Šiaurės ir Pietų pusrutulių temperatūrų skirtumai
Žemės klimatas yra sudėtinga sistema, kurioje daugybė veiksnių sąveikauja tarpusavyje. Vienas iš svarbiausių veiksnių yra temperatūros skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių. Šie skirtumai lemia daugelį atmosferos ir vandenynų procesų, kurie savo ruožtu daro įtaką orams ir klimatui visame pasaulyje.
Atmosferos cirkuliacija ir jos įtaka temperatūrai
Atmosferos cirkuliacija - tai oro tėkmių visoje Žemės atmosferoje sistema. Dėl šios cirkuliacijos atmosferoje vyksta didelių oro masių apykaita horizontaliąja ir vertikaliąja kryptimi. Atmosferos cirkuliacija yra ir klimato veiksnys. Pagrindinė atmosferos cirkuliacijos priežastis - netolygus Saulės spinduliuotės pasiskirstymas Žemėje skirtingose platumose, jūroje ir sausumoje. Be to, daug įtakos turi Žemės sukimasis aplink ašį, Žemės paviršiaus pobūdis ir trintis. Dėl Žemės sukimosi visos oro tėkmės Šiaurės pusrutulyje nukrypsta į dešinę, o Pietų - į kairę. Nuo nevienodo žemynų ir vandenynų įšilimo troposferoje susidaro temperatūros skirtumai, o dėl jų - slėgio skirtumai ir oro judėjimas. Oro trintis į Žemės paviršių mažina oro judėjimo greitį ir keičia jo kryptį (ypač troposferos žemutiniame sluoksnyje).
Dėl atmosferos cirkuliacijos troposferoje, stratosferoje ir mezosferoje vyksta šiltų ir šaltų oro masių apykaita, šilumos ir drėgmės pernaša horizontaliąja ir vertikaliąja kryptimi. Atmosferos cirkuliacija susideda iš kelių didelio masto tėkmių. Svarbiausios - vakarinė oro masių pernaša (zoninė cirkuliacija troposferoje ir stratosferoje) ir sūkurinė cirkuliacija (netropiniai ciklonai ir anticiklonai). Visos oro tėkmės yra nestacionarios, todėl atmosferos cirkuliacijos struktūriniai elementai nuolat kinta. Dėl vertikalaus atmosferos nevienalytiškumo (jo bruožai keičiasi priklausomai nuo geografinės platumos) pereinant iš vieno atmosferos sluoksnio į kitą kinta oro tėkmių kryptis ir greitis; horizontaliąja ir vertikaliąja kryptimi keičiasi oro tankis, taigi ir kinetinės energijos pasiskirstymas. Atmosferos sluoksnių energijai būdinga dar ir sezoninė kaita. Tai ypač ryšku Šiaurės pusrutulyje, kur didelius plotus užima žemynai. Žiemą žemynai labiau nei vandenynai atvėsta, vasarą - įšyla, todėl keičiasi atmosferos energetinė sąveika su sausuma ir vandenynais, susidaro sezoninės slėgio anomalijos, dėl to - ir oro tėkmės.
Iš atmosferos tyrimo apibendrintų duomenų (daugiamečių vidurkių) sukurtoje atmosferos cirkuliacijos schemoje išskirtos zonos su savitomis cirkuliacinėmis savybėmis, vyraujančios krypties vėjais; jos sudaro vadinamąsias cirkuliacines gardeles, beveik simetriškas pusiaujo atžvilgiu. Abipus pusiaujo maždaug iki 30° šiaurės ir pietų platumos yra vadinamoji Hadley gardelė. Joje vykstanti cirkuliacija perneša šilumą iš pusiaujo į tropines juostas (horizontalus barinis gradientas nukreiptas nuo subtropinės aukšto slėgio srities į pusiaujo žemo slėgio sritį). Hadley gardelę sudaro 3 cirkuliacinės sistemos: pusiaujo konvergencijos zona, pasatų zonos ir subtropinės aukšto slėgio zonos. Pusiaujo konvergencijos zonoje karštas ir drėgnas oras pakyla iki tropopauzės (tai sukelia joje konvekcinį debesuotumą aplink visą Žemę). Aukštutiniuose troposferos sluoksniuose oras srūva ašigalių link, atvėsęs ties atogrąžomis nusileidžia žemyn ir vėl grįžta į pusiaujo žemo slėgio zoną. Iš subtropinių aukšto slėgio zonų, kurias sudaro anticiklonų virtinės virš vandenynų, vėjai pučia pusiaujo žemo slėgio zonos link. Šie vėjai vadinami pasatais. Šiaurės pusrutulyje jie pučia iš šiaurės rytų, Pietų - iš pietryčių. Pusiaujo žemo slėgio juostoje abiejų pusrutulių pasatai susitinka ir sudaro pusiaujo (arba tarpatogrąžinę) konvergencijos zoną. Tose Žemės vietose, kur vieną metų dalį vyrauja žemas slėgis, o kitą - aukštas, susidaro musoninės cirkuliacijos sistemos (musonai). Vėjo kryptis keičiantis atmosferos slėgiui dukart per metus darosi priešinga. Musoninė cirkuliacija ryškiausia Pietryčių Azijoje, Afrikoje, Indijos vandenyne, Ramiojo vandenyno vakaruose.
Vidutinėse platumose atmosferos cirkuliacijos zonos sudaro vadinamąją Ferrelio gardelę. Joje cirkuliacijos pobūdį lemia barinis gradientas, nukreiptas nuo subtropinės aukšto slėgio srities į aukštesnes platumas, vakarinė oro masių pernaša ir sūkurinė cirkuliacija (ciklonai ir anticiklonai). Ferrelio gardelėje iš subtropinių platumų į aukštesnes platumas oras srūva apatiniais troposferos sluoksniais; subpoliarinėse platumose kyla į aukštesnius sluoksnius, grįžta į subtropines platumas ir ten nusileidžia. Tačiau vidutinėse platumose ši schema dėl atmosferos sūkurių - ciklonų ir anticiklonų - veiklos yra daug sudėtingesnė. Ciklonai dažniausiai slenka bendros oro pernašos kryptimi iš vakarų į rytus, bet judėdami nukrypsta ašigalių link ir 60-65° platumose sudaro žemo slėgio zonas. Anticiklonai judėdami nukrypsta į žemąsias platumas ir suformuoja subtropinę aukšto slėgio sritį. Ciklonai ir anticiklonai pažeidžia zoninę atmosferos cirkuliaciją ir sukuria oro judėjimą, kuris Šiaurės pusrutulio ciklonuose nukreiptas prieš, o Pietų pusrutulio - pagal laikrodžio rodyklę. Jų veiklos srityse vyksta intensyvi horizontalioji ir vertikalioji oro masių apykaita; šaltos oro masės veržiasi į žemesnes platumas, šiltos - į aukštesnes.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
Poliarinių sričių atmosferos cirkuliacijos pobūdį - poliarinę gardelę - lemia aukšto slėgio zonos virš ašigalių ir žemo slėgio - ties 65° šiaurės ir pietų platumomis. Horizontalus barinis gradientas čia nukreiptas nuo ašigalių pagal dienovidinius. Prie Žemės paviršiaus vėjas pučia vidutinių platumų link, kur slėgis žemas. Vyrauja rytų vėjai (Šiaurės pusrutulyje - šiaurės rytų, Pietų pusrutulyje - pietryčių). Poliarinių platumų oro masių cirkuliacijos bruožai dėl skirtingo paklotinio paviršiaus Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose yra nevienodi; Arktyje dažni ciklonai, Antarktidoje anticikloninė cirkuliacija. Zoninės cirkuliacijos pagrindinės priežastys: atmosferos ir paklotinio paviršiaus temperatūros kontrastas tarp aukštų ir žemų platumų (dėl to horizontali barinio gradiento dedamoji nukreipta iš atogrąžų į ašigalius) ir Žemės sukimosi kreipiamoji, arba Corioliso, jėga. Pagal judesio kiekio momento tvermės dėsnį, oro masės pernešamos iš vakarų į rytus. Zoninės pernašos intensyvumas tiesiogiai proporcingas temperatūros kontrastams tarp aukštų ir žemų platumų, todėl stipriausi vakarų srautai susidaro žiemą. Dėl Žemės sukimosi visos oro srovės krypsta išilgai lygiagrečių. Didelę įtaką atmosferos temperatūros ir slėgio pasiskirstymui (taigi ir atmosferos cirkuliacijos) turi žemynų ir vandenynų išsidėstymas bei paviršiaus reljefas.
Atmosferos cirkuliacija labai susijusi su vandenynų vandens cirkuliacija. Šiltosios jūrų srovės (pvz., Golfo srovė) atiduoda dalį energijos atmosferai ir modifikuoja jos cirkuliaciją. Kai kurios jūrų srovės susidaro dėl vyraujančių vėjų krypties (pvz., Vakarų Vėjų srovė). Kylant aukštyn slėgiui ir vėjui vis mažiau įtakos turi vandenynų ir žemynų pasiskirstymas bei reljefas. Troposferoje virš trinties sluoksnio ir žemutinėje stratosferoje visais metų laikais vyrauja vakarų vėjai. Žiemą vakarų vėjai pučia ir aukštutinėje stratosferoje bei žemutinėje mezosferoje. Vasarą daugiau kaip 16-20 km aukštyje įsivyrauja rytų krypties vėjai, nes virš poliarinių sričių susiformuoja aukštuminis cirkumpoliarinis anticiklonas, sumažėja vėjų greitis (30 km aukštyje vasarą 10 m/s, žiemą apie 50 m/s). Atmosferoje yra didžiulė banginių judesių įvairovė; juos sukelia įvairios kilmės jėgos. Pagal tai, kokia jėga suformavo banginį judesį, bangos skirstomos į: gravitacines (susidaro dėl sunkio jėgos), inercines gravitacines (dėl sunkio jėgos ir Corioliso jėgos) ir ilgąsias Rossby bangas (dėl vertikalaus atmosferos nevienalytiškumo). Pirmųjų dviejų tipų bangos susidaro oro sluoksniuose su ryškiais vertikaliaisiais meteorologinių elementų gradientais ir dėl reljefo įtakos; tai trumposios bangos (ilgis nuo keliasdešimt iki kelių šimtų kilometrų). Inercinėse bangose oras juda vingiuotomis (anticikloninio tipo) trajektorijomis neveikiant bariniam gradientui ir trinčiai. Ilgosios Rossby bangos (ilgis nuo kelių iki keliolikos tūkstančių kilometrų) formuojasi zoniniame vakarų sraute sudarydamos jame aukštuminių gūbrių ir slėnių pavidalo deformacijas. Visos atmosferos cirkuliacijos oro tėkmės turi horizontalią ir vertikalią dedamąsias. Atmosferos cirkuliacija tiriama daugiausia sinoptiniais, statistiniais ir hidrodinamikos metodais. Perspektyviausias hidrodinamikos metodas, t. y. atmosferos procesų aprašymas hidrodinamikos lygtimis skaitmeniniuose atmosferos cirkuliacijos modeliuose. Juose parametrizuojami pagrindiniai dinaminiai ir fizikiniai procesai (turbulencija, konvekcija, energijos pernaša).
Vandenynų įtaka temperatūros skirtumams
Vandenynas, arba okeanas, dar vadinamas Pasauliniu vandenynu - tai Žemės planetos vandens erdvės, supančios žemynus ir salas; hidrosferos didžiausia dalis (96,5 %). Vandenyno plotas 361,3 mln. km2 (sudaro 70,8 % Žemės paviršiaus, 80,8 % Pietų pusrutulio, 60,8 % Šiaurės pusrutulio ploto). Vandens tūris 1341 mln. km3. Vidutinis gylis 3795 m, didžiausias 11 022 m (Marianų lovyje, Ramiajame vandenyne). Apie 75 % vandenyno yra 3-6 km gylio. Pasaulinį vandenyną sudaro 4 tarpusavyje susisiekiančios dalys: Ramusis vandenynas, Atlantas, Indijos vandenynas ir Arkties vandenynas. Pagal fizines ir geografines savybes išskirtas (bet ne visuotinai pripažintas) Pietų vandenynas apima Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų pietines dalis. Kiekvieną vandenyną sudaro jūros, įlankos, lagūnos, sąsiauriai, fjordai, esantys periferinėse vandenynų dalyse ir salynų akvatorijose. Vandenynuose būna įvairus kiekis skirtingo dydžio salų (didžiausią plotą jos užima Ramiajame ir Arkties vandenynuose - beveik po 4 mln. km2), daugiausia žemyninės, vulkaninės ir koralinės kilmės. Pasaulinio vandenyno dugno (vandenyninės plutos) formavimasis ir raida vyko mezozojuje ir kainozojuje.
Vandenyno dugno reljefą sudaro 4 pagrindinės morfostruktūros: povandeninis žemynų pakraštys (šelfas, žemyno šlaitas, žemyninė papėdė), pereinamoji zona (pakraštinių jūrų įdubos, salų lankai, povandeniniai loviai), vandenyno guolis ir vandenyno vidurio kalnagūbriai. Jos skiriasi Žemės plutos struktūra, reljefo sandara, raida. Tarp povandeninio žemynų pakraščio ir vandenyno guolio esanti pereinamoji zona ryškiausia Ramiojo vandenyno vakarinėje, Atlanto - centrinėje ir pietinėje, Indijos vandenyno - šiaurės rytinėje dalyse. Šią zoną link guolio užbaigia povandeniniai loviai - giliausi (daugiau kaip 6 km) vandenynų dugno ruožai, susidarantys dėl litosferos plokščių subdukcijos; daugiausia jų Ramiajame vandenyne. Vandenyno guolio reljefą sudaro plokščios akumuliacinės (abisalinės) įdubos, jas skiriantys gūbriai, plynaukštės, vulkaniniai kalnai. Povandeninių įdubų (dubumų) Pasauliniame vandenyne yra apie 50.
Vandenynų nuosėdinę dangą sudaro nuosėdinės uolienos ir dugno nuosėdos, susiklosčiusios virš vandenynų bazaltinio pamato. Nuosėdinės dangos storis vandenynų įvairiose dalyse yra nevienodas (nuo kelių metrų iki 15-16 km; vidutinis - 459 m), mažiausias - dažniausiai vidurio dubumose, didžiausias - vandenynų pakraščiuose; didėja didėjant vandenyninės plutos amžiui. Nuosėdinė medžiaga vandenynų dugne (įvairiuose gyliuose) klostosi per visą vandenynų raidos laikotarpį. Per metus į vandenynus patenka 27,84 mlrd. t medžiagos; daugiausia jų sudaro upių sąnašos (67 %), eolinė (vėjo, 7 %), vulkaninė (6 %), biogeninė (6 %), ledynų (5 %) medžiaga. Patekusios į vandenyną dalelės dėl dugno morfologijos, vandens fizinių ir cheminių savybių, klimato poveikio ir kitų aplinkos sąlygų diferencijuojasi. Palei krantus kaupiasi stambios (žvyras, smėlis), giliau - smulkios (aleuritas, molis, aleuritinis ir pelitinis dumblas) nuosėdos. Raudonieji (giliavandeniai) moliai slūgso giliausiose dugno dubumose, terigeninės nuosėdos - daugiausia žemynų povandeniniuose pakraščiuose, vulkaninės - riftų zonose.
Taip pat skaitykite: Charakteristikos: Pietų Amerikos savanos
Vandenynas ištįsęs per visas klimato juostas. Vandenyno vandens vidutinė temperatūra yra 3,8 °C; paviršiuje nuo -1 °C iki 27 °C, priedugnio sluoksnyje nuo -1,8 iki 2,5 °C (išskyrus tektoninio aktyvumo, transforminių lūžių, riftų zonas, kur lokali priedugnio temperatūra yra kur kas didesnė). Nuo pusiaujo iki poliarinių platumų vandenyno vandens temperatūra sumažėja apie 10 kartų. Šiaurės pusrutulyje paviršinio vandens temperatūra apie 3 °C aukštesnė nei Pietų pusrutulyje (nes Saulės spinduliuotės maksimumas yra šiauriau geografinio pusiaujo). Vandenyno paviršiaus vandens temperatūros kaitos platuminius dėsningumus pažeidžia vandenyno srovės ir įvairūs vėjai. Ypač ryškus šaltųjų Peru ir Benguelos srovių (Pietų Amerikos ir Afrikos vakarines pakrantes atvėsina 8-10 °C) ir šiltosios Golfo srovės (Norvegijos jūros vandenis atšildo 5-8 °C, Barentso jūros - 12 °C) poveikis. Sezoniškai vandens temperatūra vandenyno paviršiuje kinta nuo 1 °C (ekvatorinėse platumose) iki 10 °C (subtropinėse ir vidutinėse platumose). Dėl vandens cirkuliacijos paviršiaus šiluma pernešama gylyn, todėl šie pokyčiai juntami iki 100-150 m (vietomis iki 500 m) gylio.
Vandenyne yra didesnis ištirpusių druskų kiekis ir santykinis jų pastovumas nei sausumos vandenyse; vandenyno vanduo yra tankesnis nei gėlas. Vandens druskingumas vandenyno įvairiose dalyse kinta nuo apie 33 ‰ iki apie 37 ‰; vidutinis - 34,7 ‰. Druskų kiekis priklauso nuo garavimo intensyvumo, kritulių kiekio, gėlo vandens prietakos upėmis, ledynų tirpsmo procesų, geografinės platumos (mažėja nuo pusiaujo link ašigalių; išsiskiria du druskingumo maksimumai ties 30° šiaurės platumos ir 20° pietų platumos, siejami su pasatų zonomis). Šiaurės pusrutulyje vandens druskingumas mažesnis nei Pietų pusrutulyje. Ramiojo vandenyno vidutinis druskingumas 32,6 ‰, Atlanto - 34,5 ‰, Indijos - 34,8 ‰ (Persijos įlankoje, Raudonojoje jūroje - iki 39-40 ‰), Arkties - 32 ‰. Druskingumas didžiausias vandenyno paviršiuje. Chloridai (NaCl, MgCl2) sudaro 88,6 %, sulfatai (MgSO4, CaSO4, K2SO4) - 10,8 %, karbonatai (CaCO3) - 0,4 %, bromidai (MgBr2) - 0,2 % vandenyne ištirpusių druskų. 99,8 % visų ištirpusių medžiagų sudaro deguonis, vandenilis, chloras, natris, magnis, kalcis, kalis ir anglies dioksidas. Deguonies daugiausia (iki 8 ml/l) viršutiniame 200 m storio sluoksnyje, einant gylyn jo kiekis mažėja (o anglies dioksido didėja), bet labai maži kiekiai išlieka net abisalinėse įdubose (patenka poliarinėms vandens masėms priedugnio sluoksniu judant iš poliarinių platumų pusiaujo link).
Žiemą, kai vidutinėse ir poliarinėse platumose vandens temperatūra tampa žemesnė, padidėja anglies dioksido vandenyje tirpumas, bet sumažėja jo absorbcija fotosintezės proceso metu, nes esant žemai temperatūrai ir silpnai Saulės spinduliuotei fitoplanktono biologinis aktyvumas būna mažas. Vasarą būna atvirkščiai - vandens temperatūra pakyla, todėl jame gali ištirpti mažiau anglies dioksido. Fitoplanktonas jį ima naudoti fotosintezės metu, taip sumažindamas paviršiniame vandens sluoksnyje esančią anglies dioksido koncentraciją. Todėl daugiau anglies dioksido pasisavinama iš atmosferos. Be to, vasarą vandenyno paviršiuje susidaro šiltesnio vandens sluoksnis, o po juo - vėsesnis sluoksnis; tai riboja vertikalų maišymąsi, kuriam vykstant į paviršių patenka šaltas, gausus anglies dioksido vanduo.
Metinį vandenyno vandens balansą sudaro nuo paviršiaus išgaravusio vandens kiekis (505 000 km3), prietaka iš sausumos (upių vandens prietaka, ledynų tirpsmo vanduo; 47 000 km3) ir krituliai (458 000 km3). Vandenynas dalyvauja vandens apytakos procese sąveikaudamas su kitomis Žemės sferomis. Sklindanti Saulės spinduliuotės šiluma panaudojama garavimui ir turbulencinei apytakai su gilesniais vandens sluoksniais ir atmosfera. Ši apytaka intensyviausia tarp 20° šiaurės ir pietų platumų esant mažam debesuotumui ir aukštam atmosferos slėgiui. Vandenyno vanduo nuolat juda horizontalia arba vertikalia kryptimi. Cirkuliaciją daugiausia lemia netolygus vandens įšilimas įvairiose geografinėse platumose bei kitos jėgos (Saulės ir Mėnulio trauka, Corioliso jėga). Šie veiksniai sukelia vandens lygio pokyčius, bangavimą, potvynius ir atoslūgius, jūrų srovių susidarymą bei vertikalią vandens cirkuliaciją. Temperatūros ir druskingumo pokyčiai paviršiniame vandenyno sluoksnyje skatina vandens stratifikaciją, kuri sukelia vandens masių cirkuliaciją. Pastovūs ir kintantys oro masių srautai vandenyno vandenį išjudina iki 50-60 m gylio. Ties tropinėmis platumomis per visą vandenyną iš rytų į vakarus teka Šiaurės ir Pietų pasatinės srovės, o tarp jų - priešinga kryptimi juda kompensacinės tarppasatinės priešsrovės. Vandens judėjimas iš tropinių platumų į poliarines (ir atvirkščiai) sukelia šiltųjų (Golfo, Kuro Šio, Vakarų Grenlandijos ir kitų) ir šaltųjų (Labradoro, Benguelos, Peru, Rytų Grenlandijos, Vakarų Australijos ir kitų) srovių susidarymą. Giluminę (daugiau kaip 200 m) vandens masių cirkuliaciją lemia skirtingo tankio vandens sluoksnių ribos (piknoklinos) padėtis ir gylis. Bangavimas būdingas vandenyno paviršiui iki 50-60 m; jį sukelia vėjas, potvyniai ir atoslūgiai, žemės drebėjimai, vulkanizmas. Vėjinių bangų aukštis iki 16 m (dažniausias - 1,4-4,0 m), seisminių (cunamis) - iki 40 m, jos apima visą vandens storymę. Potvynių ir atoslūgių metu vandens lygis kinta nuo 1 m atviroje jūroje iki 5-6 m pakrantėse (prie Kanados ir Aliaskos krantų - iki 15-20 m). Vandenyno vandens lygio pokyčius t. p.
Vandenyno zoniškumas yra klimatinis (platuminis), vertikalusis (batimetrinis arba giluminis) ir cirkumkontinentinis (nuotolis nuo kranto). Vandenyno paviršių pasiekiantis Saulės spinduliuotės kiekis įvairiose geografinėse platumose nevienodas. Klimatinės juostos vandenyne atspindi temperatūros, druskingumo ir vandens tankio kaitą, simetrišką pusiaujui. Skiriamos 7 klimatinės juostos: ekvatorinė humidinė ties pusiauju (užima 20 % vandenyno ploto) ir nuo jos į šiaurę ir pietus einančios dvi aridinės (45 %), dvi vidutinio klimato humidinės (29 %) ir dvi ledyninės (6 %). Vandens storymėje skiriami 5 vandens sluoksniai: paviršinis, popaviršinis, tarpinis, giluminis ir priedugninis.
Taip pat skaitykite: Koordinatės laivyboje
Žemynų ir vandenynų pasiskirstymas
Žemynų ir vandenynų pasiskirstymas skirtinguose pusrutuliuose taip pat turi didelės įtakos temperatūros skirtumams. Šiaurės pusrutulyje yra daugiau sausumos, o Pietų pusrutulyje - daugiau vandens. Sausuma greičiau įšyla ir atvėsta nei vanduo, todėl Šiaurės pusrutulyje temperatūros svyravimai yra didesni nei Pietų pusrutulyje.
Žiemą Šiaurės pusrutulio žemynai labai atvėsta, todėl susidaro didelis temperatūros kontrastas tarp sausumos ir vandenyno. Šis kontrastas sukelia stiprius vėjus ir audras. Vasarą Šiaurės pusrutulio žemynai įšyla, todėl temperatūros skirtumas tarp sausumos ir vandenyno sumažėja.
Pietų pusrutulyje, kuriame dominuoja vandenynas, temperatūros svyravimai yra mažesni. Vandenynas veikia kaip termostatas, sugerdamas ir išskirdamas šilumą lėčiau nei sausuma. Dėl šios priežasties Pietų pusrutulio temperatūros yra švelnesnės nei Šiaurės pusrutulio.
Ledynai ir sniego danga
Ledynai ir sniego danga taip pat veikia temperatūros skirtumus tarp pusrutulių. Ledas ir sniegas atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės atgal į kosmosą, todėl jie atvėsina Žemės paviršių. Šiaurės pusrutulyje yra dideli ledynai Grenlandijoje ir Arkties regione, o Pietų pusrutulyje - Antarktida.
Antarktida yra didelis žemynas, padengtas storu ledo sluoksniu. Šis ledas atspindi didelę dalį Saulės spinduliuotės, todėl Antarktida yra vienas šalčiausių regionų Žemėje. Grenlandijos ledynai taip pat atspindi Saulės spinduliuotę, tačiau jie yra mažesni nei Antarktidos ledynai, todėl jų poveikis temperatūrai yra mažesnis.
Sniego danga taip pat veikia temperatūrą. Sniegas atspindi Saulės spinduliuotę ir atvėsina Žemės paviršių. Šiaurės pusrutulyje žiemą susidaro didelė sniego danga, kuri atvėsina regioną.
Vandenyno srovės
Vandenyno srovės perneša šilumą iš vieno regiono į kitą, todėl jos veikia temperatūros pasiskirstymą Žemėje. Šiltosios srovės perneša šilumą iš pusiaujo į poliarinius regionus, o šaltosios srovės perneša šaltą vandenį iš poliarinių regionų į pusiaujo regionus.
Golfo srovė yra šiltoji srovė, kuri perneša šilumą iš Meksikos įlankos į Šiaurės Atlantą. Ši srovė sušildo Vakarų Europą ir padaro ją švelnesnę nei kitus regionus toje pačioje platumoje. Peru srovė yra šaltoji srovė, kuri perneša šaltą vandenį iš Antarktidos į Pietų Amerikos vakarinę pakrantę. Ši srovė atvėsina pakrantę ir sukuria sausą klimatą Atakamos dykumoje.
Klimato kaita
Klimato kaita daro įtaką temperatūros skirtumams tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulių. Dėl klimato kaitos Žemės temperatūra kyla, o ledynai ir sniego danga tirpsta. Šis tirpimas sumažina Saulės spinduliuotės atspindį ir pagreitina Žemės įšilimą.
Arkties regionas šyla greičiau nei kiti regionai Žemėje. Dėl šio greito šilimo mažėja ledo danga Arktyje, o tai dar labiau pagreitina šilimą. Antarktida taip pat šyla, tačiau lėčiau nei Arktis.
tags: #šiaurės #ir #pietų #pusrutulių #temperatūrų #skirtumai