Riekėlė duonos ant vaisių pilno stalo: Liudvigo Milerio istorija

Šis straipsnis pasakoja apie žmogaus teisių gynėjo Lietuvoje, Liudvigo Milerio, istoriją. Pasakojama iš pirmo asmens, atsitiktinai sutikus šį žmogų Halės turguje ir išgirdus jo keistą istoriją. Ši istorija privertė susimąstyti apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, net ir praėjus beveik dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo.

Netikėtas susitikimas ir užmirštos žmogaus teisės

Autorius prisimena dieną, kai užsukęs į Halės turgų nusipirkti šuniui kaulų, susitiko Liudvigą Milerį. Šis susitikimas buvo netikėtas, nes mudviejų keliai jau seniai buvo išsiskyrę ir jokių bendrų reikalų jau seniai nebeturėjo. Tačiau Milerio papasakota istorija privertė prisiminti žmogaus teises, kurias autorius jau buvo beveik užmiršęs. Juk jau beveik dvidešimt metų gyvenama laisvoje Lietuvoje, turinti visas Europos ir, sakyčiau, pasaulio piliečių teises. Tačiau Milerio istorija parodė, kad Lietuva ir šiandien - ne Danija, ir žmogus, kuris užsibrėžia ginti kitų ar visų teises, gali būti bejėgis apginti save.

Liudvigas Mileris: žmogus, ginęs Lietuvos delegacijos deklaraciją

Mileris prisiminė, kad autorius buvo vienintelis, kuris apgynė Lietuvos delegacijos deklaraciją. Deklaraciją, kokia ji ir turėjo būti. Joje buvo punktas, kurio nenorėjo siūlyti net akademikas Buračas. Nedrįso. Jis išvažiavo nusigandęs. Autorius neprisiminė, kokio būta to itin svarbaus punkto, kaip neprisiminė ir to, kodėl anuomet Buračas iš Maskvos išvažiavo anksčiau už jį, bet buvo nemandagu neigti tai, ko neprisimena.

Liudvigas Mileris buvo stotingas vyras ir tikras žmogus. Pase įrašyta Liudvigas, bet visi vadina Liudviku, - pabrėždamas skirtingus garsus, prisistatė jis, kai mudu susipažinome. Tuomet jis, regis, atėjo į susitikimą su Meile Lukšiene ir Vanda Zaborskaite Rašytojų klube, kur rinkosi tautinės mokyklos atkūrėjai. Jis buvo tvarkingas žmogus, gal net pedantas. Jam buvo pilna visur, nesupratau, kaip ir suspėja. Gal ne vien dėl to, kad viską užsirašinėja ir susiplanuoja. Autorius pamanė, jog Mileris kilęs iš Klaipėdos krašto ir turi vokiško ar bent jau lietuvininkų kraujo. Iš tikro apie Rėzos stotą neturėjo jokio suvokimo. Vėliau sužinojo, kad Mileris - žemaitis nuo Tauragės. Inžinierius. Studijavęs radiotechniką, nes neturėjęs kito pasirinkimo. Septynerius metus už antitarybinės literatūros skaitymą ir platinimą Tauragės gimnazijoje praleidus Mordovijoje, sugrįžus į Lietuvą ir baigus vidurinę, tik KPI priėmė jo prašymą studijuoti.

Skirtingi požiūriai į įsipareigojimus

Sėdėdami jaukiose ir puikiai įrengtose danų konferencijų salėse, kur vykdavo pašnekesiai apie žmogaus teisių padėtį Rytų Europoje, klausydamiesi patarimų, kaip Lietuvoje ginti tautinių ir kitokių mažumų interesus, mudu skirtingai suvokėme savo įsipareigojimus svetingiems šeimininkams. Mileris daug ir skrupulingai užsirašinėjo ir klausinėjo. Tai daryti jam buvo lengva: angliškai jis kalbėjo laisvai, raiškios oksfordiškos tarsenos jis pramoko gulage, kur ne vienus metus gyveno kartu su puikiais mokytojais. Autorius nieko neužsirašinėjo, tik klausėsi, ne viskas jam buvo įdomu, ne viską gerai suprato, angliškai kalbėjo sunkiai. Dėl to nesikrimto.

Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti duoną?

Danų patarimus Mileris galėjo kurį laiką pamiršti, bet žmogaus teisių jis nepamiršo. Tapo nedidelės teisių gynėjų organizacijos ar tik ne generaliniu sekretoriumi. Žiniasklaidoje dažnai užtikdavau jo pavardę konferencijų ir kitų renginių anonse. Akivaizdu, jis daug dirbo ir nuoširdžiai rūpinosi žmogaus teisėmis Lietuvoje. Viešai buvo paskelbęs savo moto: Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.

Naujas darbas ir virtualaus banko vizija

Džiaugiausi, pradėjo jis, kad jau einu į naują darbavietę. Ją tik vakar buvau susiradęs. Kelias dvigubai ilgesnis, nei iki šiol buvęs. Kas rytą Pelesos gatve trauksiu iki Geležinkelio stoties, nuo jos važiuosiu septintu troleibusu, išlipsiu antroje stotelėje anapus Žvėryno tilto ir prieisiu geltoną vienaukštį. Sieninio kalendoriaus lapelį primenančioje misinginėje lentelėje prie vartelių po puskiparisiais išgraviruota darbavietės abriavatūra - VIB.

Pasaulis, pasakė ponas Endriu Ingelsonas, yra bankas, labai labai didelis bankas. Jame turi būti įdiegta veiksminga kredito rizikos valdymo sistema, apimanti kredito rizikos valdymo strategiją, kreditavimo politiką, kredito rizikos limitų sistemą. - Jūs dirbsite labai atsakingą darbą, pone Mileri. Turėsite gelbėti mus nuo nesąžiningų informacijos vartotojų - verslininkų, bankininkų, politikų. Informacija - ne litai, eurai ar doleriai. Šis tas daugiau. Jūsų rankose bus visos pagrindinės žmogaus teisės. Jo likimas. Nuo jūsų parašo, galima sakyti, priklausys Lietuvos, visos Europos, gal net viso pasaulio ateitis.

Apie patį darbą žinojau tik tiek, kad pagrindinis įrankis bus firmos kompiuteris ir sava galva. Vadinsiuosi viršininku, bet kol kas būsiu vienas. Jūs naudositės naujausios kartos kompiuteriu, greitu internetu, kaupsite bankui reikalingą informaciją, tikrai padarysite viską, ko VIB reikia. Juk esate patyręs kompiuterininkas.

Kompiuteriai ir žmogaus teisių gynėjai

Niekada nemaniau, kad internetas vaduos mane iš bedarbystės. Laikiau save tik klasikinės radijo technikos mėgėju. Tačiau gal pašnekovas turėjo galvoje virtualų pasaulį, kuriam kompiuteris tėra interneto durų raktas. Ilgą laiką buvau tik girdėjęs, bet nečiupinėjęs jo.

Taip pat skaitykite: Vaisiai ir ruginė duona

Senų kompiuterių importas į Lietuvą suartino mane su žmogaus teisių gynėjais. Prieš Sąjūdį ir po jo tokių radosi vis daugiau, steigėsi naujos jų organizacijos ir aš jiems už nedidelę kainą, beveik kaip labdarą, atvežiau ne vieną PC. Man patiko jų pastangos ginti prigimtines, piliečių, žmogaus, moterų ir visas kitas teises. Helsinkio grupės ir kiti lyderiai man atrodė tikri šviesuoliai, kurie žino, ko reikia žmogui, ir negaili jėgų, kad pakeistų situaciją. Vis dėlto žmogaus teisių sąjūdininkai kalbėjo apie dalykus, kurie marksistams mažai rūpėjo: konkretų asmenį, kuriam ko nors neduoda, arba kuris ko nors negauna, ir gali to ieškoti pagal tarptautines teisines normas.

Senatvė, nedarbas ir naujos galimybės

Šiandien Lietuvoje senas žmogus niekam nereikalingas, tačiau juk aš dar nesu senas. Darbdavys pasakė, kad parašas yra ilgaamžiškesnis, nei iš tikrųjų yra. Pagalvojau, jog ponas Ingelsonas tikrai gali investuoti mane Lietuvoje, o pelną išsivežti į Švediją. Na, į Pasaulį. Tai - šiuolaikė situacija. Reikia klausti, ką galime vienas kitam padaryti, o ne kodėl ir kaip. Gal jam tikrai nesvarbu, kad man jau - per šešiasdešimt. Ne visus pensininkus ir visur išvaro iš darbo, nesąmonė, kad dėl senstančiųjų amžiaus uždarinėtų jų firmas ar biurus. Manau, senas žmogus tik kitaip dirba ir tik dėl to kai kam atrodo, kad jis nebemoka jokio darbo. Nedarbą mes susigalvojame.

Prieš dvidešimt metų atrodė, kad bedarbystė yra visur, tik - ne Lietuvoje. Po Nepriklausomybės atkūrimo aš pats inicijavau minėtoje PD, kurioje tebedirbau, restruktūrizaciją ir mano pasiūlymu keliolika bendradarbių buvo atleista. Daugiausia - pensininkų. Pranešti jiems nemalonius sprendimus buvo nelengva. Beje, tuoj pat tą sovietinę PD visai uždarė. Nebuvo nei iš ko gaminti, nei kam pagamintus blokelius parduoti. Visi pėdistai išėjome į gatvę ir išsiskirstėme.

Šiandien, eidamas į naują darbavietę, buvau gal ir ne toks senas žmogus, nes, atleistas iš darbo, vėl jį susiradau. Tiesa, kol kas nežinojau kokį. Gavau jį, parašęs laišką internetu. Prisegiau elektroninį CV, kuris neslėpė, kada gimęs, kur ir ko mokęsis. Buvo tikrai neįprasta, bent jau mano kartos žmogui, gauti darbo pagal svetainėje skelbiu.lt užtiktą sakinį, kviečiantį atsiliepti kūrybai nesvetimą, įgijusį aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, suvokiantį savo gyvenimo tikslus ir prasmę, turintį patyrimo ginant žmogaus teises. Viskas buvo parašyta apie mane. Man. Iš kur jie, rašę skelbimą, galėjo nutuokti, kad esu aš?

LTMTO ir žmogaus teisių gynimas

Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad LTMTO, kurioje dirbau finansininko, vadybininko, renginių organizatoriaus, o dažnai - vadovo darbus, baigia savo gyvenimą. Kažkam gal ji jau nepatinka ir ji, jei ne atidavė, tai atiduoda galus. Nebe Sąjūdžio laikai, piketu ar mitingu jos neišgelbėsi. Kodėl ją liovėsi rėmę tie, kas anksčiau ją rėmė?

Taip pat skaitykite: Apžvalga apie duoną

LTMTO buvo įsteigta 1989 metais, dar Sąjūdžio laikais, kai LTSR AT priėmė Tautinių mažumų įstatymą. Aš ją ir sugalvojau, ir būriau jos entuziastus, ir įsteigiau, ir įregistravau Įstatus. Lyg ir buvo aišku, kam ji tarnauja. Ji turėjo prikelti romėnų dvasią, jeigu jau lietuviai tikrai turi romėnų kraujo. Po nepriklausomybės atkūrimo jai atėjo nauji išbandymai. Vieni puolė ginti lietuvybę ir šalies nepriklausomybę, kiti, nusižiūrėdami Vakarus, - žmogų. Viešame gyvenime abu keliai svarbūs. Po metų steigėsi Visuotinių žmogaus teisių Lietuvos asociacija. Negaliu įsivaizduoti, kaip LTMTO gyvuos be manęs. Taigi beveik filosofinė mano ramybė gimė sunkiai: viskas teisinga, pasakiau sau, esu nereikalingas ir nuo vakar dienos esu atleistas. Noriu dirbti? Prašom ieškoti.

Janinos Degutytės kūryba: riekelė duonos kasdieninės ant pasaulio vaišių pilno stalo

Lietuvos poetų pastangos išsivaduoti iš sovietinio raugo ir pereiti į vaiskesnę vaizduotės erdvę neša vaisių mūsų literatūrai. Poezija pamažu atgauna ne tik skaitytojų pasitikėjimą ir meilę, bet ir grožinį magnetizmą, kurio taip stigo pokario dešimtmetyje. Ypač ryškus yra dailiosios lyties lyrikių suklestėjimas.

Šalia Janinos Degutytės (g. 1928) ir Juditos Vaičiūnaitės (g. 1931) dabar Lietuvoje iškyla ir kitos poetės: Dalia Urnevičiūtė (g. 1932), Violeta Palčinskaitė (g. 1943), Ramutė Skučaitė (g. 1931). Kaip Amerikoje L. Sutema, J. Švabaitė, V. Bogutaitė, D. Sadūnaitė, M. Saulaitytė, taip ir jos Lietuvoje tyliai rungtyniauja tarpusavyje, norėdamos įsitvirtinti Parnaso viršūnėje.

Degutytei rūpi tiesioginis, asmeniškas, intymus kontaktas. Jai eilėraštis yra "šviesus ir skaudus pasikalbėjimas", šventas sąlytis, kupinas tikėjimo.

Visa jos poezija, kaip atsiskleidusi gėlė (žiedas, stiebas, lapeliai), susilieja su fonu, kurį sudaro augmenija, dangus, perspektyva, gelmė. Todėl jos eilėraščiuose, net ir eleginiu raktu paženklintuose, liūdesio gija yra trumpa ir labai neryški. Gyvenimo teigimas yra drauge ir šviesos troškimas. Degutytės poezijoje šviesa yra matuojama senovės lietuvių kulto mastu - pamaldžiu garbinimu.

Ypač tyra ir melodinga yra Degutytės jaunystės lyrika. Reikia stebėtis Degutytės mokėjimu išvengti oficialaus balasto, distiliuoti savo poetinę frazę nuo laikmečio deklaracinių priemaišų ir likti ištikimai savo vidaus balsui. Todėl, kai skaitome jos patriotinius eilėraščius, tikime kiekvienu žodžiu.

Jos metafora gimsta iš didelės meilės savo kraštui:

Tu - mažutė, tu telpi visaĮ Čiurlionio karalių delnus.Tu - riekelė duonos kasdieninėsAnt pasaulio vaišių pilno stalo,

Kas paprasčiau ir nuostabiau lig šiol yra dainavęs tėvynei? Tačiau Degutytės patriotinė gaida turi ne tik žiedlapio švelnumą, bet ir šventumo savybę. Šiuo bruožu ji yra gimininga kai kuriems romantikams, o ypač tauriam anglų romantikos genijui William Wordsworth (1770 - 1850), kuris irgi iš savo krašto detalių kūrė spinduliuojantį poezijos rojų.

Jei reikėtų spalva paženklinti Degutytės poeziją, pasirinkčiau baltą. Degutytės lyrikos nuometas yra baltulytis. Jos kūrybos pirminiame tarpsnyje, į kurį sueina didesnė eilėraščių dalis, dominuoja romantiška "nuostabos" būsena. Tačiau su rinkinio "Šiaurės vasaros" (1966) pasirodymu Degutytės kūryboje pasigirsta ir tamsesni tonai. Mirčiai priartėjus, "viskas pasikeičia". Žodžiai, gilios rimties paliesti, įgauna sugestyvų eleginį dainingumą.

Jurgučių šeimos istorijos fragmentai

Šeima bendravo su Jurgučiais ir tarpukario metais, kai ir jis, ir autoriaus tėvelis dėstė Vilniaus universitete, su seneliu susitikdavo profesiniais reikalais, teta Elena Pečiūrienė kurį laiką taip pat dirbo Universitete. Autorius turi jo laišką, Liusiai. Jame jis juokauja, jog kurį laiką manęs, kad Jurgučiai okupuos Vilniaus Universitetą, bet karas sutrukdęs. Į Liusės klausimą apie galimą mūsų šeimų giminystę, atsakė, kad visi mes iš bajorų Jurgučių, gyvenusių apie Darbėnus, dalyvavusių 1831m sukilime.

Panevėžio banko valdytojas Aleksandras - pirmas, Vladas Jurgutis šeštas, Dalijos Jurgutytės Kiliesienės nuotrauka.

Autorius gimęs Vilniuj prieš karą. 1940 m. rudenį. Po karo tėvelis buvo nuteistas pagal garsųjį 58 straipsnį už rezistencinę veiklą Vilniaus universiteto dėstytojų vadintoje Žvirono byloje. Atlikęs bausmę, dar dvejus metus buvo tremtyje Vorkutoje, vėliau apsigyveno Kaune, su draugų pagalba įsidarbino Respublikinėje bibliotekoje , kadangi mokėjo nemažai užsienio kalbų, kataloguodavo naujai gaunamas knygas (gaudavo 15 kap. už vieną užpildytą kortelę dar iki pinigų reformos 1962 m.). 1957 m mama su manim persikėlė į Kauną, čia 1959 m baigiau S. Nėries trečiąją vidurinę mokyklą, Stojau į VU filologijos fakultetą, bet nebuvau priimta. Dvejus metus atidirbau Kauno „Drobės" fabrike, vėliau baigiau Kauno medicinos institutą.

Aštuntojo dešimtmečio jubiliejus: atliktoji

Šventė! Ne kiekviena sukaktis reiškia jubiliejų, tik išgyvenus eilinį dešimtmetį įprasta atsigrįžti atgal, gal net su tauraus gėrimo taure rankoje, kas tokią dieną net griežčiausiam abstinentui nelaikoma nuodėme, paminėti reikšmingiausius praėjusio laiko įvykius, nuveiktus darbus. Taigi, pradedama devintai dešimtij pirmus, nors nuo vaikystės man, blyškiam ūksmės daigeliui, niekas nepranašavo ilgo amžiaus.

Visą gyvenimą lydėjo sunkios ligos su realia galimybe numirti, bet lemtis vis pasirūpindavo, kad su ja prasilenkčiau. Prieš porą metų juokais pasakiau, kad dar negaliu mirti, turiu dar bent sykį nuvažiuoti į mišką ir rasti bent vieną baravyką. Dveji metai, tarsi pagal mano užsakymą, buvo visiškai negrybingi, o ir miškai atrodė nepasiekiamai toli, patyliukais gyvenau, privengdama tampyti liūtui už ūsų.

Reikėjo sulaukti šio, aštunto, jubiliejaus, kad mane pačią apstulbintų atsitiktinai padarytas atradimas - nebus, nesusirinks minia gyvenimo bendrakeleivių, nieko nebepasakys, nesudainuos „Ilgiausių metų, ilgiausių“, nors kaip jų laukčiau kaip mylėčiau, dėl tokios paprastos priežasties, kad didžioji dauguma jų jau išėję pirma manęs ir jų vis mažėja, o ir tie, dar likę, šiandien jau tokie pat, kaip aš, sulinkę, sukrypę, sukumpę, varganai tipenantys į vaistinę ar parduotuvę. Gyvenime, šiandien klausysiuosi tų vieno kito išgyvenusių, dar nepamiršusių manęs bendrakeleivių ir turavosiu mintyse: dėkoju tau gyvenime, kad nebuvai per lengvas, kad naštą užritai man ant pečių per sunkią nešti - svetimą ir savą. Kad mano galiomis tikėjai. Nepriekaištauju tau, gyvenime, už tai, kad pašaukei mane į šią nuostabią Žemę, manęs neatsiklausęs. Ir aš neklausiu, nors tu, manau, žinai, kokia prasmė to atėjimo taip trumpam ir išėjimo šitaip greitai - esu tiesiog laiminga, kad esu, nes niekad nebuvau viena, esu tokia pati, ne išskirtinė ir kad išeisiu ne viena - su atmintim ir meile tam gabalėliui žemės, kur gyvenau, nors daug jos liko nė nepamatytos, neišvaikščiotos, su vabalėliu ir paukščiu, ramunės žiedu ir medžiu, vaikystėje išsiauginta ožkyte Mikce, ir žmonėmis.

Dabar tik supratau, kaip tai teisinga, kad mūsų laikas ir yra tik mūsų. Gyvenime, mes svetimėjam, mes daromės juokingi, įkyrūs, ateinantiems nebesuprantami ir jūsų nesuprasdami, todėl išeidami mes išsinešim savo laiką, gyvenseną, vertybes, kalbėseną ir papročius, madas, dainas, ligas. Mes nebespėjam su tavim, mus daug kas stebina, mus daug kas žeidžia, skaudina - niokojama gamta, skubėjimas gyventi, namai be kaminų, tyla miestelių, kaimų gatvėse - nekrykštauja vaikai. Kur lindi jie? Kodėl nelaksto vasarom basi?

Gyvenime, turėjau, pasirodo, išgyventi lig šiandieninio jubiliejaus, kad suprasčiau, kaip klydau, manydama, kad žmogus yra kažkoks kitoks, kad išskirtinis savo protu, jausmais, darbais. Kaip žeisdavo mane mirtis, kaip piktindavo! Kaip gali ji ateiti ir sunaikinti tokiom pačiom primityviausiom cheminėm reakcijom aukščiausius kalnus, skrusdėlę ir dinozaurą? Mane, Žmogų! Paskui iš naujo kurti kažką kitą, kas niekuo nebeprimins manęs, ožkytės Mikcės, skrusdėlės, ramunės žiedo.

Einu, einu, einu… Viena. Atlikusi. Esu vertinama tik tiek, kiek duodu, pasakau, o ne tiek, kiek išgyvenu savyje, sukuriu sau. Apie mane žino, vertina, atsimena tik tiek, kiek pati primenu. Jei supranta klaidingai, tai nuomonę bepakeičia tiek, kiek manau esant reikalinga, kiek sugebu įtikinti. Pamiršta mane kai tik pasidarau nereikalinga - žmonėms, ne sau, t.y. Tai mintys po gyvenimo.

Kintančios žodžių prasmės

  1. Kintančios žodžių prasmės. Tylėjimas.
  2. Kintančios žodžių prasmės. Metas.
  3. Kintančios žodžių prasmės. Melas.
  4. Kintančios žodžių prasmės. Kaltė.
  5. Kintančios žodžių prasmės. Laisvė.
  6. Kintančios žodžių prasmės. Tikėjimas.
  7. Kintančios žodžių prasmės. Šventė.
  8. Kintančios žodžių prasmės. Stebuklas.
  9. Kintančios žodžių prasmės. Laukimas.
  10. Kintančios žodžių prasmės. Laikas.
  11. Kintančios žodžių prasmės. Tėkmė.
  12. Kintančios žodžių prasmės. Beprotybė.
  13. Kintančios žodžių prasmės. Gerumas.
  14. Kintančios žodžių prasmės. Menas.
  15. Kintančios žodžių prasmės. Tiesa.
  16. Kintančios žodžių prasmės. Atleidimas.
  17. Kintančios žodžių prasmės. Žinojimas.
  18. Kintančios žodžių prasmės. Laidotuvės.

Motinos diena ir praeities prisiminimai

Šiandien motinos diena, netikėtai graži, tyli po praėjusios savaitės darganų. Šviesos tiek daug. Ir laiko daug. Jau parėjo žmonės iš bažnyčios ir iš kapų, jau greičiausiai ir papietavo, o diena dar vis skaisti, dar negreit vakaras.

Agota eina takeliu nuo ligoninės link buvusios ambulatorijos, tarsi nieko nė negalvodama, tiesiog jausdama tą pavasarišką dieną, miestelio nuotaikas, ją netikėtai apima keistas jausmas, lyg būtų atsitiktinai atvertusi seniai seniai savo pačios parašytą knygą ir staiga atradusi tą praeities pasaulį, kurį, atrodė, jau buvo pamiršusi, bet kuriame viskas netikėtai pasirodė taip pažįstama, įprasta, sava, išgyventa ligi gelmių, kad smulkmenos išnyko, nė nebepastebimos, liko visuma, gyvenimas. Kieno gyvenimas? Ji, taip pat ateivė, gyvena čia jau bemaž pusę šimtmečio, nieko lyg ir nesistengė įsiminti, o ir laiko amžinai neturėdavo, jį vis užgoždavo kasdienybė, vis paskubom, paskubom. Šiandien ji laiko turi, niekur nebeskuba, gali skaityti tą atverstą knygą, įsižiūrėdama į praeities akimirkų nuotraukas, žmonių veidus, vaizdų detales - atpažindama, įprasmindama, įvardindama.

Kažkada jauna, tik atvažiavusi dirbti, ėjo tuo pačiu štai taku. Dabar gamta daro savo, žolių kuokštai kilnoja, ardo tą ploną dangos sluoksnelį. Ir gėlių patakėm nebelikę, o jas anas daktaras labai mėgo, sodino, prižiūrėjo pats ir kitus ragino. Kai jis išvažiavo, nutarta gėlynų kiek sumažinti, geriau tebūnie mažiau, bet tvarkingi. Agota tuomet pasiūlė palikti palei taką gėlynėlius tik tarpeliais ir buvo nustebinta stojusios tylos. Tą rudenį, Vėlinių naktį, kažkas tikrai ant tų „kapelių“ uždegė žvakeles. Agota nieko nebeklausinėjo, jau daug žinojo. Ko nežinojo, numanė. Neklausinėjo ir vėliau, tik žiūrėjo iš tolo, kai jau sąjūdžio metais susirinko čia, ligoninės kieme, būrelis žmonių, burzgė kolūkio technika, o ligoninės ūkvedys Pranis, vis pasitardamas su žmonėm, rodė, kuriose vietose kasti. Kasė, bet nieko nerado. Jau ir žmonės baigė išsiskirstyti, o Pranis vis stovėjo bekepuris, įsibridęs į geltonas smiltis, toks tarsi ne šiame pasauly būtų, o vėjas kedeno menkus, žilus plaukelius.

Senatvė ir prisiminimai apie praeitį

Agota dabar sugrįžta į šią dieną, apsidairo. Atsimena. Įsižiūri, koks varganas, staiga susenęs atrodo antrą šimtametį įpusėjęs pastatas mažais langeliais, kuriame dar neseniai buvo ambulatorija, o šimtą metų prieš tai klebonija - tarsi pritūpęs po pilka skiedrų stogo kepure. Gal taip atrodo todėl, kad jau tokie dideli paaugo be jokios tvarkos kiemely įsigyvenę klevai, kurių, kiek žinia, niekas nesodino, tik nebeprižiūrėjo, leido augti savaiminukams. Ir ji po kelis kartus per dieną eidavo pro šalį, bet jų nepastebėdavo. Dabar po jais tvyro švelnus, žalzganas pavėsis, saulei smelkiantis pro gležnus, ką tik išsprogusius lapelius. Kleveliai žydi. Pavasaris. Jaunystė ir senatvė.

Ambulatorija iškraustyta į naujai pastatytą šiuolaikinį mūrinuką, o senojo namo kambariai išdalinti po vieną ar du tokiems pat „atlikusiems“ žmonėms - vienišiems senukams, panorusiems iš tolimesnių kaimų pareiti į miestelį, arčiau bažnyčios, daktarų, neturinčiai kur gyventi jaunai šeimai su vaikeliu - laikinai, kol susiras ką geriau. Kai kurie kambariai stovi tušti, jų niekam nebeprireikė, langai užkalti lentomis. Krūvelė malkų kieme - atvežė kolūkio sunkvežimis, jų pasikapojama tam kartui, tik prastumti dienai, kitai. Laikinumo jausmas, o ir žiema jau praėjo.

O štai ir Polis, iš kažkur pareina neskubėdamas, tarsi mėgaudamasis tuo ėjimu, neįprastai statydamas kojas, keistai persisverdamas nuo kulno ligi pirštų galiukų. Susimąstęs? Liūdnas? Gal užsisvajojęs? Jaunas, dar net vaikiškas jo veidas su dominuojančia ilgoka nosimi primena Pinokį ir visa žaisminga povyza nuteikia maloniai. Jis kažkoks kitoks, tarsi ne to kaimo vaikas. Koks? Tiesiog kitoks - svajoklis, lyg nematytų to, kas greta, o žvilgsnis klaidžiotų tolumoj ieškodamas kažko, kas turi tuoj tuoj pasirodyti. Polis - tai Apolinaras. Kai Polis jau ima už durų rankenos, pamato Agotą, nudžiunga, tarsi ją ir būtų tikėjęsis sutikti, norėtų prieiti, bet sudvejoja. Susidrovi; įeina vidun. Pastovi atsirėmęs nugara į duris, tarsi atsiriboja nuo visko, paskui apsisuka. Virš durų staktos, kaip buvo įprasta senos statybos namuose, įtaisytas siauras langelis, dabar dulkinas, apmusijęs. Pasistiepęs Polis žiūri pro jį į kiemą - Agota dar nenuėjusi, kažko stovi susimąsčiusi prie apleisto gėlyno. Polis vėl atsiremia į duris. Prieš akis slenka vaizdai iš lindynės, kurioje ką tik buvo. Ne, lindyne vadinti nedera, tai Sevūnės kambarys, kuriame susibūrusi įprastinė kompanija nekantriai laukia, kol pagaliau bus galima atkimšti pirmąjį iš dviejų butelį su drumstu skysčiu, Polio ką tik parneštų iš netolimo „taško“, bet Sevūnės nepaskubinsi - čia jos namai, jos tvarka, sunkiu darbu užsidirbtais ir, svarbiausia, išsaugotais, nepragertais pinigais tą namo kertę nusip.

tags: #riekele #duonos #ant #vaisiu #pilno #stal

Populiarūs įrašai: