Šviežių kepimo mielių nauda: atskleisti mitai ir tikrovės paslaptys

Ilgą laiką sklandė nuomonė, kad mielių vartojimas gali pabloginti grybelinių infekcijų eigą. Šis įsitikinimas rėmėsi 1983 m. paskelbtomis amerikiečių mokslininko Williamo G. Crooko publikacijomis, kuris teigė, kad mielių turintys produktai skatina grybelinius susirgimus ir mieliagrybio Candida albicans plitimą žarnyne. Tačiau po dešimtmečio tyrinėjimų pats mokslininkas savo nuomonę atšaukė.

Vienareikšmio atsakymo, ar mielės naudingos, ar žalingos, nėra. Mieliagrybių - vienaląsčių grybų - yra apie 300 rūšių, ir jų poveikis organizmui skiriasi. Jų gausu aplink mus ir mūsų viduje: žarnyne, gleivinėse. Vieni būtini organizmo procesams, o kiti sukelia nemalonius susirgimus, pavyzdžiui, nagų grybelį. Dažniausiai kalbėdami apie mieles, turime omenyje mieliagrybius, kuriuos gauname su maistu.

Mielių rūšys ir jų poveikis

Iš su maistu gaunamų mielių rūšių geriausiai žinomos alaus ir kepimo mielės. Kepimo mielėse yra D, C, B grupės vitaminų ir žmogui naudingų biologiškai aktyvių medžiagų, tačiau didžioji dalis jų žūva kepant duoną. Norint gauti akivaizdžios naudos, reikėtų valgyti žalią tešlą, o tai nėra skanu. Be to, besidauginančios kepimo mielės gali sukelti nemalonius pojūčius pilve.

Duonos su vadinamosiomis laukinėmis mielėmis, kurios į raugą patenka natūraliai iš aplinkos, parduotuvėje nenusipirksite - tokią galima išsikepti patiems arba įsigyti ūkininkų turgelyje. Kepyklose naudojamos pramoniniu būdu gaminamos mielės, į kurias pridedama įvairių sveikatai kenksmingų maisto priedų ir net sieros rūgšties.

O štai dėl alaus mieliagrybių - Saccharomyces cerevisiae - naudos neabejojama. Apie gydomąjį jų poveikį žinota jau senovėje. Senovės egiptiečių papirusuose rašoma, kad alaus mielės naudotos gydyti pilvo negalavimus ir net prastą nuotaiką. Graikų gydytojas Hipokratas mielėmis mažino temperatūrą ir stabdė viduriavimą. Jomis gydytos ir odos ligos. Viduramžių Europoje šių mielių gėrimas laikytas stebuklingu eliksyru, padėdavusiu net nuo maro.

Taip pat skaitykite: Kiaušinių šviežumo testas

Šiuolaikinis mokslas patvirtina alaus mieliagrybių naudą. Juose yra daug sudėtingus metabolinius procesus ląstelėse reguliuojančių fermentų, kofermentų, amino rūgščių, B grupės vitaminų ir įvairių mineralinių medžiagų bei mikroelementų. Ypač vertinga alaus mieliagrybių sudėtinė dalis - beta gliukanai, kurie stiprina imuninę sistemą ir vartojami sergant onkologinėmis ir infekcinėmis ligomis, po operacijų. Beta gliukanai pripažinti kaip chemoterapijos ir radioterapijos adjuvantai (pagalbininkai), sustiprinantys jų poveikį. Alaus mielės sušvelnina šalutinį antibiotikų poveikį, apsaugo nuo viduriavimo ir veikia kaip probiotikas. Kai kurių viduriavimą stabdančių vaistų pagrindinė veiklioji medžiaga yra būtent mieliagrybis.

Alaus mieles rekomenduojama vartoti sportuojantiems, vyresnio amžiaus žmonėms, daug dirbantiems ir patiriantiems stresą, sergantiems chroniškomis degeneracinėmis, skrandžio, sąnarių, žarnyno, autoimuninėmis ligomis, kenčiantiems nuo aukšto kraujospūdžio.

Fermentavimas: vertingiausių komponentų išsaugojimas

Alaus mielių dedama į įvairius maisto papildus. Tačiau net ir vartojant daug maisto produktų bei papildų su mielėmis, organizmą pasiekia tik nedidelė dalis naudingųjų medžiagų. Mieliagrybiai yra gyvas organizmas, kuris kaitinamas, džiovinamas žūsta, kartu su juo ir didelė dalis naudingųjų medžiagų, ypač fermentai. Gydomaisiais ar profilaktikos tikslais reikėtų vartoti tik gyvas mielių ląsteles. Tačiau gyvi mieliagrybiai, patekę į žarnyną, pradeda daugintis, ima naudoti organizmo vitaminų išteklius ir sukelia rūgimo procesus.

Mokslininkai ilgus metus ieškojo būdų, kaip išspręsti šią dilemą. Ypač aktyviai mielės buvo tyrinėjamos XX a. septintajame dešimtmetyje, siekiant išsiaiškinti, kaip jų naudingąsias savybes panaudoti sveikatos stiprinimo tikslais. 1969 m. biotechnologijos inžinierius dr. Siegfriedas Wolzas, dirbdamas kartu su Nobelio premijos laureatu prof. dr. Feodoru Lynenu, sukūrė mielių ląstelių fermentavimo būdą, kuris deaktyvuoja mielių ląstelę, o jos naudingos biologiškai aktyvios medžiagos ilgai išlieka gyvybiškai aktyvios.

Pagal šį metodą mielių ląstelės fermentuojamos specialiomis sąlygomis. Alaus mielių ląstelės laikomos 32 °C temperatūroje kviečių gemalų aliejuje bei vaisių ir uogų koncentrate. Į šią terpę nuolat tiekiamas deguonis. Tokiomis sąlygomis ląstelės sparčiai dauginasi ir prisisotina įvairių naudingų medžiagų. Prieš baigiantis fermentacijos procesui nutraukiamas deguonies tiekimas, dėl ko susidaro šiek tiek alkoholio, kuris natūraliai užkonservuoja mielių ląsteles ir jose esančias biologiškai aktyvias medžiagas. Svarbu, kad mieliagrybių ląstelės deaktyvuojamos labai jaunos - jau spėjusios prigaminti ir sukaupti pakankamai biologiškai aktyvių medžiagų, bet dar nespėjusios jų sunaudoti.

Taip pat skaitykite: Įkvėpti Anos Olson: sveiki receptai

Fermentinės mielių ląstelės, patekusios į žarnyną, nebesidaugina, taigi nenaudoja ten esančių vitaminų ir mineralų, nesukelia rūgimo. Jos veikia kaip savotiškos kapsulės, kurios neištirpsta skrandžio rūgštyje (mielių ląstelių sienelės yra jai atsparios) ir į žarnyną perneša naudingąjį mieliagrybių „turinį“: fermentus, beta gliukanus, amino rūgštis, vitaminus, mineralus. Vartojamos tokia forma mielės duoda maksimalią naudą ir nesukelia nemalonių pašalinių reiškinių.

Mielės mokslo akiratyje

Mielių tyrinėjimai tęsiami ir toliau dėl jų stebėtino panašumo į žmogaus kūno ląsteles. Mielių genai turi daug bendro su žmogaus genais, jų baltymai panašūs į žmogaus. Mielių ląstelių fermentai, pavyzdžiui, DNR atsinaujinimo fermentai, yra identiški žmogaus ląstelių fermentams. Alaus mieliagrybiai naudojami kaip žmogaus ląstelių modeliai, ypač atliekant genetinius tyrimus, tiriant vėžinius susirgimus bei siekiant suprasti žmogaus senėjimo procesą. Ateityje gali paaiškėti dar daugiau mielių naudingų savybių.

Mielės medicinoje: istorinis kontekstas

Mielės vaistams vartojamos labai seniai - apie jų gydomąsias savybes žinojo jau senovės egiptiečiai. Mielės minimos seniausiame Egipto medicininiame dokumente, Eberso papiruse, kuriame siūloma jas naudoti kaip vaistus nuo prislėgtumo ar pilvo negalavimų. Graikų gydytojas Hipokratas mieles laikė natūralia priemone nuo aukštos temperatūros ir viduriavimo. Jau antikos laikais mielės buvo vartojamos odos ligoms, uždegimams ir virškinimo sistemos sutrikimams gydyti. I a. gydytojas Dioskuridas siūlė mieles vartoti nuo įvairių skausmų.

Persijoje ir Arabijoje mielės taip pat buvo svarbūs vaistai. Viduramžių vienuolynuose mielės vartotos netgi nuo maro, o vienas žymiausių viduramžių gydytojų Paracelsas jas gyrė kaip „dieviškąjį vaistą“. Hildegarda Bingenietė taip pat prisidėjo prie gydymo mielių produktais plėtros. Gydomasis mielių poveikis buvo patvirtintas, kai mokslininkai jas ištyrė ir surado didelį kiekį B grupės vitaminų bei antibiotinių medžiagų.

Maistinės mielės: maistinė vertė ir nauda

Maistinės mielės yra unikalus negyvulinių baltymų šaltinis, kuriame yra visų žmogui būtinų aminorūgščių. Mielėse yra daugiau nei 17 vitaminų ir apie 14 žmogui būtinų mineralų (chromo, fosforo ir t. t.), taip pat beta gliukanų, trehalozės, mananų, glutationo. Mielių ekspertas Dr. Seymouras Pomperas teigia, kad valgyti maistinių mielių saugu ir jos turi antivirusinių bei antibakterinių savybių.

Taip pat skaitykite: Šviežių kiaušinių atpažinimas

Maistinės mielės jau seniai žinomos kaip energijos suteikiantis maistas. 2013 m. tyrimas įrodė, kad maistinės mielės sustiprina organizmo atsparumą po treniruočių. Sportininkai, kasdien suvartoję po šaukštelį maistinių mielių ląstelienos, po treniruotės turėjo daugiau imuninės sistemos ląstelių monocitų. Michaelas Gregeris pastebėjo, kad maratono bėgikai, kurie per dieną suvartodavo pusę šaukštelio maistinių mielių, infekcinėmis ligomis sirgdavo apie 50 % rečiau. Maistines mieles vartoję bėgikai savijautą įvertino vidutiniškai 6-7 balais, o nevartoję - 4-5 balais.

Maistinės mielės yra lengvai virškinamų, kokybiškų baltymų šaltinis. Baltymai sudaro apie 71 % mielių masės. Mitybos specialistė Kimberly Snyder teigia, kad taip yra dėl mielių anatominės sandaros: „Mielės yra vienaląsčiai organizmai, mintantys cukrumi. Joms reikia tų pačių medžiagų, kaip ir žmogui - vitaminų, aminorūgščių. Mielės pačios pasigamina šias medžiagas vykstant biocheminėms reakcijoms. Maistinės mielės vertingos tuo, kad jose mažai riebalų ir angliavandenių, bet daug lengvai virškinamų baltymų. Tad savo kasdieninę mitybą verta papildyti 5-10 g baltymų, gautų iš maistinių mielių."

Maistinės ir alaus mielės: skirtumai

Tiek maistinės, tiek alaus mielės priklauso tai pačiai mielių rūšiai Saccharomyces cerevisiae, tačiau yra auginamos skirtingai. Maistinės mielės paprastai auginamos maitinant jas cukriniais runkeliais, taip pat laikomos cukranendrių ar cukrinių runkelių melasoje (sirupe). Alaus mielės yra kartesnės, todėl paprastai parduodamos įpakuotos kapsulėse. Maistinių mielių skonis malonus, panašus į sūrio ar riešutų. Jos sausos ir birios kaip dribsniai ar granulės.

Maistinių mielių galima įsigyti sveiko maisto parduotuvėse, dažniausiai skardinėse ar dėžutėse. Namuose maistines mieles reikėtų laikyti tamsioje vėsioje vietoje, pavyzdžiui, spintelėje ar šaldytuve. Taip laikomos mielės gali išlikti tinkamos vartoti iki 2 metų. Maistinių mielių galima užberti ant maisto, pavyzdžiui, vietoj tarkuoto sūrio, įmaišyti gaminant įvairius patiekalus, gardinti sriubas, troškinius.

Fermentinės mielių ląstelės

Fermentinės mielių ląstelės yra gyvos mielių ląstelės, auginamos prisotinant gyvybiškai svarbių medžiagų ir deguonies. Šios maistinės medžiagos išgaunamos iš vaisių ir daržovių koncentratų. Fermentinės mielių ląstelės yra paprastos mielių ląstelės, tik pagerintos, todėl daug veiksmingesnės. Priešingai nei miltelių ar tablečių pavidalo mielės, fermentinės mielių ląstelės ne tik išlaiko sudedamąsias dalis biologiškai aktyvias ir nepakitusias, bet ir išsaugo fermentų aktyvumą.

Tai tapo įmanoma, kai Siegfriedas Wolzas išrado fermentacijos deguonimi būdą. Mielės nėra nei džiovinamos, nei kaitinamos, o pasibaigus gamybos procesui lieka natūraliai sudarytos iš tiksliai tokių biologiškai aktyvių komponentų, kokių yra žmogaus kūno ląstelėse (mielių genai 60-70 % atitinka žmogaus genus). Geras fermentinių mielių ląstelių komponentų įsisavinimas ir biologinis panaudojimas žarnyne užtikrinamas gamybai naudojant tik jaunas mielių ląsteles. Jų sienelės labai plonos, todėl ląstelės lengvai suvirškinamos.

Mielių ląstelės išlieka biologiškai (fermentiškai) aktyvios, bet nebegali daugintis, taigi tik perduoda gausybę vertingų maistinių medžiagų ir nekeldamos rizikos maitina, biologiškai stimuliuoja ir gerina imunitetą. Vadinasi, gydomąją galią ir teigiamą poveikį žmogaus ląstelių sveikatai turi tik fermentinės mielių ląstelės.

Rizika ir atsargumo priemonės

Reikia atskirti naudingus gydančius ir ligas sukeliančius grybelius. Sumesti į vieną katilą mieliųgrybelį su Candida albicans grybeliu būtų tas pats, kas pievagrybį prilyginti musmirei. Candida albicans yra patogeninis grybas, ligų sukėlėjas, o mielės yra tikras gydomasis grybas. Todėl žmonės, sergantys grybelių sukeltomis infekcinėmis ligomis, neturėtų bijoti mielių preparatų.

1983 m. amerikiečių medikas dr. Williamas G. Crookas paskleidė gandą, kad mielių grybelis gali apsunkinti grybelių sukeltą ligą ir skatinti Candida albicans plitimą žarnyne, ragino nevartoti maisto produktų su mielėmis. Vėliau paaiškėjo, kad mokslininko nuomonė buvo klaidinga. 1997 metais jis parašė: „Maistas, kurio sudėtyje yra mielių, neskatina Candida infekcijos plitimo.“ Pasirodė, kad yra priešingai: mielių preparatai teigiamai veikia gydant grybelines ligas.

Daugelis placebo kontroliuojamų klinikinių tyrimų parodė, kad medicininės mielės Saccharomyces cerevisiae Hansen CBS 5926 stabdo Candida albicans grybelių plitimą. Mielės, didindamos cukrų skaidančių fermentų, tokių kaip sacharazė, laktazė ir maltazė, aktyvumą, atima iš Candida albicans grybelio maistą. JAV mokslininkas dr. Lee Hartwellas, naudodamas mielių ląsteles, ištyrė žmogaus kūno ląstelių dalijimosi procesus. Mokslininkui prof. dr. Feodorui Lynenui pavyko iš mielių ląstelės išskirti svarbią medžiagų apykaitos sudedamąją dalį - kofermentą A. Mielės yra pirmasis organizmas, kurio genų struktūra buvo ištirta. Prof. Dorlingas fermentinių mielių ląstelių preparatą išbandė su sportininkais ir nustatė, kad šis preparatas didina organizmo atsparumą fiziniams, cheminiams ir biologiniams dirgikliams, didina organizmo pajėgumą ir gyvybingumą. Japonijos tyrimai parodė, kad gliukanai gerokai sumažina sergančių vėžiu mirštamumą dėl infekcijų.

Kepimo mielės: rūšys, sudėtis ir nauda

Kepimo mielės, dažnai sutinkamos virtuvėje, yra daug daugiau nei tik tešlos kildinimo priemonė. Jos gali turėti įtakos sveikatai ir būti naudojamos įvairiais būdais.

Kas yra kepimo mielės?

Kepimo mielės yra vienaląsčiai grybai, priklausantys Saccharomyces cerevisiae rūšiai. Jos naudojamos maisto pramonėje, ypač kepiniuose, dėl gebėjimo fermentuoti cukrų ir išskirti anglies dioksidą, kuris leidžia tešlai pakilti.

Kepimo mielių rūšys

Yra kelios pagrindinės kepimo mielių rūšys:

Šviežios mielės: Gyvos mielės, parduodamos suspaustos formos. Jos turi būti laikomos šaltai ir naudojamos per kelias savaites. Suteikia kepiniams sodrų skonį ir purumą.
Sausos aktyviosios mielės: Dehidratuotos mielės, kurias prieš naudojimą reikia aktyvuoti šiltame vandenyje su trupučiu cukraus. Jos yra stabilesnės už šviežias mieles ir gali būti laikomos ilgiau.
Greito veikimo mielės (Instant Yeast): Smulkios, greitai aktyvuojamos mielės, kurias galima tiesiogiai įmaišyti į sausus ingredientus. Jos nereikalauja išankstinio aktyvavimo ir yra labai patogios naudoti.
Maistinės mielės (Nutritional Yeast): Neaktyvios mielės, naudojamos dėl savo sūrio skonio. Jos dažnai naudojamos veganiškoje virtuvėje kaip sūrio pakaitalas ir yra puikus B grupės vitaminų šaltinis.
Aludarių mielės (Brewer's Yeast): Šalutinis produktas, susidarantis alaus gamybos metu. Jos taip pat naudojamos kaip maisto papildas, turintis daug B grupės vitaminų ir baltymų.

Kepimo mielių sudėtis

Kepimo mielės yra turtingos maistinėmis medžiagomis, įskaitant:

B grupės vitaminai: Tiaminas (B1), riboflavinas (B2), niacinas (B3), pantoteno rūgštis (B5), piridoksinas (B6), folio rūgštis (B9) ir kobalaminas (B12). Šie vitaminai yra svarbūs energijos gamybai, nervų sistemos veiklai ir ląstelių augimui.
Baltymai: Mielės yra geras baltymų šaltinis, kuris yra būtinas raumenų augimui ir atstatymui, taip pat fermentų ir hormonų gamybai.
Mineralai: Selenas, chromas, fosforas, magnis ir cinkas. Šie mineralai atlieka svarbų vaidmenį įvairiose organizmo funkcijose, įskaitant imuninę sistemą, kaulų stiprumą ir antioksidacinę apsaugą.
Skaidulos: Mielės turi skaidulų, kurios padeda virškinimui ir palaiko sveiką žarnyno mikroflorą.

Kepimo mielių nauda sveikatai

Dėl savo turtingos sudėties, kepimo mielės gali turėti teigiamą poveikį sveikatai:

Virškinimo gerinimas: Mielės gali padėti palaikyti sveiką žarnyno mikroflorą, o tai gali pagerinti virškinimą ir sumažinti virškinimo sutrikimus, tokius kaip vidurių užkietėjimas ar pilvo pūtimas.
Imuninės sistemos stiprinimas: Mielės turi beta-gliukanų, kurie stimuliuoja imuninę sistemą ir padeda organizmui kovoti su infekcijomis.
Energijos lygio didinimas: B grupės vitaminai, esantys mielėse, padeda organizmui gaminti energiją iš maisto, todėl gali sumažinti nuovargį ir padidinti energijos lygį.
Odos sveikatos gerinimas: Mielės gali padėti gydyti odos problemas, tokias kaip spuogai ir egzema, dėl savo priešuždegiminių savybių ir gebėjimo reguliuoti riebalų gamybą.
Nervų sistemos palaikymas: B grupės vitaminai yra būtini nervų sistemos veiklai, todėl mielės gali padėti sumažinti stresą, nerimą ir pagerinti miego kokybę.
Kraujo cukraus reguliavimas: Chromas, esantis mielėse, gali padėti reguliuoti kraujo cukraus lygį, o tai yra svarbu diabetu sergantiems žmonėms.

Kepimo mielių naudojimas

Kepimo mielės gali būti naudojamos įvairiais būdais:

Kepiniams: Mielės yra pagrindinis ingredientas duonos, pyragų, bandelių ir kitų kepinių gamybai. Jos suteikia kepiniams purumą, skonį ir tekstūrą. Svarbu laikytis recepto nurodymų, kad mielės tinkamai suveiktų.
Maisto papildams: Maistinės ir aludarių mielės dažnai naudojamos kaip maisto papildai. Jos gali būti įmaišomos į kokteilius, sriubas, salotas ar kitus patiekalus. Svarbu laikytis rekomenduojamos dozės.
Odos priežiūrai: Mielės gali būti naudojamos odos priežiūrai dėl savo priešuždegiminių savybių ir gebėjimo reguliuoti riebalų gamybą. Galima pasigaminti veido kaukę iš mielių ir kitų ingredientų, tokių kaip medus, jogurtas ar citrinų sultys.

Atsargumo priemonės ir šalutiniai poveikiai

Nors kepimo mielės paprastai yra saugios vartoti, kai kuriems žmonėms jos gali sukelti šalutinius poveikius:

Alerginės reakcijos: Kai kurie žmonės gali būti alergiški mielėms. Alerginės reakcijos simptomai gali būti odos bėrimas, niežulys, patinimas, sunkumas kvėpuoti ir anafilaksinis šokas.
Virškinimo sutrikimai: Didelis mielių kiekis gali sukelti virškinimo sutrikimus, tokius kaip pilvo pūtimas, dujos ir viduriavimas.
Sąveika su vaistais: Mielės gali sąveikauti su kai kuriais vaistais, tokiais kaip antibiotikai ir priešgrybeliniai vaistai.
Kandidozė: Jei sergate kandidoze (mielių infekcija), turėtumėte vengti vartoti mieles, nes jos gali pabloginti simptomus.

Dietologų nuomonė

Dietologės Editos Saukaitytės-Butvilės teigimu, alaus mielės, naudojamos duonai ir kitiems kepiniams ruošti, turi daug naudingų savybių ir teigiamai veikia viso organizmo veiklą. Ji atkreipia dėmesį, kad neigiamą mielių poveikį galima pajusti, kai jos vartojamos aktyvios: „Besidauginančios mielės išskiria anglies dioksidą, todėl gali sukelti nemalonius pojūčius pilve, didelį diskomfortą, dėl to gali paūmėti žarnyno ligos. Tačiau kepant duoną jos praranda aktyvumą ir kartu nebesukelia jokių nemalonių pojūčių.“

Pasak dietologės, iki tol mielės spėja atlikti tešlos kildinimo funkciją, o pagamintame produkte yra išsaugomos naudingosios savybės.

Mielių nauda

Duonos gamybai naudojamose mielėse yra daug biologiškai aktyvaus chromo, padedančio palaikyti stabilų gliukozės lygį kraujyje.
Mielėse taip pat gausu baltymų, seleno, kalio, geležies, cinko, magnio.
Jos yra didelis B grupės vitaminų šaltinis.
Alaus mielės padeda gerinti virškinimą, apsisaugoti nuo antibiotikų sukelto viduriavimo, turi naudos esant laktozės netoleravimui.
Dėl šių savybių alaus mielės dedamos į įvairius maisto papildus, iš jų gaminamos kapsulės ar dribsniai.

E.Saukaitytės-Butvilės teigimu, nors dalies naudingų savybių kepant duoną netenkama, mielinėje duonoje gausu skaidulinių medžiagų, kurios užtikrina sklandžią žarnyno veiklą. Tokia duona gali suteikti energijos, padėti stiprinti imuninę sistemą bei saugoti sveiką odą ir plaukus.

Maistinės mielės: populiarėjantis pasirinkimas

Akivaizdu, kad duonai kepti naudojamos mielės apipintos įvairiais mitais, tačiau šiandieninės tendencijos rodo: vis daugiau sveika gyvensena besidominčių žmonių į mitybos racioną įtraukia maistines mieles. Tiek alaus, tiek maistinės mielės priklauso tai pačiai mielių rūšiai, tačiau yra auginamos skirtingu būdu.

„Maistinės mielės auginamos daug cukraus turinčioje terpėje, kur tampa neaktyvios, tačiau išsaugo daug vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Sudėtyje esantys beta gliukanai palaiko imunitetą, mažina infekcijų dažnį, taip pat padeda reguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje. Dėl specifinio, kiek parmezaną primenančio skonio maistinės mielės yra ypač mėgstamos veganų ir vegetarų, kuriems šis pagardas patiekalams padeda suteikti sūrio skonį“, - sako E.Saukaitytė-Butvilė.

Duonos pasirinkimas: ką svarbu žinoti

Bendrovės „Vilniaus duona“ produktų kūrimo vadovė Baltijos šalims Snieguolė Šoblinskienė sako, kad mielės nėra pagrindinis duonos kokybę nurodantis ingredientas, todėl rekomenduoja atidžiai skaityti duonos sudėtį etiketėse.

„Mielės duonai suteikia malonios tekstūros, purumo, padeda išgauti skonį ir aromatą. Dėl to svarbu skaityti duonos sudėtį ir atkreipti dėmesį ne tik į mieles, bet ir kitas sudedamąsias dalis. Ieškantiems sveikesnio varianto rekomenduočiau rinktis gaminį, kurio sudėtyje yra ne daugiau nei 5 g cukraus (100 g produkto), o skaidulų kiekis - ne mažesnis nei 6 g. Renkantis duoną, svarbus kriterijus yra ir miltai“, - pasakoja S.Šoblinskienė.

Jei žmogaus organizmas netoleruoja mielių, nebūtina duonos išbraukti iš mitybos raciono. Šiandieninė duonos gaminių pasiūla ir įvairovė tokia plati, kad rasti bemielės duonos nėra sunku.

„Nuolat stengiamės patenkinti kintančius duonos vartotojų poreikius, todėl norintys savo mitybos racione išvengti mielių šiandien gali rinktis net iš kelių duonos rūšių. Gaminant bemielę duoną, įprastos kepimo mielės tiesiog pakeičiamos natūraliu raugu."

Mielės: gyvi organizmai mūsų maiste

Mielės - vieninteliai organizmai, kuriuos vartojame gyvus. Suvalgome, o jos ir toliau gyvena mūsų organizme ir netgi dauginasi, pagerina mūsų žarnyno mikrofloros sudėtį, jei joms tai leidžiame. Gyvos alaus mielės nuo seno vartojamos kaip priemonė organizmo atsparumui didinti, nuovargiui mažinti, kai kurioms odos ligoms, žarnyno negalavimams gydyti. Moksliniai alaus mielių tyrimai buvo atlikti 1935 metais.

Žmogus išmoko panaudoti mieles ūkinėms reikmėms dar neatmenamais laikais, dėjo jų dėl fermentacijos į kubilus, statinaites ir ąsočius. Ši tradicija išliko iki šiol - dėl jų sultys surūgsta ir virsta vynu net nepridėjus jokių specialių miltelių.

Kada tešla iškyla? Kai pašauname ją į karštą orkaitę, o ten mielės žūva. Subrendus vynui gyvų mielių taip pat nebelieka. Ir netgi alus, kad nesurūgtų, yra pasterizuojamas. Mūsų organizmas gauna naudos ir iš paties šio produkto. Tikriausiai pastebėjote, kad neretai vaikai tik ir taikosi atsignybti gabalėlį žalios tešlos, kai namie kepame pyragą? Teisingai daro: vadovaudamiesi vaikiška nuojauta jie numano, kad joje yra šis tas naudingo.

Ruošdami alų atskiriame skystį nuo nuosėdų, kuriose kaip tik ir pasilieka gyvos bei negyvos mielės. Gyvo naminio alaus nuosėdos - naudingiausias dalykas. Jeigu jums nepatinka drumzlinas alus, nupilkite nuosėdas į dubenėlį ir suvalgykite. Tai kur kas vertingiau nei kaip maisto papildas vaistinėje parduodamos mielės. Europoje ir Amerikoje jos darosi vis paklausesnės.

tags: #sviezias #kepimo #mieles #gerti #nauda

Šviežių kepimo mielių vartojimo nauda: mitai ir tikrovė