Pyragas su karosais: tradicinis lietuviškas patiekalas

Obuolių pyragas yra vienas iš pačių populiariausių desertų ne tik Lietuvoje, tačiau ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Pastebėjus skirtingų receptų įvairovę, akimirksniu suprantama, kad obuolių pyragas iš tikrųjų yra labai populiarus ir daugelio žmonių mėgstamas receptas. Todėl jei jūs taip pat pastaruoju metu vis dažniau ėmėte smaližiauti ir ragauti skirtingų rūšių obuolių pyragus, dabar būtų pats metas pabandyti obuolių pyragą pasigaminti patiems. Obuolių pyragą galite pasigaminti savo pačių rankomis, nepaisant to, kad galbūt iki šiol jūs neturėjote tokio pobūdžio patirties ir virtuvėje būdavote pakankamai reti svečiai. Jei klausiate savęs, kur galėtumėte surasti obuolių pyrago receptą, kuriuo būtų verta pasikliauti ir vadovautis gaminant savo pirmąjį rankų darbo obuolių pyragą, nepamirškite, kad šiandien nėra nieko, ko jūs negalėtumėte išspręsti pasinaudoję internetu. Jums tikrai nėra būtina keliauti į knygynus ir pirkti kulinarinės tematikos knygas. Jei jūs baiminatės, kad nepajėgsite pagaminti skanaus obuolių pyrago vien todėl, kad išsirinksite neteisingą receptą, turėtumėte nusiraminti - jei jūs pasirinksite tinkamą portalą, tuomet ir receptai jame bus kokybiški bei patikrinti. Jei jūs įvertinsite receptų sudėtį, jums taip pat turėtų būti lengviau suprasti ar konkretus receptas yra teisingas, ar juo būtų geriau nesinaudoti. Kiekvienas gerai suformuotas receptas visuomet yra išsamus ir konkretus. Tačiau lietuvių virtuvė siūlo ir kitų pyragų, ne tik obuolių. Šiame straipsnyje panagrinėsime pyragą su karosais - tradicinį lietuvišką patiekalą.

Karosai lietuvių virtuvėje

Lietuvių virtuvė garsėja įvairiais patiekalais, o aukštaičiai ypač didžiuojasi miltiniais gaminiais. Tai ir virtiniai su įvairiais įdarais, ir švilpikai su uogomis, ir koldūnai. Be šių tradicinių patiekalų, verta atkreipti dėmesį ir į pyragus, ypač - su žuvimi. Žuvis, ypač karosai, dažnai buvo naudojama lietuvių virtuvėje, ypač pasninko metu, kuris trukdavo net 166 dienas per metus. Pasninko laikotarpiu mėsos ir kiaušinių patiekalai būdavo keičiami įvairiomis žuvimis: karpiais, unguriais, eršketais, lašišomis, karšiais, lynais, karosais, kuojomis, starkiais ir lydekomis.

Pyrago su karosais recepto paieška

Deja, konkretaus pyrago su karosais recepto šiame tekste nėra pateikta. Tačiau remiantis bendrais lietuviškos virtuvės principais, galime numatyti, kaip toks pyragas galėtų būti gaminamas.

Tešla

Pirmiausia, reikėtų paruošti tešlą. Tradiciškai, lietuviškiems pyragams naudojama mielinė arba sluoksniuota tešla. Tešlą galima nusipirkti jau paruoštą arba pasigaminti patiems.

Įdaras

Tada ruošiamas įdaras. Karosai išvalomi, iškaulinėjami ir supjaustomi gabaliukais. Jie gali būti apvirti arba kepti. Įdaras pagardinamas svogūnais, prieskoniais (druska, pipirais, krapais), galima įdėti virtų kiaušinių, ryžių ar kitų daržovių.

Taip pat skaitykite: Gardus trapios tešlos pyragas

Pyrago formavimas ir kepimas

Tešla iškočiojama, dedama į kepimo formą, ant viršaus dedamas įdaras, uždengiama kita tešlos dalimi ir kepama orkaitėje, kol gražiai pagelsta.

Bulvinis "Piemenėlių" pyragas su karosu - vienas iš galimų variantų

Štai vienas iš galimų pyrago su karosais variantų - bulvinis „Piemenėlių“ pyragas:

Reikės:

  • 1 karoso (apie 500 g)
  • 6-7 vidutinio dydžio virtų bulvių
  • 50 ml pieno
  • 2 kiaušinių
  • 2 v. š. kvietinių miltų
  • 150 g tarkuoto sūrio
  • 1 nedidelės morkos
  • 0,5 žalios saldžiosios paprikos
  • 1 nedidelio obuolio
  • aliejaus kepti

Gaminimo eiga:

  1. Išdarinėtą karosą įpjaukite iki nugarkaulio kas 2-3 milimetrus. Pabarstykite druska ir patinkančiais prieskoniais. Mano variantas - grūsti kvapieji bei juodieji pipirai ir laurų lapas. Padėkite į šaldytuvą valandai.
  2. Papriką, morką ir obuolį supjaustykite šiaudeliais ir pakepinkite aliejuje apie 10 min. ant silpnos ugnies.
  3. Karosą iškepkite keptuvėje - po 5-6 min. iš kiekvienos pusės. Atvėsinkite ir susmulkinkite (aišku, be kaulų). Sumaišykite su pakepintomis daržovėmis.
  4. Virtas bulves sutrinkite su pienu, įmuškite kiaušinius, įberkite miltų ir gerai išmaišykite.
  5. Į kepimo indą dėkite sluoksnį bulvių masės, ant viršaus paskleiskite karosų įdarą, užberkite sūriu ir uždenkite likusia bulvių mase.
  6. Kepkite orkaitėje, įkaitintoje iki 180 laipsnių, apie 20 minučių, arba kol pyragas gražiai apskrus.

Kulinarijos paveldas ir tradicijos

Kulinarija civilizuotame pasaulyje apima tautos istorijos ir etnologijos vystymąsi, žemės ūkio ir pramonės raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą, kultūros, moralės ir etikos raidą. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius.

Taip pat skaitykite: Gaminimo paslaptys

Įdomūs faktai apie lietuvišką virtuvę

Aukštaičiai gali didžiuotis įsnauja (prieskoniuota ir rūkyta kiaulės taukine, kuria gardinamos sriubos, troškiniai, košės) - tokio gaminio niekur pasaulyje nėra. Dzūkai visus privers aikčioti, vaišindami grybiene, grybų slėgtainiu, marinuotais baravykėliais. Žemaičiai turi ypatingą išskirtinį maisto produktą, kokio nerasime pasaulyje - užtrinas, kuris gaminamas iš kiaulės taukinės su plėvele nuo žarnų.

Senovės Baltų virtuvės ypatumai

  • Mėsa: Labiausiai kiaulieną, avieną, žąsieną ir jautieną.
  • Košės: Iš avižų kruopų, sorų, žirnių, grikių.
  • Žuvis: Karpiai, unguriai, eršketai, lašišos, karšiai, lynai, karosai, kuojos, starkiai ir lydekos.
  • Gėrimai: Alus, kriaušių gira ir midus.

Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su mėsa, paukštiena, žuviena, varške, švilpikais su uogomis, šaltanosiais su mėlynėmis, koldūnais (jokiu būdu koldūnų nevadinkite virtiniais, nes koldūnai skiriasi nuo lietuviškų virtinių, komių-rusų pelmenių, italų raviolių, kinų dimsumų, domplingų, juipao ir vantonų, armėnų boranių, gruzinų chinkalų, rytietiškų čiučvarų, balik-berekų, diušbarų, mantų ir podkogiljų). Kuo koldūnas skiriasi nuo paprasto virtinio? O štai lietuviškų koldūnų įdaras yra išskirtinis, supergurmaniškas, šiandien galima teigti - fantastiškas, niekur kitur pasaulyje nežinomas ir negirdėtas. Tai džiovinti baravykai, šutinti svogūnų sultinyje. Tiesa, Vincenta Zavadskienė savo knygoje „Lietuvos virėja“ 1862 m. Aukštaičiai gali didžiuotis įsnauja (prieskoniuota ir rūkyta kiaulės taukine, kuria gardinamos sriubos, troškiniai, košės) - tokio gaminio niekur pasaulyje nėra, garsiuoju lydekos vyniotiniu su raugintais agurkais, aukštaitiškai riešutais įdarytu karpiu, tikru aukštaitišku karvojumi (pyrago pavadinimas “karvojus” atsirado iš senojo pavadinimo “kurvojus” - pyrago su vištienos įdaru, nes kurvomis gilioje senovėje Aukštaitijoje buvo vadinamos vištos. Visiškam užganėjimui galima patiekti įvairiausias alaus sriubas, pienišką daržovių, pienišką miltinių leistinukų (zacirką) arba aukštaitišką vėžių sriubą, karališkąją žuvelę seliavą, kuri išrūkoma ir išnokinama kanapių aliejuje su peletrūnu (tai jau nebe bajoriškas, kaip nevykėliai virėjai mėgsta vadinti, bet išskirtinis dangiškas patiekalas), lietuviškai su obuoliais keptą žąsį arba aukštaitiškai grietinėje troškintą gaidį, Čičinsko kepsnį, agurkų rasale troškintą jautieną, jautienos zrazus su rūkytų lašinukų ir raugintų agurkų įdaru, žagarėlius arba aukštaitiškas burnoje tirpstančias varškės spurgas su džiovintų kriaušių gira ir t.t.

Dzūkai visus privers aikčioti, vaišindami grybiene, grybų slėgtainiu, marinuotais baravykėliais, raugintais kelmučiais su grietine ir svogūnėliu, sūdytais grūzdais, svieste keptomis rudmėsėmis, grietinėje troškintomis repečkomis (voveraitėmis), grietine apkeptais gudukais ir visaip kitaip keptais, virtais, troškintais, taip, kaip jie nuo amžių amžinųjų moka, cikriniais, bobausiais ir briedžiukais (velnioniškai skanūs ir brangūs grybai), raudonikiais, šilbaravykiais, ūmėdėmis, gudukais ir t.t. ir pan. - čia jie nepralenkiami, nes grybų patiekalų gamyboje jie yra pasaulio čempionai. Turbūt niekas kitas Lietuvoje nemoka išsikepti tiek daug duonos gaminių kaip dzūkai: tai ne tik visiems žinomi kepiniai, bet ir grikių duona, morkų duona, žirnių duona, duona su elniena, duona su kerpenomis, rūgštynėmis. Gurmanus sužavėsite raugintų, sūdytų, keptų, virtų grybų užkandžiais, džiovintų baravykų sriuba, dzūkiška žuviene, šutinta raugintų kopūstų sriuba su rūkytais šonkauliukais ir džiovintais baravykais, patiektą juodos duonos kevale (paprotys sriubą patiekti duonos kevale yra atsiradęs neturtingoje javais Dzūkijoje ir aprašytas XVIII amžiuje. Šiandien šį paprotį pasisavino kai kurios maitinimo įmonės, į duonos kevalą pildamos kitokią sriubą, net žuvienę; reikia būti visiškais kulinarijos nevykėliais, kad nesuprastum, kuo skiriasi žuvienė nuo šutintos raugintų kopūstų kopūstienės, kas prie ko tinka ir kas su kuo nedera: ruginė duona šutintai raugintų kopūstų sriubai suteikia įdomesnių skoninių ir aromatinių atspalvių, o tuo tarpu švelnią žuvienę užgožia, permuša jos skonį ir aromatą), grietinėje slopintu mekšru, virtiniais su miško grybais, balandėliais su kepintų grybų įdaru, svieste skrudintais baravykais, grietinėje troškintais baravykais, aliejuje gruzdintais raudonikiais, briedžio liežuviu su riešutų padažu, stirnos balnu su laukinių serbentų padažu, troškintu kiškiu su grietinėje troškintais burokėliais, elnio kepenimis, troškintomis su gervuogėmis, kadaginėje naminukėje marinuota ir lašinukuose kepta putpele su bobausių padažu, arkliauogių gira, spanguolių kisieliumi arba čiobrelių arbata su viržių medumi. Kiaulę, o ne paršą “padurti” lapkričio mėnesį (kai kas kiaulę durdavo ir prieš Kalėdas), atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa ”pučiasi”, būna skani ir minkšta. O nelaiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Mėsa Sūduvoje kapojama ką tik šviežiai specialiai šiam tikslui išskobtoje ir tik žaljovario (taip gluosnį vadina sūduviai. Gluosniai būna ir su žaliais lapais, ir „sidabriniais“, tai pastarieji netinka) geldoje: žaljovario syvai išlaiko mėsos raudoną spalvą (pagal sūduvius, salietrą skilandin deda tik visiški “goželiai”, vėplos), stambiai kapota mėsa išmaišoma su stambiai kapotų kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir kulytos sėklelėmis (sūduviai puikiai pažįsta šią prieskoninę žolelę, juolab kad jos grūdeliai mėsai suteikia saikingai jaučiamą česnako aromatą ir negadina mėsos kaip tikras česnakas. Kitiems pranešu, kad kulyta yra dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense) - bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalas. Ši žolelė gavo kulytos pavadinimą todėl, kad nuo neatmenamų laikų yra naudojama vyrų potencijai gydyti. Beje, ji yra žymiai veiksmingesnė negu garsusis ženšenis, o arbata galingesnė už viagrą). Mano supratimu, sūduviams (suvalkiečiams) jau būtų pats laikas iš Lietuvos mėsos gamintojų-gadintojų prisiteisti milijonines sumas už skilandžio vardo diskreditavimą, už tai, kad anie išvis nesuvokia skilandžio gamybos technologijos, kad net nežino, kas per dalykas yra mėsos fermentavimas. Na, o pats karalius - gero vyro glėbio apimties skilandis su dviem ragais - pjaunamas tik per kitų metų rugiapjūtę (ne rūkomas, bet fermentuojamas 21 mėnesį !!!). Man teko tokio skilandžio ragauti ties Vilkaviškiu per rugiapjūtę: vyrai sėdėjome tolokai nuo namo obelų sode, kalbėjomės, kol moterys virtuvėje ruošė vaišes. Virtuvės langas buvo praviras. Ir staiga mus pasiekė neįprastas, fantastiškas, viliojantis, seiles sukėlęs, pasakišką apetitą sužadinęs aromatas - prapjauto skilandžio fermentuotos mėsos kvapas. Moterims mūsų kviesti nereikėjo: paskubomis sugužėjome stubon. Aš, smalsumo vedinas, užsukau į virtuvę. Ten, ant stalo, gulėjo vyro glėbio apimties per pusę perpjautas skilandis, kuris skleidė pritrenkiančiai gardų, sakyčiau netgi gundantį kvapą. Sūduviai užmarštin nukišo bigą, plėkynę ir miltsriubę žiūrę. Bigas (greitas) - tai senovinis lietuvių kareivių kopūstų, žvėrienos ir kitokios mėsos troškinys, pas lenkus virto „bigus“. Plėkynė (nuo plėkų, žarnokų) Lenkijoje paplito kaip „fliaki“, miltsriubė žiūrė su dviem kietai virtais, per pusę perpjautais kiaušiniais sriuboje, kurie „žiūri“ į valgantį, ten pavirto į „žurek“.

Žemaičiai turi ypatingą išskirtinį maisto produktą, kokio nerasime pasaulyje. Tai - užtrinas, kuris gaminamas iš kiaulės taukinės su plėvele nuo žarnų. Taukinė išskleidžiama, sočiai pagardinama česnaku, druska, grūstais juodais ir kvapiais pipirais, susukama, standžiai suvyniojama į sviestinį popierių ir šiltai laikoma 5-6 mėnesius. Užtrinas pageltonuoja ir įgauna specifinį kvapą. Ne mažiau pasaulio gurmanai stebėsis gardžiuodamiesi žemaitiškais blynais, kurie kepami iš rauginto blendinio per visą keptuvę ir valgomi rankomis, pasidažant į kokį 10-15 įvairių pavilgų. Tas pats sakytina ir apie išvirtas su lupena bulves, kurios valgomos pasidažant į kanapių spraginą (lietuviškos kanapės, kurias tūkstantmečiais ir audiniams, ir maistui naudojo ir vartojo lietuviai, narkotinio poveikio kaip indinės rytietiškos kanapės neturi) ar sėmenų spraginą. Jei Lietuvos policininkai išmoktų skaityti, tai aš jiems siūlau perskaityti Čingizo Aitmatovo knygą „Ešafotas“. Joje kazachų rašytojas įtaigiai aprašo, kaip atrodo nesiekiančios juosmens mažytės hašišinės indinės kanapės (Cannabis indica), turinčios 25-30% THC (tetrahidrokanabinolio) narkotiko. Gaila, kad mūsų dienomis retas bemoka pagaminti smetoną ir smetonos sviestą: tai visai kitokio skonio, kvapo ir konsistencijos gaminys nei grietinė ir grietinės sviestas (skiriasi ir gamybos būdas (technologija), kurio nūnai nežino pienininkystės technologai). Gurmanus žemaičiai nustebins patiekę žymųjį rūkytą aluje virtą avienos kumpelį, šiandien galime rasti žymiausiuose Paryžiaus restoranuose ir kurį prancūzai vadina Gigot a la Samogitia - avienos kumpelis žemaitiškai. Sezono metu galima pasiūlyti reliktinių žagarvyšnių arba garsiųjų Platelių juodųjų trešnių, kurių Rusijos imperijos okupacijos laikmečiu vietiniai gyventojai neturėdavo teisės net ragauti, nes visas derlius būdavo pristatomas Rusijos caro dvarui.

Karosų auginimas tvenkinyje

Norint pasimėgauti šviežia žuvimi, galite įžuvinti tvenkinį karosais. Tvenkinio įžuvinimas nereikalauja daug pastangų ar lėšų. Pasirinktos tinkamos žuvys iki pat vėlyvo rudens džiugins stebint jas nuo kranto ar tiltelio. O paskui bus galima jas sugauti ir ne kartą pasidaryti skanią, savo paties užaugintos žuvies šventę. Tam, kad įžuvinimas būtų sėkmingas ir nesukeltų problemų reikėtų laikytis kelių svarbiausių taisyklių.

Taip pat skaitykite: Pyrago su kefyru gaminimo paslaptys

Kada ir kaip įžuvinti?

Įžuvinimą reiktų atlikti anksti pavasarį, kai vidutinė vandens temperatūra pakyla iki 12 laipsnių. Pasak Dariaus Svirskio, norint pasiekti maksimalų rezultatą būtina rinktis ne vienos rūšies žuvis, o derinti keletą jų. Rekomenduojama pasirinkti bent penkias žuvų rūšis. Jos vieną kitą papildo. Būdamos kartu jos priaugs daugiau svorio ir palaikys švaresnį vandenį, apsaugos telkinį nuo žolių. Jei tvenkinyje - drumstas vanduo ir nekantraujama žvejoti, kaip pagrindines žuvis rinktis patariama didesnius karpius. Jei tvenkinys žolėtas, bet žolės yra nereikalingos - padės stambesni amūrai. Maži amūrai, deja, ėda tik vabaliukus ir smulkias švelnias žolytes. Jei norima, kad tvenkinyje būtų skaidrus vanduo - rinktis reiktų tik plačiakakčius, kurie tvenkinį išvalys nuo planktoninių melsvadumblių, sukeliančių labai nepageidautiną vandens žydėjimą. Jei norima atsikratyti smulkių nepageidautinų žuvų, kad geriau galėtų augti naujai įsigytos norimos stambesnės - reikės lydekų arba šamų. Abi žuvys yra plėšrios, tad suės mažesnes žuveles, kurios dažnai būna senesniuose tvenkiniuose. Deja, lydekos griebia net ir savo dydžio žuvis. Tad ne visada išvengiami ir nepageidautini nuostoliai. Jei esate patenkinti savo tvenkiniu ir norite jam skirti kuo mažiau laiko - lynai ir karosai tinka tokioms sąlygoms geriausiai. Bet kartu su karosais nepavyks užauginti kitų žuvų, nes karosų prisidaugins labai daug ir visoms žuvims vandens telkinyje taps ankšta - trūks maisto ir deguonies. Sterkus, peledes auginti būtų labai sudėtinga, nes jos išrankios, nemėgsta drumsto vandens. Dabar labai populiarūs eršketai neatlaiko karpių ir kai kurių kitų žuvų konkurencijos, bet neblogai dera su amūrais ir plačiakakčiais. Turint tvenkinį su pratekančiu šaltu vandeniu - galima bandyti auginti vaivorykštinius upėtakius. Paprasčiau ir praktiškiau yra pasirinkti stambesnes žuvis, nes jos yra mažiau lepios ir jau tos pačios vasaros pabaigoje galės būti žvejojamos. Siūloma rinktis ne mažesnes žuvis nei 0,5-1 kg. Tokio dydžio įsigyti plačiakakčiai iki rudens gali užaugti net iki 2-3kg. Mažesnės žuvys gali žūti, nes sunkiau prisitaiko prie naujų sąlygų. Geriausia rinktis tvenkiniuose, o ne uždarose sistemose augintas žuvis, kad lengviau prisitaikytų prie tvenkinio sąlygų.

Kaip išvengti ligų?

D. Svirskis pataria vengti žuvų iš užsienio, nes atsiranda didelė tikimybė, kad jos gali būti Lietuvoje dar neišplitusių ligų židiniu. Reikia žinoti savo tvenkinio dydį, kad būtų galima atvykus pas pardavėją paskaičiuoti, kiek ir kokių žuvų reikės. Įprastai į vieną arą tvenkinio galima suleisti tik iki 5 kg dvimečių karpių. Tačiau, jeigu žuvinsime kelias tarpusavyje derančias žuvų rūšis, polikultūroje galėsime jų auginti žymiai daugiau. Atsivežtų žuvų vandens maiše ir tvenkinio temperatūra gali skirtis vos 5 laipsniais.

Kuo šerti karosus?

Lietuvoje specialūs žuvų pašarai yra brangūs: 1 kg kainuoja maždaug 3-4 litus. Toks maistas būtinas, kai norima auginti egzotiškesnes žuvis, tokias, kaip eršketai, upėtakiai. Karpiams Darius Svirskis siūlo rinktis paprastesnį, bet tikrai neprastesnį ekologišką pašarą. Geriausiai tam tinka įvairūs grūdai: kviečių, miežių, rugių. Taip pat ir saldieji lubinai. Galima juos maišyti. Apie maisto kiekį jam dažnai tenka klientui pateikti pavyzdį susijusį su karpiu maitinimu: jei nusipirkote 10 kg karpių - reikia 5 procentų jų kūno masės kiekio pašaro dienai, tai yra 10 kg žuvies - reikia 0,5 kg grūdų. Tokiu maistu nereikia ir šerti kiekvieną dieną, kaip specialiais mišiniais: užtenka kelis kartus per savaitę. Jei tvenkinys yra 3-4 arų, užtenka įsmeigti 4 kuoliukus pora metrų nuo kranto, metro gylyje ir ant jų užpilti grūdų. Tikrinimui naudojamas samtelis, panašus į tą, kuriuo gaudomi drugeliai. Jei po dviejų dienų grūdų nelieka - žuviai maisto pakankamai, jei lieka po keturių - maisto yra per daug. Amūrai ėda žolę, bet neatsisako ir tų pačių grūdų. Plačiakakčiai filtruoja vandenį, tad neėda jokio kito maisto papildomai.

Kada išgaudyti žuvis?

Įžuvinus pavasarį, rudenį žuvis geriausia išgaudyti, nes per žiemą pastarosios gali ir neišgyventi. Lietuvoje žiemos yra labai permainingos ir sunkiai nuspėjamos. Didelę patirtį su tvenkinių įžuvinimu sukaupęs D. Svirskis pateikia palyginimą su bulvėmis, kurios irgi nepaliekamos žiemai nenukastos. Tokia pat situacija yra su žuvimis, kurioms žiemojant reikia, kad būtų pratekantis vanduo. Kitaip yra didelė tikimybė, kad joms pritrūks deguonies. Ledas ir storesnis sniego sluoksnis nepraleidžia saulės spindulių ir neleidžia tvenkinyje esantiems augalams gaminti deguonies. Norint, kad žuvys galėtų pergyventi žiemą, reikia įsigyti brangius oro kompresorius, kurie prisotina vandenį deguonimi. Toks kompresorius tinka tik nedideliam 2-6 arų tvenkiniui. Jis kainuoja apie 600 litų ir per žiemos sezoną išnaudoja elektros už 200 litų. Deja, dauguma kompresorių, patenkančių į Lietuvos rinką, yra nepatikimi. Naudojant tokią techniką, tėra tik per 80 procentų tikimybė, kad žuvys peržiemos.

Dažniausiai pasitaikančios ligos

Žuvys turi būti sveikos, kad nepakenktų jau esančioms žuvims. Būdamos sveikos, jos puikiai sulauks rudens. Nors plačiakakčiai ir amūrai serga labai retai, tačiau su jais galima pasigauti Lenkijoje plačiai paplitusią baisiausią karpių ligą - carp herpes virusą, kurio neatlaikys ir lietuviški karpiai. Karpiai serga dažniau, tad įsigyjant reikia įdėmiau apžiūrėti, kad neturėtų ant pilvo ar šonų raudonų dėmelių, žaizdų. Tokia žuvis serga raudonlige.

Tvenkinio išvalymas nuo žuvų

Norint išvalyti tvenkinį, kurio žuvys susirgo, reikia įsigyti chlorkalkių ir jas supilti į tvenkinį (1 arui - 5 kg).

Svarbiausia taisyklė, ruošiant tvenkinį

Tvenkinio dydis priklauso nuo poreikių ir galimybių. Galima įsirengti ir įžuvinti net ir nedidelį, 4 su pusės aro vandens telkinį. Optimalus dydis yra nuo 3-4 arų tvenkinys. Kasant tvenkinį labai svarbus krantų nuolydis, kuris turėtų būti ne daugiau nei 30 laipsnių (jei pagrindas nėra molis). Labai svarbu žinoti, iš ko yra perkamos žuvys. Rinktis reikėtų tik patikrintą, žinomą žuvų augintoją, vengti žuvų perpardavėjų. Ypatingai įvežančių žuvis iš Lenkijos. Pastarieji dažniausiai prekiauja labai mažomis žuvytėmis. Jas parduoda vienetais ar net centimetrais. Taip pat venkite agresyviai peršančių savo produkciją. Vienas iš būdų - skambinti nurodytais telefonais pardavėjams ar atvykti prie tvenkinių, kad gyvai papasakotų, ką rekomenduoja, ką reiktų daryti, ką pasirinkti. Nereikia skubėti pirkti iš pirmo pardavėjo. Labai svarbu, kad pardavėjas galėtų suteikti būtiniausią informaciją, kad tvenkinio gyventojai jaustųsi puikiai naujuose namuose.

tags: #pyragas #su #karosais #receptas

Populiarūs įrašai: