimiero brolis Boleslovas Štralis naujame, energingame Šv. Jurgio ( dabar - Gedimino) prospekte ant Totorių gatvės kampo - toje vietoje, kur sovietmečiu veikė valgykla „Vilija”, - atidarė „Raudonąjį Štralį”. Tarpukariu restoranas vadintas kawiarnia-cukiernia. Bet iškabos anuomet nebūtinai atspindėjo visą paslaugų spektrą. „Raudonasis Štralis” buvo labai universalus. Jo 1931 m. valgiaraštyje - daugybė desertų: šokoladas, spurgos, kelių rūšių tortai, šakotis, meduoliai, varškės pyragas, ledai, plakta grietinėlė su uogomis. Gausybė ir gėrimų - pačios įvairiausios kavos, tarp jų ir šalta kava, taip pat kakava, sultys, alus, vynas, midus. Be to, šiame restorane tiekdavo ir karštus pusryčius su kiaušinių, mėsos patiekalais. Kieme buvo sodas.
Bene prašmatniausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios restoranas stūksojo netoli Pilies kalno. Po daugiau nei dvidešimties metų I. Šumanas parke įrengė visą pramogų kompleksą su naktiniu kabaretu, kuriame rodyti ir pirmieji kino filmai, tiru, saldumynų ir gėrimų kioskais, o žiemą čia išliedavo čiuožyklą. Atšalus orams, vasaros restoranas ir kabaretas kraustydavosi į rusų karininkų klubo patalpas Šv. Šios pasilinksminimų vietos stilius buvo toks, kad kuklesni lenkų kilmės inteligentai, kaip fotografas Janas Bulhakas, vengė ten lankytis. Tad tai toli gražu nebuvo saldaininė ir kuklumu tikrai nepasižymėjo, tačiau mums svarbu žinoti, kad, prie kitų gėrybių ir linksmybių, siūlė ir nemažai desertų.
Kita legendinė pavardė, siejama su istoriniais Vilniaus saldumynais, - Sebastianas Rudnickis. Kaunietis S. Rudnickis 1919 m. įsigijo bankrutavusią cukrainę ant Trakų ir Vilniaus gatvių kampo. Buvo joje ir maitinimo salė. Ten miestiečiai ateidavo išgerti kavos, kakavos, arbatos, gaiviųjų gėrimų, suvalgyti ledų, pavartyti naujausią spaudą. Vakarop ir ši įstaiga persimainydavo - atsidarydavo biliardo salė, o cukrų keitė salyklas - buvo pilstomo alaus. 1921 m. Rudnickis name priešais Katedrą, adresu Gedimino pr. 1, įkūrė dar ir prancūziško stiliaus kavinę, įamžintą daugelio tapukario Vilniaus lenkų ir lietuvių intelektualų memuaruose. Ją pamėgo žurnalistai, užbėgdavę čia puodeliui juodos kavos ar taurelei konjako ir pasidalinti gandais.
Vokiečių gatvė. Įmesti į ją, kokia buvo tarpukariu, neatpažintume aplinkos: siaura, tankiai apstatyta, net Vilniaus gatvę lenkė reklaminių iškabų margumynu, o žmonių ten malėsi kaip amžiname turguje. Čia dirbo daug žydų. Juk vos už kelių žingsnių buvo jų kvartalas. Taigi, Vokiečių gatvėje - Deutche gasse - ir aplink veikė žydams priklausę restoranai, kepyklos ir krautuvės. O toliau sekdami paskui saldžius skonius, prieitume gardžiausių mieste spurgų taškus. Sufganiyot, mielinės spurgos su gausiu uogienės įdaru, - šviesos šventės Chanukos gardumynas.
Saldumas šiandien kaip niekad anksčiau neatsiejamas nuo jusliškojo, hedonistinio Vilniaus.
Moderniosios Vilniaus desertinės
Šiandien Vilniuje gausu kavinių ir desertinių, siūlančių įvairiausius tortus ir pyragaičius. Štai keletas iš jų:
- „Užupio kepyklėlė”, Užupio 13 - viena prancūziškiausių kavinių Vilniuje, siūlanti prancūziškus kepinius ir desertus.
- „AJ Šokoladas”, Pilies 8 - vieta, kur galima pasimėgauti šokoladu ir jo skanėstais.
- „Pilies kepyklėlė”, Pilies 19 - garsėja minkštais, gardžiais lietiniais ir dideliu tortų bei pyragų pasirinkimu.
- „Augustas & Barbora Love story cafe”, Stiklių 7 - glamūriška desertinė, siūlanti minkštos masės pyragaičius su karamele ir uogų skonio.
- „Italala Caffe”, Vokiečių 1 - kavinė, kurioje galima mėgautis itališka atmosfera ir rūšine kava.
- „Džiugo sūris”, Aušros Vartų 3; Vilniaus 17 - kavinė, kurios desertuose siekiama išlaikyti pagrindinį motyvą - sūrį.
- „Pinavija”, Vilniaus 21 - kavinė, kurios interjeras šviesus ir baltas kaip grietinėlė, o viršūnė - „Medaus” tortas.
- „Kiras”, Totorių 7; Pylimo 21B - veganiška kavinė, siūlanti skanėstus be sviesto.
- „Vegafe”, Totorių 3 - vegetariškų ir veganiškų patiekalų kavinė, kurioje galima rasti vegetarinį „Napoleoną”.
- „Taste map”, Antakalnio 17; Čiurlionio 8 - kavinė, siūlanti įvairius skanėstus, įskaitant žaliavalgiškus ir veganinius.
Konditerija Lietuvoje: nuo šeimos verslo iki stabilios įmonės
Jūratės Gulbinienės įmonė - puikus pavyzdys, kaip svajonė kepti gardžius tortus ir pyragus gali išaugti į sėkmingą verslą. Įmonė savo klientams siūlo unikalius desertus, kurių receptūrą sukūrė ir užpatentavo būtent jie. Kaip ir pačioje pradžioje, taip ir dabar, kiekvieną kepinį ruošia su meile ir stengiasi, jog jie atitiktų kiekvieno kliento poreikius. Todėl kvalifikuoti konditerijos meistra įsiklauso į Jūsų norus ir yra pasiruošę įgyvendinti stulbinančias ir unikalias puošybos idėjas.
Įmonė didžiuojasi, jog yra išradimo "Torto gamybos būdas" savininkė ir džiaugiasi, kad nuoširdus atsidavimas ir meilė savo darbui, 2016 metais padėjo iškovoti "Pyragų karaliaus" titulą.
Gulbinienės įmonė nuolat siekia, kad jų siūlomi gaminukai atitiktų klientų lūkesčius, o įmonė būtu siejama su stabilumu, kokybe ir patikimumu. Todėl labai džiaugiasi, jog įmonė, viena iš nedaugelio Lietuvoje, yra gavusi stabilios įmonės ženklą CrefoCertSTABILUS.
Tortų ir pyragaičių įtaka kultūrai
Tortai ir pyragaičiai ne tik skanūs desertai, bet ir svarbūs kultūriniai simboliai. Jie puošia šventinius stalus, suteikia džiaugsmo ir sukuria ypatingą atmosferą. Tortai dažnai derinami prie šventės temos, o jų dekoravimas tampa tikru meno kūriniu.
Šiaulietis istorikas Vilius Puronas teigia, kad Baroko laikais (XVII-XVIII a.) tortai išlaikė savo barokinę formą, tapo pagrindiniu saldaus stalo papuošalu. Minėtais amžiais ir pas mus kepė net kelių rūšių tortus: fedaro, ispaniškus, provanso.
Karalienė Bona mus išmokė valgyti marcipanus, kurių istorija siekia senovės Persiją - ten jie buvo gaminami iš migdolų ir medaus. Pavadinimas marcipanas atsirado viduramžių Italijoje (Marce panis - švento Martyno duona).
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais desertui buvo paduodami pyragaičiai ir vaisiai (obuoliai, kriaušės, slyvos, vyšnios, riešutai). Senuose raštuose minima, kad karalienė Jadvyga mėgo kriaušes ir keptus obuolius, o karalius Jogaila - kisielių su medumi (toks kisielius buvo vadinamas bajorišku).
Konditerijos paslaptys ir improvizacija
Konditerės Sandros Steponavičienės tikinimu, gaminant desertus visuomet galima improvizuoti. „Kuo daugiau improvizuojate, tuo geresnis rezultatas. Kuo daugiau įdedama širdies, tuo skaniau. Anot konditerės, paprasčiausias gaminys, nuo kurio galima pradėti, yra keksiukai, paprastas pyragas.
Pasak S. „Pirmiausiai mes valgome akimis. Tačiau dabar žmonės dažniausiai užsisako tortus su minimalistiniais papuošimais, kad jis būtų kuo natūralesnis. Pasitaiko norinčių juodos spalvos tortų, pyragaičių“, - tikino S. Pasak jos, lietuviai dažniausiai pageidauja gaivaus desertų skonio. „Pastebėjau, kad žmonės šventėje pirmiausiai griebia desertą indelyje, nes yra patogu, netepa rankų.
tags: #tortų #ir #pyragaičių #istorijos