Stasys Santvaras: Kasdieninė Lietuvybės Duona
Stasys Santvaras - išskirtinė asmenybė lietuvių literatūroje, kurios kūrybinis kelias driekėsi per septynis dešimtmečius. Jo darbai ne tik sulaukė pripažinimo, bet ir išprovokavo diskusijas, įtvirtindami jo reikšmę lietuvių kultūrai. Santvaro biografija turtinga ir įvairi: Lietuvos kariuomenės savanoris, Klaipėdos sukilimo dalyvis, poetas, dramaturgas, vertėjas ir operos solistas. Jis priklausė kartai, kurią išaugino atgimstanti Lietuvos valstybė, apvilko kareivio uniforma, išsiuntė į mokslus ir suteikė galimybę debiutuoti spaudoje.
Gyvenimo kelias ir kūrybos pradžia
Stasys Santvaras (tikrasis vardas Zaleckis) gimė 1902 m. gegužės 27 d. Rūsteikonių kaime. Po keturių dienų Seredžiaus bažnyčioje buvo pakrikštytas kunigo F. Rudakio kaip valstietės Domicelės Zaleskos „neteisėtai gimęs“ kūdikis. Namuose sklandė pasakojimai apie 1831 m. sukilimą, kuriame dalyvavo proseneliai, apie rusų kariuomenės 1863 m. įvykius. Legendomis apgaubti Seredžiaus senkapiai ir milžinkapiai.
Poetas prisiminė: „Kai buvau vaikas, paauglys ir jaunuolis - mano kraštas šauniai ir gražiai dainavo, melodingai ir jautriai“. Belvederio dvaro daržinėje vykdavo „lietuviški vakarai“, į kuriuos suplaukdavo iki 2000 žiūrovų. Jo motina turėjo gražų balsą ir mokėjo arti 300 dainų.
Baigęs Seredžiaus dviklasę mokyklą, 1915 m. rudenį būsimasis rašytojas išvyko į Vilnių. „Ryto“ draugijos lietuviškoje gimnazijoje tapo „artistu“ - kiekvienos šventės proga deklamuodavo Maironio eilėraščius. Pats ėmė eiliuoti ir buvo prirašęs storą sąsiuvinį, dovanotą klasės auklėtojo dailininko Antano Žmuidzinavičiaus. Iš badmiriaujančio Vilniaus parėjo pėsčias į Rūsteikonis, parsinešdamas maironiškų eilėraščių sąsiuvinį.
Savanorio kelias ir literatūriniai ieškojimai
Mokslus tęsė Kaune „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose, jau pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. 1919 m. sausio 11 d. su būreliu gimnazistų išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose su bolševikų armija, buvo sužeistas. Pusantrų metų ištarnavo antrajame pėstininkų pulke ir išėjo atsargon vyr. puskarininkio laipsniu, 1920 m. balandžio 2 d. baigęs instruktorių mokyklos pirmąją laidą.
Taip pat skaitykite: Tylioji malda: reikšmė ir prasmė
Vos sugrįžusį į mokyklos suolą kareivį pašaukė Šaulių sąjunga naujai akcijai - telkti patikimų savanorių būrelius Klaipėdai vaduoti. Prikalbino savo artimuosius draugus literatus - Antaną Rimydį, Augustiną Gricių, Alfonsą Braziulį. 1922 m. gruodį savanoriai buvo atvežti traukiniu į Klaipėdos krašto pasienį. Be kautynių užėmė Bajorų geležinkelio stotį. Santvaras pateko į Savanorių vado štabą, paskirtas intendanto pareigoms. Demobilizuotas 1923 m.
Vėl mokėsi - šį kartą brandos atestato kursuose kariams. Dvejus metus lankė Tautos teatro vaidybos studiją. Tvarkė Tautos teatro ir Vilkolakio administraciją, grimztančią į skolas. Kartu su A. Griciumi dirbo „Eltoje“. Rašė eilėraščius. Vasarą keldavosi saulei tekant ir kopdavo į Aleksoto šlaitus - čia lengviausiai gimdavo eilėraščiai.
Poezijos debiutas ir simbolistinės įtakos
Pirmieji Santvaro eilėraščiai išspausdinti 1921 m. rudenį dienraščio „Lietuva“ kultūriniame priede „Sekmoji diena“, kurį redagavo Faustas Kirša. Jie buvo artimi paties redaktoriaus kūrybai savo simboline stilistika. Pradedantis poetas nesusiviliojo maištaujančiu avangardu, nors gyveno viename kambarje su keturvėjininku A. Rimydžiu, draugavo su Juozu Tysliava - „tramvajų“ ir „radijo lakštingalų“ dainiumi, lankėsi porą kartų Kazio Binkio „paldieninkuose“, kur buvo skaitomi himnai plerpiančiam „taksomotorui“ kosmoso viduryje.
Santvaras ėjo į poeziją pilnas pamaldžios rimties kaip į šventyklą, kur bus ieškoma „Aukštosios Esmės“, o „žvaigždynų gelmės“ bylos apie dieviškąją begalybę. „Mes skrendame giedodami Dievybei maldą“, - rašė poetas. Pirmajame eilėraščių rinkinyje „Saulėtekio maldos“ (1924) jis, kaip ir kiti simbolistai, jautėsi esąs tik mediumas tarp žemiškosios ir dangiškosios sferų, išsinėręs iš konkrečios aplinkos ir besiveržiąs į aukštybes, kur spindi „Tiesa ir Meilė“.
Optimistinis veržlumo judesys įspaustas į tvirtą ritmikos brėžinį, sakinių simetrijas ir pakartojimus. Patetiška savijauta įsilieja į bendrų kategorijų ir abstrakčių gamtos įvaizdžių samplaikas, kurios skamba majestotiškai kaip ir Vinco Mykolaičio-Putino lyrikoje. Jaunas poetas tebesvyravo, glausdamasis tai prie Putino valingų ritmų, tai prie Balio Sruogos melodingai išdainuotos eilutės.
Taip pat skaitykite: Duonos simbolika lietuvių kultūroje
Dramaturgijos bandymai ir simbolistinės misterijos
Raginamas vaidybos studijos dėstytojų Antano Sutkaus ir Boriso Dauguviečio, jaunas poetas ėmė rašyti eiliuotus dramos kūrinius, prieštaraudamas „Vilkolakiui“ - politinių aktualijų teatrui, kurį pats administravo. Vėlgi liko ištikimas simbolistams, tęsdamas jų pamėgtą poetinių misterijų žanrą. Jo kūriniuose - „Saulytė“ (1923), „Minių mylimoji“ (1926) - veikia Baltosios ir Tamsiosios Dvasios, Miško Tyla ir Jūra, pasirodo burtininkas - požemių valdovas, prasmenga karaliaus pilis, o dvariškiai virsta akmenimis.
Nežinomybės ir grėsmės nuotaika neperauga į bręstančio konflikto kulminacijas, o liejasi skambiais personažų monologais, gana nepriklausomais vienas nuo kito, bet pakankamai poetiškais ir melodingais. Abiejų misterijų leitmotyvas - meilės vienkartiškumas kaip dangiškoji Baltųjų Dvasių dovana, fatališka meilės ir mirties jungtis - buvo perimtas iš simbolistinės poezijos ir dramos (Aleksandro Bloko „Nepažįstamoji“). Tas leitmotyvas trūkinėjančiu siūlu rišo statiškos kompozicijos solines „partijas“, kandžiai išjuoktas B. Sruogos straipsnyje „Purgatorium“ (1925).
Folklorizuota liaudies dainų ir vestuvinių oracijų stilistika natūraliau prigijo pjesėje „Žvejai“, pakrypusioje labiau į tradicinę buitinės dramos sandarą. Poetinė metaforų ir palyginimų kalba neatsiplėšia į savarankiškus monologus, o prilimpa prie konkrečios veiksmo situacijos. Grėsmės nuojauta, perimta iš misterijų kaip paslaptingas nežinomybės fonas, čia motyvuojama jūros audra, kuri gana ekspresyviai pavaizduota sąlyginio teatro priemonėmis.
Audra tampa veiksmo ašimi: jaunas žvejys tuoj po vestuvių išplaukia į jūrą ir vos nežūna, o jo žmona, apimta nevilties, ketina nusiskandinti. Laimingą pabaigą lemia optimistinis autoriaus pasaulėvaizdis: jis viltingai teigia gyvenimo tęstinumą ir pergalingą meilės grožį. Poetizuojantis santykis persmelkia ne tik psichologinį piešinį, kuris šviesėja, netekdamas kontrastinių spalvų, bet ir buities aplinkybių, papročių, šiokiadieniškų dialogų klodą, kuris taip pat darosi šventiškas.
Pastatyta B. Dauguviečio 1926 m. Kauno valstybės teatre ši jauno rašytojo melodrama su kubistinėmis dekoracijomis patyrė „tobulą nepasisekimą“, pasak autoriaus, ir po kelių spektaklių dingo iš teatro afišų.
Taip pat skaitykite: Receptas: Teresėlės duonelė
Muzikinė karjera ir operos pasaulis
Įsitraukęs į „laikinosios sostinės“ literatūrinį gyvenimą, Santvaras ryžtasi tapti dainininku profesionalu. Aukštas ir lieknas, skaistaus veido vyras itin tiko operinėms tenoro partijoms. 1926 m. įstojo į Klaipėdos konservatoriją, kur S. Šimkus aukštai įvertino jo nepralavinto balso galimybes. 1927 m. gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko į Milaną. Ligi 1932 m. Frescobaldi institute mokėsi dainavimo meno, lankė italų kalbos ir literatūros paskaitas. La Scalos teatre, diriguojant garsiajam Artūrui Toscanini, klausydavo muzikos nutirpęs.
Nuo 1932 m. rudens Santvaras - Kauno operos teatro „III eilės artistas-kandidatas“. 1934 m. sausio 1 d. skiriamas „III eilės artistu su 400 Lt pagrindinio atlyginimo“. Dainuoja „Gražinos“, „Radvilo Perkūno“, „Boriso Godunovo“, „Demono“, „Otelo“ ir „Lakmė“ spektakliuose. Scenoje labai jaudindavosi, bet publika palydėdavo jo arijas aplodismentais.
Nuo 1939 m. birželio 19 d. skiriamas Operos repertuaro komisijos nariu. Jam tenka atnaujinti jau dainuojamų operų literatūrinius tekstus ir versti statomų operų libretus. Itališkų operų ištobulinta muzikinė kalba vertė „kategoriškai“ ieškoti adekvačių žodžio prasmės ir muzikinės frazuotės derinių, remtis dvibalsiais ir grynaisiais priebalsiais, kurie „sudaro kalbos skambumo pagrindą“.
Pats dainininkas ir poetas, jis gerai jautė kiekvieno skiemens skambesį. Tad Operos solistai nuolat prašydavo išversti savo koncertams F. Schuberto, R. Schumano, J. Bramso, K. Debussy dainas. Kompozitoriai meldė libretų savo kūriniams. Jis rašo eiliuotus tekstus S. Šimkaus operai „Pagirėnai“, Juozo Pakalnio baletui „Sužadėtinė“, Jurgio Karnavičiaus operai „Eglė“, Antano Račiūno operai „Atlantida“.
Muzikalumo įtaka kūrybai ir neoromantizmo link
Muzikalumo paieškos veikė ir originalią Santvaro kūrybą. Naujuose eilėraščių rinkiniuose „Pakalnių debesys“ (1936), „Giesmės apie saulę ir sielą“ (1939) atsirado romanso ir noktiurno tipo kūrinių. Sąmoningai siekiama atskiro žodžio, posakio, eilutės skambumo, akcentuojant dvibalsius ir ilguosius balsius. Iš muzikos perimtas grakštus intonacijos bangavimas formuoja eilėraščio melodiją kaip visos kompozicijos ašį.
Nuo simbolizmo alegorijų poetinė kalba krypo link plastinio konkretumo, kurį neoromantikai įvedė kaip šiuolaikinės lyrikos normą. Dar išlikusį abstraktų temiškumą ardo spontaniškas emocinis judesys ir aštrus vaizdo kirtis. Susidaro vientiso vidinio vyksmo grandinė: užsimezga emocinis įvykis, jis plėtojamas iki kulminacijos ir užsklendžiamas atsikartojančia strofa. Suskamba viena kita dramatiška gaida, pirmiausia meilės eilėraštyje.
Lietuviško gamtovaizdžio realijose užgęsta kosmoso beribiškumas, lieka tik miglotas ilgesys ir susimąstymas, - kodėl tokia daiktų tvarka, - tyliai šviečiantis iš plastiško vaizdo tėkmės. Santvaras artėjo į neoromantikų pozicijas - jų dainingą ir plastišką formą, jų graudų kalbėjimą apie gimtąją žemę ir Europos saulėlydį.
Muzikinės formos skverbėsi ir į dramos kūrinį. Pjesė „Kaimynai“ (parašyta 1942 m.) artima operos libretui iliustratyvinėmis scenomis ir epizodų atsišakojimais: rugiapjūtės pabaigtuvių apeigos, piršlio oracijos, senelės pasaka, jaunimo bruzdesys. Kaimynų pykčių ir nesusipratimų siužetas, varijuojamas su atlaidaus komiškumo priegaide ir užsibaigiantis vestuvių pokyliu, silpnai tesukabina kaimo buities scenas, kurios turi iškelti nepriklausomybės metais išprususio kaimo grožį. Idiliškas piešinys ir idiliška tonacija buvo perimta iš komiškų operų, kaip ir poetizuoti aukšto tono personažų dialogai.
Tik pjesėje „Moterų santarvė“ (parašyta 1943 m.) teigiamoji programa - „aš tikiu, kad mūsų laikų moteris gali ir save, ir visą žmonjją perauklėt“ - palydima komiškų scenų ir komiškų dialogų. Jaunos architektės teatro rūmų projektas pripažįstamas pačiu geriausiu, bet negali būti užbaigtas ir realizuotas be vyro pagalbos. O feminisčių sąjunga neįsileidžia vyrų į savo tarpą, niekindama jų padermę. Feministės kaltina šių laikų vyrus, kad jie „pavirto žudikais ir žvėri“, kad atima iš moters - „pasaulio motinos“ - jos vaikus ir nužudo, kad trukdo moterims atlikti „didelių darbų ir žygių“. Bet paslapčiomis feministės ieško meilužių. Pjesės komizmas grindžiamas programinių šūkių ir konkrečių veiksmų kaktomušomis.
Krikščioniškosios įtakos ir gyvenimo aplinka
Idealumo potroškiai ir romantizuota savimonė lenkė Santvarą į krikščioniškąjį literatūros sparną, kur jo kūryba susilaukdavo teigiamų atsiliepimų. Gyveno marijonų namuose Ugniagesių gatvelėje, nuolat susitikdamas su Juozu Ambrazevičiumi ir Antanu Vaičiulaičiu - gretimų kambarių nuomininkais. Ateidavo dienraščio „XX amžius“ bendradarbiai, teologijos-filosofijos studentai, ir J. Ambrazevičiaus kambaryje vykdavo smarkios diskusijos, buvo skaitomi eilėraščiai ir dainuojama. Rašytojų, teatralų, dailininkų, filosofų būrelis vokietmečiu rinkdavosi kas mėnesį svarstyti Lietuvos problemų vis kitame bute, kad nesukeltų įtarimo.
Santvaras buvo mėgiamas menininkų bendruomenės. Santvaras, kaip savanoris, 1937 m. buvo gavęs 14 ha žemės Palangos valsčiuje, Vilmiškėje, kur pasistatė namą ir vieną laimingą vasarą praleido su jaunute žmona Operos soliste Juze Augaityte, kurią buvo vedęs 1938 m., bet greitai išsiskyrė.
tags: #Stasys #Santvaras #kasdieninė #lietuvybės #duona