Receptas kančių gyvenime: filosofinis požiūris į laimę ir pilnatvę
Žmogaus gyvenimas - tai nuolatinis judėjimas, siekis, ieškojimas. Vieni ieško materialinės gerovės, kiti - dvasinės ramybės, treti - pripažinimo ir šlovės. Tačiau ar šie išoriniai dalykai iš tiesų gali suteikti ilgalaikę laimę ir pilnatvę? Filosofija, kaip mąstymo būdas, gali padėti mums pažvelgti į šiuos klausimus giliau ir atrasti receptą, kaip gyventi visavertį gyvenimą net ir patiriant kančių.
Gyvenimo būdas: nuo kūno iki sielos
Daugelis žmonių mano, kad sveika gyvensena - tai raktas į laimę ir gerovę. Iš tiesų, rūpinimasis savo kūnu yra svarbus. Viena gražiausių šalies mamų Daiva Anužytė-Kasiulaitienė įsitikinusi, kad sveikai gyventi gali kiekvienas, kuris tik nori ir turi šiek tiek valios. Ji rekomenduoja valgiaraštyje turėti daržovių ir vaisių, patiekalų iš grūdų, žuvies, pieno, mėsos, riešutų, kiaušinių, grybų ir kt. Puikią savijautą suteikia iš šviežių kopūstų, brokolių, salierų ir agurkų išspaustos sultys.
Tačiau sveika gyvensena neapsiriboja tik fiziniu kūnu. Klubo „Kelias į save“ įkūrėjas, jogas Arūnas Jonuškis spinduliuoja sveikatą ir gerą nuotaiką, o gydytojas D. Kepenis pataria sveikai maitintis, sportuoti ir melstis. Tai reiškia, kad svarbu pasirūpinti ir savo dvasia - melstis, atgailauti, medituoti ar užsiimti joga. Lėto grožio filosofija apima rūpinimąsi savo siela ir kūnu.
Sportas skatina kraujotaką ir deguonies pasisavinimą, kuris yra naudingas visam organizmui. Tačiau būtina įsisąmoninti, kad sporto teikiama nauda nebūtinai turi būti akivaizdžiai matoma. Pradėjus aktyviai judėti, savaime susitvarkys ir mityba.
Taip pat svarbu reguliarumas. Būtina valgyti mažiausiai tris kartus per dieną, o idealiausia - net penkis. Neverta pernelyg daug dėmesio skirti ir ekologiškam maistui. Pakaks to, kad norėdami pasiekti reikiamą vietą ar objektą judėsite savomis kojomis.
Taip pat skaitykite: Kulinarinis paveldas: Kavarsko koldūnai
Gyvenimo prasmės paieškos: nuo išorės į vidų
Neturėdami svarbiausio gyvenimo tikslo, neturėsite ir tvarios gyvenimo filosofijos. Be jos kyla pavojus netinkamai nugyventi gyvenimą - nepaisant įvairių veiklų ir malonių pokyčių, galų gale vis tiek galime nebūti laimingi.
Sąmoningi ir šmaikštūs tekstai kiekvienam padės į įsivaizduojamus gero gyvenimo stereotipus pažvelgti nauju žvilgsniu ir įsitikinti, kad „kaimyno žolė žalesnė“ yra tik tol, kol patys nesame kitapus savo tvoros. Plojimus vertinau kaip savo sėkmės matą. Supratau: viešuomenės įvertinimas, galima sakyti, neturi nieko bendro su mano darbo kokybe, nuo jo mano knygos netampa nei geresnės, nei prastesnės.
Iš antrosios praėjusio šimtmečio pusės mes paveldėjome neigimą, o praktikoje - perversmus. Bet tai nebuvo paprastas neigimas, o vertybių apvertimas. Su I. Kantu ir G. Hegeliu baigėsi klasikinė filosofija. Antra, nuo objektyvaus (moksliško, teorinio, nešališko, išoriško) pasaulio apmąstymo buvo pereita prie subjektyvaus, poetizuoto, individualia gyvenimo patirtimi pagrįsto, į asmenybės vidų orientuoto pasaulio ir jo atitinkamų būsenų (pojūčių, jausenų, įspūdžių, įsitikinimų, tikėjimų, valios aktų ir pan.) aprašymo.
Žmogui, mylinčiam ir vertinančiam save bei gyvenimą, jokių sveikos gyvensenos receptų nereikia. Jei atrandame gyvenimo filosofiją ir siekiame užsibrėžto pagrindinio tikslo, galime dažniau jaustis laimingi.
Kančia kaip gyvenimo dalis: nuo neigimo iki priėmimo
Populiariose kalbose dažnai sakoma: pesimistas - tai gerai informuotas optimistas. O kur yra pojūčiai - ten ir kančios. Tik įveikdamas gyvenimo sunkumus, žmogus patiria malonumus ir džiaugsmus. Kadangi kančių gyvenime nedaug būna tikro džiaugsmo, džiūgavimai visada būną paremti iliuzija, tarytum būtų surastas galutinis lūkesčių ir rūpesčių patenkinimas.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti adžiką su petražolių šaknimis
Štai keli fragmentėliai iš Vidurinės Egipto karalystės (XXI-XVII a.) nusivylusiojo pasikalbėjimo su savo siela: „Matai, mano vardas nekenčiamas,/ Dvokiantis tarsi ančių gūžtynė/ Nendrynuose, pūvančioj pelkėj./ <…>Kam pasipasakot šiandien?/ Neliko teisybės,/ Veidmainiai pasaulį užvaldė./ <…> Mirtis dabar man atrodo/ Vienintelis vaistas ligoniui,/ Iš kančių nelaisvės išgelbstintis.“ Bet visur ta pati akistata su savo gyvenimu, verčiančiu kelti jo vertės ir prasmės klausimą ir prasiveržianti nemirtingumo viltis.
Budizme vyrauja idėja, kad prisirišimas yra pagrindinė visų kančių priežastis. Mes kenčiame, nes esame pernelyg prisirišę prie šio gyvenimo patirties. Siejame save su mums brangiais materialiais daiktais, santykiais, išsiugdytais talentais ir įgūdžiais. Bet kas nutiktų, jei visa tai ūmai išnyktų? Ar jūsų laimė nesusijusi su tuo, prie ko esate prisirišę? Taip pat yra su įsitikinimais. Jei tapatinate save ir savo asmenybę su tam tikra įsitikinimų sistema, pasijusite prastai, jei kas nors nesutiks su jūsiškiais įsitikinimais ar juos kvestionuos. Jūs kenčiate dėl to, kad neleidžiate sau kažko paleisti.
Nesvarbu, ar negalite paleisti kritiškų mamos pastabų, ar pirmosios meilės, ar praeities klaidų, - nepamirškite užjausti savęs. Švelnumas ir užuojauta - tai savybės, kurias mes, visuomenė, nepakankamai išsiugdėme. Turime atleisti savo jautriai širdžiai ir susitaikyti su praeitimi. Tik priimdami tai, kas duota, ir išsigydydami sielos žaizdas, sukuriame sau erdvės plėstis.
Priimti save ir gyvenimą yra vienas geriausių būdų spinduliuoti švelnumą. Priimti savo gyvenimą nereiškia pasilikti kenksmingoje, pavojingoje arba neteikiančioje jums laimės situacijoje. Priėmimas - tai veikiau pripažinimas dabartinės realybės kaip vienintelės, egzistuojančios šią akimirką susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Užuot ginčijęsi ar kovoję su gyvenimu, pripažinkite kiekvienos akimirkos vertę, įžvelkite pamoką kiekvienoje situacijoje. Pakreipkite bures ir pakeiskite kursą, bet pirmiausia susitaikykite, kad tai yra dabartinė jūsų tikrovė. Tokias kortas jums padalino gyvenimas. Pirmas žingsnis į priekį yra pripažinimas ir priėmimas.
Lėtas gyvenimas: nuo skubėjimo prie sąmoningumo
Esminis pokytis, kurį pajutome - sustabdyta kasdienybė. Būtent karantino laikotarpiu daugelis buvome priversti sustoti, prilėtinti tempą ir būti dabar, šioje akimirkoje. Pasauliniu mastu sustingdytas socialinis gyvenimas daugeliui leido pajusti, kad įmanoma gyventi lėčiau.
Taip pat skaitykite: Kaip paruošti šaldytą omarą?
Gyventi lėtai visai paprasta, tereikia užmegzti ryšį tarp proto, kūno ir širdies. Kai pirmiausia įsiklausote į savo intuiciją, kur kas lengviau tampa priimti tinkamus sprendimus. Autorė nuo pirmųjų puslapių geba įtraukti į kitokį, ramesnį ir šviesesnį, buvimo kasdienoje pasaulį. Vesdama ramumos link, Helena Woods akcentuoja intuicijos ir įsiklausymo į savo vidų svarbą.
Kodėl mes nuolat skubame? Kodėl norime pasauliui įrodyti, kad galime daugiau, geriau, aukščiau, greičiau? Ar tai nėra nuolatinis sukimasis užburtame rate? Kada bus gana? Uždavusi klausimus apie tai, kodėl skubame ir kodėl ieškome kelių gyventi ramiau, Helena Woods duoda patarimų, kaip atskleisti savo prigimtį ir pagaliau suvokti, ko iš tiesų norime: kaip norime atrodyti ir ką iš tikrųjų norime veikti gyvenime. Autorė pateikia įvairių pavyzdžių paprastesniam gyvenimui susikurti: ar tikrai reikia daugiau pirkti, kad jaustume pilnatvę? Ar tikrai negalime gyventi be socialinių medijų, jeigu norime jaustis pripažinti?
Lėtas gyvenimas - tai daugiau nei tik ramybės paieškos ir mėgavimasis tylos akimirkomis. Didžioji dalis to, kuo iki šiol dalinausi šioje knygoje, - paprasti dalykai, padedantys mėgautis paprastu gyvenimu. Tačiau eikime giliau. Kai gyvename lėtai ir visiškai sąmoningai, didesnė tikimybė, kad gyvensime čia ir dabar.
Praktiniai patarimai: nuo teorijos prie veiksmo
Pradėkite nuo savęs. Pradėti sveikai gyventi reikia nuo buvusio gyvenimo „revizijos“. Reikia pasirinkti būtent jums naudingą ir priimtiną maistą.
Rūpinkitės savo kūnu ir siela. Žmogus atrodo geriausiai, kai rūpinasi tiek savo kūnu, tiek savo siela. Naudoti smulkaus smėlio arba cukraus šveitiklį su energijos suteikiančiais kvapiaisiais aliejais, pavyzdžiui, imbierų. Suglausti delnus ir pritraukti prie nosies, giliai, tris kartus įkvėpti į plaučius malonaus aromato. Ramiai įkvėpti kuo daugiau oro, o paskui jį iškvėpti, įsivaizduojant, kad kartu pašalinama visa susikaupusi įtampa. Po to nuplauti rankas po tekančiu, šiltu vandeniu ir sausai nušluostyti. Kasdienis savimasažas.
Atraskite lėto maisto filosofiją. Lėto maisto filosofija skatina mąstyti apie maistą, kuris patenka į mūsų kūnus, padeda stiprinti šeimos ryšius. Kada išmokstama rinktis sveiką maistą, gaminti sveikus patiekalus, taisyklingai valgyti puoselėjamas ne tik kūnas, bet ir santykiai su šeimos nariais.
Išlaisvinkite savo emocijas. ELT, dar vadinama emocinės laisvės technika, yra paprasta praktika, kai fiziškai liečiami kūno meridianai ir spaudimo taškai, norint atsikratyti emocinių blokų. Garsiai išsakyti savo jausmus, pripažinti savo kančią ir sąmoningai priimti save yra paveikiau, nei tiesiog apie tai galvoti. Paleisti žodžius į visatą ir įsiklausyti į savo vidinį balsą - tai jūsų būdas prisiimti atsakomybę už dabartinę tikrovę.
Atleiskite sau ir kitiems. Turime nepamiršti atleisti sau. Kad pajustume didesnį džiaugsmą ir ramybę, turime rasti būdą priimti savo praeitį. Be praeities šiandien jūsų čia nebūtų. Iššūkiai, augant patirtas skausmas - visa tai yra jūsų tapsmas tuo, kas esate dabar. Jūsų praeitis pavertė jus atspariais, intuityviais, galingais ir įžvalgiais žmonėmis. Būtent per savo klaidas geriau suprantame savo pasaulį. Spręsdami problemas jaučiame didžiausią asmeninį pasitenkinimą.
Nostradamo pamokos: nuo pranašysčių prie galimybių
Michelis de Nostredame'as buvo itin gabus visiems mokslams: puikiai išmanė matematiką, astronomiją, alchemiją, mediciną, literatūrą, mokėjo kelias užsienio kalbas, nuo vaikystės domėjosi filosofija, retorika. Jis siūlė gerti vaistažoles ir iš jų pagamintas piliules. Tačiau staiga karaliaus svitoje jis pastebėjo vienuolikmetį berniuką. Tai buvo tolimas karaliaus giminaitis Henrikas Navarietis. Michelis de Nostredame'as įkalbino palikti juos vienus ir ilgai apžiūrinėjo vaiką, po ko aukštiems savo svečiams pranešė: berniukas taps Prancūzijos karaliumi.
Pasak Karlo Jasperso, „bet kokios prognozės prasmė - supažindinti mus su galimybių sfera, atverti tolimus horizontus ir sustiprinti laisvės pojūtį galimybių suvokimu“. Kitaip tariant, įspėtas - pasiruošęs. Michelis de Nostredame'as perkeltine prasme pateikia mums įvairius galimos įvykių sekos variantus ir mums rinktis, koks kelias pasirodys „išsipildžiusiu“. Atitinkamai, ne taip jau svarbu, pranašas jis ar genialus eiliuotojas, sukūręs eiliuotos politinės pranašystės žanrą. Kuris, entuziastingai priimtas amžininkų, išsaugo savo patrauklumą iki šiol.
tags: #receptas #kančių #gyvenime #filosofija