Pirmieji oro cepelinai: istorija, konstrukcija ir įtaka Lietuvai
Šiandien žodis „cepelinas“ daugeliui lietuvių pirmiausia asocijuojasi su tradiciniu patiekalu - didžkukuliais. Tačiau dažnai pamirštama, kad šis pavadinimas kilo nuo konkretaus žmogaus pavardės - grafo Ferdinando Adolfo Heinricho Augusto fon Cepelino, kurio garsiausias kūrinys - standžios konstrukcijos dirižablis, savo forma primenantis didžkukulį. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti pirmuosius oro cepelinus, jų istoriją, konstrukciją ir įtaką Lietuvai.
Ferdinando fon Cepelino gyvenimas ir veikla
Ferdinandas fon Cepelinas gimė 1838 m. liepos 8 d. Konstanco mieste, Pietų Vokietijoje. Jis kilo iš kilmingos šeimos, jo tėvas buvo verslininkas, o mama - turtingo šveicarų pirklio duktė. F. fon Cepelinas mokėsi namuose, o vėliau - karo mokykloje Liudvigsburge. 1858 m. jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Karininko tarnybos metu jis lankė chemijos, mašinų konstravimo ir kitus kursus Tiubingene.
1863 m. F. fon Cepelinas buvo išsiųstas į JAV kaip karinis stebėtojas pilietinio karo metu. Ten jis rinko informaciją apie karo veiksmus ir įvairios ginkluotės naudojimą. Šios misijos metu jis pirmą kartą pakilo oro balionu, ir šis įvykis sužavėjo karininką oreivyste.
Grįžęs į tėvynę, F. fon Cepelinas tęsė karinę tarnybą, dalyvavo Prūsijos-Austrijos ir Prūsijos-Prancūzijos karuose. Nuo 1874 m. jis visiškai atsidėjo skraidančių aparatų gamybai. 1887 m. jis pateikė Viurtembergo karaliui projektą, kaip oro balionus ir dirižablius būtų galima panaudoti ne tik karinėms, bet ir civilinėms reikmėms. Tačiau šis projektas susilaukė skeptiško požiūrio iš kolegų kariškių ir inžinierių. Nepaisant to, karalius Karolis I palaikė F. fon Cepeliną ir 1888 m. paskyrė jį savo adjutantu. Galiausiai, 1891 m. F. fon Cepelinas išėjo į atsargą ir galėjo visas jėgas skirti skraidančių aparatų konstravimui.
Pirmieji cepelinai
F. fon Cepelinas įvertino oro balionų ir aerostatų galimybes. Jis tikino, kad oreivystės ateitis priklauso standžiosios konstrukcijos dirižabliams. 1896 m. jis buvo priimtas į Vokiečių inžinierių sąjungą, kurios nariai pagaliau teigiamai įvertino jo projektus.
Taip pat skaitykite: Kūdikių Keksiukų Patarimai
1900 m. liepos 2 d. nuo Bodeno ežero kranto pakilo pirmasis F. fon Cepelino sukonstruotas dirižablis „LZ 1“. Šis pavadinimas reiškia „Cepelino orlaivių statyba“. Daug kas prognozavo nesėkmę, tačiau dirižablis skrido, o konstruktorius gebėjo jį valdyti. „LZ 1“ buvo 128 metrų ilgio ir 11,7 metro skersmens, turėjo tvirtą korpusą, aptrauktą specialiu laku padengtu medvilniniu audiniu. Dirižablyje buvo sumontuoti vandenilio balionai, o po juo įrengtos dvi gondolos kroviniams ir keleiviams, sujungtos tilteliu. Dirižablis turėjo du variklius, kurių bendras galingumas siekė 16 arklio galių, ir galėjo pasiekti maksimalų 21,6 kilometro per valandą greitį.
Nepaisant įvairių nesklandumų, „LZ 1“ tapo puikia pradžia. 1906 m. į orą pakilo dirižablis „LZ 2“, kurio dviejų variklių bendras pajėgumas jau siekė 85 arklio galias. Tačiau jo bandymai šalia Bodeno ežero buvo nesėkmingi - pirmas skrydis baigėsi kritimu į ežerą, o antras - suniokojimu dėl stipraus vėjo.
F. fon Cepelinas nenuleido rankų ir tų pačių metų rudenį į orą pakilo dirižablis „LZ 3“. Jis turėjo tokius pat variklius kaip „LZ 2“, tačiau valdymo sistema buvo gerokai patobulinta. Konstruktorius sulaukė kariškių dėmesio - Vokietijos ginkluotosios pajėgos užsakė pastatyti dirižablį, galintį išbūti ore be nusileidimo 24 valandas, nuskristi mažiausiai 700 kilometrų ir užtikrintai grįžti į bazę. F. fon Cepelinas šį užsakymą įvykdė, ir 1908 m. į orą pakilo „LZ 4“. Tačiau šio dirižablio tykojo nelaimė - įvyko dujų sprogimas, ir jis buvo sunaikintas.
Nepaisant sunkumų, F. fon Cepelinas tęsė darbus, gaudamas rėmėjų aukas ir valstybės paramą. 1909 m. jis pasiekė naują rekordą - per 38,5 valandos nuskriejo 1 100 kilometrų. Sužavėtas Vokietijos imperatorius Vilhelmas II suteikė F. fon Cepelinui išskirtinę garbę ir pakvietė jį iškilmingų pietų.
1908 m. F. fon Cepelinas įkūrė įmonę „Luftschiffbau Zeppelin“ ir pradėjo dirižablius gaminti serijomis. Prasidėjo vadinamojo tarpmiestinio keleivinio susisiekimo era. Vėliau jis sulaukė užsakymų ir iš kariuomenės.
Taip pat skaitykite: Lietuviški palydovai: apžvalga
Cepelinų konstrukcija
Nuo oro baliono cepelinas pirmiausia skiriasi standžia vidine konstrukcija, suteikiančia orlaiviui charakteringą formą. Legendiniuose milžinuose „Hindenburg“ ir „Graf Zeppelin“ ši forma buvo palaikoma 36 per visą orlaivio ilgį einančių strypų, vadinamų lonžeronais, prie kurių kas 5 m buvo pritvirtintos skersinės sijos. Šiuolaikiniame cepeline LZ N07 tėra tik trys lonžeronai iš lengvo aliuminio lydinio ir 11 komplektų iš anglies pluošto pagamintų skersinių konstrukcijų. Prie visų trijų lonžeronų yra tvirtinamas ir cepelino apvalkalas, pagamintas iš daugiasluoksnio laminato. Trijose atskirose apvalkalo sekcijose yra helio dujos, pakeitusios lengvai užsiliepsnojantį vandenilį. Be to, apvalkale yra keli keičiamo tūrio balionėliai, į kuriuos iš išorės yra siurbiamas arba vėl išleidžiamas oras. Šitaip galima reguliuoti slėgį apvalkale ir atsisakyti senuosiuose cepelinuose naudoto balastinio krovinio. Orlaivyje yra trys varikliai, kurių propelerius galima sukioti 120 laipsnių kampu, todėl LZ N07 yra kur kas manevringesnis už savo pirmtakus. Dviems pilotams skrydžio metu talkina kompiuterinė sistema; orlaivis turi palydovinę navigaciją, oro sąlygas stebintį radarą ir daug kitų elektronikos įrenginių.
Cepelinai Pirmajame pasauliniame kare
Pirmojo pasaulinio karo metais didžiausią karinių dirižablių parką turėjo Vokietija ir Rusija. Ypač efektyviai cepelinus naudojo vokiečiai. Jie pasirodė nepamainomi žvalgyboje, bet buvo gana lengvai pažeidžiami artilerijos ugnies, todėl turėjo laikytis dideliame aukštyje. Savigynai nuo priešų lėktuvų dirižabliuose buvo įrengiami kulkosvaidžiai.
Pirmasis pasaulinis karas parodė, kad dirižabliai gali tapti gana lengvu priešlėktuvinės gynybos pabūklų ir ypač priešų karo lėktuvų taikiniu. Pradėjus naudoti fosforinius šaudmenis, jie lengvai galėjo ne tik pramušti, bet ir padegti dujų pripildytą cepeliną. Todėl ilgainiui sausumos pajėgos beveik visiškai atsisakė dirižablių. Juos kur kas noriau naudojo karinės jūrų pajėgos. Iš patrulinių dirižablių buvo galima stebėti didžiulius jūros plotus ir laiku pastebėti priešų laivus.
Cepelinai virš Lietuvos
Pirmojo pasaulinio karo metais dirižablius neretai matė Lietuvos gyventojai. Dar prieš karą lietuviams kartkartėmis tekdavo regėti Rusijos kariuomenės orlaivius. 1915 m. galingą, bet Rusijos kariuomenės įgulos nesėkmingai gintą Kauno tvirtovę užėmė Vokietijos kariai. Iš Kauno, kur stovėjo cepelinų angaras, kildavę vokiečių cepelinai skirsdavo į Rytų frontą, žvalgė Rusijos karių pozicijas, bombarduodavo jų sutelkimo vietas, amunicijos sandėlius, geležinkelio mazgus. Dirižabliai laikinai buvo dislokuojami ir kitose Lietuvos vietovėse, pavyzdžiui, Šiauliuose.
Vokiečių cepelinai Kaune
Kauno tvirtovę vokiečių pajėgos užėmė 1915 metų rugpjūčio mėnesį. Netrukus mieste buvo įkurta cepelinų bazė. Angarą statė firma B. Seibert Eisenhoch & Bruckenbau-Werke iš Saarbrūckeno. Angaro matmenys buvo 240 m x 42 m x 35 m, čia galėjo tilpti du cepelinai. Prie angaro buvo pastatyta oro stebėjimo stotis ir dujų gamykla.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai cepelinai
Pirmasis Kaune įsikūrė vokiškas cepelinas LZ 86, atskridęs 1916 m. vasario 18 d. Jis jau anksčiau du kartus buvo skridęs per Lietuvos teritoriją bombarduoti Daugpilį. Vėliau cepelinas LZ 86 bombardavo Minsko ir Rezeknės geležinkelio stotis. Gegužės viduryje cepelinas buvo nuskraidintas į Dresdeno dirbtuves remontuoti ir pailginti, tačiau iš ten jis grįžo ne į Kauną.
Kiti Kaune dislokuoti cepelinai:
- SL VII (1916 m. rugsėjo 25 d.)
- LZ 98 (1916 m. lapkričio vidurys - 1917 m. kovo 15 d.)
- LZ 120 (1917 m. kovas - 1917 m. gegužės 3 d.)
- L 30 (1917 m. spalis)
Vokiečių karo cepelinų ryšys su Kauno oro uostu formaliai užsibaigė 1917 m. gruodžio 13 d.
Laimėjimai ir katastrofos
1919 m. britai dirižabliu R34 pirmą kartą perskrido Atlanto vandenyną. 1924-aisiais Atlantą įveikė vokiečiai. 1926 m. tarptautinės ekspedicijos dalyviai dirižabliu „N-1 Norge“ atliko transarktinį skrydį. 1929 m. vokiečiai dirižabliu „LZ 127 Graf Zeppelin“ apskriejo aplink pasaulį.
Visgi dirižabliai nebuvo itin saugios transporto priemonės. Tai parodė ne viena avarija, o didžiausią smūgį šių padangių milžinų reputacijai sudavė vokiečių dirižablio „LZ 129 Hindenburg“ katastrofa 1937 m. gegužės 6 d.
Ši ir kitos dirižablių katastrofos bei keleivinių lėktuvų tobulėjimas lėmė, kad dirižablius oro transporto srityje pakeitė lėktuvai. Tačiau dirižabliai statomi ir mūsų dienomis.
Cepelinai ir kulinarija
Lietuvoje cepelinai atsirado maždaug XIX ir XX amžių sandūroje, tikėtina, kad Žemaitijoje, kur jie atkeliavo iš vokiškosios Mažosios Lietuvos. Dėl dirižablio ir bulvinių koldūnų formos panašumo lietuviai pradėjo pastaruosius vadinti dirižablių kūrėjo Cepelino vardu.
tags: #pirmieji #oro #cepelinai #istorija