Vištų mėšlas – vertinga trąša jūsų daržui
Trąšų pirkti nebūtina - visoms daržo augalų gyvavimo ciklo etapams reikalingų maistinių medžiagų galima pasigaminti namuose patiems. Tai padės gerokai sumažinti išlaidas daržo priežiūrai ir užsiauginti ekologiškai švarių produktų. Patyrę daržovių augintojai ir sodininkai išskiria kelis veiksmingiausius biologinius priedus, kurie didina derlingumą. Vienas iš jų - vištų mėšlas.
Vištų mėšlo nauda
Vištų mėšlas - tai vertingas azoto ir fosforo šaltinis. Jo sudėtyje daug svarbių mikroelementų, kurie yra reikalingi augalui visais gyvavimo ciklo etapais.
Tinkamai tręšiant mėšlu, srutomis ir kitomis organinėmis trąšomis, dirvožemyje suaktyvėja fermentų veikla, o herbicidai greičiau pasiekia piktžoles. Be to, dukart pagausėja bakterijų ir aktinomicetų, iki 30 proc. - sliekų. Mėšlas ypač vertingas rūgščioms dirvoms. Kalkinimas pašalina augalams žalingą rūgštingumą, pagerina agrochemines ir fizikines savybes, tačiau neatstoja tręšimo organinėmis trąšomis. Priemolio dirvos tampa puresnės, susidaro palankios sąlygos prie augalo šaknų patekti orui, vandeniui. Smėlio dirvos būna rišlesnės, geriau sulaiko drėgmę. Sistemingai tręšiant organinėmis trąšomis, mažėja dirvos rūgštingumas. Organinės trąšos skatina humuso susidarymą. Juo dirvoje virsta net 4-10 proc. mėšlo. Tręšiant bekraikiu mėšlu humuso kaita nedidelė. Veiksmingesnis šiaudų kraiko mėšlas. Durpių kraiko mėšlo poveikis didesnis dirvai, ne augalams. Mūsų dirvose humuso yra vidutiniškai 0,8-3,5 proc. (1,44-2,33 proc.), mažiausiai - smėlio ir rūgščiose dirvose. Molis ir priemolis humusingiausi.
Cheminė sudėtis
Įvairaus gyvulių mėšlo cheminė sudėtis nevienoda, priklauso nuo daugelio veiksnių (pavyzdžiui, pašaro, kaupimo ir laikymo būdų). Kokybę geriausiai nusako anglies ir azoto santykis. Šviežiame mėšle jo santykis yra 30 : 1; perpuvusiame - 20 : 1. Amoniakinio azoto daugiausia vištų ir kiaulių mėšle. Visos organinės trąšos dirvą ir augalus praturtina nemažu kalio, fosforo, magnio, kalcio, mikroelementų (geležies, cinko, mangano, vario, boro, molibdeno) kiekiu. Tręšiant galvijų mėšlu, kiaulių srutomis, į dirvą patenka nedaug kalcio. Daugiau šios medžiagos yra vištų, kalakutų mėšle. Arklių ir avių mėšlas sausesnis, ilgai irdamas išskiria didelį kiekį šilumos. Galvijų ir kitų naminių gyvulių mėšlas drėgnesnis, mažiau įkaista. Labai greitai dirvoje mineralizuojasi paukščių mėšlas. Jo sudėtyje yra gausu šlapalo rūgšties, kurią aerobinės bakterijos paverčia amonio formos azotu, o paskui keičia iki nitratinio azoto. Augalai greitai pasisavina maisto medžiagas. Dar viena teigiama paukščių mėšlo savybė - jame nėra piktžolių sėklų. Tinkamai laikant vištas, 100 kg mėšlo susikaupia 4-5 kg azoto, 3-4 kg fosforo, 2-3 kg kalio. Žąsų ir ančių mėšlas mažiau vertingas.
Vištų mėšlo naudojimas
Vištų mėšlas naudojamas kaip vienas iš komposto elementų arba juo dirva tręšiama prieš pat daigų sodinimą. Vis dėlto vištų mėšlas dažniausiai naudojamas gaminant skystas trąšas.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti sausą ruginį raugą duonai
Skystų trąšų gamyba
Gaminimo technologija tokia pati kaip minėtų skystų trąšų gamyba iš šviežio galvijų ir kitų naminių gyvulių mėšlo. Koncentratas skiedžiamas santykiu 1:20 ir daugiau. Atskiesto koncentrato liejama ant augalų šaknų po lietaus arba planinio laistymo - tręšti reikia atsargiai, kad skysčio nepatektų ant lapų. Svarbu: vegetacijos laikotarpiu tręšti negalima, nes augalai gali užsikrėsti žarnyno infekcijų sukėlėjais ir helmintais.
Skystos trąšos, pagamintos iš vištų mėšlo, paskatina augimą - rezultatą pastebėsite jau po kelių dienų. Kita vertinga savybė ta, kad šių trąšų poveikis ilgalaikis. Turėkite omenyje: nemalonaus šių trąšų kvapo galima išvengti, į talpą su mėšlu pridėjus vario sulfato kristalų. Veiksmingas ne tik vištų, bet ir kitų paukščių mėšlas. Ne mažiau paplitęs ir vertingas yra ir balandžių mėšlas. Jo prisirinkti galima tarp sezonų, tačiau jei norite laikyti ilgai, jį reikės kruopščiai išdžiovinti.
Granuliuotas vištų mėšlas
Šiuolaikiškas būdas tręšti mėšlu - naudoti jo granules. Granuliuotas mėšlas - švarus, saugus produktas, kurį labai lengva naudoti. Vištų mėšlas turi daugiau azoto. Jei naudotumėt šviežią mėšlą, tai su juo galima net šaknis nudeginti. Granuliuotas vištų (kairėje) ir galvijų (dešinėje) mėšlas - visavertės organinės trąšos. Kad ir kurias pasirinktumėte, tiek vištų, tiek galvijų mėšlo granulės yra puikios visavertės ekologiškos trąšos.
Kada ir kaip tręšti?
- Šviežiu mėšlu - 1 kartą per metus tik rudenį;
- Perpuvusiu mėšlu - 1 kartą per metus pavasarį arba rudenį;
- Mėšlo granulėmis - jomis galima tręšti ištisus metus.
Mėšlą būtina įterpti į dirvą, t. y. Tie, kurie nori savo daržą tręšti tik ekologiškomis priemonėmis, neretai augalus laisto įvairių žolių raugu. Tai tikrai puiki priemonė, papildanti dirvą organinėmis medžiagomis. Granuliuoto mėšlo tirpalu laistykite sodo ir daržo augalus.
Ar visoms daržovėms tinka vištų mėšlas?
Jei šviežio mėšlo maža, pirmiausia tręštinos lysvės, kuriose augs bulvės, agurkai. Pastariesiems šių organinių trąšų galima įterpti ir daugiau. Kitais metais ten pasodintų pomidorų tręšti nereikės. Morkoms, burokėliams, pastarnokams, pupelėms, žirniams, ridikėliams, ridikams, petražolėms, salierams netinka šviežias mėšlas, nes nuo jo šakniavaisiai šakojasi, deformuojasi. Svogūnus šitaip patręštoje dirvoje apninka svogūninės musės. Šias daržoves geriau auginti po mėšlu tręštų priešsėlių. Jei priešsėlis nepatręštas, labiau tinka perpuvęs mėšlas. Vėlai rudenį, pradėjus stipriai šalti, mėšlu galima mulčiuoti žieminius česnakus (nepadengiant viso ploto), braškes, o sode -serbentus, avietes, vaismedžius.
Taip pat skaitykite: Raugas ar salyklas: ką pasirinkti?
Kada geriau tręšti?
Nuo anglies (C) ir azoto (N) santykio priklauso trąšų mineralizacijos trukmė. Galvijų mėšlas (C : N= 30 : 1) pūva lėtai. Iš jo paimamą azotą ir kitas medžiagas augalai gali pasisavinti praėjus 7-8 mėnesiams. Į priemolį ir molį galvijų mėšlo geriau įterpti rudenį. Mat tokiu metu šiuose dirvožemiuose organinės medžiagos skaidosi lėtai, nedaug jų patenka į gilesnius sluoksnius. Palengva skaidantis organinėms trąšoms, atsipalaiduoja maisto medžiagos, o jas lengvai pasisavina pavasarį pasėti augalai. Galvijų mėšlo į 1 m2 reikėtų įterpti vidutiniškai 5-7 kg, lengvose dirvose galima ir daugiau, sunkesnėse - mažiau, o durpingose - mažiausiai. Jį paskleisti reikia vienodai, nepaliekant tuščių lopinių. Įterpus galvijų mėšlą tuoj pat, azoto nuostoliai būna 10 proc. Nustatyta, kad per 6 valandas galima prarasti 30 proc. azoto. Iš iškratyto mėšlo sausu oru per dieną gali išgaruoti visas dujinis amoniakinis azotas. Norint sumažinti nuostolius, jį kratyti geriau drėgnesniu ir vėsesniu nevėjuotu oru. Intensyviausi gyvybiniai procesai vyksta viršutiniame sluoksnyje, todėl sunkesnėje dirvoje mėšlą geriausia apkasti arba aparti 5-15 cm gyliu, o lengvesnėje - iki 20 cm. Tuomet jis lėčiau pūva, mažiau išplaunamas. Lengvame priesmėlyje teigiamas mėšlo ir kitų organinių trąšų poveikis jaučiamas 2-3, o sunkesnėje molingoje dirvoje - 3-4 metus. Tirštas kraikinis mėšlas mineralizuojasi lėtai, todėl augalai maisto medžiagas pasiima pamažu: pirmaisiais metais - 15-30 proc. azoto, 20-30 proc. fosforo ir apie 60 proc. kalio, mikroelementų atitenka ir po to auginamiems augalams. Į lengvesnį priemolį galvijų mėšlo geriau įterpti pavasarį. Beje, kartu su šviežiu mėšlu negalima pilti medžio pelenų, nes pranyktų azotas. Jei mėšlu tręšiame rudenį, medžio pelenus berkime pavasarį, arba atvirkščiai. Paukščių mėšlu šakniavaisines ir kitas daržoves geriausia papildomai tręšti vegetacijos metu. Kadangi jis labai koncentruotas, naudinga įmaišyti į komposto krūvas ar parauginti statinėse su vandeniu (1 : 20). Pagamintu užpilu tręšiama tuoj pat, nes stovintis netenka maždaug 50 proc. azoto. Sausame paukščių mėšle azoto, kalio ir kalcio koncentracija beveik nesikeičia. Jį galima laikyti sausoje vietoje ar paskleisti rudenį. Per žiemą išplaunamos pašalinės medžiagos, todėl augalams negresia pavojus išdegti. Rudenį išbertos trąšos pavasarį veiks greitai ir efektyviai. Šviežio paukščių mėšlo norma 0,4-0,5 kg/m2, sauso - 0,2-0,3 kg/m2. Triušių spiromis dirvą galima patręšti tuoj pat, o mėšlą su pakratais kompostuoti. Triušių mėšlo komposte gerai veisiasi vietiniai ir Kalifornijos sliekai.
Kitos organinės trąšos
Be vištų mėšlo, yra ir kitų organinių trąšų, kurias galite naudoti savo darže:
- Kompostas
- Mėšlas (galvijų, arklių ir kt.)
- Skystos trąšos iš piktžolių
- Trąšos iš mielių
- Sideratų auginimas
- Trąšos iš pelenų
Kompostas
Kompostas yra vertinga organinė trąša. Kompostas yra perpuvę organiniai produktai, kuriuos veikia aerobinės bakterijos. Komposto krūva kraunama palaipsniui, sluoksniais, išlaikant proporcijas - tai leidžia kompostui visiškai ir tolygiai subręsti. Paprastai naudojama:
- Galvijų ir kitų naminių gyvulių mėšlas, paukščių mėšlas.
- Vienmetės piktžolės.
- Kartono ir popieriaus atliekos.
- Medžių lapai, šakos ir žievė.
- Papuvusios daržovės, vaisiai, žievės ir lupenos, kiaušinių lukštai.
- Šakniavaisių ir kitų daržovių stiebai ir lapai, šiaudai.
- Daržui skirtas gruntas.
Tokių trąšų iš augalinės biologinės masės gamyba užtrunka metus ar dvejus. Norint procesą pagreitinti, galima naudoti pramoninius koncentratus, tačiau analogišką rezultatą padeda pasiekti ir sliekai. Šalutinis teigiamas poveikis - kartu bus sunaikintos ir piktžolių sėklos. Pramoninių kompostavimą greitinančių priemonių pagrindas yra pieno rūgšties bakterijos, kepimo mielės. Šią priemonę galima pasigaminti namuose iš rūgštaus pieno produktų.
Žodį „kompostas” būtų galima pakeisti paprastesnių - „puvenos”, jei ne pastarojo naudojimas pavadinti perpuvusį mėšlą. Kompostas - tai tos pačios puvenos, tik gaunamos skaidantis bet kokioms organinėms atliekoms. Dirvos mikroorganizmai ir kita dirvožemio gyvybė virškina negyvų augalų ir gyvūnų liekanas ir paverčia jas į dirvą panašia substancija - humusu, formuojančiu naudingą augalams augimo terpę. Tokiu būdu, kompostavi-mo metu negyvi augalai ir gyvūnai deda pamatus naujai gyvybei. Kompostavimo istorija prasideda nuo pirmųjų primityvių augalų, kurių liekanas bakterijų kolonijos pavertė gyvybę duodančia medžiaga. Bet ir komposto istoriografija ne jauna, seniausiam žinomam rašytiniam šaltiniui, kuriame paminėtas kompostavimas, virš keturių tūkstančių metų. Jis rastas Mesopotamijos lygumoje molinėte lentelėse, rašytas Akadų imperijos laikais. Jau nuo pirmųjų žemdirbystės ir gyvulininkystės žingsnių žmogus pastebėjo, kad derliai būna daug didesni prie mėšlo, „susiejo” derlių su mėšlu ir pradėjo sąmoningai kompostuoti. Bet devyniolikto amžiaus viduryje atsitiko dramatiškas įvykis, mokslas daugiau kaip šimtmečiui chemizavimo keliu nuvedė žemdirbystę į aklavietę. Brangiai sumokėjo Žemė už „derlingumo fabriko ant ratų” miražą. O viskas prasidėjo labai padoriai. 1840 metais Justas fon Libichas išspausdino monografiją apie cheminę agrokultūrą. Iki Libicho agrokultūroje pirmavo humuso teorija, pagal kurią augalai augdami tiesiog „valgo” humusą. Libichas paneigė šią teoriją, įrodydamas, kad augalai maitinasi ištirpusiais žinomais cheminiais elementais. O kadangi humusas netirpsta vandenyje, Libichas tiesiog atmetė jį, kaip nereikšmingą augalų augimo faktorių. Įspūdingai skubota išvada! Sudėtingiausius maisto medžiagų virsmus dirvoje sulyginti su paprastais tirpalais? O jei humusas netirpsta, tai… „mums toks humusas nereikalingas”? stepėje - šimtui metų. Pradėjo statyti „fabrikus laukuose”. Tik 1940 metais po anglų mokslininko Alberto Hovardo publikacijos prasidėjo kankinantis žemdirbystės grįžimas prie natūralių organinių metodų. Nuo 1942 metų Rodei-lo pastangomis prasidėjo atsikuriančiosios žemdirbystės vystymas JAV, o po to ir kitose šalyse. Bet grįžkime prie komposto ir humuso. Po to, kai Libichas nustatė humuso netirpumą vandenyje ir jo nereikalingumą, ne kartą buvo mėginama patyrinėti humusą iš arčiau. Riešutėlis pasirodė kietas! Tik dvidešimtajame amžiuje pavyko išskirti svarbiausią humuso dalį - huminę rūgštį, o po to sudėtingiausiais tyrimų metodais „reabilituoti” humusą kaip augalų pagrindinį maisto medžiagų šaltinį. Kaip neteisus buvo didysis Libichas, kaip išvingiavo dėl jo atradimų žemdirbystės keliai keleliai!
Taip pat skaitykite: Raugas naminėi duonai
Sunkus uždavinys aprašyti galimas komposto krūvos sudėtines dalis. Būtų paprasčiau išvardinti, ko joje neturėtų būti. Pagalvojau: „Vinių?”. Ir čia pat supratau klydęs. Nepakenktų kilogramas kitas vinių, kompostas praturtėtų geležimi. Na, o jeigu rimtai, reikėtų pradėti nuo „raugo”, t.y. nuo dirvos. Pagrindines kompostąvimo medžiagas galima suskirstyti į dvi grupes: „rudąsias” ir „žaliąsias”. „Rudosios” medžiagos pirmiausiai aprūpina krūvą anglimi, o ,žaliosios” azotu. Rudųjų ir žaliųjų krūvoje turi būti maždaug vienodai, būtent taip pasiekiamas idealiausias anglies ir azoto santykis 25:1. Labai tinka komposto krūvoje mėšlas.
#