Kančanaburis: Istorija, gamta ir saldūs Vilniaus atradimai

Kančanaburis, nutolęs nuo Bankoko vos 150 km, žavi savo kontrastais ir gausybe lankytinų vietų. Tai, kas Bankoke yra didmiesčio šurmulys, Kančanaburyje virsta kultūros, istorijos ir gamtos harmonija. Šis miestas, įsikūręs netoli Birmos sienos, siūlo ne tik pažinti Tailando istoriją, bet ir pasimėgauti nuostabia gamta.

Kančanaburio istorijos vingiai

Miesto istorija prasidėjo XVIII a., kai karalius Rama I įkūrė gynybinį postą nuo galimų Birmos išpuolių. Vėliau, 1833 m., miestas buvo perkeltas į dabartinę vietą palei Mae Klong upę. Skaudus istorijos etapas Kančanaburyje prasidėjo 1942 m., kai miestą kontroliavo Japonija. Tuomet Azijos karo belaisviai statė liūdnai pagarsėjusį Birmos geležinkelį, kuris pareikalavo daugybės gyvybių dėl sunkių darbo sąlygų, ligų ir nelaimingų atsitikimų.

Šiandien Kančanaburis yra miestas, kuriame gyvena apie 26 tūkst. gyventojų. Jis driekiasi per šiaurinius Mae Klong upės krantus, kur susilieja Kwai Noi ir Kwai Yai upės. Miestas turi du pagrindinius komercinius rajonus: miesto centrą su kavinėmis, parduotuvėmis, restoranais bei pakrantę, kur palei Kwai upę yra įsikūrusios veikiančios įmonės.

Ekonominis gyvenimas ir klimatas

Kančanaburyje aktyviai vykdoma popieriaus gamyba, auginami ir parduodami ryžiai, ananasai, tabakas, bananai, bambukai. Netoli miesto kasamas švinas, alavo rūda, volframas, juvelyriniai akmenys.

Kančanaburyje vyrauja tropinis klimatas, pasižymintis aukšta oro temperatūra ir besikeičiančiais drėgnuoju ir sausuoju sezonais. Įprastai oro temperatūra ištisus metus būna nuo 25 iki 35 laipsnių Celsijaus. Drėgnasis sezonas trunka nuo gegužės iki spalio mėnesio, o daugiausiai kritulių iškrenta rugsėjį ir spalį. Sausasis sezonas prasideda lapkričio mėnesį ir baigiasi balandžio mėnesį. Tuomet lyja rečiau ir oro drėgmė yra mažesnė. Šiais mėnesiais yra turizmo piko sezonas.

Taip pat skaitykite: Vestuvinio torto statulėlės gidas

Lankytinos vietos Kančanaburyje

Kančanaburis gali pasigirti daugybe lankytinų vietų, kurios patenkins kiekvieno keliautojo poreikius.

  • Eravano nacionalinis parkas: Čia rasite smaragdinius, vienus gražiausių Tailande bei visame pasaulyje krioklius.
  • Tiltas per Kwai upę: Miesto simbolis, išgarsėjęs po keleto filmų ir knygų apie Kwai upę.
  • Wat Tham Sua budistų šventykla: Nuo ant kalvos esančios šventyklos atsiveria vaizdai į ryžių laukus ir Mae Klong upę.
  • Lietaus medis: Maždaug 20 km. nuo Kančanaburio miesto centro rasite gigantišką 15 m. skersmens atogrąžų kraštų medį, vadinamą lietaus medžiu.
  • II Pasaulinio karo muziejus: Muziejus yra tikras lobynas besidomintiems istorija.
  • Mirties geležinkelio muziejus ir tyrimų centras.
  • Wat Tham Phu Wa budistų šventykla.
  • Wat Ban Tham budistų šventykla: Šventykla yra šalia kalnų ir Mae Klong upės.
  • Miestelio naktinis turgus.
  • Say Yok nacionalinis parkas: Puiki vieta atsipalaidavimui bei pasivaikščiojimui gamtoje.
  • Skywalk Kančanaburi apžvalgos aikštelė: Sumokėję vos keletą eurų galėsite pasižvalgyti į miestą iš aukščiau.
  • Pragaro ugnies perėjos muziejus: Tai istorinė mirties geležinkelio dalis. Karo belaisviai tiesdami geležinkelį tarp Tailando ir Birmos turėjo rankomis iškirsti uolą, kad galėtų pravažiuoti traukinys. 500 m.
  • Wat Thewa Sangkharam budistų šventykla: Dar viena nuostabi šventykla mieste.
  • Kančanaburio karo kapinės: Džiugesio nenešanti, tačiau miesto istoriją puikiai atspindinti lankytina vieta.
  • Kančanaburio gyvūnų safaris: Linksma atrakcija, ypač tinkanti šeimoms su vaikais.

Kelionė į Kančanaburį

Kelionė į Kančanaburį prasideda skrydžiu iš Vilniaus į Bankoką su persėdimu. Iš Bankoko į Kančanaburį galima nuvykti autobusu arba traukiniu. Kelionės trukmė abiem atvejais yra apie 2 val. 30 min., o bilieto kaina - apie 3 eurus.

Patarimai keliautojams

  • Patogiausia apsistoti Mueang Kančanaburi rajone miestelio pietuose.
  • Dėvėkite lengvus kvėpuojančius drabužius, avėkite patogius batus, kadangi nemažai teks vaikščioti.
  • Jeigu kelionės metu norite susipažinti su Kančanaburio pagrindinėmis lankytinomis vietomis, gamta, kriokliais, šiai vietovei reikėtų skirti 2-3 dienas.
  • Po Kančanaburį keliauti galite pėsčiomis, motorolerių taksi arba patys išsinuomoję motorolerį ar automobilį, taip pat specialia vietos transporto priemone, vadinamaisiais tuk tuk‘ais bei įprastais autobusais.
  • Kelionė į Tailandą (skrydis su vienu persėdimu iš Vilniaus į Bankoką) ir tolimesnė kelionė po Tailandą su „Grūda“. Pažintinis turas po Tailandą su poilsiu Patajoje ir Chang saloje, 14d.
  • Įdomi pramoga yra pasivažinėjimas traukiniu iš Kanchanaburio į Nam Tok.
  • Keliauti autobusais pravers tuomet kai norėsite aplankyti lankytinas vietas esančias kiek atokiau nuo miesto centro, pavyzdžiui, Eravano nacionalinį parką.
  • Trumpus atstumus patogu keliauti tuk tuk‘u arba pasigavus motoroleriu vežančią taksi.
  • Jeigu mėgstate aktyvų turizmą, galite išsinuomoti dviratį ir taip keliauti po Kančanaburio apylinkes.
  • Po siauras miesto gatveles geriausia yra pasivaikščioti pėsčiomis - čia galėsite sustoti apsipirkti, pavalgyti ar tiesiog patyrinėti vietinę atmosferą.
  • Taip pat rekomenduoju išbandyti traukinį, vežantį į Nam Toką.

Apgyvendinimas Kančanaburyje

  • Rakmak Kan Resort and Caffe: Jaukus 4 žvaigždučių viešbutis-kurortas su baseinu lauke, restoranu, baru ir nemokama automobilių stovėjimo aikštele. Viešbutis įsikūręs prie pat vandens. Dvivietis kambarys - apie 105 eur nakčiai. Pusryčiai įskaičiuoti.
  • Modernus 4 žvaigždučių viešbutis: Viešbučio teritorijoje yra baseinas, restoranas, nemokama automobilių stovėjimo aikštelė. Dvivietis kambarys - apie 80 eur nakčiai. Pusryčiai įskaičiuoti.
  • Gražaus dizaino modernus 4 žvaigždučių viešbutis: Su lauko baseinu, restoranu, sporto sale ir nemokama automobilių stovėjimo aikštele. Dvivietis kambarys - apie 90 eur nakčiai. Pusryčiai įskaičiuoti.

Biudžetas

Paros vizitas mieste asmeniui be apgyvendinimo kaštų atsieitų apie 90 eurų. Vieno asmens dienos maistui išleistumėte apie 38 eurus, kelionės viešuoju transportu kainuotų maždaug 7 eurus, lankytinoms vietoms išleisite dar apie 25 eurus, na, o pramogoms ir atrakcijoms reikėtų atsidėti dar maždaug 20 eurų vienai dienai.

Geriausias laikas keliauti

Rekomenduoju Kančanaburyje lankytis nuo lapkričio iki vasario mėnesio, kai vietovėje vyrauja sausasis metų sezonas. Tuomet bus nei per karšta, nei per šalta, be to bus nedaug lietingų dienų, tad galėsite ramiai keliauti, vaikščioti bei mėgautis pramogomis.

Saldus Vilniaus gyvenimas: nuo istorijos iki šiandienos

Nors Kančanaburis ir tolimas kraštas, tačiau saldūs atradimai sieja mus su gimtuoju Vilniumi. Vilniaus kavinės ir cukrainės turi savo istoriją, kurią verta prisiminti.

Taip pat skaitykite: Įkvėpimas torto užrašams

Istorinis kontekstas

Prieš porą šimtų metų saldumynai nebuvo kasdienis malonumas dėl paprastos priežasties - cukrus buvo importinis, todėl brangus. Kasdien jais mėgautis galėjo tik didikai ir pasiturintys bajorai. Dvarai turėję net savo cukiernikus, t.y. saldumynininkus. Pirmasis cukraus fabrikas Lietuvoje įkurtas 1931 m. Marijampolėje.

Vilniaus užeigose ir kafenhauzuose kavos kvapas ėmė vilnyti XVIII a. Ją žmonės gėrė su grietinėle, pienu, cikorijomis, migdolais. 1814 m. Vilniuje veikė 49 įstaigos, kuriose virdavo kavą, kaip antai vadinamosiose kawiarnia. Taip pat veikė cukraines - cukiernia, kurios buvo saldumynų krautuvės, kai kurios jų galėjo turėti ir atskirą salę klientams prisėsti, vietoje išgerti kavos ar czekolada. Beje, czekolada - ne karštas šokoladas. Taip lenkakalbiame Vilniuje buvo vadinama kakava.

Gastronomijos istorikas A. Astrauskas pastebi, kad Vilniuje saldumynai kavinėse, restoranuose galėjo išpopuliarėti XIX a. antroje pusėje, pradėjus augti gyventojų skaičiui, o kartu su juo - didėjant įvairių prekių, paslaugų poreikiui ir apskritai keičiantis miestiečių buičiai. Istorikas primena: 1860 m. Vilniuje buvo 60 tūkst. gyventojų, o 1909 m. Šį šuolį lėmė baudžiavos panaikinimas 1861-iais. Tais pačiais metais iki Vilniaus nutiesta geležinkelio linija, sujungusi Sankt Peterburgą ir Varšuvą. Mieste sparčiai augo pramonė, kuriai reikėjo vis daugiau darbo jėgos.

Legendinės Vilniaus cukrainės

Pirklys Kazimieras Štralis 1893 m. Pilies gatvėje, pastate, kuriame po 25 metų buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, nusipirko cukrainę, vėliau lankytojų pramintą „Baltuoju Štraliu” dėl interjero, kuriame vyravo balta spalva. Vienu metu šios confiserie pasididžiavimas buvo šokoladinis tortas „Stefanija”. K. Štralis turėjo savo vardo šokolado gamybos liniją. Kazimiero brolis Boleslovas Štralis naujame, energingame Šv. Jurgio ( dabar - Gedimino) prospekte ant Totorių gatvės kampo - toje vietoje, kur sovietmečiu veikė valgykla „Vilija”, - atidarė „Raudonąjį Štralį”. Tarpukariu restoranas vadintas kawiarnia-cukiernia. Bet iškabos anuomet nebūtinai atspindėjo visą paslaugų spektrą. „Raudonasis Štralis” buvo labai universalus. Jo 1931 m. valgiaraštyje - daugybė desertų: šokoladas, spurgos, kelių rūšių tortai, šakotis, meduoliai, varškės pyragas, ledai, plakta grietinėlė su uogomis. Gausybė ir gėrimų - pačios įvairiausios kavos, tarp jų ir šalta kava, taip pat kakava, sultys, alus, vynas, midus. Be to, šiame restorane tiekdavo ir karštus pusryčius su kiaušinių, mėsos patiekalais. Kieme buvo sodas. „Žaliasis Štralis” veikė dar toliau Šv. Jurgio prospekte - tame pastatų komplekse, kurio stogą dabar puošia įspūdinga Kęstučio Balčiūno atkurta Šv. Jurgio statula. Šiame „Štralyje” rinkosi lenkų garnizono karininkai, o aplink juos spietėsi mergužėlės.

Bene prašmatniausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios restoranas stūksojo netoli Pilies kalno. 1908 m. meniu ištrauka su desertais iš prašmatniojo Izaako Šumano restorano. Po daugiau nei dvidešimties metų I. Šumanas parke įrengė visą pramogų kompleksą su naktiniu kabaretu, kuriame rodyti ir pirmieji kino filmai, tiru, saldumynų ir gėrimų kioskais, o žiemą čia išliedavo čiuožyklą. Atšalus orams, vasaros restoranas ir kabaretas kraustydavosi į rusų karininkų klubo patalpas Šv. Šios pasilinksminimų vietos stilius buvo toks, kad kuklesni lenkų kilmės inteligentai, kaip fotografas Janas Bulhakas, vengė ten lankytis. Tad tai toli gražu nebuvo saldaininė ir kuklumu tikrai nepasižymėjo, tačiau mums svarbu žinoti, kad, prie kitų gėrybių ir linksmybių, siūlė ir nemažai desertų.

Taip pat skaitykite: Įvairių šalių gimtadienio papročiai

Kita legendinė pavardė, siejama su istoriniais Vilniaus saldumynais, - Sebastianas Rudnickis. Kaunietis S. Rudnickis 1919 m. įsigijo bankrutavusią cukrainę ant Trakų ir Vilniaus gatvių kampo. Buvo joje ir maitinimo salė. Ten miestiečiai ateidavo išgerti kavos, kakavos, arbatos, gaiviųjų gėrimų, suvalgyti ledų, pavartyti naujausią spaudą. Vakarop ir ši įstaiga persimainydavo - atsidarydavo biliardo salė, o cukrų keitė salyklas - buvo pilstomo alaus. 1921 m. Rudnickis name priešais Katedrą, adresu Gedimino pr. 1, įkūrė dar ir prancūziško stiliaus kavinę, įamžintą daugelio tapukario Vilniaus lenkų ir lietuvių intelektualų memuaruose. Ją pamėgo žurnalistai, užbėgdavę čia puodeliui juodos kavos ar taurelei konjako ir pasidalinti gandais.

Šiuolaikiniai saldūs atradimai Vilniuje

Saldumas šiandien kaip niekad anksčiau neatsiejamas nuo jusliškojo, hedonistinio Vilniaus. Ieškantiems saldžių pojūčių sudariau Senamiesčio ir centro kavinių dešimtuką, kur, mano patyrimu, tortai ir pyragaičiai yra gardžiausi ir kokybiškiausi arba „su žanru”, tiksliau, išsiskiria koncepcija ar įdomesne sudėtimi.

  • „Užupio kepyklėlė”, Užupio 13. Viena prancūziškiausių kavinių visame Vilniuje. Mano trys favoritai: citrininis keksas, apverstas karamelizuotų obuolių pyragas, prancūziškai vadinamas tarte tatin, ir boba su pasiflorais (ne su romu).
  • „AJ Šokoladas”, Pilies 8. Ceche Vilniuje iš belgiško šokolado gimsta patys tikriausi, kitaip tariant, saldūs, be galo kaloringi, išraiškingo skonio desertai. Lankytojai bene dažniausiai užsisako juodo šokolado pyragaitį „Marcipaninis lašelis”, kurio sudėtyje yra romo. Kiek švelnesnis, galima laikyti, šio saldėsio giminaitis - „AJ florentininis tortas” su marcipanais, vyšniomis, tik iš pieniško šokolado ir be alkoholio.
  • „Pilies kepyklėlė”, Pilies 19. Jau daugiau nei du dešimtmečius garsėja ypač minkštais, gardžiais (ne vien saldžiais) lietiniais. Ji turi ir savo firminį kepinį, kurio analogų ar stiprių konkurentų Vilniuje kol kas neradau, - tai šiltas, minkštas austriškas štrudelis su obuoliais ir vanilės padažu.
  • „Augustas & Barbora Love story cafe”, Stiklių 7. Pati glamūriškiausia ir vizualiausia desertinė mano saldžiajame maršrute. Jos koncepciją visiškai užpildo minkštos masės pyragaičių pora - vienas su karamele, kitas - uogų skonio.
  • „Italala Caffe”, Vokiečių 1. Atmosferą apibūdinsiu jų pačių žodžiais - simpatijos Italijai ir meilė rūšinei kavai. Kai kuriais skanėstais prekiaujama ir kitur, tačiau keli randami tik „Italala Caffee”.
  • „Džiugo sūris”, Aušros Vartų 3; Vilniaus 17. Man atrodo žavu, kad šio tinklo kavinės net ir desertuose siekia išlaikyti pagrindinį motyvą - sūrį. Savičiausi - minkštučiai karameliniai skanėstai. Tortai - tiek tradiciniai,su daug skirtingų sluoksnių, tiek madingi, pavyzdžiui, su pistacijų kremu, yra ypatingi tuo, kad visų jų sudėtyje irgi yra brandinto kietojo „Džiugo” sūrio, nors nežinant ir sunku būtų tai atspėti.
  • „Pinavija”, Vilniaus 21. Ši akinamai šviesaus, balto kaip grietinėlė interjero kavinė. „Pinavijos” viršūne iš visų jos išjaustų kepinių išrinkčiau „Medaus” tortą.
  • „Kiras”, Totorių 7; Pylimo 21B. Šios kavinės meniu - veganiškas. Be to, manyčiau, „Kiro” skanėstų sėkmė - kad jie yra gaminami be sviesto, jis keičiamas kokosų ar kiti augalinės kilmės aliejais. Man topinis - „Snickersas”, būtent toks, kokį siūlo „Kiras”.
  • „Vegafe”, Totorių 3. Tai - vegetariškų ir veganiškų patiekalų kavinė, o ne desertinė. Saldumynai joje sudaro tik nedidelę valgiaraščio dalį. Pavyzdžiui, „Vegafe”, kaip ir dešimtys kitų maitinimo įstaigų, dažnai gali paisūlyti „Napoleoną”, bet čia „Napoleonas” yra vegetarinis, vadinasi, tešla - be kiaušinių. Man skaniausi grietininiai tortai. Iš jų mėgstamiausias - su bananais ir slyvomis. Bet čia atradau ir saldumyną, kuris būtų tarp geriausių nesaldžiųjų kategorijoje. Puikus pasirinkimas tiems, kam sacharozės - jau iki soties.
  • „Taste map”, Antakalnio 17; Čiurlionio 8. Tai - geografiškai tolimiausias mano saldžiojo kelio taškas. „Taste map” taiko į visų kaprizus - turi ir žaliavalgiškų skanėstų be cukraus anei miltų, pavyzdžiui, kokosinį javainį, turi ir labai vykusios, drėgnos veganinės bananų duonelės su saldžia glazūra, gali pasiūlyti ir labai nedietiškų pyragaičių bei tortų.

Kotryna Uba: tortų dizainerė iš Vilniaus

Tortų gamybos entuziastė ir specialistė iš Vilniaus, plačiai žinoma savo konditeriniais kūriniais Didžiojoje Britanijoje, o šiuo metu gyvenanti Vilniuje, laimėjo bronzos apdovanojimą didžiausiame pasaulio konditerijos konkurse „Cake International“. Konkursas, vykstantis jau ketvirtį amžiaus, šiemet buvo rengiamas Birmingeme.

Įkvėpimas ir kūryba

Kotrynos darbas buvo, pasak jos pačios, „įkvėptas Afrikos, jos ritmų, šokių ir spalvų“, mat moteris pasirinko vieną iš konkurso organizatorių pasiūlytų temų: pasaulio festivaliai ir šventės. Konkursinį tortą, kuris svėrė apie 7 kilogramus, Kotryna kūrė maždaug 150 valandų. Pergale konkurse besidžiaugianti tortų dekoratorė sako, kad daugelis kitų dalyvių atvyko su nepalyginamai didesniais resursais - komandomis iš dešimčių, o kartais ir šimtų dalyvių.

Nuo architektūros iki tortų

Kotryna tortus gamina ir juos dekoruoja jau beveik 10 metų. Architektūrą, o vėliau - scenografiją ir filmų gamybą studijavusi jauna moteris šį pomėgį, kuris tapo mėgiama veikla ir darbu, atrado visiškai netyčia. „Vieną kartą draugės vestuvėms iškepiau tortą. Ir jis jai labai patiko, patiko ir svečiams. Taip viskas ir prasidėjo, kaip sniego kamuolys. Vieni per kitus vis klausdavo“, - sakė Kotryna. Kurti ir gaminti tortus ji pradėjo gyvendama Didžiojoje Britanijoje, kur buvo išvykusi mokytis.

Dekoravimas ir skonis

Atradusi pomėgį kepti ir dekoruoti tortus, Kotryna nutarė grįžti į Lietuvą, kurios, sako, buvo pasiilgusi. Savo veiklos ji nevadina darbu, o greičiau pomėgiu, taip pat negamina tortų masiškai. „Nes man tai užima labai daug laiko. Kiekvieną tortą išmyliu, išsėdžiu prie jo, išgalvoju. Dekoravimas man patinka labiau nei pats kepimas. Ten mano meilė, ten mano aistra“, - kalbėjo tortų dekoratorė.

Lietuviams visų pirma svarbus torto skonis. „Jie nori, kad tortai būtų labai skanūs. Mes vertiname savo tradicijas, mums svarbu, ką gamino mūsų močiutės, ką gamina mūsų mamos. Tą labiausiai ir mylime“, - kalbėjo Kotryna. Gaminant tortą labai svarbu, kad būtų naudojami laisvėje augintų vištų kiaušiniai, tikras sviestas, kiti natūralūs ir kokybiški produktai - visa tai lemia torto skonį.

Patirtis Didžiojoje Britanijoje

Vis tik, kalbant apie gyvenimą ir veiklą Didžiojoje Britanijoje, ten įgyta patirtis buvo nepamatuojama. „Turėjau įdomių klientų ratą, dauguma jų - indai. Kaip žinia, jų vestuvės yra be galo didelės, labai prabangios. Tokie būdavo ir tortai. Man yra tekę gaminti beveik 90 kilogramų sveriantį tortą, kuris buvo 7 ar 8 aukštų. Be proto didelis. Labiau jį pavadintum skulptūra ir menu, nei tortu. Indų visai kitas požiūris nei pas mus, Lietuvoje. Mes mėgstame skanius tortus, o jie labiau mėgsta, kad gražiai atrodytų“, - sakė K.Uba. Didžiausiam savo pagamintam tortui moteris buvo pasirinkusi cirko temą.

tags: #statulos #ant #tortų #istorija #ir #gamyba

Populiarūs įrašai: