Šaltos Mėsos Užkandžių Tortas: Receptų Įvairovė ir Istorinės Įtakos

Šaltos mėsos užkandžių tortas - tai puikus pasirinkimas, kai norisi kažko įdomaus, šventiško ir nereikalaujančio daug laiko virtuvėje. Šis patiekalas gali būti įvairių formų ir skonių, pritaikytas tiek kasdieniam stalui, tiek ypatingoms progoms. Straipsnyje aptarsime įvairius šaltos mėsos užkandžių tortų receptus, nuo klasikinių iki modernesnių, bei panagrinėsime istorines aplinkybes, kurios turėjo įtakos jų atsiradimui ir populiarumui.

Tartų Įkvėptas Užkandžių Tortas

Dievinu tartas, nes jos tokios gražios, trapios, skanios, tarsi tortai, tik nesaldūs! Gali būti pačių įvairiausių formų, modernios ir senoviškos, kreivos (tame jų ir gražumas!), tikros stalo puošmenos! O kur dar paprastas tartų pjaustymas ir padalinimas svečiams, kai nereikia rūpintis indais (viską galima valgyti ir rankomis) nei stalo įrankiais…. Šaldyta sluoksniuota tešla (žinoma, pačios geriausios, kokios tik galima rasti, kokybės) būtinai privalo būti mano šaldiklyje. Visų pirma ją tikrai nėra paprasta pasigaminti pačiam. Tačiau užvis svarbiausia - kad iš šios tešlos akimirksniu galima pasigaminti nuostabių užkandžių ir desertų, nesugaištant virtuvėje ištisų valandų.

Gaivus Cukinijų Pyragas Be Riebalų

Bent jau mano virtuvėje iš cukinijų dažniausiai kepami saldūs pyragai. Tačiau šis - visai kitoks. Jis ne tik nesaldus, bet iškeptas visai be riebalų! Negana to, jo sudėtyje yra bene gražiausios sodo gėlės - cukinijų žiedai! Cukinijų žiedų ilgai negalėjau rasti Lietuvos turguose.

Vasariški Gaivinantys Užkandžiai: Šaltos Sriubos ir Gacpačio

Kai daržų lysvėse vasarai įsismarkavus sunoksta visos daržovės, kai pomidorai patys saldžiausi ir sultingiausi, ir dar kai saulė šitaip negaili spindulių, maloniausias būdas atsigaivinti yra šaltos sriubos. Tos sriubos tik iš įpratimo taip vadinasi, nes veikiau tai daržovių kokteiliai, arba net suplaktos salotos:) Gaspačio yra viena klasikinių gaivinančių vasaros šaltų sriubų. Vasarą tikrai niekam nesinori valandų valandas leisti virtuvėje. Be to, dažnai ir savo įprastą virtuvę vasarą perkeliam į kitą vietą - sodybą, polilsiavietę prie jūros ar ežero, kelionę… Nežinau kaip jūs, bet aš visiškai nemoku šeimininkauti ne savo virtuvėje.

Patogumas ir Skanumas: Užkandžiai Valgomi Rankomis

Būna švenčių, kai patiekiant maistą nebūna kito pasirinkimo: maistas privalo būti toks, kuris tiktų valgyti rankomis. Dėja, tai visiškai nereiškia, kad toks šventės formatas palengvina dalią šeimininkės, atsakingos už svečių pilvus.

Taip pat skaitykite: Gardus baltymų ir grietinėlės tortas

Kulinarijos Tradicijos ir Nostalgija

O ką jūs darot, kai visos kulinarinės mandrystės ima ir nusibosta? Kai visi įmantrūs kepiniai, mėsos ir žuvys ima vieną dieną ir nevilioja? Ir kai norisi kažko jaukaus, paprasto ir skanaus? Aš tada mintimis grįžtu į vaikystę ir mėginu pajusti kokio nors anuomet mėgto patiekalo skonį. Kartais tai gali būti paprasčiausia grikių košė su sviestu. Panašu, kad aš nepilnai esu dar atradusi grikius. Ne tuos, prie kurių esame pratę - skrudintus, aštroko skonio (aš juos dievinu ir galiu valgyti nors ir tris kartus dienoje). Tačiau kalbu apie neskrudintus grikius. Tuos, kurie turi kur kas daugiau naudingų medžiagų (ypač B grupės vitaminų!) nei rudieji.

Burokėlių ir Ožkos Sūrio Duetas

Daugelis vaisių ir daržovių turi geiausius draugus (pavyzdžiui, pomidorai - mocarelą ir bazilikus, bulvės - sviestą ir šviežius krapus, braškės - plaktą grietinėlę), bet burokėliai turi ypatingai sofistikuotą kulinarinį partnerį: ožkos sūrį. Ar salotose, ar užkandžiuose, ar kepiniuose - burokėlių ir ožkos sūrio duetas yra tiesiog nepralenkiamas.

Maskarponės Kremo Pyragas: Lengvumas ir Universalumas

Įsivaizduokite, kad įsmeigiate šakutę į debesėlio pavidalo biskvitą, padengtą šilkiniu maskarponės kremu, kuris akimirksniu tirpsta ant liežuvio. Pamatysite, kad šis itališkas desertas puikiai dera tarp subtilaus saldumo ir sodraus kremiškumo. Nesvarbu, ar esate patyręs kepėjas, ar tik pradedate gaminti namuose, šis elegantiškas pyragas siūlo begales pritaikymo galimybių - nuo ​​šviežių uogų iki likerio lašelio. Šis elegantiškas naminis pyragas su maskarponės kremu sujungia lengvą, purią klasikinio biskvito tekstūrą su sodriu, aksominiu maskarponės įdaro švelnumu. Subtilus balansas tarp subtilaus pyrago saldumo ir prabangaus maskarponės kremiškumo daro šį desertą puikiu ypatingoms progoms arba kaip gardų skanėstą, kuriuo galima mėgautis su popietės arbata.Šio recepto grožis slypi jo universalume - skonį galite pritaikyti į maskarponės kremą įdėdami sezoninių vaisių, šokolado drožlių ar šiek tiek likerio.

Maskarponės Kremo Pyrago Receptas

Biskvitui:* 250 g universalių miltų

  • 4 kiaušiniai
  • 200 g granuliuoto cukraus
  • 120 ml pieno
  • 80 ml augalinio aliejaus
  • 10 g kepimo miltelių
  • 5 ml (1 arb. šaukštelis) vanilės ekstrakto
  • 2 g (½ arb. šaukštelio) druskos

Maskarponės kremui:* 500 g maskarponės sūrio, kambario temperatūros

  • 300 ml šaltos riebios grietinėlės
  • 100 g cukraus pudros
  • 5 ml (1 arb. šaukštelis) vanilės ekstrakto arba 1 vanilės ankšties sėklų
  • 1 citrinos žievelės

Surinkimui:* 30 ml (2 valg. šaukštai) paprasto sirupo arba likerio (nebūtina)

Gaminimo eiga:

  1. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C. Kepimo formą išklokite kepimo popieriumi ir sutepkite šonus riebalais.
  2. Dideliame dubenyje išplakite kiaušinius ir cukrų elektriniu plaktuvu dideliu greičiu apie 5 minutes, kol masė taps puri ir šviesi.
  3. Kitame dubenyje sumaišykite pieną, aliejų ir vanilės ekstraktą. Lėtai įmaišykite šį mišinį į kiaušinių plakinį.
  4. Persijokite miltus, kepimo miltelius ir druską. Švelniai įmaišykite sausus ingredientus į šlapius, kol viskas susijungs. Būkite atsargūs ir nepermaišykite.
  5. Supilkite tešlą į paruoštą kepimo formą ir kepkite apie 30-35 minutes arba tol, kol į centrą įsmeigtas medinis pagaliukas bus švarus.
  6. Išimkite iš orkaitės ir leiskite atvėsti formoje 10 minučių, tada perkelkite ant grotelių, kad visiškai atvėstų.
  7. Maskarponės kremui išplakite maskarponės sūrį su cukraus pudra ir vanile iki vientisos masės.
  8. Kitame dubenyje išplakite riebią grietinėlę iki standžių putų. Švelniai įmaišykite plaktą grietinėlę į maskarponės mišinį, kol ji visiškai susimaišys.
  9. Įtarkuokite citrinos žievelę ir švelniai išmaišykite, kad tolygiai pasiskirstytų kreme.
  10. Kai pyragas visiškai atvės, perpjaukite jį horizontaliai į du lygius sluoksnius.
  11. Apatinį sluoksnį padėkite ant torto padėklo arba serviravimo lėkštės. Jei naudojate paprastą sirupą arba likerį, lengvai aptepkite juo pyrago sluoksnį.
  12. Tolygiai paskirstykite pusę maskarponės kremo ant apatinio sluoksnio.
  13. Uždenkite viršutiniu sluoksniu ir aptepkite likusiu kremu.
  14. Papuoškite uogomis, šokolado drožlėmis ar kitais mėgstamais priedais.

Patarimai:

  • Kad tekstūra ir skonis būtų geriausios konsistencijos, prieš maišydami palaikykite maskarponę kambario temperatūroje, o riebią grietinėlę - šaltą - šis kontrastas sukuria tobulą kremo konsistenciją.
  • Jei šį pyragą kepate iš anksto, biskvitą galite paruošti iki dviejų dienų ir laikyti jį sandariai suvyniotą į maistinę plėvelę kambario temperatūroje, bet surinkite jį su maskarponės kremu tik per 24 valandas nuo patiekimo. Pyragas ir toliau sugers drėgmę iš kremo, todėl kuo ilgiau stovės, tuo minkštesnis ir skanesnis taps (proto ribose).

Maskarponės Kremo Pyrago Istorija

Maskarponės kremo pyragų ištakos siekia šiaurinę Italiją, ypač Lombardijos regioną, kur maskarponės sūris pirmą kartą buvo gaminamas XVI a. pabaigoje. XVIII amžiuje kūrybingi italų kepėjai pradėjo dėti šį kreminį sūrį į desertus. Garsusis tiramisu su maskarponės kremu buvo sukurtas tik septintajame dešimtmetyje Veneto regione. Pastebėsite, kad šie pyragai tarptautinį populiarumą įgijo devintajame dešimtmetyje, kai italų virtuvė išgyveno pasaulinį atgimimą.

Naminio maskarponės kremo pyrago kūrimas yra daugiau nei kepimas; jis susieja jus su šimtmečius trukusia itališka kulinarine tradicija. Neišsigąskite proceso. Net jei jūsų pirmasis bandymas nėra tobulas, sodrus, kreminis skonis vis tiek išryškės. Svarbiausia yra patirtis: terapinis maišymo ritmas, laukimas kepant ir džiaugsmas dalintis savo kūriniu su artimaisiais.

Taip pat skaitykite: Varškės tortas be kepimo

Sovietinės Kulinarijos Įtaka Lietuvoje

Sulig antrąja sovietine okupacija ant Europos nusileidusi geležinė uždanga nutraukė Lietuvos kultūros gyvybę palaikančius ryšius su Vakarų šalimis. Sovietmečiu viešojoje erdvėje įdiegti griežti visuotiniai maisto technologijų bei receptūrų standartai sunaikino kulinarinės kūrybos laisvę ir ja grįstą improvizaciją, kaip natūralius kulinarijos menui būdingus reiškinius. Kuo labiau „brendo“ socializmas, tuo blogesnė padėtis darėsi kulinarijos srityje - maisto prekių parduotuvėse stingant elementariausių produktų, namų virtuvės palengva persismelkė viešojo maitinimo - „obščepito“ (rus. общественное питание) - ideologija. Per daugiau kaip keturis okupacijos dešimtmečius sovietinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje sugebėjo įdiegti iškreiptą kulinarinę estetiką - net ir šiandien dar daug kur pastebima sovietinio „obščepito“ įtaka: ji pasireiškia įgytais ir jau „savais“ tapusiais skoniais ir valgymo įpročiais, maisto produktų ir valgių pasirinkimu, jų puošimu ir patiekimu.

Marksizmo-leninizmo klasikai yra ne kartą rašę apie visuomeninio maitinimo svarbą socialistinėje visuomenėje. Jau pirmaisiais sovietų valdžios metais Vladimiras Leninas kalbėjo apie didelę darbo ekonomiją, pasiekiamą žmonėms maitinantis visuomeninėse valgyklose. Kalbant konkrečiai apie Leniną dera pasakyti, kad šis asmuo buvo visiškas beraštis kulinarijos srityje. Savo atsiminimuose, rašydama apie šeimos pietus, Lenino sutuoktinė Nadežda Krupskaja niekuomet nevartoja sąvokų „pietūs“ ar „vakarienė“ - vietoje jų visur aptinkami žodžiai „maistas“ (rus. питание) ar „maitinimas“ (rus. кормежка, sietinas su gyvulių šėrimu). Pasak kulinarijos istoriko Viljamo Pochliobkino, Leninas ne tik nepastebėdavo, ką valgo, bet net ir tada, kai būdavo klausiamas, ar patiko jam valgis, ar ne, tiesiog negalėdavo pateikti jokio suprantamo ir rišlaus atsakymo. Todėl visai nestebina tai, kas nutiko formuojant visos šalies kulinarinę politiką pagal tokio žmogaus įsivaizdavimą.

Naujojoje planinėje ekonomikoje milžinišką reikšmę įgijo SSRS tiekimo liaudies komisaro pareigybė. 1930 m. juo buvo paskirtas Anastasas Mikojanas. Jis iš esmės ir sukūrė SSRS maisto pramonę, kadangi carinėje Rusijoje ir naujosios ekonominės politikos (NEP) metais ji beveik neplėtota. Daugiausia fundamentinių idėjų jis pasisėmė ilgoje pažintinėje kelionėje po JAV 1936 m. Turėdamas plačius finansinius įgaliojimus, A. Mikojanas tiesiog užsakydavo atgabenti į SSRS ištisas patikusių produktų gamybos linijas. Jo iniciatyva SSRS radosi mėsos, duonos ir konservų kombinatai. A. Mikojanas - taip pat ir sovietinio gastronomo „tėvas“. Amerikietiškojo tipo gatvės maistas - mėsainiai (egzistavo neilgai ir dėl kvietinių bandelių trūkumo pavirto paprasčiausiais maltinukais su garnyru), ledai ant pagaliuko, gazuoto vandens automatai ir savitarnos (su konvejeriu slenkančiais padėklais) valgyklos - visa tai SSRS atsirado A. Mikojano dėka.

Vieno visa apimančio programinio dokumento, sukūrusio tą „obščepitą“, kurį lietuviai pažįsta ir šiandien dar pamena, nebuvo. Vis dėlto SSRS viešojo maitinimo permainų chronologija verčia manyti, kad svarbiausios reformos pradėtos 1955 m. - SSRS prekybos ministerijoje (A. Mikojano iniciatyva) priimtas visoms šalies valgykloms privalomas bendras patiekalų receptūrų rinkinys, o SSRS ir respublikinėse prekybos ministerijose įsteigtos kulinarinės tarybos, sprendusios, kokius naujus patiekalus verta įtraukti į maitinimo įstaigų valgiaraščius. Struktūriškai A. Mikojano „kulinarinį kodeksą“ sudarė bendroji dalis, kurioje receptai sugrupuoti pagal patiekalų tipus (šaltieji užkandžiai, sriubos, karštieji daržovių, mėsos, žuvies patiekalai, desertai ir t. t.). Kiekvienas receptas galėjo turėti iki trijų gamybos variantų, kurie skirdavosi sudedamųjų dalių skaičiumi ir bruto svoriu mažėjančia tvarka.

Valgyklų Asortimentas ir Kokybė

Sovietinė epocha Lietuvoje paliko išskirtinį savo „obščepito“ aromatą. Plačiausiai paplitęs visuomeninio maitinimo įmonių tipas sovietmečiu buvo valgyklos. Antai 1966 m. Vilniaus miesto tresto valgyklose buvo realizuota 53,04 mln. patiekalų, o tai sudarė net 92,5 proc. visų visuomeninio maitinimo įmonėse realizuotų patiekalų. Valgyklose gaminamų patiekalų asortimentas teoriškai buvo sudarytas iš 15-20 pavadinimų šaltų užkandžių, 5-6 sriubų, 7-10 antrųjų patiekalų, 5-6 saldžių patiekalų bei gėrimų (3 pav.). Daugelyje atviro tipo valgyklų ir valgyklų-kavinių gaminta iki 3 variantų kompleksinių pietų, kurie susidėjo iš 3-4 patiekalų. Tačiau praktiškai beveik visose sovietinėse visuomeninio maitinimo įmonėse patiekalų asortimentas buvo siauras, patiekalai - neskanūs, vienodi, neįvairūs. Ypač mažas buvo daržovių pasirinkimas. Dažnai lankytojai išvis negaudavo norimų patiekalų, nors jie ir būdavo įrašyti valgiaraštyje.

Taip pat skaitykite: Tradicinis medaus tortas

Laikraštyje „Literatūra ir menas“ 1954 m. buvo išspausdintas feljetonas „Tai ne smulkmenos“. Jame rašoma, kad daugybė visuomeninio maitinimo įmonių nesugeba pateisinti joms iškeltų uždavinių - pavyzdžiui, užkandinėje Nr. 12 kartais parduodami „prarūgę kotletai“, o beveik visose Vilniaus valgyklose patiekalų asortimentas yra itin siauras ir skurdus. Tiesa, valgių sąrašai būna išsamūs, net kelių puslapių, tačiau užsisakę vieną ar kitą patiekalą lankytojai išgirsta vis tą patį atsakymą - „neturim“. Pagrindinis karštųjų patiekalų garnyras visose valgyklose būdavo skysta, pliuringa bulvių košė, kurią užtikrintais šaukšto judesiais trimis bangomis į metalinę lėkštę įkrėsdavo virėjos. Čia pat dėdavo išpampusį maltinuką (kuriame duonos būdavo daugiau nei mėsos) ir būtinai viską užpildavo rausva, miltinga „padlivka“ (padažu).

Žuvies Diena

Dar ir dabar daugelio atmintyje yra išlikęs bene su bjauriausiais ano laiko kvapais susijęs prisiminimas - „ketvirtadienis - žuvies diena“. Įvesta SSRS dar 1932 m., žuvies diena į Lietuvą atėjo kartu su sovietų okupacija. Žuvies dienos idėja kilo, kaip dažniausiai būna, dėl visai kitokių priežasčių nei tos, kurios buvo oficialiai deklaruojamos. Buvo kalbama, kad žuvis praplės gyventojų maisto racioną, džiugins naujais skoniais. Iš tikrųjų žuvies propaganda prasidėjo dėl daug banalesnės priežasties - kadangi gyvulininkystė niekada nebuvo stipriausia sovietinio ūkio šaka, nuolatos buvo juntamas mėsos ir jos gaminių trūkumas. Tačiau ir įvedus žuvies dieną jos patiekalų asortimentas valgyklose buvo skurdus, produkcija nelabai geros kokybės, todėl ketvirtadieniais gerokai sumažėdavo lankytojų ir apyvarta būdavo nedidelė.

Mažos Virtuvės Ir Ideologija

N. Chruščiovo valdymo metais statytuose daugiabučiuose, vadinamosiose „chruščiovkėse“, virtuvės buvo nepaprastai mažos (4-6 kv. m). Tokį jų dydį lėmė ideologinės priežastys. Sakyta, kad jau greitai ateis toks metas, kai žmonėms patiems nebereikės gamintis maisto - pietūs, svarbiausias dienos valgis, bus valgomi darbovietės valgykloje, o namuose tereikės kukliai papusryčiauti ir vakarienei pasišildyti iš kulinarijos parduotuvės ar valgyklos bufeto parsineštą pusfabrikatį. Tačiau taip neatsitiko - žmonėms vis dėlto teko vargti ir gaminti valgį tuose „keturiuose kvadratuose“ (juose tilpdavo tik viryklė, plautuvė, stalas, kelios taburetės ir viena kita spintelė).

Tradiciniai Patiekalai Sovietmečiu

Sunku patikėti, tačiau anuomet namuose valgyta beveik tas pats, kas ir dabar. Įpročiai keičiasi labai pamažu, ir nauji produktai ant mūsų stalo keliauja ne mėnesiais, o dešimtmečiais. Silkė su svogūnais, šaltiena, baltoji mišrainė, kopūstų salotos su morkomis, marinuoti agurkai, barščiai, šaltibarščiai, žirnienė, raugintų kopūstų sriuba, cepelinai, kugelis, miltiniai blynai, koldūnai, guliašas, plovas, šašlykas, tortas „Napoleonas“ - visa tai buvo sovietinės virtuvės (kuri iš tikrųjų buvo eklektiškas valstybių, įėjusių į SSRS sudėtį, nacionalinių virtuvių junginys su tam tikrais prancūzų ir austrų-vengrų virtuvių elementais) klasika, tebegyvuojanti ir nūdienos Lietuvoje.

Šventinis Stalas Sovietmečiu

Atskiro dėmesio nusipelno sovietinis šventinis stalas. Jei vaišės anuomet būdavo didelės (pavyzdžiui, švenčiamos vestuvės), į namus būdavo kviečiama šeimininkė ar pagalbininkė iš šalies, o valgiai ruošiami kiek galima iš anksto. Šventinis stalas reprezentuodavo šeimininkės sugebėjimus ir išgales. Neretai vaišės primindavo barokinę puotą - stalai (kaip ir dabar) tiesiog lūždavo nuo maisto (4 pav.). Apklausos rodo, kad ant šventinio stalo, kitaip nei ant kasdienio, reikšmingesnę vietą užėmė įvairūs užkandžiai. Buvo duodami šaltos mėsos vyniotiniai, netikras zuikis, trijų-keturių rūšių dešros, rūkytas ar virtas kumpis. Būtinu užkandžiu tapo žuvis - dažniausiai silkė su svogūnais (marinuota, pomidorų padaže ar rūkyta). Labai paplitusios buvo salotos ir daržovių užkandžiai - mišrainės su majonezu („Olivjė“ salotos), farširuoti pomidorai, marinuoti grybai. Ant vaišių stalo beveik visuomet būdavo šaltienos, liaudyje dar vadintos „košeliena“. Ji valgyta su majonezu, krienais ar actu. Po užkandžių būdavo paduodami mėsos patiekalai - įvairūs mėsos (kartais ir marinuotos) kepsniai (kumpis, nugarinė, sprandinė), suktinukai („zrazai“), ypatingesnėmis progomis - ir paukštiena. Mėsa buvo užkandama įvairiai paruoštomis bulvėmis ar duona.

Tradiciniai Lietuviški Valgiai

Apie anuometinius žmonių mitybos įpročius galima nemažai sužinoti iš sovietmečiu rengtų etnografinių ekspedicijų medžiagos. 1975 m. atliekant apklausą Elektrėnuose, kur gyveno daugiausia jaunos šeimos, buvo užduotas klausimas: „Kokius valgius laikote tradiciniais lietuviškais?“ 78,6 proc. atsakiusiųjų nurodė cepelinus, 34 proc. - kugelį, 25,2 proc. - vėdarus, 17,5 proc. - bulvinius blynus, 9,7 proc. - skilandį, 7,8 proc. - miltinius blynus. Kopūstai, barščiai, pieniškos sriubos, varškėčiai, lašiniai, kumpis buvo suminėti pavienėse anketose. Tarp tradicinių valgių buvo nurodyti žemaičių blynai, koldūnai, balandėliai, lietiniai blynai („naliesninkai“), kefyras.

Skonio Kontrolė Ir Deficitas

A. Mikojano sukurtas teisinis skonio kontrolės mechanizmas sukaustė sovietinės kulinarijos raidą iki pat SSRS žlugimo, palikdamas tik menkas inovacijų galimybes. „Obščepito“ patiekalų kokybei ir skoniui tiesioginę įtaką darė produktų tiekimas ir „brandaus socializmo“ ekonomikos specifika - socialistinis lenktyniavimas, socialistinio turto grobstymas, deficito ir blato kultūra. Nepaisant gana didelės patiekalų įvairovės visuomeninio maitinimo standartuose ir asmeniniam naudojimui skirtoje kulinarinėje literatūroje, tiek „obščepite“, tiek namų virtuvėje įsitvirtino ir visą sovietmetį gyvavo tik nedidelė jų dalis - visų pirma tie, kurių gamybai pakako produktų.

Žalias Miško Tortas: Velykinis Akcentas

Vieną kovo dieną mano namai buvo virtę tikrų tikriausia fotostudija! Visus metus išgyvenus drausmingame karantine, kuomet mūsų namų erdvėje laiką leidome tik dviese su savo vyru, ta diena buvo tarsi audringas vakarėlis nuobodžiame pensininkų gyvenime:) Fotosesija, kurią planavom jau kuris laikas, ir kuriai laukėm tinkamo momento, buvo skirta žurnalui „Sviekata”. Žurnalui, kuriam turinį kuria ir visam paradui vadovauja mano nuostabi bičiulė Dalia Juškienė. Kadangi žurnalo numeris buvo skirtas Velykų laikotarpiui, ir reikėjo paruošti pluoštelį receptų, kuriais pasidalinsiu su skaitytojais, iškart apsisprendžiau dėl šventinio kepinio: tai bus Žalias Miško Tortas. Fotosesijai iškepiau keturkampį tortą, kuris išties atrodėl tarsi ką tik sužaliavusi pieva. Papuošiau tą pievą mažyčiais spalvotais šokoladiniais kiaušinukais, tad torčiukas atrodė tikrai žavingai. Tačiau fotosesijai jis ne taip tiko, kaip tikėjausi aš… Mes jį, žinoma, nuotraukoms panaudojom, tačiau kai tik baigėm dirbti, suvalgėm visą iki paskutinio trupinėlio. Tad formą galite pasirinkti tokią, kokią norite.

Žalio Miško Torto Receptas

Ingredientai:

  • 2 kiviai (supjaustyti) arba kitokie mėgstami vaisiai/uogos, pvz. avietės, serbentai
  • Švieži špinatai
  • Kiaušiniai
  • Cukrus
  • Miltai
  • Kepimo milteliai
  • Grietinėlė
  • Šokoladiniai kiaušinukai (papuošimui)

Gaminimo eiga:

  1. Įkaitinkite orkaitę iki 180C.
  2. Pasiruoškite špinatus: jei naudojate šviežius, nuos sumeskite į puodą ir pakaitinkite, kol suglebs (galit įpilti kokį šaukštą vandens, kad susidarytų garai).
  3. Virtuvinio kombaino inde gerai išplakite kiaušinius ir cukrų, kol masė bus labai puri ir balta (plakite apie 7-8 minutes).
  4. Persijokite miltus kartu su kepimo milteliais.
  5. Iškepusį biskvitą pilnai atvėsinkite.
  6. Tada nupjaukite maždaug ⅓ dalį nuo viršaus.
  7. Kremu tolygiai padenkite biskvito apatinį sluoksnį.
  8. Ant viršaus suberkite kivi gabalėlius, ir ant jų sudėkite išskabytus nupjauto viršutinio sluoksnio biskvito gabalėlius.
  9. Papuoškite gyvomis gėlytėmis arba kitomis dekoracijomis, pagal šventės tematiką (pvz., šokoladiniais kiaušinukais, jei tortą kepate Velykoms).

Kiti Užkandžių Receptai

Rūkyta Kiauliena su Spanguolių Padažu

Receptas skirtas rūkinti kiaulienai, šiuo atveju buvo rūkoma nugarinė, išpjova ir šoninė. Visų pirma, mėsą supjausčiau panašaus didumo gabaliukais, kad vienodai išsirūkintų, taip pat patogiai išsidėliotų Kamado kepsninėje. Saldžiarūštis spanguolių padažas ypač populiarus JAV, patekiamas kartu prie kalakutienos, antienos ar žąsienos patiekalais.

Varškės Saldainiai su Džiovintais Abrikosais

Kuo pakeisti saldainius? Siūlau pasigaminti skanius naminius saldainius iš varškės ir džiovintų abrikosų.

Kuskusas su Jautiena ir Daržovėmis

Ingredientai:

  • Kuskuso kruopų - 400 g
  • Jautienos ar kitos mėsytės - 500 g
  • Svogūno didelio - 1 vnt.
  • Morkos didelės - 1 vnt.
  • Paprikos saldžiosios - 1 vnt.

tags: #šaltos #mėsos #užkandžių #tortas #receptas

Populiarūs įrašai: