Svarbiausia Pietų Europos šalių žemės ūkio kryptis
Pasaulio ūkis yra sudėtinga nacionalinių ūkių sistema, susijusi per geografinį pasidalijimą ir glaudžius tarpusavio ryšius. Ši sistema apima prekybinius, finansinius, kapitalo ir investicijų, darbo išteklių, mokslo ir technikos ryšius, kurie jungia skirtingo ekonominės plėtros lygio valstybes ir regionus, darydami įtaką jų ūkio struktūrai ir plėtrai. Valstybės integruojasi į ekonominius susivienijimus, siekdamos naudos ir spartesnės plėtros. Pasaulio ūkis, dažnai vadinamas ekonomika, yra visuomenės reiškinys, užtikrinantis jos narių gyvybinius poreikius, skatinantis veiklą ir mainus produktais bei idėjomis.
Pasaulio ūkio formavimosi ir raidos etapai
Pasaulio ūkio raida apima visą civilizacijos istoriją, o jo formavimasis susijęs su darbo pasidalijimu. Tobulėjant įrankiams ir augant žmonių poreikiams, atsirado amatai ir mainai. Vientisas pasaulio ūkis susiformavo per XIX amžių. Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis padėjo pagrindą pasaulio ūkio susidarymui. Naujos žemės ir prekybos keliai leido Europai atsikratyti Rytų prekių monopolio. Iš Lotynų Amerikos plūstelėjęs auksas ir sidabras paspartino amatų pramonės plėtotę, iš esmės pakeisdami Europos ūkio struktūrą. Laivyba ir ryšiai su kolonijomis paskatino tarptautinių mainų plėtrą.
Mokslo ir technikos pažanga XVIII amžiuje sukėlė pirmąjį pramonės perversmą, pradėdama masinę pigių prekių gamybą. Išaugo gamybos specializacija ir teritorinis pasiskirstymas, o gamybos plėtra ir tobulėjantis transportas suformavo pasaulio rinką. Svarbiausi buvo prekių ir žaliavų mainai tarp metropolijų ir kolonijų. Kolonijų ūkis smuko dėl prievartinio pramonės gaminių įvežimo, nuskurdindamas gyventojus ir suformuodamas siaurą ūkį.
Vientisas pasaulio ūkis susiformavo XIX ir XX amžių sandūroje. XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje prasidėjęs pramonės automatizavimas ir elektrifikavimas tapo antruoju pramonės perversmu. Robotai pakeitė žmones pavojingose gamybos srityse, prasidėjo masinis kompiuterizavimas, sukeldamas trečiąjį pramonės perversmą. Vystosi aptarnavimo sfera, atsiranda popramoninė visuomenė. Nuolatinis konkuravimas ir tarpusavio priklausomybė suformavo tarptautinį veiklos pasidalijimą, priklausantį nuo geografinės padėties, gamtos išteklių, istorinės raidos, darbo jėgos gausos, gyventojų įgūdžių ir tradicijų. Šiuolaikiniame pasaulio ūkyje valstybių ūkiai yra susipynę, o valstybių tarpusavio ekonominė priklausomybė didelė, reiškinys vadinamas ekonomine integracija, kurioje labiausiai integruotos ekonomiškai stiprios valstybės.
Pasaulio ūkio tendencijos
Ūkis yra visuomeninis reiškinys, užtikrinantis gyventojų gerovę per gamybą ir mainus. Sėkmę lemia prekyba, finansai, ryšiai ir teisėsauga. Stiprėja valstybių ūkio tarpusavio priklausomybė.
Taip pat skaitykite: Lingvistinis ir Kultūrinis Žvilgsnis į Upę
- Ekonomikos mastai: Nuolat didėja, lemia didelė pridėtinė vertė ir sparčiai besivystantis turizmas.
- Globalizacija: Neišvengiama, nes stambiausi gamintojai siekia išlaikyti ir plėsti rinkas. Ekonomiką diktuoja transnacionalinės korporacijos (TNK), valdančios strateginius sektorius.
- Pramonės pasiskirstymas: Netolygus, didžioji dalis pramonės tenka Šiaurės Amerikai, Europai ir Japonijai, didinant skirtumus ir keliant pasipriešinimą.
- Regionalizacija: Stiprūs ekonominiai regionai turi didelę įtaką ekonominiams reiškiniams.
- Privatizacija ir ekonominės reformos: Apėmė visą XX amžių ir tęsiasi iki dabar.
- Ūkio konversija: Po Šaltojo karo kariniai kompleksai pertvarkomi į kitos paskirties gamybą.
- Kapitalo migracija: Intensyvi privataus kapitalo migracija iš išvystytų į išvystytas valstybes, stimuliuojanti ekonomiką ir sukelianti stagnaciją.
- Įsiskolinimo krizė: Pasaulinė įsiskolinimo krizė apima daugelį šalių.
- Bankų, valiutų krizės: Įsigali dėl šešėlinės ekonomikos.
- Ekonominio vystimosi nevienodumai: Juos lemia gamtiniai, darbo jėgos, socialiniai-kultūriniai, kapitalo, informaciniai-technologiniai resursai.
- Darbo jėgos migracija: Vyksta nuolat iš besivystančių šalių į išvystytas.
Ūkio reformos, privatizacijos ir liberalizacijos procesai
Pasaulio ūkyje skiriamos trys ekonomikos bangos. Po pirmosios pasaulinės krizės 1929 m. susiformavo poreikis naujoms ekonomikos organizavimo formoms, o JAV krizė buvo įveikta nacionalizacijos būdu. Europoje krizė tęsėsi ilgiau, stiprėjo komunizmo idėjos. 1973-74 m. įvyko antroji pasaulinė krizė dėl energetinių resursų trūkumo, paskatinusi neoliberalizmą ir privatizacijos procesus. 1996 m. ekonomikos krizė susijusi su ekonomikos pertvarkymais, išaugus konkurencijai ir Kinijai.
Dėl krizės nukentėjo ir Lotynų Amerikos šalys, kuriose buvo ypač liberali ekonomika. Krizė paaštrėjo 2001-02 m., padedant Pasaulio bankui. Vidurio Europoje šalys, kurios atsisuko į Vakarų Europą, padėtis gera, o tose šalyse, kur reformos vyko nekryptingai, ekonomika vystoma lėčiau. Pasaulio bankas finansuoja įvairias reformines programas pereinamosios ekonomikos šalims.
Kriminogeninė ekonomika
Šešėlinė ekonomika, korupcija ir klastojimai yra kriminogeninės ekonomikos dalis. Korupcija įgavo globalinį mastą ir yra giliai įsišaknijusi visuomenėje. Šešėlinė ekonomika susiformuoja tada, kai atsiranda mokesčiai. Jos mastai didesni ten, kur didesnė ekonomika, bet intensyvumas skiriasi. Svarbu valstybės stabilumas, teisiniai pagrindai, žmonių informatyvumas ir kultūra. Šešėlinės ekonomikos dalis - pinigų plovimas ir nelegalių pinigų įteisinimas.
BVP ir kiti rodikliai
BVP (bendrasis vidaus produktas) yra per tam tikrą laiką šalyje pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų visuma, išreikšta pinigine verte. BVP parodo valstybės ūkio ekonominį lygį ir struktūrą. BVP/1 gyventojui yra BVP dalis, kuri tektų kiekvienam šalies gyventojui, jei joje pagamintos prekės ir paslaugos būtų išdalytos po lygiai. Vaikų mirtingumas 1000 kūdikių rodo, kiek valstybėje 1000 gimusių kūdikių jų miršta. Raštingumas rodo, kiek suaugusiųjų, vyresniųjų kaip 15 metų, moka skaityti ir rašyti. PGP (perkamosios galios paritetas 1 gyv./doleriais) - tai nacionalinių valiutų perskaičiavimo kursai, pašalinantys kainų lygių skirtumų tarp šalių poveikį ir leidžiantys atlikti realius apimties palyginimus.
Pasaulio ūkio sistemos struktūra
Pasaulio ūkio sistemos struktūrą sudaro keturi sektoriai, įskaitant informacines technologijas. Laikotarpiai pasaulio ūkyje pagal vyraujančią struktūrą vadinami agrarine visuomene, pramonine visuomene ir pan.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Pasaulio ūkio veiklos erdvės
Pasaulio ūkio veiklos vientisumą užtikrina trys pagrindiniai erdviniai tipai: geografinė, ekonominė ir informacinė. Geografinė erdvė apima sausumos, vandens ir oro veiklas bei komunikacines sistemas. Ekonominę erdvę sudaro ekonominės institucijos, įmonių veikla ir finansinės rinkos. Informacinė erdvė susijusi su informacijos srautų valdymu, kaupimu, apdorojimu ir panaudojimu.
Geografinė pasaulio ūkio erdvė
Geografinė erdvė apima sausumos, vandens ir oro veiklas bei komunikacines sistemas.
Ekonominė pasaulio ūkio erdvė
Čia įeina žmonių ekonominė veikla, įskaitant finansinių institucijų veiklą, įmonių ir transnacionalinių korporacijų veiklą, įvairiausios rinkos, socialinės struktūros veiklos. Per finansines institucijas eina pinigai. Čia vykdomos operacijos, tarpininkai. Įeina bankai, investicinės bendrovės, draudimo kompanijos. Visą funkcionavimą užtikrina vientisa pinigų sistema. Valiutos susideda iš nacionalinių ir internacionalinių piniginių vienetų.
Kaimo plėtros vaidmuo ES Bendrojoje žemės ūkio politikoje
Magistro baigiamojo darbo tikslas yra identifikuoti ir įvertinti kaimo plėtros vaidmenį Europos Sąjungos Bendrojoje žemės ūkio politikoje. Darbe analizuojama Bendroji žemės ūkio politika, jos raidos etapai bei pasekmės, sustiprinusios kaimo plėtros vaidmenį. Analizuojami Lietuvos ir kitų šalių literatūros šaltiniai bei periodiniai leidiniai, susiję su kaimo plėtra bei Bendrąja žemės ūkio politika. Apžvelgiama tolimesnė kaimo plėtros perspektyva bei pateikiamos galimos paramos Lietuvos kaimo plėtrai tobulinimo kryptys.
Kaimo vietovės Europos Sąjungoje (ES) užima didžiausią teritorijos dalį. Šios vietovės gali stipriai skirtis atsižvelgiant į tai, kokiais būdais žmogaus veikla yra keitusi gamtinę aplinką. Pastebima tendencija, kad pastaraisiais metais kaimas vis labiau siejamas su neatskiriama šalies infrastruktūros dalimi, žmonių gyvenimo kokybe. Šiuo metu daugelio ES šalių kaimo fizinė infrastruktūra nesudaro tinkamų sąlygų žemės ūkio ir maisto sektoriaus konkurencingumui bei subalansuotai kaimo plėtrai. Tarp žemės ūkio ir kaimo plėtros yra glaudus ryšys, nes žemės ūkio šakos vystymas turi teigiamos įtakos kaimo gyvybingumui. Dabartinė ES Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) atkreipia dėmesį į pasikeitusius vartotojų poreikius ir žemės ūkiui tenka svarbus vaidmuo keliant kaimo gerovę ir puoselėjant jo kraštovaizdį. Siekiama, kad atspindėtų ES kaimo vietovių ir jų bendruomenių interesus, kaimo vietovių ir verslų įvairinimą, struktūrinius pertvarkymus ir raidą.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Pasirinkta magistro studijų baigiamojo darbo tema yra aktuali, nes esama situacija kaimo vietovėse nesudaro reikiamų sąlygų kokybiškam gyvenimui, o teikiant ES finansinę paramą tiek Lietuvos, tiek ir kitų šalių žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, tikimasi padėti pagerinti ūkių struktūrą, įvairinti žemės ūkio veiklą, skatinant turizmą bei tradicinių amatų veiklą. Taip pat siekiama, kad būtų kuriamas į rinką orientuotas ir konkurencingas žemės ūkis. Tikimasi, kad besikuriantys jaunųjų ūkininkų ūkiai, mažėjantis nedarbo lygis, pagerėjus gyvenimo kokybė kaimo vietovėse, aukštesni kaimo gyventojų gebėjimai ir kiti teigiami veiksniai skatins subalansuotą kaimo plėtrą.
Šiame darbe kaimo plėtra analizuojama tam tikru politiniu aspektu, kuris atskleidžia, kokie paskutinės BŽŪP reformos elementai sustiprino kaimo plėtros politiką. Taip pat apžvelgiama ir tolimesnė kaimo plėtros perspektyva analizuojant Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą. Nustatomos galimos paramos Lietuvos kaimo plėtrai tobulinimo kryptys, remiantis ankstesniuoju finansiniu laikotarpiu įgyvendintų kaimo plėtros priemonių (Specialiosios paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai programos (SAPARD), Kaimo plėtros 2004 - 2006 m. plano bei Bendrojo programavimo dokumento priemonėmis teikiamos paramos žemės ūkiui bei kaimo plėtrai) patirtimi.
Darbo tikslas - identifikuoti ir įvertinti kaimo plėtros vaidmenį Europos Sąjungos Bendrojoje žemės ūkio politikoje. Darbo dalykas - kaimo plėtros vaidmuo, kaimo plėtros pasireiškimo formos ES Bendrojoje žemės ūkio politikoje.
Darbas sudarytas iš trijų skyrių. Pirmasis skyrius paremtas išstudijuotos literatūros apžvalga, kuri orientuota į straipsnius, mokslo darbų analizę, t.y. analizuojami kaimo plėtros teoriniai aspektai: žemės ūkio sistema, kaimo plėtros principai, daugiafunkcinis žemės ūkio modelis. Antrasis skyrius susijęs su BŽŪP raidos etapų apžvalga ir tyrinėjama, kokie pagrindiniai BŽŪP reformų elementai sustiprino kaimo plėtros vaidmenį bei pateikiami atlikto kokybinio tyrimo rezultatai. Trečiasis skyrius skirtas galimoms paramos Lietuvos kaimo plėtrai tobulinimo kryptims.
Numatytiems darbo uždaviniams naudojami dokumentų, lyginamosios, sisteminės ir teisinės analizės, analitinis, grafinio vaizdavimo, loginio mąstymo, ekspertų interviu tyrimo metodai. Darbo tikslui ir uždaviniams pasiekti buvo naudojami šie šaltiniai: Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktai, mokslinė literatūra bei periodiniai šaltiniai lietuvių, anglų kalbomis, internetiniai tinklalapiai, susiję su kaimo plėtros bei BŽŪP klausimais, taip pat Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, aukštųjų mokyklų, žemės ūkio bendrovių bei kitų ekspertų autoriaus paklausimu pateikti duomenys.
Žemės ūkio sistema
Sistema yra subjektų, objektų bei ryšių tarp jų visuma. Sistema apibrėžiama įvardijant jos elementus, ryšius ir tikslus. Nustatyti sistemos sudėtį - kas yra sistemos elementai, kokie yra jų ryšiai ir tikslai - yra nelengva, kartais tai net neįmanoma. Žemės ūkio sistema yra su gamtos išteklių naudojimu kaimo vietovėje, gaminant žaliavas maistui, pluoštui, energetikai; iš dalies gatavą maistą, bei teikianti infrastruktūrines paslaugas tiek žemės ūkio sistemos, tiek visos šalies subjektams.
Žemės ūkio sistema yra glaudžiai susijusi su kitomis dviem šalies ūkio sistemos dalimis (posistemiais): a) maisto ūkiu ir b) kaimu (kaimo ūkiu). Lietuvos žemės ūkio sistema būdama šalies ūkio posisteme, sudaro didžiausiąją Lietuvos kaimo ūkio sistemos dalį. Antra vertus, žemės ūkio sistema yra ir kitos stambios Lietuvos ūkio posistemės - maisto ūkio sudėtinė dalis. Nagrinėjant istoriškai, kaimo ūkio sistema ir žemės ūkio sistema ilgą laiką buvo beveik identiškos. Tačiau, didėjant darbo pasidalijimui ir gilėjant kaimo gyventojų specializacijai, kaimo vietovėse vis labiau plito verslai, nebesusiję su žemės naudojimu. Tačiau Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, ligi šiol svarbiausioji verslo šaka kaimo ūkio sistemoje vis dar pasilieka žemės ūkis. Lietuvos žemės ūkio ekonominė ir socialinė reikšmė didesnė ne tik už šio sektoriaus reikšmę ES - 15 šalyse, bet ir daugelyje naujųjų ES šalių. Tačiau šios bei šios šakos dalies bendrojoje pridėtinėje vertėje ir eksporte mažėjimas įtakoja alternatyvių veiklos pasirinkimą.
Žemės ūkio sistema nuolatos kinta. Keičiasi jos subjektai. Laikui bėgant, vieni ūkininkai pasensta, bankrutuoja, parduoda ūkius kitiems asmenims ar perleidžia paveldėtojams. Jungiasi, skaidosi, bankrutuoja juridiniai asmenys (žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai, UAB). Susiformuoja ir vėl sunyksta (ar susijungia, susiskaido) žemdirbių organizacijos. Keičiasi žemės kokybė, mokslo pažanga pasiklo vis didesnės technikos priemonės, geresnės augalų ar gyvulių veislės, augalų apsaugos priemonės pasirinkimas ir t.t. Pagaliau, kinta ir ryšiai tarp žemės ūkio sistemos elementų: atsiranda modernios technologijos, pradedamos diegti modernesnės darbo organizavimo ar bendradarbiavimo tarp žemdirbių formos. Visi šie procesai gali vykti lėtai ir nuosekliai. Tačiau žemės ūkio sistema, lėtai evoliucionuodama, įgyja ir tam tikrą inerciją, kuri lėtina patį pažangos procesą. Šios institucijos (parlamentas, vyriausybė) pasitelkia išorinės aplinkos veiksnius - makroekonominius, teisinius institucinius ir kt., juos nukreipti tam tikra pageidaujama kryptimi. Tai daroma agrarinėmis reformomis.
Kaimo plėtros teoriniai aspektai
Nemažai bendrųjų nuostatų sutampa. Tačiau teiginį galima paaiškinti tuo, jog bandant apibrėžti kaimo sąvokos ribas yra vadovaujamasi skirtingais kriterijais. Pavyzdžiui, teritorijos panaudojimo pobūdis ir panašiai, kai tuo tarpu kiti apsiriboja tik gyventojų tankumo rodikliu atskirose teritorijose. Analizuojant kaimo plėtros teorinius aspektus svarbu išsiaškinti pagrindinius kaimo skiriamuosius bruožus. Lietuviškoje enciklopedijoje kaimas apibrėžiamas kaip grupė sodybų, kiemų, ūkių, kurie savo artumu, žemės išdėstymu bendrais naudojamais plotais (ganyklomis, miškais, vandenimis ir kt.) ar šiaip tradiciniais vienas nuo kito priklausomais veiksniais sudaro atskirą vienetą.
Kaimas apibūdinamas kaip žmonių, jų gyvenimo sąlygomis bei kokybe, vienokia ar kitokia gamybinės bei socialinės sferos objektų santalka bei atitinkamomis veiklos kryptimis, regionine kultūra ir gyvensena. Kaimas apibūdinamas kaip žmonių, jų gyvenimo sąlygomis ir kokybe, vienokia ar kitokia gamybinės bei socialinės sferos objektų santalka bei atitinkamomis veiklos kryptimis, gyvenamosios vietovės įvairove, kuri lemia tam tikrus žmonių santykius, regionine kultūra bei gyvensena.
Mokslinėje literatūroje kaimo plėtros procesas dažnai nagrinėjamas ekonominio augimo teorijos kontekste. Kaimo plėtros sąvoka taip pat traktuojama skirtingai. Pavyzdžiui, kurti bendruomeninius ryšius tarp atskirų kaimo vietovių, puoselėti kraštovaizdį, skatinti tradicinių amatų veiklą - užsiimti alternatyvia žemės ūkiui veikla, atsižvelgiant į regiono gyventojų poreikius. Tačiau labai dažnai šie poreikiai būna skirtingi. JAV žemės ūkio departamentas kaimo plėtrą apibrėžia kaip & pastangas padaryti kaimietišką Ameriką geresne vieta gyventi ir dirbti. Toks sąvokos aiškinimas susietas su išoriniu poveikiu, nukreiptu į kaimo patrauklumo didinimą.
Kaimo plėtra nėra trumpalaikis dalykas: jai įgyvendinti reikia ne vienerių metų. Dėmesys, skirtas pagerinti vietos gyventojų gyvenimą. Kaimo plėtros misija - kaimo vietovės gyventojų gyvenimo kokybės gerinimas. Lietuvos kaimas - patraukli erdvė darbui, gyvenimui ir poilsiui su išplėtota gamybine ir socialine infrastruktūra, išsilavinusia ir iniciatyvia žmonių bendruomene, sveika aplinka ir gražiu kraštovaizdžiu. Kaimo plėtros misija įgyvendinama bendromis kaimo vietovės gyventojų, jų bendruomenių, valstybės bei savivaldybių socialinės, ekonominės, finansinės, institucinės ir kt. pastangomis. Kaimo plėtros misijos įgyvendinimas iškelia bent kelis kaimo plėtros strateginius tikslus. Pagal 2015 m. - tolydi, subalansuota žemės ūkio ir kaimo plėtotė esant moderniai gamybinei ir socialinei infrastruktūrai ir sveikai aplinkai, teikianti visos šalies gyventojams geros kokybės produktus ir paslaugas, o kaimo gyventojams - palankias verslo, darbo ir buities bei socialines sąlygas, artimas vidutiniam šalies lygiui.
Mentaliniai - kaimo vietovės gyventojų socialinės organizacijos gaivinimas ir stiprinimas (kaimo vietovės kultūros savitumo palaikymas ir stiprinimas). Kaimo plėtros sąvokos reikšmę. Tačiau šis apibrėžimas tiksliai nenusako tolydžios plėtros principų. Reikalingas toks apibrėžimas, kuris įvertintų ir atspindėtų integruoto ir bendruomene remiamo požiūrio svarbą. Subalansuotumas nėra tiesiog skambus žodis.
Pateikta schema identifikuoja pagrindinius kaimo plėtros elementus - svarbą bei atliekamas funkcijas: įmonės, ekonomika, aplinka, institucijos. Keturių atramų modelis yra subalansuotos kaimo plėtros pagrindinis elementas ir skiriamasis bruožas. Svarbūs visiems kaimo plėtros veikėjams. Subalansuotumas - ekonominės ir socialinės pusiausvyros, techninės ir biologinės pusiausvyros, ekonominės ir biologinės pusiausvyros, kaimo sistemos materialiniai veiksniai ir žmonių savimonės. Lokalumas - vietovė, teritorija. Išsaugojimas. Tolygumas. Ruošiant šalies kaimo vietovių plėtros projektus, turi būti siekiama, kad visi plėtros parametrai, pirmiausia socialiniai (gyvenimo kokybės), būtų kaimo vietovėse ne prastesni, negu didmiesčiuose. Integruotumas - kaimo vietovės turi būti plėtojamos ne izoliuotai nuo šalies ekonominių bei socialinių problemų sprendimo, bet integruotai į visus vykdomus šakinius, funkcinius bei regioninius plėtros projektus (įskaitant remiamus iš ES ir kitų tarptautinių organizacijų) ir turi būti jų sudėtine dalimi. Subsidiarumas - tai partnerystės ryšių stiprinimas priimant ir įgyvendinant spendimus. Principas - vietos plėtros funkcijos, partnerystė ir atsakomybės pasidalijimas. Novatoriškumas - vietos plėtra remiasi socialinėmis inovacijomis. Decentralizacijos - vietovės, teritorijos lygmeniu. Tai galima paaiškinti tuo, jog kaimo plėtros politikoje didesnis dėmesys yra skiriamas kaimo bendruomenių vaidmeniui. Kaimo plėtra neatsiejama nuo žemės ūkio daugiafunkciškumo, apie kurį pratęsiama analizė.
Daugiafunkcinio žemės ūkio modelio susiformavimas
Daugiafunkcinio arba dar kitaip vadinamo - Europinio žemės ūkio modelio (EŽŪM) susiformavimą lėmė kelios priežastys. Viena jų - reakcija į pasaulinės prekybos žemės ūkio gaminiais liberalizaciją ir lyginamųjų pranašumų kriterijaus absoliutinimą tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose. Ši aplinkybė, esant atvirai ekonomikai, tapo rimtu iššūkiu Europos šalims, kurių žemės ūkis funkcionuoja mažiau palankiomis sąlygomis negu Šiaurės bei Pietų Amerikoje, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje. ES žemės ūkis būtų priverstas konkuruoti su Cairns a šalimis (tai šalys, kurios taiko tokį žemės ūkio modelį, kuris yra priešingas europiniam žemės ūkio modeliui), kur daug žemesni aplinkos bei kultūrinio paveldo apsaugos standartai, daug pigesnė darbo jėga, t.y. visi veiksniai galintys negatyviai paveikti ES kaimo sektoriaus tolesnę plėtrą. Tačiau kiekviena jų turi daug bendrų bruožų, kurie europietišką žemės ūkį skiria nuo kitų kontinentų (pirmiausia, naujojo pasaulio) žemės ūkio modelio.
1997 metais Liuksemburge įvykusiame Europos Tarybos posėdyje svarbiausiu tolesnės ES žemės ūkio politikos plėtros pagrindu pripažintas EŽŪM. Šis modelis pagrįstas pusiausvyra tarp ekonominių, socialinių bei ekologinių vertybių. Daugiafunkciškumo esmę aiškina naudodamas terminą bendroji gamyba (joint production). O bendroji gamyba apima situacijas, kada ūkis gamina du ar daugiau produktų, kurie yra susieti taip, kad vieno produkto pasikėlos padidėjimas ar sumažėjimas veikia kitų, kartu gaminamų produktų, kiekį.
tags: #svarbiausia #pietų #Europos #šalių #žemės #ūkio