Tarybinių laikų kulinarija: receptai, nostalgija ir prisiminimai

Tarybinė kulinarija - tai ne tik receptų rinkinys, bet ir dalis istorijos, kultūros, prisiminimų. Tai laikotarpis, kai maisto pasirinkimas buvo ribotas, o deficitiniai produktai tapdavo tikra švente. Šiandien, kai parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiausių produktų, prisimename tuos laikus su nostalgija ir šypsena. Šiame straipsnyje panagrinėsime populiariausius tarybinių laikų patiekalus, jų istoriją ir receptus.

Šventiniai užkandžiai: nuo šprotų iki ikrų

Šventinis stalas tarybiniais laikais neįsivaizduojamas be tam tikrų užkandžių, kurie tapo tikra klasika.

Sumuštiniai su šprotais

Sumuštiniai su šprotais - tai ne tik naujametinis atributas, ši paprastai paruošiama užkanda buvo populiari ir per kitas šventes. Ką ten ruošti: paraikei batono, užtepei sviesto, suguldei auksiaspalves žuveles ir patiekalas gatavas! Galima uždėti marinuoto agurkėlio, kokios nors žolės. Šis paprastas, bet skanus užkandis puikiai tiko prie bet kokio gėrimo ir buvo greitai paruošiamas.

Ikrai ant batono

Naujametinis užkandis - ant balto batono plonai užtepta sviesto ir pabarstyta juodųjų ar, jei jau esi biednas, raudonųjų ikrų. Jei kažkokiu stebuklingu būdu papultumėte į 50 - uosius metus, tikriausiai labai stebėtumėtės, kad juoduosius ikrus samčiais semia iš statinaičių ir vonelių bei pardavinėja kilogramais. Ikrai, ypač juodieji, buvo prabangos simbolis, o jų pasirodymas ant stalo reikšdavo ypatingą progą.

Salotos: olivjė ir silkė "pataluose"

Salotos tarybiniais laikais buvo neatsiejama šventinio stalo dalis. Du populiariausi variantai - olivjė ir silkė "pataluose".

Taip pat skaitykite: Morkų ir varškės derinys: senas receptas

Olivjė (baltoji mišrainė)

Mišrainė atsirado iš salotų, pavadinimu olivjė. Mišrainės variacijų tiek daug, kad parašyti vieną receptą būtų neteisinga, o aprašyti visus - neįmanoma. Mišrainei paruošti būdavo reikalingi mažiausia du deficitiniai produktai: majonezas ir konservuoti žirneliai. Ši mišrainė, dar žinoma kaip "baltoji mišrainė", buvo gaminama iš virtų bulvių, morkų, kiaušinių, konservuotų žirnelių, marinuotų agurkėlių ir majonezo. Kiekviena šeima turėjo savo unikalų receptą, tačiau pagrindiniai ingredientai išliko tie patys.

Silkė "pataluose"

Ypač išpopuliarėjo apie 1970 - uosius metus ir turi žydiškas šaknis. Tai lengvai paruošiamas patiekalas, o “patalai” buvo sugalvoti tam, kad nors kiek numušti aštrų silkės kvapą. Kaip ten bebūtų, tačiau šis patiekalas mėgstama ir dabar. Silkė "pataluose" - tai dar vienas populiarus patiekalas, kurio pagrindą sudaro sūdyta silkė, padengta sluoksniais virtų bulvių, morkų, burokėlių, svogūnų ir majonezo. Šis patiekalas ne tik skanus, bet ir gražiai atrodo ant stalo.

Kitos įdomios salotos

Viena garsiausių sovietinių salotų yra „Lady’s kaprizas“. Dėl kokios priežasties šios salotos gavo tokį pavadinimą, iki šiol yra paslaptis. Be „Ponios užgaidos“, sovietmečiu buvo ir kitų įdomių salotų pavadinimų. Pavyzdžiui, „Vyrų ašaros“. Visos šios salotos buvo skanios. Tačiau dėl nežinomų priežasčių gausybės laikotarpiu po 1990 m.

Salotos "Mimoza"

Šios salotos tradiciškai gaminamos Naujųjų metų sutikimo šventei. Pavadinimą šios salotos gavo dėl trupinto trynio, kuriuo barstomas jų viršus, ir kuris primena geltoną mimozos žiedą. O dar šiose salotose yra konservuotos rožinės lašišos, po keliais sluoksniais kitų produktų - morkų, bulvių, kiaušinių ir sūrio. Visa tai skęsta majonezo padaže.

Salotų "Mimoza" receptas:

  1. Lėkštėje sutrinkite žuvies konservus šakute.
  2. Ant bulvių sluoksnio suberkite žaliuosius žirnelius.
  3. Smulkiai virtą kiaušinį sutarkuokite ir dėkite ant morkų sluoksnio, patepto majonezu.
  4. Sutepkite obuolių sluoksnį majonezu.

Karštieji patiekalai: višta ir šaltiena

Pagrindiniai karštieji patiekalai tarybiniais laikais - orkaitėje kepta višta ir šaltiena.

Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti tikrus čeburekus pagal tarybinį receptą

Orkaitėje kepta višta

Orkaitėje kepta višta dažnai tapdavo pagrindiniu šventės patiekalu. Sunkiais tarybiniais laikais tai buvo lengviausia gaunama mėsa. Gaminimo variantų taip pat begalės, kiekviena šeimininkė , norėdama nustebinti savo svečius, turėdavo savo paslapčių. Višta buvo kepama su įvairiais prieskoniais, įdaroma obuoliais, slyvomis ar kruopomis. Kiekviena šeimininkė turėjo savo firminį receptą, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą.

Šaltiena

Pačioje pradžioje šaltiena buvo patiekalas, padedantis sunaudoti mėsos atliekas bei gyslas, o pilkuoju stalo kardinolu tapo daug vėliau. Šaltiena buvo mėgiama dėl greitai ateinančio sotumo jausmo, dėl originalaus skonio, o dėl paruošimo būdų nuolat kildavo audringi ginčai. Reta šeimininkė įsivaizdavo šventes be šaltienos. Tai, ko gero, būdavo labiausiai Naujuosius metus pabrėžiantis produktas. Šaltiena - tai mėsos drebučiai, gaminami iš įvairių mėsos dalių, ilgai verdant ir atvėsinant. Šaltiena buvo mėgstama dėl savo sotumo ir originalaus skonio.

Gėrimai ir desertai: šampanas, mandarinai ir pyragaičiai

Šventinis stalas neįsivaizduojamas be gėrimų ir desertų. Tarybiniais laikais populiariausi buvo "šampanas", mandarinai ir įvairūs pyragaičiai.

"Šampanas"

Tarybų Sąjungoje gero putojančio vyno nebuvo iš esmės, todėl tekdavo tenkintis tuo, kas yra. Nemeluojant: anų laikų “šampanas” buvo keistoko skonio, priminė prasto vyno ir mielių kokteilį. Tačiau tradicija pakelti taurę su burbuliukais, ypač 00.00 val nakties, buvo labai populiari, tikiuosi, išliko ir iki dabar. Nepaisant ne itin aukštos kokybės, "šampanas" buvo neatsiejama Naujųjų metų šventės dalis.

Mandarinai

Malonų mandarinų kvapą prisimena visi tarybinių laikų vaikai, kai ant stalų pasirodydavo šie vaisiai, visiems pakvipdavo šventėmis! Tiesą pasakius, kitokių egzotinių vaisių ir nebuvo. Taip, sklido kalbos, kad kažkur kažkas kažkaip gavo bananų, tačiau niekas nežinodavo, tiesa tai ar fantazijos. Mandarinai buvo vieninteliai egzotiniai vaisiai, kurie reguliariai pasirodydavo ant tarybinių žmonių stalų per šventes. Jų kvapas asocijuojasi su Naujaisiais metais ir džiugiomis akimirkomis.

Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti sovietinius beliašus?

Pyragaičiai "Bulvytė"

Šios „Bulvytės“ buvo vieni populiariausių sovietinių laikų saldumynų. Ir visai nesvarbu, ar jos būdavo pirktos, ar gamintos namuose. Jų skonio negalima supainioti su niekuo kitu. Jei norite pasigaminti „Bulvyčių“ patys, jums reikės: • Sausainių (pieniškų ar bet kokių kitų) - 300 g;• Sviesto - 150 g;• Kondensuoto pieno - 120 g;• Kakavos - 3 ar 4 šaukštų. Paruošimas: • Sausainius sutrupinkite ir smulkiai sutrinkite (galite naudoti kavamalę ar trintuvę);• Supilkite trupinius į gilų dubenį;• Pridėkite kambario temperatūros sviesto gabalėlių;• Išminkykite trupinius su sviestu iki vientisos masės;• Dalį kakavos įmaišykite į kondensuotą pieną ir supilkite į sausainius;• Gerai išmaišykite;• Iš gautos masės formuokite bulvyčių formos pyragėlius;• Apvoliokite juos likusioje kakavoje;• Sudėkite pyragėlius ant medinės lentelės ar į plastikinę dėžutę;• Pusvalandžiui įdėkite į šaldytuvą;• Kai „Bulvytės“ sukietės, patiekite jas prie arbatos.

"Riešutėliai" su kondensuotu pienu

Paskutiniai praėjusio amžiaus dešimtmečiai neįsivaizduojami be „Riešutėlių“ su kondensuotu pienu. Tai vienas iš saldumynų, kurie dažnai buvo gaminami namuose. Jums reikės: • Margarino - 200 g;• Cukraus pudros - 50 g;• Kondensuoto pieno - 1 indelio;• Kiaušinių - 2 vnt;• Miltų - 2 stiklinių;• Sodos - 1/3 šaukštelio. Paruošimas: • Sumaišykite margariną su kiaušiniais;• Tuomet sudėkite sodą ir cukraus pudrą;• Suberkite miltus ir išminkykite tešlą;• Tada formuokite iš jos mažus, vienodus kamuoliukus;• Sudėkite juos į specialų keptuvą su riešutėlių formelėmis ir iškepkite;• Gautas puseles įdarykite kondensuotu pienu;• Sulipinkite jas tarpusavyje;• Sulyginkite „Riešutėlių“ kraštelius ir patiekite prie arbatos.

Tortas "Napoleonas"

Nepaisant to, kad šiais laikais galima įsigyti įvairiausių tortų ir pyragų, kartais norisi tikros klasikos, primenančios vaikystę, pavyzdžiui, gabaliuko „Napoleono“ torto, pagaminto iš sluoksniuotos tešlos ir pertepto plikytu kremu. Šis tortas kepamas ir mūsų laikais, ir jo galima įsigyti beveik kiekvienoje desertų krautuvėje ar kepyklėlėje. Tačiau jei sumanysite pasigaminti šį tortą patys, internete rasite daugybę jo receptų - tiek klasikinių, tiek su įvairiomis variacijomis.

"Tinginys"

Tai dar vienas desertas, išlikęs iki mūsų laikų ir įgavęs įvairiausių variacijų. Tačiau sovietiniais laikais jo sudėtis buvo praktiškai identiška „Bulvytėms“, o pasigaminti jį buvo galima labai greitai - vos per keletą minučių. Jums reikės: Sausainių - 500 g;Kakavos miltelių - 10 šaukštelių;Sviesto - 180 g;Lieso pieno - 100 g;Cukraus - 1 stiklinės;Riešutų - pagal pageidavimą. Paruošimas: Sutrinkite sausainius iki mažų gabaliukų;Ant silpnos ugnies išlydykite sviestą;Suberkite į sviestą cukrų;Maišykite, kol jis visiškai ištirps;Perpilkite sviestą į kitą indą;Pridėkite į sviestą kakavos, supilkite pieną;Gerai išmaišykite;Šiuo mišiniu užpilkite sausainių trupinius;Dar kartą gerai išmaišykite;Gautą masę atvėsinkite iki kambario temperatūros;Tuomet sukrėskite ją ant maistinės plėvelės;Suformuokite iš masės dešrą ir apvyniokite plėvele;Dėkite ją į šaldytuvą 6-7 valandoms;Supjaustykite desertą riekelėmis ir patiekite prie kavos ar arbatos.

Tortas "Paukščių pienas"

Ar pamenate tortą „Paukščių pienas“? Tai desertas, kuris buvo laikomas tikru konditerijos šedevru, ir buvo perkamas ar gaminamas ypatingoms šventėms.

Bezė

Tikriausiai daug kas pamena švelnius ir orinius bezė pyragaičius, kurie dažnai puošdavo šventinį stalą ir tikrąja to žodžio prasme tirpdavo burnoje. Pasigaminti šiuos pyragaičius iš plaktų kiaušinių baltymų ir cukraus labai lengva.

Karamelė šaukštelyje

Tokie lydyto cukraus ledinukai būdavo tikras praėjusio šimtmečio hitas. Norint juos pasigaminti, reikėdavo tik cukraus, šaukštelio ir viryklės. Svarbiausia - laiku nukelti nuo ugnies.

Sriubos: nuo žuvienės iki pomidorų

Sriubos tarybiniais laikais buvo svarbi kasdienio raciono dalis. Populiariausios - žuvienė ir pomidorų sriuba.

Rožinių lašišų sriuba (Žuvienė)

Tradicinė rusiška sriuba vadinasi „ucha“ - tai žuvienė. Vis dėlto namuose retai būna kokybiškos šviežios žuvies, juo labiau, kad reikia laiko ją paruošti, tad alternatyva, kai žuvienės norisi greit, yra rožinių lašišų sriuba iš konservuotos žuvies. Kaip pagaminti: kruopščiai nuplaukite ryžius (3 valgomuosius šaukštus) ir sukrėskite į verdantį vandenį (2 l). Po 10 minučių suberkite pjaustytas bulves (3 vnt.), tarkuotą morką (1 vnt.) ir kapotą svogūną (1 vnt.) Jei norite sotesnės sriubos, morkas ir svogūnus galite pakepinti keptuvėje. Įmeskite lauro lapą, kelis pipirų grūdelius ir druskos pagal skonį. Atidarykite rožinių lašišų konservų skardinę, išimkite kaulus ir supjaustykite peiliu. Geriau netrinti šakute, kad būtų ne košė, o atskiri žuvies gabalėliai. Suberkite žuvį į sriubą, paskaninkite kapotais krapais ir petražolėmis, pavirkite dar 5 minutes. Patiekdami lėkštėje sriubą paskaninkite griežinėliu citrinos, šviežiomis žolelėmis ir grietine.

Pomidorų sriuba su šprotais

Ši sriuba yra paprasta, tačiau gali būti gaminama įvairiais būdais. Vieni kaip pagrindą naudoja žuvies arba vištienos sultinį, kiti apsieina be sultinio. Dar kiti skanina daržovėmis, o ketvirtas variantas yra pridėti bulvių, ryžių arba makaronų. Mūsų siūlomame recepte vos trys ingredientai. Kaip gaminti: visų pirma sumaišykite pomidorų padažą (1 l) su žuvies sultiniu (0,5 L) ir pavirkite 10 min. ant vidutinės ugnies. Atidarykite šprotų skardinę (200 g), nupilkite aliejų (pomidorų padažą galima supilti į puodą) ir suberkite šprotus į sriubą. Užvirkite ir nuimkite nuo ugnies. Jei norite kreminės sriubos, sutrinkite trintuvu.

Čeburekai: nuo totorių iki sovietinių laikų

Čeburekai - tai dar vienas patiekalas, kuris buvo populiarus tarybiniais laikais. Tačiau jo istorija siekia daug senesnius laikus.

Daug kas yra įsitikinę, kad šis valgis atsirado sovietmečiu, nes beveik kiekviename didesniame Lietuvos mieste buvo įrengtos čeburekinės, kur buvo gaminami tais laikais tikrai geros kokybės gardūs ir su sultingu įdaru čeburekai. Viena porcija būdavo 20 cm x 10 cm dydžio du čeburekai. Iš tiesų Lietuvos totoriai, gyvenantys Lietuvoje nuo XIV amžiaus, nuo Lietuvos karaliaus Vytauto laikų, atsivežė į Lietuvą savo legendinį valgį čeburekus. Suprantama, iki mūsų dienų Lietuvos totoriai čeburekus ruošė ir dabar gamina tik iš avienos.

Mūsų dienomis turbūt nėra nieko lengviau, greičiau, pigiau ir naudingiau, kaip įsirengti čeburekinę. Tikri sultingi Krymo totorių čeburekai, kaip nė vienas kitas valgis pasaulyje, yra visada paklausūs, ir paklausa niekada nemažėja. Netgi tuose kraštuose, kur niekada nebuvo čeburekų, jie tampa populiarūs, nes yra nebrangus, labai sotus, dar labiau skanus ir kvapnus valgis. Kitas svarbus dalykas - čeburekinėms nereikia jokios sudėtingos įrangos, tik čeburekų ruošimo stalo, šaldiklio ir fritiūrinės. Valgyti įrankių nereikia, o lėkštutės gali būti vienkartinės. Tiesa, reikės dar ir kasos aparato. Kitaip sakant, čeburekinę galima įsirengti bet kokiame pastatėlyje, kioskelyje ar automašinoje.

Mūsų laikais Lietuvoje „čeburekai“ turi tik šiokią tokią paklausą, nes „čeburekinių“ savininkai ir jų virėjai kvailai užsispyrę nesupranta, kad jų kepami didžiuliai neva čeburekai (o iš tiesų aliejaus prisigėrę skrudiniai) yra nepatogūs valgyti arba jie kepami tokie dideli todėl, kad jų įdaras yra niekam tikęs. Tokie skrudiniai kepami didelėse aliejaus skardose sulūžinėja, įdaro sultys subėga į aliejų, taip pastarasis virsta kancerogeniniais nuodais. Šie lėkštėje netelpantys didieji skrudiniai nieko bendra neturi su autentiškais totoriškais čeburekais, valgant jie lūžinėja, trupa ant stalo ir valgytojo rūbų, o jų įdarai yra nesultingi ir sprangūs. Šiandieninių čeburekinių savininkai nesuvokia, kad per tuos beprotiškai didelius aliejaus prisigėrusius skrudinius ir per valgymo nepatogumą parado didžiąją dalį savo klientų.

Ruošiant tikrus autentiškus čeburekus svarbiausias dalykas yra tešla, ir kuo paprastesnis yra tešlos receptas, tuo gardesni bus čeburekai. Klasikinis receptas yra 500 g išsijotų kvietinių miltų D-550 išmaišyti su 5 g druskos, 250 g vandens ir 30 g alyvuogių, rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Tešlą gerai išminkyti. Ji gausis kietoka. Tešlos gumulą įvynioti į virtuvinę plėvelę ir pusvalandį palaikyti kambario temperatūroje. Paruoštą tešlą plėvelėje palikti valandai pastovėti dubenyje šaldytuve. Po to dar kartą perminkyti, kad tešla taptų vientisa ir elastinga - tešla turi nelipti prie rankų.

Tikri totoriški čeburekai yra daromi tik iš 50 g tešlos gabalėlio. Iškočiojus gaunamas užkandinės lėkštės dydžio plonas paplotis, o iškeptas būna ne ilgesnis nei 20 cm ilgio ir ne platesnis nei 10-12 cm pločio. Tokio dydžio čeburekus labai patogu kepti pramoninėse fritiūrinėse. Čeburekams patarimas „reikia kuo daugiau įdaro“ netinka, nes vienam delno dydžio (20x10 cm) čeburekui reikia tik 50 g mėsos įdaro - tai yra auksinė taisyklė, ir taip priimta visame pasaulyje, ypač Rytų šalyse, Kryme, net Rusijoje. Mėsos (avienos, ožkienos, veršienos, jautienos) įdaras būtinai turi būti ne tradiciškai maltas, kaip daro lietuviai, ne faršas, o būtinų būtiniausiai kapotas. Totoriai, Krymo ir Azijos kepėjai mėsą kryžmai kapoja aštriais peiliais. Europoje gyvenantys totoriai, ruošiantys čeburekus masiniam pardavimui, naudoja ir mėsmales, malančias stambiai. Net sovietiniais laikais viena porcija buvo du traškūs čeburekai, kurių tešla nelūždavo, o įdaras buvo sultingas.

Tad tikrų čeburekų įdarui 500 g kapotos mėsos reikia išmaišyti su 300 g labai smulkiai kapotų svogūnų, pagardinti 10 g druskos, 2 g maltų kalendrų sėklų ir 1 g maltų juodųjų pipirų. Būtent toks mėsos įdaras gaunasi švelnus ir skanus. Kad įdaras būtų dar ir labai sultingas, kapotos mėsos įdaras maišomas su 200 g kefyro arba 200 g nulupto ir kapoto be sėklų pomidoro. Ruošiant tikrą totorišką čebureką svarbiausias dalykas yra gerai sulipdyti perlenktą tešlos skritulį, kad skrudinant iš čebureko neišvarvėtų įdaro sultys ir nesugadintų aliejaus bei pats čeburekas neprarastų savo tikrojo skonio. Labiausiai paplitęs būdas yra tešlos skritulio kraštus teptuku pavilgyti vandeniu. Sulenkimą tvirtai suspaudyti ir dar sutvirtinti šakute. Kepti pramoninėje skrudintuvėje (fritiūrinėje) 2-3 minutes įkaitintame iki 180 laipsnių aliejuje. Dar geriau dėti 5 g smulkiai supjaustytų šviežių kalendrų arba 1 g džiovintų kalendrų. Viena porcija įdaro vienam čeburekui - 50 g.

Įdarų receptai:

  • Totoriškas brinzos įdaras (20 porcijų): 800 g brinzos (dabar galima imti fetos sūrį) supjaustyti smulkučiais kubeliais ir išmaišyti su 200 g kefyro, 5 g smulkiai supjaustytų bazilikų, 5 g smulkiai supjaustytų šviežių kalendrų ir 5 g smulkiai supjaustytų šviežių petražolių. Viena porcija įdaro vienam čeburekui - 50 g.
  • Migdolų įdaras saldžiam totoriškam čeburekui (20 porcijų): 800 g migdolų nuplikyti verdančiu vandeniu ir kiek palaikyti, kad atšoktų odelė, nulupti rudas odeles, pakepinti, sumalti ir sumaišyti su 200 g medaus ir 4 g maltų kardamonų. Viena porcija įdaro vienam čeburekui - 50 g.
  • Senovinis lietuviškas baravykų ir mėsos įdaras (20 porcijų): 200 g baravykų smulkiai supjaustyti ir apkepinti aliejuje su 200 g svogūnų ir juos nugarinti, - turi gautis apie 200 g grybų su svogūnais. Smulkiai supjaustyti 230 g jautienos, 430 g riebios kiaulienos, sudėti keptus baravykus, viską išmaišyti su 150 g rūgpienio (kefyro), pagardinti 10 g druskos, 5 g smulkiai supjaustytų šviežių čiobrelių arba 1 g džiovintų čiobrelių ir 1 g maltų juodųjų pipirų.
  • Lietuviškas kiaulienos įdaras (20 porcijų): Smulkiai supjaustyti 660 g riebios kiaulienos, 200 g labai smulkiai kapotų svogūnų, viską išmaišyti su 150 g kefyro, pagardinti 10 g druskos, 5 g smulkiai supjaustytų šviežių petražolių arba 1 g džiovintų petražolių ir 1 g maltų juodųjų pipirų.
  • Lietuviškas mėsos įdaras (20 porcijų): Smulkiai supjaustyti 230 g jautienos, 430 g riebios kiaulienos, 200 g labai smulkiai kapotų svogūnų, viską išmaišyti su 150 g kefyro, pagardinti 10 g druskos, 5 g smulkiai supjaustytų šviežių mairūnų arba 1 g džiovintų mairūnų ir 1 g maltų juodųjų pipirų.
  • Lietuviškas veršienos įdaras (20 porcijų): Smulkiai supjaustyti 430 g veršienos, 230 g riebios kiaulienos, 300 g labai smulkiai kapotų svogūnų, viską išmaišyti su 150 g kefyro, išspaustomis trimis skiltelėmis česnako, 10 g smulkiai supjaustytų krapų ir petražolių, pagardinti 10 g druskos, 1 g džiovintų krapų ir 1 g maltų juodųjų pipirų.

Kaip jau aukščiau minėjau, iš 50 g tešlos gabalėlio reikia iškočioti plonytį paplotį, gražumo dėlei paplotį galima apipjauti uždėjus ant jo lėkštutę, ant vieno jo krašto sudėti įdarą, užlenkti tuščiąją dalį, kraštus pavilgius vandeniu apspaudyti pirštais, o paskui šakute, bet taip, kad nebūtų perdurta tešla, nes kepant išvarvės įdaro sultys. Galima iš anksto paruošti įvairių čeburekų ir atskirose žymėtose dėžėse juos užšaldyti šaldiklyje.

tags: #tarybinių #laikų #kulinarija #receptai

Populiarūs įrašai: