Karštai rūkytų dešrelių gamybos procesas: nuo žaliavos iki stalo

Karštai rūkytos dešrelės - populiarus mėsos gaminys, mėgstamas daugelio. Tačiau ar žinome, kaip jos gaminamos? Ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis jas parduotuvėje? Šiame straipsnyje panagrinėsime karštai rūkytų dešrelių gamybos procesą, atskleisime, kokie ingredientai naudojami, ir pateiksime patarimų, kaip išsirinkti kokybišką produktą.

Karštai rūkytų dešrelių gamybos etapai

Kauno kolegijos Maisto technologijų laboratorijų vedėjas Tomas Brazauskas paaiškina karštai rūkytų dešrelių gamybos procesą, kuris priklauso nuo norimos dešrelių struktūros. Paprastai procesas apima šiuos etapus:

  1. Žaliavos paruošimas: Imama žaliava (įvairių rūšių mėsa), kuri sumalama.
  2. Maišymas: Sumalta mėsa dedama į maišyklę, kur sudedamos visos receptūroje numatytos žaliavos, įskaitant ir vandenį. Viskas gerai išmaišoma.
  3. Formavimas: Suformuojamos dešrelės - masė sukemšama į apvalkalus. Apvalkalai gali būti dirbtiniai valgomieji arba natūralūs valgomieji.
  4. Išlaikymas: Suformuotos dešrelės išlaikomos tam tikrą laiką, kad sureaguotų visos medžiagos, ypač jei naudojama nitritinė druska. Reikia laiko, kad nitritas sureaguotų su mėsos baltymu.
  5. Džiovinimas: Dešrelės džiovinamos prieš rūkymą.
  6. Rūkymas: Dešrelės rūkomos 50-60 laipsnių temperatūroje.
  7. Virimas (arba rūkymas aukštesnėje temperatūroje): Po rūkymo seka virimo procesas. Tačiau galima apsieiti ir be virimo - tada dūmo temperatūra yra keliama, kol gaminio viduje temperatūra pasiekia 72 laipsnius. Tik tada bus saugu vartoti pagamintą dešrelę. Iš pakuotės išsiėmus tokią dešrelę, papildomai jos galima net neapdoroti, nes ji jau yra apdorota termiškai, todėl saugi vartoti.

Maisto priedai: už ir prieš

Gaminant dešreles galima apsieiti su 2-3 maisto priedais, kurie prailgintų galiojimo terminą ir išlaikytų skonį. Tačiau norint išlaikyti ir kitas savybes, išgauti gaminio lipnumą, atitinkamai naudojami ir kiti maisto priedai.

  • Vanduo: Vanduo į dešreles pilamas tam, kad būtų pigiau, be to, tokių gaminių minkštesnė konsistencija.
  • Mėsos baltymai: Mėsos baltymai didina masės rišlumą, be to, jų įdėjus galima įpilti daugiau vandens - tuomet jie atstoja pačią mėsą. Jų įdėjus galima įpilti daugiau vandens - tuomet jie atstoja pačią mėsą. Kadangi šių baltymų spalva yra balzgana - tikrai ne raudona mėsos spalva, tai dedant didesnį kiekį šių baltymų, gali tekti dėti ir dažiklių, nes vartotojams neįprasta valgyti pilkšvą arba balzganą mėsos produktą. Vartotojams reikia raudonos spalvos, tik tada bus skanu ir akims.
  • Dažikliai: Jei į dešreles dedama truputėlį riebesnė žaliava, dažiklis yra naudojamas tam, kad gaminio spalva vartotojui būtų patrauklesnė, nes kai kuriems vartotojams riebalas atrodo neskanu, nevalgoma ir nepatrauklu. O su dažikliais galima nudažyti. Natūralus yra dažiklis E120, išgaunamas iš vabzdžių, taip pat natūralus mėsos pigmentas hemoglobinas.
  • Aromato ir skonio stiprikliai: Šie priedai dedami norint išgauti stipresnį, intensyvesnį skonį. Tačiau aromato ir skonio stiprikliai iškelia ne tik teigiamas produkto savybes, bet ir neigiamas. Jeigu į gaminį įdėsime, tarkim, prastesnės žaliavos, su specifiniu kvapu ar aromatu - aromato ir skonio stiprikliai sustiprina visus skonius ir aromatus. Iš kitos pusės, naudojant aromato ir skonio stipriklį, galima dėti mažesnį kiekį druskos, nes jis sustiprina ir druskos skonį.
  • Prieskonių ekstraktai: Kadangi nėra reglamentuota vartotojui pateikti jų kilmės, negalima sakyti, kad šie priedai yra blogi ar geri. Jeigu namų virtuvėje naudojame kažkokius prieskonius, tai yra tam tikri aromatai. O ekstraktas - kai iš to prieskonio išimame tą vieną aromatą ir jeigu jis neturi alergenų, jo net nereikia žymėti. Jeigu tuose prieskonių ekstraktuose yra kažkokių alergiją sukeliančių medžiagų, tuomet būna parašoma - tarkime, sudėtyje yra salierų. Taip yra bandoma prieiti prie konkretaus skonio pagaminimo, kad kiti prieskoniuose esantys skoniai neiškreiptų to norimo.
  • Konservantai ir antioksidatoriai: Konservantai ir antioksidatoriai prailgina galiojimo terminą, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra būtinas. Trumpo galiojimo produktams būtų sunku pasiekti vartotoją, tuo labiau, kad produkcija vežama ir į užsienio šalis, o ten reikalaujama dar ilgesnių galiojimo terminų. Konservantus pakeičiančių metodų yra, tačiau alternatyvos gamintojams būtų pernelyg brangios.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis karštai rūkytas dešreles?

Renkantis karštai rūkytas dešreles, T. Brazauskas pirmiausia akcentuoja rūšingumą - ar tai aukščiausios, pirmos ar antros rūšies gaminys. Visi geriausi mėsos gaminiai turėtų būti aukščiausios rūšies. Tokiuose gaminiuose negali būti naudojami jokie mėsos pakaitalai, t.y. turintys augalinės kilmės baltymą sudėtyje, pavyzdžiui, soja, ir užpildai - medžiagos, neturinčios augalinės kilmės baltymo, pavyzdžiui, krakmolas, įvairios skaidulos. Taip pat neleidžiama dėti ir mechaniškai atskirtos mėsos. Antros rūšies gaminiuose ribos labai plačios.

Taip pat jis ragina atkreipti dėmesį į atskiras sudedamąsias dalis. Tai ypač svarbu vasaros metu, kai būtina pasirūpinti tinkamu produktų išlaikymu. Jei dešrelės be jokio konservanto ir antioksidanto, o mes norime jas nusivežti į gamtą, pusę dienos šiltai pasivežioję mašinoje, kyla grėsmė apsinuodyti ar pan. Jei sudėtyje įdėta konservantų ar antioksidantų, didesnė tikimybė, kad dešrelės liks saugios vartoti.

Taip pat skaitykite: Lazanijos gaminimo instrukcija

Vaikams nerekomenduojama valgyti gaminių, kurių sudėtyje yra aromato ir skonio stipriklių - jie skatina hiperaktyvumą, alergijas.

Ingredientų vertinimas: ką reiškia E raidės?

Mitybos specialistė doc. dr. Sandrija Čapkauskienė atskiriems ingredientams skyrė tokius balus:

  • E250 (natrio nitritas): -5 balai. Tai konservavimui naudojama dirbtinė druska, suteikianti mėsai raudoną spalvą. Nitratai skyla į nitritus, kurie jungdamiesi su aminais sudaro stiprias vėžį sukelti galinčias medžiagas. Tokie pokyčiai vyksta kepant mėsą. Tai vienas iš priedų, kurio neturėtų būti maiste, kurį valgo vaikai. Nitritai, patekę į kraują, gali pakeisti raudonuosius kūnelius, nešiojančius deguonį. Dėl šio sutrikdymo, pablogėja savijauta, galimi kvėpavimo sutrikimai, galvos svaigimas ir skausmas. Vaikai labiau linkę į tokį negalavimą. Vengti sergantiems astma, alergija, turintiems polinkį jausti galvos skausmus ir sirgti migrena.
  • E621 (mononatrio glutamatas): -5 balai. Skonio stiprinimo medžiaga. Didesnis kiekis gali sukelti galvos skausmą. Kenksmingas sveikatai. Vengti sergantiems astma, alergija, turintiems polinkį jausti galvos skausmus ir sirgti migrena. Gali būti gyvulinės kilmės arba genetiškai modifikuotas. Perdozavus glutamato, galima pakenkti centrinei nervų sistemai, ilgą laiką vartojamas, gali sukelti neurodegeneracinius pakitimus.
  • E252 (kalio nitratas): -5 balai. Ilgą laiką vartojamas mažais kiekiais konservantas gali sukelti anemiją ar inkstų uždegimą. Kalio nitratas žarnyne virsta kalio nitritu, o šis, patekęs į kraujo sistemą, gali paveikti hemoglobiną taip, kad raudonieji kraujo kūneliai negalėtų tinkamai pernešti deguonies. Nitritai gali pagaminti mažus kiekius nitrozaminų, kurie yra kancerogenai. Gali sukelti alergiją, migreną.
  • E452 (polifosfatai): -4 balai. Vartojant didelį kiekį fosfatų inkstuose formuojasi akmenys. Tai dirbtinis stabilizatorius, emulsiklis ir rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. Didelės dozės gali trukdyti įsisavinti įvairias medžiagas. Šaltiniuose nurodoma, kad sąlygoja kaulų retėjimą, šlakų kaupimąsi, vaikų hiperaktyvumą.
  • Mechaniškai atskirta mėsa: -3 balai.
  • Antra rūšis: -3 balai.
  • E450 (difosfatai): -2. Dirbtinis stabilizatorius, emulsiklis ir rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. Didelės dozės gali trukdyti įsisavinti medžiagas. Kaulų retėjimas, šlakai, vaikų hiperaktyvumas.
  • E451 (trifosfatai): -2. Didelės dozės gali trukdyti įsisavinti medžiagas. Kaulų retėjimas, šlakai, vaikų hiperaktyvumas.
  • E331 (natrio citratai): -2. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma. Gali būti genetiškai modifikuotas. Laikomas pavojingu.
  • E316 (natrio eritorbatas): -1. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
  • E466 (karboksimetilceliuliozė): -1. Didelės koncentracijos gali sukelti žarnyno problemų, tokių kaip pūtimas, vidurių užkietėjimas, viduriavimas.
  • Pirma rūšis: -2 balai.
  • Hidrolizuoti augaliniai riebalai: -1 balas.
  • E262 (natrio acetatas): -0,5 balo.
  • E170 (kalcio karbonatas): -0,5 balo.
  • Kvapiąsias medžiagas: -0,5 balo.

Kuo balų mažiau, tuo dešrelės geresnės, o daugiausia balų surinkusios dešrelės turi daugiausia paminėtų blogųjų ingredientų.

Gamintojų požiūris

AB „Vilniaus paukštynas“ mėsos gaminių cecho vadovė Irena Juozapavičienė atkreipia dėmesį, kad karštai rūkytos dešrelės netinkamos kepti ant grilio, kaip kad mėgsta lietuviai. Karštai rūkytų dešrelių ženklinime yra nurodytas vartojimo būdas - virti 2-3 minutes. Karštai rūkytų dešrelių gamyboje naudojami lašiniai. Pridėtinis lašinių kiekis priklauso nuo dešrelių rūšies ir riebalų kiekio mėsoje, kuri naudojama dešrelių gamyboje. Kadangi pagrindinė gaminamų dešrelių žaliava yra liesa vištiena, kiaulienos lašinių įdedama struktūrai, tekstūrai suformuoti. Riebalai yra patys geriausi natūralūs skonio nešikliai, todėl padeda išreikšti pačias geriausias skonines savybes, žaliavų ir prieskonių aromatą. Paukštyne iki šiol naudojamas tradicinis dešrelių rūkymo būdas, dešrelės rūkomos specialiose rūkyklose smilkstant buko medžio drožlėms, tad dūmo sudėtyje nėra jokio sintetinio dūmo aromato.

UAB „HKScan Lietuva“ rinkodaros specialistė Goda Dominauskaitė atkreipia dėmesį, kad kai kuriose rūkytose dešrelėse yra daugiau mėsos, kai kuriose - daugiau riebalų ir pan., o kiekvienas vartotojas gali nuspręsti, kokios rūšies rūkytas dešreles nori nusipirkti, pagal savo kišenę, skonį ir t. t. Nitrito mėsos produktuose galima maksimaliai naudoti 150 mg/ kg, mes į savo gaminius jo dedame perpus mažiau. Nitritas kaip priedas padeda išlaikyti maistinę vertę, gerina galiojimą, stabilumą ir spalvą, skonį, aromatą, išvaizdą. Be to, nitritas suteikia gaminiui įprastą rožinę spalvą ir apsaugo riebalus nuo apkartimo. Natrio nitritas labai svarbų vaidmenį vaidina užtikrinant maisto saugumą. Nitritas turi mikroorganizmų augimą slopinantį poveikį. Jis padeda apsaugoti nuo apsinuodijimą maistu sukeliančių mikroorganizmų augimo. Gamyboje naudojami du dešrelių rūkymo būdai. Dažniausiai dešrelės rūkomos natūraliais alksnio dūmais, kurie gaunami deginant sausas alksnio skiedras. Svarbu atkreipti dėmesį, kad skietmedžio, pavyzdžiui, alksnio, dūmuose yra žymiai mažiau toksiškų medžiagų nei spygliuočiuose. Be to, dūmai praeina per „vandens uždangą“, kuri pašalina papildomus PAA iš dūmų.

Taip pat skaitykite: Juodos duonos paslaptys

UAB „Arvi kalakutai“ KŪB rinkodaros vadovė Marija Jasiūnaitė taip pat pažymi, kad naudojamo natrio nitrito kiekis yra itin mažas ir, pasak jos, net nesiekia reglamentuojamų leistinų normų. Jis dedamas siekiant išlaikyti produktų kokybę ir tinkamą spalvą. Vartotojui būtų nepatrauklu ir neįprasta matyti karštai rūkytas dešreles, kurios yra keistai patamsėjusios ar papilkėjusios spalvos nuo dūmų. Todėl vengdami naudoti papildomus dažiklius ir siekdami išlaikyti produkto kokybę naudojame nitritinę druską, kurioje ir yra natrio nitritas, kaip rausvą mėsos spalvą išlaikantis maisto priedas. Šios dešrelės nėra skirtos kepti ant laužo.

Rūšys ir kokybės skirtumai

I rūšies mėsos gaminiuose mėsos pakaitalų, užpildų ir krakmolo naudojimas yra ribojamas, neleidžiama naudoti sojos miltų. Tad belieka vartotojui išsirinkti, kurios rūšies gaminys atsidurs jo pirkinių krepšyje ir ant pusryčių ar pietų stalo. VMVT pateikia paprastą pavyzdį: aukščiausios rūšies virtoje dešroje riebalų negali būti daugiau kaip 22 proc., drėgmė neturi būti didesnė kaip 69 proc., o mėsos baltymų negali būti mažiau kaip 8 proc. II rūšies virta dešra gali būti labai riebi, nes riebalų kiekis neribojamas, drėgmė gali siekti 75 proc., o mėsos baltymų - tik 5 proc. Taip pat joje gali būti iki 2 proc. Maistingiausia ir skaniausia yra pirmos kategorijos mėsa, kuri yra naudojama gaminant aukščiausios rūšies mėsos gaminius (dešras). Tokioje mėsoje yra 12-19 proc. riebalų. Jeigu riebalų kiekis būna per mažas arba per didelis, mėsa nėra tokia maistinga ir skani.

Tiesa, kai kurie gaminiai negali būti I ar II rūšies. Tarkim, virtos „Panerio“, pieniška, daktariška dešros, virtos pieniškos dešrelės, virtos rūkytos, karštai ar šaltai rūkytos dešros (servelatas) turi būti tik aukščiausios rūšies mėsos gaminiai.

Žinoma, net ir to paties pavadinimo, bet skirtingų gamintojų dešra ar kitas produktas savo skoniu, sudėtimi, gamybos technologija, kaina ir kitomis savybėmis gali gerokai skirtis.

Saugumas ir vartojimas

Docentės teigimu, produktas turi būti saugus vartoti, nekenkti žmogaus sveikatai, nekelti rizikos. Tam ir yra ne vienas norminis aktas, institucijos, sekančios, kaip jų laikomasi. Tai galioja kalbant apie įvairiausias sritis - nuo vaikų auklėjimo iki automobilių, nuo sveikatos iki finansų. Maisto produktų gamyba - ne išimtis.

Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti autentišką šiupininę sriubą?

Vartotojų nuomonės

Pirkėjų nuomonės apie vytintas dešras (kurios, nors ir ne karštai rūkytos, bet yra mėsos gaminys) puikiai iliustruoja stereotipus, kurių jie laikosi bandydami įsivaizduoti, kas tai per dalykas yra mėsos gaminiai. Ir, deja, tas įsivaizdavimas neretai būna klaidingas.

  • Anelė, 42 metai, vadybininkė: „Vytinta dešra yra sveikesnė už rūkytą. Technologinis jų gamybos procesas yra labai skirtingas. Vytintoje dešroje vyrauja raumenukai, tačiau būna ir lašinukų. Žinau, kad vytinta dešra būna iš jautienos, kiaulienos ir kalakutienos. Man tai yra kaip lengva užkanda, tinkama, pavyzdžiui, prie alaus ar vyno. Sumuštinių su tokia dešra nedarau - būtų per didelė prabanga, o mano dukra vytintą dešra valgo tiesiog vieną, be jokios duonos.“
  • Nerijus, 45 metai, individualios įmonės savininkas: „Vytintą dešrą reikia rinktis pagal jos pagaminimo būdą. Yra paprastas vytinimo būdas, kuris trunka 2-3 mėnesius, ir yra pagreitintas, per kelias dienas. Šiuo būdu gaminant dešrą naudojamas dehidratacijos principas, ji tiesiog dirbtinai, nenatūraliai sudžiovinama. Ir dar - natūralios vytintos dešros turi tikrą, ne „cheminį“ apvalkalą. Natūraliai ir dirbtinai vytintas dešras galima atskirti ir pagal kainą. Pigesnė, aišku, yra ta, kuri pagaminta pagreitintu būdu.“
  • Genovaitė, 69 metai, pensininkė: „Rinkdamasi vytintą dešrą pirmiausia žiūriu į rūšį: jei aukščiausia, tada gerai. Manau, kad aukščiausios rūšies produktai yra geresni, be jokių „chemijų“. Bet aišku, kaip pensininkė, žiūriu ir į kainą. Stengiuosi pirkti tokią, kuri kainuoja mažiau, bet sveria daugiau. Esu įpratusi rinktis minkštesnę dešrą - labai kietos jau neįkandu, bet turbūt kokybiškesnė ta vytinta dešra, kuri yra kietesnė? Ir lašinukai man nėra būtini, bet gaila, kad toje minkštesnėje jų būna daugiau. Gal todėl ji ir yra minkštesnė, kad joje riebalų yra daugiau?“
  • Liudmila, 55 metai, namų šeimininkė: „Deja, šiais laikais svarbiausias kriterijus renkantis maistą yra kaina. Taip yra ir su vytintomis dešromis, tik čia pigiausių variantų vengiu - tiesiog žiūriu, kada yra nuolaida aukščiausios rūšies produktams. O šiaip visada pačiupinėju - man atrodo, kad ji neturi būti perdžiūvusi. Jei dešra kieta, mano nuomone, ji yra tiesiog pasenusi. Ir kuo mažiau lašinukų kad būtų. Na, dar žiūriu į sudėtį - svarbu, kad būtų kuo mažiau visokių pridėtinių dalykų. O taip, deja, būna labai retai…“
  • Vitalija, 70 metai, pensininkė: „Man vytinta dešra gera yra ta, kuri yra kieta ir sausa, todėl prieš pirkdama visada ją pačiupinėju, pamaigau. Manau, kad tikroje vytintoje dešroje turi būti kuo mažiau lašinukų. Todėl kuo tamsesnė, tuo geriau. Gal ir keista, bet man dar svarbi atrodo forma - esu įsitikinusi, kad ta tikroji, originalioji vytinta dešra turi būti kvadratinės formos. Tokios anksčiau būdavo pirkti daugiau, dabar beaptinku retai.“

Kaip atsirinkti vytintą dešrą

„Klaipėdos mėsinės“ technologė Vita Ravinkienė rekomenduoja:

  • Skaityti sudėtį: joje turėtų būti mažėjančia tvarka surašyta naudojama mėsa, lašinukai, druska, prieskoniai.
  • Rinktis kiaulieną, jautieną, kiaulių kietuosius nugaros lašinukus - kad būtų pagaminta geros kokybės, standžios konsistencijos dešra, pjūvyje matytųsi gražiai pasiskirsčiusi mėsa ir lašinukai.
  • Gaminame aukščiausios rūšies produktą, kuriame mėsos baltymų (be kolageno) kiekis privalo būti ne mažesnis kaip 8 proc., riebalų - ne daugiau nei 22 proc. Tokia dešra bus kietesnė nei, pavyzdžiui, pirmos rūšies, tačiau maistine vertė - kokybiškesnė. Šiaip ar taip, vytintoje dešroje yra beveik du kartus daugiau mikroelementų, B grupės vitaminų, geležies nei šviežioje mėsoje.
  • Vytinta dešra turėtų būti švelnios bordo spalvos, su polinkiu į raudonumą. Nors, jei yra sudėtis yra mišri - kiauliena, jautiena, spalva gali būti intensyvesnė.
  • Stengiamės naudoti tik natūralius prieskonius - kadagius, pipirus, kalendrą ir kitus, kruopščiai atrenkame tiekėjus ir jų siūlomą žaliavą. Iš savo pusės, atsižvelgdami į maisto saugą, dedame valgomąją druską.
  • Naudojame tiek natūralius, tiek saugius maistinius apvalkalus.

Kritika ir perspėjimai

Kai kurie specialistai teigia, kad beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, dedant į jas cheminius žmogaus, ypač vaikų organizmui pavojingus priedus: skoniklius ir skonio sutvirtintojus, spalviklius, kvapiklius, konservantus, mėsos kokybės ir išvaizdos palaikytojus, genetiškai modifikuotus baltyminius priedus, cheminius mėsos masės didintojus. Visus be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos.

Lietuvoje kiaulienos mėsos iš vis nebėra (išskyrus vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules). Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypatingai nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą bet ir įvairias ligas. Tas pats sakytina apie jautiena, tos pačios bėdos su importine aviena. Vien tik Lietuvoje augintų ėriukų ir avių mėsa, kurios natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir pakrūmėse, nėra šeriamos cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniu pašaru, galėtų būti skirta žmonių mitybai. Bet didžiausia nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa.

Kodėl negenda gerai išrūkyta mėsa?

  1. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi.
  2. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį.

Tačiau, prapjovus parduotuvėse pirktą „rūkytą“ mėsą, iš jos sunkiasi drėgmė ir jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidaro. Todėl tokia Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių mėsa pradės labai greitai pūti.

tags: #tam #tikra #rūkyta #dešra #gamybos #procesas

Populiarūs įrašai: