Prancūzija: Geografija, Kraštovaizdis ir Kultūra

Prancūzija - Europos valstybė, priklausanti Europos Sąjungai, yra viena didžiausių ir turtingiausių Europos valstybių. Jos turtai slypi ne tik ekonomikoje, bet ir kultūriniame pavelde: paminklai, pastatai, tiltai, tradicijos. Prancūzija užima svarbų vaidmenį Europos vienijimosi procese, o Strasbūras yra Europos Parlamento sostinė. Prancūzų „pėdsakai“ yra ir Lietuvos istorijoje, pradedant kryžiuočių žygiais ir baigiant prancūzų kunigaikščiais, siekiančiais Lietuvos sosto.

Geografinė Apžvalga

Prancūzijos Respublika yra didžiausia Vakarų Europos valstybė. Šalies forma primena kompaktišką šešiakampį. Vakaruose ji prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos. Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiauriai šiaurėje ją skiria nuo Didžiosios Britanijos. Sausumoje ji ribojasi su Belgija, Liuksemburgu, Vokietija, Šveicarija, Italija, Monaku. Pietuose Prancūziją skalauja Viduržemio jūra, o Pirėnų kalnai ją skiria nuo Ispanijos ir Andoros. Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala.

Prancūzija suskirstyta į 96 departamentus, ji turi valdų Amerikoje, Afrikoje, Okeanijoje. Žinomiausios užjūrio teritorijos ir departamentai yra Naujoji Kaledonija, Prancūzijos Polinezija, Martinika, Prancūzijos Gviana. Bendras jų plotas - 127 000 km2, o jose gyvena apie 1,5 mln. žmonių.

Prancūzijà (France), Prancūzjos Respùblika (République française), valstybė Vakarų Europoje. Vakaruose prieina prie Atlanto vandenyno Biskajos įlankos, šiaurėje - prie Lamanšo ir Pa de Kalė sąsiaurių, pietuose - prie Viduržemio jūros. Šiaurės rytuose ribojasi su Belgija (sienos ilgis 620 km) ir Liuksemburgu (73 km), rytuose - su Vokietija (451 km) ir Šveicarija (573 km), pietryčiuose - su Italija (488 km) ir Monaku (4,4 km), pietvakariuose - su Ispanija (623 km) ir Andora (56,6 km). Viduržemio jūroje Prancūzijai priklauso Korsikos sala. Plotas 549 030 km2. 66,14 mln. gyventojų (2024); plotas ir gyventojų skaičius be užjūrio regionų ir valdų (metropolinė Prancūzija). Metropolinėje Prancūzijoje su užjūrio regionais ir valdomis (plotas 641 184 km2) - apie 68,4 mln. gyventojų (2024). Sostinė - Paryžius (2,09 mln. gyventojų Paryžiaus departamente, 2024; Paryžiaus aglomeracijoje apie 11-12 mln. gyventojų). Prancūzijai priklauso 5 užjūrio regionai, apimantys 5 užjūrio departamentus (juridiškai lygiaverčiai 13 Prancūzijos regionų ir 96 departamentams), 6 užjūrio valdos (Collectivité d'outre-mer) ir 1 užjūrio teritorija (Territoire d'outre-mer) - Prancūzijos Pietų ir Antarktikos sritys. Tai yra vakarų Europos šalis, turinti užjurio teritorijų visame pasaulyje. Šalies Europinė teritorija driekiasi nuo pietuose esančios Viduržemio jūros iki šiaurėje Lamanšo sąsiaurio ir Šiaurės jūros. Rytuose esti Reino upė, o Vakaruose Atlanto vandenynas. Pietuose geopolitiškai ribojasi su Ispanija, Monaku, Andora, Šiaurėje su Belgija, Liuksemburgu, Rytuose su Vokietija, Italija ir Šveicarija. Su D. Prancūzija yra viena iš šalių kurį įkūrė Europos sąjungą ir yra didžiausia ES šalis pagal plotą (551 695 km²) bei antra pagal gyventojų skaičių (64 938 716). Nepaisant to, kad Valstybę pastoviai drebina vienokie ar kitokie revoliucioningi įvykiai susiję su ekonomika, politika ir kitais dalykais, tačiau valstybė vistiek yra viena iš stipriausių pasaulio šalių, turinti išvystytą pramonę ir paslaugų sferą. Vienas iš svarbiausių Prancūziją garsinančių dalykų yra turizmas. Šalį kas met aplanko didesnis skaičius žmonių nei šioje šalyje yra pastovių gyventojų (~85 mln. turistų)!

Kraštovaizdžio Įvairovė

Prancūzijos kraštovaizdžio įvairovė yra didžiulė ir siejasi su šalies turtingumu. Prancūzai teigia, kad jų šalis yra tarsi Europos modelis. Šiam kraštui būdingos visos trys pagrindinės Europos paviršiaus formos: nuosėdinių uolienų pripildytos lygumos, seni kalnų masyvai ir jauni raukšliniai kalnai. Prancūzijos paviršiui būdingas didelis aukščių skirtumas, bet maždaug pusę krašto ploto užima žemesnės kaip 200 m virš jūros lygio žemumos, ir tik pietryčiuose apie 20% ploto yra aukščiau nei 500 m.

Taip pat skaitykite: Ką pamatyti Pietų Prancūzijoje

Apie 53 % Prancūzijos teritorijos aukštis yra iki 200 m, apie 20 % - iki 500 m, apie 18 % - daugiau kaip 500 m, apie 9 % - daugiau kaip 1000 metrų.

Žemumos

Žemumos tęsiasi nuo Belgijos sienos iki Pirėnų kalnų. Didžiausia jų - Paryžiaus baseinas (Šiaurės Prancūzijos žemuma), esantis tektoninėje įduboje ir primenantis dubenį nuo Senos slėnio pamažu kylančiais kraštais, prisipildžiusį nuosėdinių uolienų. Vienur kitur esama artezinių vandenų išeigų. Vakaruose plyti Luaros žemuma - ji yra Luaros ir žemupio baseine. Vid. aukštis ~ 100 m. Susidariusi iš mezozojaus smiltainio ir klinties, vietomis dengiamų smėlio ir molio. Yra kuestų, erozinių kalvų, š. rytuose daug nedideliu ežerų. Daug upių. Bukynai, ąžuolynai, pušynai, viržynai, pievos. Auginami kviečiai, daržovės. Gyvulininkystė. Pietvakariuose - Garonos žemuma. Abijos irgi užima tektonines įdubas. Viduržemio jūros pakrantėje yra Ronos-Sonos žemuma ir Langedoko lyguma. Pačiame pajūryje gausu lagūnų, pelkių, ežerų, smėlynų.

Luaros žemuma šiaurės rytuose pereina į Paryžiaus Baseiną, kurį iš rytų ir pietryčius juosia Lotaringijos plynaukštė (yra neaukštų kuestinių gūbrių, Argonne’o ir kitų) ir Langreso plynaukštės, Côte‑d’Oro kalvos ir Morvano masyvas (didžiausias aukštis 901 m, Bois‑du-Roi kalnas). Pačioje Prancūzijos šiaurėje plyti Flandrijos žemumos pietinė dalis, kurią pietuose siaura Artois aukštuma skiria nuo Paryžiaus baseino, pietvakariuose ribojasi su Ardėnų aukštuma (Prancūzijos vakarinis pakraštys).

Kalnų Masyvai

Tarsi tam tikras laiptas iš Prancūzijos žemumų juostos į aukštąsias Alpes yra grandinė senų hercininės kalnodaros iškeltų kalnų masyvų. Didžiausias iš jų - Prancūzijos pietuose esantis Centrinis Masyvas, užimantis apie 1/6 krašto ploto. Jį sudaro daugiausia kristalinės uolienos. Ronos slėnį. Banguotą reljefą paįvairina užgesusių ugnikalnių kūgiai, kurių krateriuose tyvuliuoja ežerai, lavos laukai, gilūs tektoniniai slėniai. Pietinę šio masyvo dalį sudaro klinčių storymė su karstinėmis įdubomis, urvais, giliai įsirėžusiais upių tarpekliais.

Pietų Prancūzijos centrinėje dalyje iškilęs hercininės kalnodaros suformuotas Centrinis Masyvas (užima 16 % šalies ploto), susidaręs iš susiraukšlėjusių metamorfizuotų uolienų ir suraižytas vėlesnių, alpinės kalnodaros metu atsiradusių, lūžių bei paveiktas neogene veikusio vulkanizmo (kai kurie ugnikalniai užgeso prieš 8-10 tūkst. metų). Centrinio Masyvo vidutinis aukštis yra 400-700 m, didžiausias - 1886 m (Puy de Sancy kalnas). Viduryje yra vulkaninis Auvergnės plokščiakalnis, kuriame iškilę užgesusių ugnikalnių (jų apie 450) masyvai (Puy de Sancy, Cantalis, Mont-Dore’as ir kiti).

Taip pat skaitykite: Prancūzijos pietų ir Antarkties sritys: nuotykių kupinas pasaulis

Prancūzijos šiaurės rytuose stūkso dar du hercininiai masyvai - Vogėzai ir Ardėnai. Vogėzai - daugiausia iš kristalinių uolienų sudaryti kalnai, lėkštais šlaitais vakaruose, bet stačiai nusileidžiantys prie Reino upės rytuose. Ardėnai prasideda Prancūzijoje ir nusidriekia į Belgiją. Šiaurės rytuose iškilę hercininiai Vogėzų kalnai (didžiausias aukštis 1424 m, Guebwillero kalnas), rytuose nusileidžiantys į Reino aukštupio žemumą.

Šiaurės vakaruose Bretanės ir Kotanteno pusiasaliuose yra Armorikos aukštuma, kurios smarkiai aapirusios viršūnės pakyla iki 300 m.

Alpės ir Pirėnai

Pietryčiuose yra aukščiausi ir jauniausi Europos kalnai - Alpės. Aukščiausias Europos taškas - Monblanas (4807 m) yra Prancūzijos ir Italijos pasienyje. Vakarų Alpes sudaro daugiausia klintys, o aukštuosius kalnagūbrius - kristalinės uolienos. Iš visų Žemės kalnynų pirmiausia ir geriausiai buvo ištirtos Alpės, todėl iš ten kilo jaunų kalnų ir ledynų formų pavadinimai, taikomi Azijos, Amerikos, Australijos jauniems kalnams. Pietuose, IIspanijos pasienyje, yra sunkiai pasiekiami Pirėnų kalnai. Šį 2000 - 2500 m aukščio kristalinį masyvą kerta tik trys keliai.

Prancūzijai priklauso Alpių ir Pirėnų kalnų dalys. Nuo Centrinio Masyvo Ronos slėnio atskirta Vakarų Alpių dalis - aukščiausia Prancūzijoje ir Vakarų Europoje. Prancūzijos-Italijos siena driekiasi Alpių ašinis gūbrys, apimantis Pajūrio, Kotijaus, Grajaus, Savojos kristalinius kalnagūbrius; didžiausias aukštis - 4807 m Monblano viršūnė Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos pasienyje. Išorinį Alpių lanką sudaro Prancūzijos Klintinių, Provanso, Dofinė (didžiausias aukštis 4102 m, Barre des Écrins’o kalnas) klintiniai kalnagūbriai. Juose labai daug urvų (giliausias - Gouffre Berger urvas, 1323 m), yra karstinių reljefo formų.

Pakrantės

Prancūzijoje labai įvairios jūros pakrantės. Šiaurei būdingi žemi bangų suplautiabrazimai ir seklumų bei nerijų atitverti lagūniniai krantai. Bretanės ir Normandijos pajūryje įį paviršių išeina senos kristalinės uolienos, sudarydamos labai raižytą riasinę pakrantę. Kai kuriose jos įlankose per potvynius ir atoslūgius vandens lygis svyruoja net 15 m; vanduo išplauna urvus ir nišas, vadinamas klifais. Sen Malo įlankoje pastatyta didžiausia Europoje potvynių elektrinė. Viduržemio jūros pakrantei būdingos mažos smėlėtos įlankėlės, vadinamos rivjeromis.

Taip pat skaitykite: Prancūzija: istorinė apžvalga

Šiauriniai krantai (nuo Šiaurės jūros iki Senos įlankos) mažai raižyti, statūs (80-120 m aukščio klifai, susidarę iš kreidos) kaitaliojasi su smėlio kopų krantais, Cotentino ir Bretanės pusiasalių - uolėti (riasiniai), daug įlankų, užutėkių, yra nedidelių salų. Biskajos įlankos šiaurinėje dalyje krantai vingiuoti, uolėti (abraziniai), pietinėje dalyje (Côte d’Argent’as) - žemi, smėlėti (akumuliaciniai) su kopomis. Viduržemio jūros krantai vakarinėje dalyje lagūniniai, vidurinėje dalyje pelkėta Ronos delta, rytinėje dalyje (Prancūzijos Rivjera) - uolėti su smėlėtais užutėkiais (abraziniai-akumuliaciniai), yra nedidelių salų. Prancūzijos didžiausi pusiasaliai: Bretanės, Cotentino; didžiausios įlankos: Biskajos įlanka, Saint-Malo įlanka, Senos įlanka (Atlanto vandenynas) ir Liono įlanka (Viduržemio jūra); didžiausios estuarijos: Gironde’os, Arcachono (Biskajos įlanka).

Klimatas

Didesnėje Prancūzijos dalyje (išskyrus pietryčius) vyrauja vidutinių platumų jūrinis (Atlanto vandenyno įtaka) klimatas, šiaurės rytuose ir rytuose bei Centrinio Masyvo vidurinėje dalyje - pereinamasis į žemyninį. Visose lyguminėse dalyse žiema švelni (vidutinė temperatūra daugiau kaip 0 °C), pastovi sniego danga nesusidaro, upės neužšąla. Sausio vidutinė temperatūra nuo 6-7 (pietvakariuose) iki 0-2 °C (šiaurės rytuose). Vasara šilta, šiek tiek vėsesnė šiaurės vakaruose. Liepos vidutinė temperatūra nuo 17 (Bretanėje) iki 21 °C (Akvitanijoje). Per metus iškrinta nuo 600-700 (Paryžiaus baseine) iki 800-1200 mm (Armorikos ir Normandijos aukštumose, Vakarų Pirėnų priekalnėse) kritulių.

Alpių ir Pirėnų kalnuose ryškus klimato vertikalusis zoniškumas. Alpėse sniegas laikosi 7-8 mėn. (daugiau kaip 2000 m aukštyje), sniego linija 2500-3200 m aukštyje, iškrinta iki 2000 mm kritulių. Sausio vidutinė temperatūra nuo 6 °C (papėdėje) iki -10 °C (2500 m aukštyje), įdubose ir slėniuose nukrinta iki -20 °C, liepos vidutinė temperatūra nuo 5 (2500 m aukštyje) iki 20 °C (papėdėje).

Prancūzijos pietryčiuose prie Viduržemio jūros (ir Korsikoje) klimatas mediteraninis. Sausio vidutinė temperatūra 8, liepos 23 °C, per metus iškrinta 550-800 mm kritulių (drėgnasis sezonas rudenį ir žiemą), Korsikoje vidutinė temperatūra atitinkamai 9 ir 22 °C, per metus iškrinta 800-1500 mm kritulių (kalnuose apie 6 mėn. laikosi sniegas). Ronos slėniu šiltas mediteraninis oras juda į šiaurę, o žiemą šaltas alpinis - į pietus.

Hidrografija

Apie 85 % Prancūzijos teritorijos priklauso Atlanto vandenyno nuotėkio baseinui, kita dalis - Viduržemio jūros baseinui. Upes daugiausia maitina gruntiniai vandenys ir krituliai. Jų nuotėkio režimas netolygus, dažni poplūdžiai dėl liūčių ir nuosekliai dėl sausrų (pietrytinėje dalyje). Didžiausios upės: Luara, Sena, Garona (įteka į Atlanto vandenyną), Rona (įteka į Viduržemio jūrą). Šiaurės rytuose teka Maso, Moselio (Moselle’io), Reino upių dalys (aukštupiai). Daugiausia upės užtvenktos aukštupiuose (didžiausias tvenkinys Serre-Ponçonas, Alpėse), vidurupiai ir žemupiai laivuojami. Ežerų nedaug, didžiausi ir giliausi Alpėse (tektoninio-ledyninio Ženevos ežero pietinė dalis, ledyniniai Annecy ir Bourget ežerai). Tektoninės kilmės ežerų yra Vogėzų ir Jura kalnuose, vulkaninių (kraterinių) - Centriniame Masyve, lagūninių - Biskajos ir Liono įlankų pakrantėse.

Dėl tolygaus kritulių pasiskyrstymo Prancūzijos UPIŲ tinklas tankus, upės vandeningos. Jūros potvyniai ir atoslūgiai suformavo piltuvo pavidalo upių žiotys. Ilgiausia yra Luara (1020km), įtekanti į Biskajos įlanką. Per Paryžių teka didžiausia šiaurės upė Sena (780 km), o vandeningiausia Prancūzijos upė yra Rona, vasarą maitinama Alpių sniegynų ir ledynų, o žiemą dešinieji jos intakai surenka gausius kritulių vandenys. Ronoje slypi beveik puse krašto hidroenergijos atsargų. Daugelis Prancūzjos upių tinka laivybai ir yra aktyviai naudojamos. Ežerų Prancūzijoje nedaug.

Dirvožemiai

Armorikos ir Normandijos aukštumose, didesnėje Lotaringijos plynaukštės ir Centrinio Masyvo dalyje vyrauja rudžemiai, Garonos žemumos šiaurinėje dalyje, Sonos slėnyje ir Ronos vidurupio lygumoje - išplautžemiai, Paryžiaus baseine ir Luaros žemumos vakarinėje dalyje - išplautžemiai ir balkšvažemiai. Flandrijos žemumoje, Luaros žemumos rytinėje dalyje, Centrinio Masyvo ir Garonos žemumos vakarinėse dalyse bei Sevenų ir Vogėzų vakariniuose šlaituose didelius plotus užima jauražemiai. Alpių, Jura, Sevenų kalnuose ir Lotaringijos plynaukštės kuestiniuose kalvagūbriuose vyrauja kalkžemiai. Garonos žemumos centrinėje dalyje, Lotaringijos plynaukštėje ir Vogėzuose yra kalciažemių, Centriniame Masyve - vulkanžemių, Ronos deltoje - druskožemių.

Prancūzijos žemė derlinga. Žemumoms būdingi rusvieji miškų dirvožemiai. Aukštumose ant klinčių uolienų susidarę velėniniai karbonatiniai. Centriniame Masyve vyrauja vulkaniniai dirvožiamiai, o prie Viduržemio jūros paplitę raudonžemiai.

Augalija ir Gyvūnija

Prancūzijos teritorija pagal floristinį rajonavimą priklauso dviem holarktinės karalystės sritims. Didžioji teritorijos dalis priklauso cirkumborealinei, o pietinis kraštas, esantis prie Viduržemio jūros, priskiriamas Viduržemio jūros sričiai. Cirkumborealinei sričiai priklausančios Prancūzijos dalies būdinga zoninė augalija yra plačialapių miškai, kuriuose vyrauja paprastieji ir bekočiai ąžuolai, paprastieji bukai, plačialapės ir mažalapės liepos, platanlapiai ir paprastieji klevai, valgomieji kaštainiai ir kiti plačialapiai medžiai. Didžioji dalis miškų buvo iškirsta, liko palyginti nedideli savaiminių miškų masyvai.

Ankščiau Prancūzija buvo lapuočių miškų kraštas. Dabar miškų liko tik apie 26%, ir tie daugiausia kalnuose. Naturalaus seno mi6ko dar liko Vogezų, Alpių, Jūros kalnų šlaituose. Daugiausia auga įvairių rūšių ąžuolų ir bukų, kaštonų. Miškai baigiasi 1700-2000 m aukštyje. Nemaži Prancūzijos plotai apsodinti kultūringais augalais: alyvmedžiais, citrusais, vynuogynais.

Alpių kalnams būdinga ekstrazoninė spygliuočių ir mišriųjų miškų augalija. Šiuose miškuose vyrauja paprastosios eglės, europiniai kėniai, europiniai maumedžiai, paprastosios ir juodosios pušys. Spygliuočių ir mišrieji miškai paplitę kalnuose nuo 700-800 m virš jūros lygio iki 1600-1900 m virš jūros lygio. Aukščiau prasideda krūmynai, nuo 2100-2300 m virš jūros lygio - alpinės pievos. Viduržemio jūros sričiai būdingi visžalių kietalapių medžių (akmeninių ir kamštinių ąžuolų, europinių alyvmedžių, kilniųjų lauramedžių ir kitų) retmiškiai ir krūmynai (makija), kuriuose gausu krūmokšnių ir puskrūmių. Dauguma išlikusių nepakeistų Viduržemio jūros srities buveinių, kurioms būdinga didelė rūšių įvairovė, saugomos.

Smarkiai antropogeninės veiklos pakeistoje Prancūzijoje natūralios augalijos plotų likę nedaug. Užregistruota daugiau kaip 4300 rūšių induočių augalų. Fauna tipiška Vakarų Europai, jai didelę įtaką turėjo žmogaus veikla. Prancūzijoje veisiasi 93 rūšių žinduoliai, iš jų 18 rūšių priskiriamos nykstančioms. Alpėse veisiasi gemzės, kalniniai ožiai, alpiniai švilpikai, snieginiai pelėnai. Laukuose ir miškuose gyvena įvairių rūšių smulkieji graužikai (pelės, miegapelės, voverės), kirstukai, ežiai, šikšnosparniai, pilkieji kiškiai, laukiniai triušiai, plėšrieji - rudosios lapės, paprastosios genetos ir vilpišiai. Retesni žinduoliai: barsukai, ūdros, upiniai bebrai, rudieji lokiai, lūšys. Gausu paukščių (peri 283 rūšys), Prancūzijoje žiemoja daugelis Šiaurės ir Vididurio Europos paukščių, Prancūziją praskrenda Afrikoje žiemojantys paukščiai. Būdingi: karveliai, kurapkos, slankos, strazdai, šarkos, žvirbliai, raudonkojai keklikai, pietuose - flamingai, Alpėse - tundrinės žvyrės, baltapilviai alpiniai čiurliai. 32 rūšių ropliai (iš nuodingųjų sutinkamos angys), 39 rūšių varliagyviai. Gausu bestuburių (vabzdžių daugiau kaip 35 000 rūšių), pietinėje ir pietrytinėje dalyje yra skorpionų.

Per pastarąjį šimtmetį labai sumenkėjo Prancuzijos laukinė gyvūnija. Tam buvo priežasčių: karai, iškirsti miškai, užteršta aplinka. Prancūjijai būdingi Vidurio ir Pietų Europos gyvūnai. Stambiųjų liko tik nacionaliniose parkuose. Pirėnuose yra rudųjų lokių, o Savojos Alpėse - kalnų ožių.

Saugomos Teritorijos

Saugomos teritorijos užima apie 26,34 % (144 583 km2) Prancūzijos ploto. 10 nacionalinių parkų: Alpėse - Écrins’o (plotas 918 km2), Mercantouro (685 km2), Vanoise’o nacionalinis parkas (529 km2), Centriniame Masyve - Sevenų (913 km2), Pirėnuose - Pirėnų (457 km2), Ronos deltoje - Calanqueso (520 km2), Hyères’o salose (Viduržemio jūra) - Port-Cros (6,4 km2), kiti - Prancūzijos valdose (Prancūzijos Gvianoje, Reunjone, Gvadelupoje). Prancūzijoje yra 53 regioniniai gamtos parkai, 346 gamtos draustiniai, 5094 gamtos paminklai. 14 UNESCO pripažintų biosferos rezervatų.

Prancūzijoje įsteigti 7 nacionaliniai parkai, 114 rezervatų ir daugybė draustinių retiems augalams, paukščiams ir kraštovaizdžiams saugoti.

Kultūra ir Turizmas

Prancūzija yra viena iš labiausiai turistų lankomų valstybių pasaulyje. Per metus čia pailsėti ar susipažinti su vietos kultūra atvažiuoja apie 67 milijonus žmonių. Nors populiariausias turistų traukos objektas yra Paryžius, apsiriboti juo lankant šią šalį būtų klaida. Prancūzija didžiuojasi savo išskirtiniais regionais - kiekvienas turi savitą kultūrą, vyno rūšį, tarmę. Pietinėje Prancūzijoje yra gausu Viduržemio jūros pakrantės kurortų, be to, čia įsikūrusi miniatiūrinė, turtuolių sostine vadinama Monako valstybė. Šalies rytuose stūkso Alpės su puikiai išvystyta kalnų pramogų infrastruktūra.

Prancūzija visada buvo tarp Europos kultūros favoričių. Jau nuo XVII amžiaus visai Europai Paryžius diktavo madas. Populiarumą mados pasaulyje sostinė išlaikė iki šių dienų. Šalyje gimė ir augo daug garsių menininkų, rašytojų, architektų, kompozitorių. Tarp rašytojų verta paminėti Aleksandrą Diuma, Viktorą Hugo, Žiulį Verną, garsūs architektai - Filiberas Delormas ir Gustavas Eifelis.

Ekonomika ir Pramonė

Pokariu greitai augo ir dabar plėtojama sunkioji pramonė. Lydomas plienas, aliuminis, varis, švinas, cinkas, nikelis, kurie naudojami mašinų pramonėje. Prancūzija yra ketvirtoji pasaulyje pagal automobilių gamybą, kuri sutelkta Pryžiuje ir Lione - Peugeot-Citroen, Renault. Keleiviniai lektuvai Caravela vieni saugiausių pasaulyje; apskritai pagal lėktuvų ir malūnsparnių gamybą. Eropoje garsūs elektriniai traukiniai, riedantys 260km/val. Greičiu.1994 m. Pasaulyje taip pat gerai žinoma Prancūzijos chemijos pramonės produkcija: pradedant sintetiniu pluoštu, plasmasėmis, trašomois, automobilių padangomis baigiant vaistais ir parfumerija. Nuo seno garsėja prancūzų tekstilė ir trikotažas, madingiausi siuviniai, galaterijos prekės. Svarbi ūkio šaka turizmas. Prancūziją kasmet aplanko per 52 mln. Pagrindinė Žemės ūkio šaka yra gyvulininkystė.

tags: #prancuzijos #teritorija #atstumas #siaures #pietus

Populiarūs įrašai: