Platelių vėžių virimo receptai: nuo istorijos iki šių dienų

Kulinarija, kaip civilizuoto pasaulio dalis, apima ne tik maisto gaminimo meną, bet ir tautos istoriją, etnologiją, žemės ūkio raidą, prekybą, kultūrą, moralę bei etiką. Lietuvių virtuvė, turtinga ir įvairi, atspindi šalies istoriją, gamtą ir kultūrą. Šiame kontekste, vėžių virimas yra tik maža, bet svarbi dalis, turinti savo tradicijas ir subtilybes.

Lietuvos virtuvės istorijos bruožai

Archeologiniai tyrimai rodo, kad baltai jau prieš 2000 metų augino įvairius grūdus, tokius kaip rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, lęšiai, soros, žirniai ir pupos. Vėliau atsirado ir grikiai. Baltų tautos taip pat pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius.

XVI amžiuje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus, kurių metu ant stalo buvo dedamas keptas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Stalo kampuose puikavosi keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus, įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvylika keptų elnių su paauksuotais ragais vaizdavo dvylika mėnesių. Aplink šiuos patiekalus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški kopūstais, grybais ir kiaušiniais įdaryti pyragai, mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų kalėdiniais ornamentais ir užrašais. Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizdavo dvylika mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose. Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.

Karaliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų inventorinėse knygose minimi įvairūs miltai, kruopos, grikiai, ryžiai, burokai, česnakai, grybai, džiovinti baravykai, kopūstai, melionai, morkos, pastarnokai, petražolės, svogūnai, figos, razinos, migdolai, riešutai, cukrus, silkė, įvairių įvairiausios žuvys, žvėriena ir laukinė paukštiena, avys, kiaulės, paršiukai, jaučiai, lašiniai, kumpiai, dešros, įvairūs aliejai, 246 statinės sviesto, įvairūs sūriai, kiaušiniai, cukrus, kanapės, sėmenys, cinamonas, gvazdikėliai, imbieras, kadagių uogos, laurų lapai, muskatų riešutų žiedai, pipirai, įvairūs vynai, įvairios prieskoninės žolės, kurios buvo auginamos Valdovų Žemutinių rūmų daržuose, raugalai duonai, raugpieniui, putroms. Vilniaus didikai kunigaikščiai Radvilos įsiveždavo ne tik vynus, anglišką alų, itališkus makaronus, alyvų aliejų ir vaisius, bet ir šviežias citrinas, ispaniškas sardines, kavą, marinuotas ir šviežias austres.

XVIII amžiaus užrašai rodo, kad Luokės turguje buvo parduodami ne tik galvijų, bet ir arklių, avių bei ožkų pieno produktai. Žemaičiai mokėjo gaminti rūgpienį ir raugpienį, grietinėlę, grietinę ir smetoną. Iš smetonos gamintas sviestas būdavo ypač perkamas užsienio pirklių ir gabenamas karališkosioms Europos šeimoms.

Taip pat skaitykite: Gardūs vėžiai Plateliuose

1428 m. sausio mėn. 6 d. į Volynės sostinę Lucką atvyko imperatorius Zigmantas su žmona bei daugybe imperijos kunigaikščių, Erikas, Danijos bei Švedijos karalius, Jono Paleologo, Rytų imperatoriaus pasiuntiniai, Maskvos Didysis kunigaikštis Vasilijus, Tverės - Borisas, Riazanės - Olegas, Krymo bei Užvolgio skitų chanai, teutonų ordinų magistrai Rusdorfas iš Prūsijos ir Zigfridas iš Livonijos. Visus išlaikė Vytautas, gausiai viskuo aprūpindamas. Kas dieną buvo pjaunama po septynis šimtus jaučių, po tūkstantį keturis šimtus avinų, po šimtą stumbrų, briedžių ir kitokių žvėrių, o išgeriama po septynis šimtus statinių midaus, neskaitant kitų gėrimų.

1588 m. Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas - tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) - 6 grašius, žąsis ir višta - 3 grš, antis ir gaidys - 2 grš.

Senovėje lietuviai garsėjo savo puotomis, o Lietuvos kulinarai, konditeriai (archimagyrai ir magyrai) buvo vertinami visame pasaulyje.

Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę su Bizantijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos kunigaikščiais, didikais ir bajorais. Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes. Puotos būdavo rengiamos ne tik didikams, bet ir visiems miestelėnams ar kiemonims; ir puotaujama būdavo ne dienomis, o savaitėmis.

Karaliaus, didikų, bajorų rūmuose valgoma būdavo iš brangių sidabrinių arba paauksuotų indų, geriama taip pat iš brangių auksinių, sidabrinių ar Venecijos stiklo taurių. XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis”.

Taip pat skaitykite: Meilės kupina vakarienė

Senovėje Lietuvos karaliaus, didikų ir bajorijos virtuvėse moterys neturėjo teisės dirbti, pirma, kad tai pernelyg sunkus ir atsakingas darbas moteriai, o be to pagal anų laikų higienos normos - moteris buvo laikoma netinkama virtuvės darbams, nes iš senovės buvo pastebėta, kad moterims periodiškai pasikartojančiais laikotarpiais nesiseka daryti rauginiai, sūdiniai, nekyla tešlos, nesiplaka putėsiai, nesidaro gira ir pan. Senosiose žmonijos civilizacijose, Kinijoje, Indijoje, Tarpupyje, Egipte moterims gaminti maistą nepatikėdavo, senovės graikai buvo nustatę, kad moterys negali dalyvauti vyno daryme, - blogiau vyksta vynų fermentacija. Romos imperijoje patricijams maistą gaminti galėjo tik vyrai, ypač griežtai šių reikalavimų buvo laikomasi Osmanų imperijoje, o vėliau ir visame musulmonų pasaulyje. Tas pat buvo ir daugelyje barbariškų Europos tautų, net ir šiandien geriausiose Paryžiaus, Vienos, Madrido, Lisabonos, Romos, Berlyno, Oslo, Stokholmo, Budapešto, Prahos, Sofijos restoranuose moterys kulinarais nepriimamos.

Aišku, istoriškai taip susiklostė, kad Lietuvos kaimuose, o vėliau ir miestuose maisto ruošyba ir gamyba šeimai daugiausia užsiimdavo moterys. Didelio išmanymo ir kūrybos čia nereikėjo, nes maistą gamindavo duonkepėse krosnyse.

Viduramžiais Europoje, o taip pat ir Lietuvoje kulinarai ir konditeriai, kaip ir kitų amatų meistrai, privalėjo turėti savo šventąjį užtarėją, globėją, patroną. Tam reikalui buvo pasirinktas šventasis kankinys Laurynas, kuris 258 m. buvo gyvas sudegintas ant žarijų, beje šventasis Laurynas yra ir globėjas nuo gaisrų.

Platelių vėžių virimas: tradicijos ir receptai

Vėžiavimas: ką svarbu žinoti?

Mėgėjiškos žvejybos taisyklėse nurodyta, kad plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius Lietuvoje gaudyti galima tik nuo liepos 16 iki spalio 15 dienos. Leidžiama per parą sugauti ne daugiau kaip 50 vėžių (išskyrus rainuotuosius ir žymėtuosius, kurių sugavimo kiekis ir dydis neribojamas). Gaudyti plačiažnyplius ir siauražnyplius vėžius kitais žvejybos įrankiais ar būdais nei bučiukais ir samteliais - draudžiama. Įrankių turi būti ne daugiau nei nurodyta mėgėjiškos žvejybos taisyklėse - 5 bučiukai ar samteliai. Mažesni nei 10 cm plačiažnypliai vėžiai turi būti nedelsiant paleisti atgal į tą patį vandens telkinį. Žuvys matuojamos nuo snukio pradžios iki uodegos peleko galo, vėžiai - nuo galvos smaigalio pradžios iki ištiestos uodegos plokštelės galo.

Vėžius galima gaudyti ir savo pasigamintais bučiukais ar samteliais. Dažniausiai naudojamas specialus bučiukas, taip vadinamas tinklelis, kuris turėtų būti ne ilgesnis kaip vienas metras. Taip pat kai kurių vėžiautojų mėgiamas ir samtelis, kurio skersmuo - nuo 50 cm iki metro. Samtelius dažniausiai renkasi mėgstantys aktyvesnę veiklą, nes šį vėžiavimo įrankį iš vandens reikia iškelti maždaug kas 15-20 minučių. Vėžiavimas bučiukais yra gerokai pasyvesnis, nes šiuos įrankius galima palikti ir ilgesniam laikui - kelioms valandoms, kiti palieka ir visai nakčiai. Tik, žinoma, jeigu vėžių yra daug, ir bučiukus vertėtų tikrinti dažniau nei kartą per naktį.

Taip pat skaitykite: Ar kiaušinių tryniai didina vėžio riziką?

Vėžiams patinka viskas, kas smirda. Nors susiruošus vėžiauti galima apsilankyti žvejybos parduotuvėje, vėžius galima vilioti ir savo „pasidarytais“ masalais. Dažniausiai vėžius traukia įvairūs sugedę maisto produktai, t. y. viskas, kas skleidžia stiprų kvapą. Reikia nepamiršti, kad po vandeniu visi kvapai susilpnėja, tad norint sugauti kuo daugiau vėžių, masalą reikėtų palaikyti kelias dienas, kad jis tikrai gerai pašvinktų. Geriausiai tinka įvairios žuvų liekanos.

Vėžių reikėtų ieškoti švariuose gėlo vandens telkiniuose. Kadangi vėžių yra tikrai ne visur, susiruošusiems vėžiauti, siūlyčiau paskambinti į to miesto ar rajono medžiotojų ir žvejų draugiją. Jie dažniausiai turi informaciją, kuriuose vandens telkiniuose vėžių būna daugiausia, kur intensyviausiai vėžiaujama.

Nors nuo seno įprasta manyti, kad vėžiai gyvena tik švariame gėlo vandens telkinyje, pastaruoju metu vis dažniau šių gyvių aptinkama ir Baltijos jūroje, ir miesto teritorijose esančiuose ne visai švariuose vandens telkiniuose. Tai ne­reiš­kia, kad vėžiai pri­si­tai­kė prie ter­šia­mos ap­lin­kos. Moks­li­nin­kai tei­gia, kad tokie pokyčiai vyksta, nes Lie­tu­vos van­dens tel­ki­niuo­se at­si­ra­do va­di­na­mų­jų in­va­zi­nių - žy­mė­tų­jų ir rai­nuo­tų­jų - vė­žių. Tik­rų­jų vie­ti­nių pla­čiaž­nyp­lių pa­sta­ruo­ju me­tu yra la­bai su­ma­žė­ję. In­va­zi­niai vė­žiai už­go­žia tik­ruo­sius lie­tu­viš­kus, t. y. vie­ti­nius pla­čiaž­nyp­lius vė­žius.

Kaip virti vėžius?

Prieš ver­dant, bū­ti­na pa­tik­rin­ti, ar vė­žys gy­vas. Iš­vi­rus vė­žius, jei jis bu­vo gy­vas, uo­de­gė­lė bū­na su­si­rie­tu­si. Į ver­dan­tį van­de­nį su prie­sko­niais gy­vi vė­žiai de­da­mi to­dėl, kad taip jie žū­va iš kar­to ir ne­si­kan­ki­na. Ne­gy­vų vė­žių vir­ti ir nau­do­ti mais­tui ne­ga­li­ma, nes ne­gy­vo vė­žio mė­sa iš­kart pra­de­da ges­ti ir ja ga­li­ma ap­si­nuo­dy­ti.

Klasikinis vėžių virimo receptas:

  • Vėžiai (švieži, gyvi)
  • Vanduo
  • Druska
  • Krapai (švieži arba džiovinti)
  • Laurų lapai
  • Juodieji pipirai (žirneliai)

Eiga:

  1. Užvirinkite didelį puodą vandens.
  2. Į verdantį vandenį įberkite druskos (apie 1-2 šaukštus litrui vandens), įdėkite krapų, laurų lapų ir pipirų.
  3. Sudėkite gyvus vėžius į verdantį vandenį.
  4. Kai vanduo vėl užvirs, sumažinkite ugnį ir virkite apie 10-15 minučių, kol vėžiai taps ryškiai raudoni.
  5. Išgriebkite vėžius iš puodo ir patiekite karštus.

Kiti galimi priedai:

  • Česnakas
  • Citrina
  • Alus
  • Baltasis vynas
  • Svogūnai

Vėžių virimo variacijos

Vėžių virimo būdų yra daugybė, ir kiekvienas gali atrasti sau tinkamiausią. Štai keletas variacijų:

  • Vėžiai aluje: į verdantį vandenį pilkite alaus (šviesaus arba tamsaus) santykiu 1:1.
  • Vėžiai su citrina: į verdantį vandenį įdėkite citrinos griežinėlių arba sulčių.
  • Aštrūs vėžiai: į verdantį vandenį įdėkite aitriosios paprikos arba čili pipirų.

Patarimai

  • Vėžius virkite tik gyvus.
  • Nepervirkite vėžių, nes jų mėsa taps kieta.
  • Patiekite vėžius su citrinos griežinėliais ir šviežiais krapais.
  • Vėžių virimo sultinį galima naudoti sriubai arba padažui.

Pieno produktų tradicijos Lietuvoje

Pasižvalgius Lietuvos parduotuvėse atrodo, kad lyg ir daug yra pieno produktų, bet, iš tiesų, tai tik vizualinė apgaulė. Lietuvos pienininkai šiandien negali prilygti nei Europos, net ir Rusijos pienininkams, kurie nors ir neturi tokios senos patirties, kaip lietuviai, bet pieno produktų asortimentas Maskvoje ar Peterburge yra kelis kartus didesnis, nei Lietuvoje. Antra vertus šiandien Lietuvoje gerų pieno produktų išvis nebėra, - nėra sviesto, grietinės, grietinėlės, pieno, pasukų, kefyro, jogurto, - yra vien tik cheminiais konservantais perdozuoti šių produktų surogatai, kurie yra ypač kenksmingi vaikų organizmui. Šiandienos pienininkai skundžiasi, kad užsienis nenori pirkti jų gaminių ir visai negalvoja, kodėl taip yra. O taip yra todėl, kad lietuviai siūlo tą, ką moka visi pasigaminti, tik siūlo brangiau ir daug prasčiau…

Seniau mokėdavo gaminti ir geriau, ir daugiau Gaminami jie labai paprastai ir pigiai, nes tai 3000 metų žemaičių tautos patirties sukurti receptai, per 50 metų sovietinės okupacijos išbraukti iš lietuvių istorijos, buities ir pieno produktų gamybos. Pavyzdžiui, žemaičiai gamino grietinėlę, grietinę ir smetoną (šitokio pieno produkto, kaip ir žemaitiško kastinio, nemoka gaminti jokia kita tauta pasaulyje, net ir lietuviai ar latviai) tai visai skirtingi produktai savo skoniu, aromatu, išvaizda ir konsistencija. Tas pats sakytina ir apie pieną, t. y. žemaitišką ilgpienį, Viekšnių pieną, žemaitišką rūgpienį ir raugpienį, kuriems nė iš tolo negali prilygti joks šių dienų pieninių produktas. Apie sviestą ir sūrį nėra ko ir kalbėti. Tai yra tokie pieno produktai, kurie ne tik lengvai ir pigiai pagaminami, bet tai yra unikalūs, originalūs, labai gero skonio produktai, galintys sužavėti žymiausius pasaulio gurmanus. Fantastiškai delikatesiniu skoniu ir lengvu, tauriu šviežiu aromatu pasižymintys žemiau išvardinti karvių pieno produktai jokiu būdu nėra egzotiška senovė, o ateities produktai, galintys išgarsinti Lietuvos vardą visame pasaulyje. Šių karvės pieno produktų (žemaičiai XII - XX amžiuje taip pat dar gamino avių, ožkų ir kumelių pieno produktus) gamyba yra labai lengva, pigi ir ją gali išmokti net ir nūdienos Lietuvos ūkininkai, jei tik netingi dirbti ir augina bent kelias karves. (Žemiau išvardinti pieno gaminiai su gamybos receptais, buvo užrašyti Svyrių pavieto bajorų seimelio seniūno Konstantino Sakavičiaus 1842 m. Užrašuose minima, kad didžiausia karvių pieno produktų įvairovė buvo Žemaitijoje, avių ir ožkų pieno produktų įvairovė buvo aukštaičiuose, o kumelių pieno produktų įvairovė - jotvingiuose, tai yra Dzūkijoje ir Svyrių apskrityje, kurią 1940 m bolševikai Sniečkaus ir Paleckis pardavė sovietinei Gudijai).

Štai kokių pieno produktų galėdavai gauti Žemaitijos turguose: be paprasto karvių pieno dar galėdavai gauti žemaitišką ilgpienį (labiausiai perkamas vasarą), senovinį Viekšnių pieną (pats populiariausias tų laikų pienas, ypač perkamas miestelėnų), Telšių kildintą pieną. Hanzos pirkliai ypatingai vertino bruknių ir spanguolių pienus, kurie pakeldavo ilgesnes keliones ir būdavo pristatomi į Europos didžiūnų rūmus. Tačiau labiausiai karališkosios Europos giminės vertino žemaitišką tekšių pieną, - paskutiniai atsiminimai apie šio pieno gamybą yra išlikę iš Šuazelio dvaro Plateliuose. Savaime suprantama, kad Vidurio ir Pietų Europoje niekas net nežinojo, kas per uogos yra tekšės, nes jos ten neaugdavo, o Žemaitijos pelkėse jų būdavo apsčiai. Pasakiškas jų skonis, fantastiškas, nė su kuo nesulyginamas aromatas, tauri aukso spalva, svaiginančiai veikė gomurį, uoslę ir akis. Besimėgaujantys šiuo pienu, jausdavosi it danguje ir ne be reikalo jį vadino dievišku nektaru, nes niekas net nežinojo kas per stebuklas yra Žemaitijoje augančios tekšės. Čia pat būdavo parduodamas senovinis žemaitiškas rūgpienis, senovinis žemaitiškas raugpienis (daromas su specialiu raugu, todėl ir vadinamas raugpieniu), raugpienis su burokėliais (labiausiai perkamas nuo pavasario iki rudens), raugpienis su obuolių koše (labiausiai perkamas žiemą ir pavasarį). Taip pat galėdavai įsigyti saldžią ir rūgščią grietinę, grietinėlę ir nenusakomo skonio senovinę žemaitišką smetoną (perkamą dvarams, vienuolynams, klebonijoms bei turtingų miesčionių), smetoną su krienais (labai gerai perkamą, o ypač prieš Šventąsias Velykas), žemaitiško raugpienio varškės (visada išperkama iš pat ryto), senovinės žemaitiško varškės velykes (dvarų sūrininkai jas ruošdavo pagal specialius užsakymus).

Na, o sviesto Žemaitijos turguose buvo daugiau, negu bet kur pasaulyje. Ne be reikalo čia suvažiuodavo pirkliai iš Rytų ir Vakarų kraštų. Štai kas būdavo parduodama turguose ir šalia jų esančiose sanklodose (parduotuvėse): žemaitiškas sviestas (žinomiausias Europoje sviestas, Lietuvos pirklių, o vėliau ir Hanzos pirklių vežamas tiek į Europos kraštus, tiek ir į Maskoliją, Ordą ir Totoriją ); sviestas, gaminamas iš grietinėlės; sviestas, gaminamas iš grietinės; sviestas, gaminamas iš smetonos (ypač brangus, labiausiai užsienio pirklių vertintinas sviestas, perkamas pagal išankstinius užsienio karališkųjų ir didikų dvarų užsakymus); išrūgų sviestas; nuriebalinto pieno sviestas; Oginskio sviestas (labiausiai perkamas dvarų ir vienuolynų ekonomų); Papilės bulvinis sviestas (labiausiai perkamas prastuomenės sviestas); Plungės garsvyčių sviestas (labai mėgstamas miestų ir miestelių gyventojų); Pundzių dvaro silkinis sviestas (labiausiai perkamas Lietuvoje gyvenančių žydų); Sakavičių dvaro česnakinis sviestas (labiausiai perkamas žydų pirklių išvežimui Lenkijos ir Gudijos žydams); Sakavičių dvaro sviestas su peletrūnu (labiausiai perkamas vyskupo kurijai bei klebonijoms); Šuazelių dvaro vėžių sviestas (buvo daromas tik pagal specialius užsakymus); Telšių riešutinis sviestas (labiausiai perkamas dvarų ekonomų); Viekšnių sviestas (populiariausias anų laikų sviestas); žemaitiškas žaliasis sviestas (labiausiai perkamas prieš religines šventes).

Bene žymiausiai tų laikų gaminys buvo žemaitiškas krekenų sūris, XVII-XIX amžiuje daromas Kauno ir Telšių pavietų dvaruose specialiai Rusijos caro rūmams, ir todėl šiuo skanėstu buvo draudžiama ne tik prekiauti visoje Lietuvoje, bet ir gamintis savo reikmėms. Mužikams buvo išvis draudžiama vartoti krekenas maistui - jas reikėdavo atiduoti dvarams. Taip pat mužikams jau nuo XV amžiaus buvo draudžiama medžioti ir vartoti maistui žvėris.

Žemaitijos turguose ypač daug būdavo šviežios varškės sūrių. Juos gardindavo kraujažolėmis, bitkrėslėmis, mėtomis, diemedžiu, rūtomis, čiobreliu, kadagio uogomis ir visokiais kitais prieskoniais, nes XVIII-XIX amžiuje Lietuvoje net labiausiai apkerpėjusio kaimo moterėlės valgių gamybai žinojo ir vartojo apie 120 įvairiausių prieskonių. Žemaitijos turguose būdavo parduodamas senovinis bajoriškas sūris; Poguliankos dvaro grietinės sūris pusryčiams (labai perkamas anksti iš ryto, tik turgui pradėjus dirbti); Pundzių dvaro pipirinis sūris (ypatingai mėgstamas miestiečių ir perkamas pirklių išvežimui į kitus kraštus); Rietavo sūris (šį su mėtomis sūrį labai mėgdavo žemaičiai); Rietavo riebusis sūris (šį su peletrūnu sūrį darydavo pagal vyskupų, klebonų ir dvarų užsakymus, jis buvo labai mėgiamas pirklių iš kitų kraštų); Telšių riebusis sūris ir Telšių saldusis sūris (juos pirkdavo žydai išvežimui Gudijos ir Lenkijos žydams); Sakavičių dvaro sūris su baravykais (retai kada pasirodydavo turguje, nes beveik visą jau dvare nupirkdavo pirkliai); Platelių parmegiano reggiano (mažiausiai du metus nokinamas parmezanas buvo ypač perkamas Vokietijos pirklių, nes buvo tokios pat kokybės, kaip ir Italijos, tik daug pigesnis. Aišku, jo jokiu būdu negalima lyginti su nūdiene Lietuvos pienininkų parmezano parodija, nes senovėje šis sūris būdavo gaminamas su natūraliomis veršiuko skrandžio pagalba išgaunamomis bakterijomis); Telšių žaliasis sūris; žemaitiškas nokintas sūris (senovėje vadintas „Vyskupo sūriu“), o kiek dar sunešdavo kitų mažesnių dvarų ir dvarelių sūrininkai. Be to, turguose galėdavai gauti žemaitiškos calenkos, žemaitiško drebinio, apie 20 įvairiausių rūšių žemaitiško kastinio. Čia pat siūlydavo keletą rūšių žemaitiško kėžo, patarmaso, šmontalo. Senieji klaipėdiečiai net ir šiandien prisimena Švėkšnos Pliaterių pasukų medų, Švėkšnos Pliaterių krekenų pudingą. Klaipėdos turguose galėdavai be aukščiau išvardintų žemaitiškų pieno produktų gauti ir vietinės - Klaipėdos krašto gamybos pieno produktų - Memelio nokintą sūrį, Tilžės sūrį, Haidekrugo sūrį, kuris buvo vartojamas tik šviežias, Vitės virtą sūrį, kochen kesse - šviežiai virtą sūrį.

Didžiausia šių dienų pienininkų klaida yra teiginys, kad pasterizuotą pieną yra saugu ir sveika gerti. Tai būtų tas pats, jei mėsininkai pradėtų sakyti, kad saugu ir sveika valgyti dvėselieną. Šiandien jau aštuntos klasės mokinys žino, kad bet kokia augmenija žūva, jei ji pakaitinama aukštoje temperatūroje. Ir profanui aišku, kad fermentai - kiekvienos ląstelės gyvybės pagrindas - žūva pakaitinus iki 54 laipsnių. O pienas juk pasterizuojamas net 70 laipsnių temperatūroje! JAV nepriklausomas mitybos ekspertas Harvey Diamond teigia, kad kaitinimas viskam reiškia pabaigą - mirtį. Jis siūlo pakaitinti iki 70 laipsnių arbūzą ir pasižiūrėti, kas iš to bus.

tags: #platelių #vėžių #virimas #receptai

Populiarūs įrašai: